PASIDARYK MOKYTOJĄ IR ĮSIGYK DRAUGĄ - 1
1 straipsnis, 1985 m.
Mišnoje „Avot“ Ješua ben Parchija sako: „Pasidaryk sau mokytoją ir įsigyk draugą bei vertink kiekvieną žmogų geriau (tai yra visada jį pateisink).“
Taigi, čia kalbama apie tris dalykus:
1) pasidaryk Mokytoją;
2) įsigyk draugą;
3) vertink kiekvieną žmogų geriau.
Tai reiškia, kad „pasidaryti“ sau mokytoją ir įsigyti draugų nepakanka. Reikia dar teigiamai žiūrėti ir ieškoti žmonėms pateisinimo.
Be to, būtina suvokti skirtumą tarp sąvokų „pasidaryk“, „įsigyk“ ir „vertink geriau“ (ieškok pateisinimo). Žodis „pasidaryk“ kalba apie praktinį veiksmą be perteklinių svarstymų. Be to, protas dažniausiai priešinasi vienam ar kitam veiksmui. Taigi žodis „pasidaryk“ numato veiksmą netgi nepaisant proto.
Jei žmogus prisiima Aukštesniojo valdymo valdžią, tai vadinama „veiksmu“. Panašu į tai, kai jaučiui uždedamas jungas laukui suarti. Netgi jei jautis nenori to daryti, vis tiek jėga jį priversime. Priimdami Aukštesnįjį valdymą, taip pat turime tai padaryti be mažiausių dvejonių.
Turime daryti ne tam, kad mūsų kūnas gautų kokią nors naudą, o todėl, kad taip norime suteikti malonumą Kūrėjui. Kaipgi kūnas gali su tuo sutikti? Todėl mūsų tarnavimas turi būti lygmenyje lemala mi-daat, tai yra „tikėjimas virš žinojimo“. Tai ir reiškia „pasidaryti mokytoją“.
Knygoje „Zohar“ pasakyta, kad reikia bijoti Kūrėjo, nes Jis didis ir viską valdo. Kūrėjas didis, Jis yra šaknis visų pasaulių, kurie iš Jo kyla ir išplinta. Jo didybė pasireiškia Jo veiksmais, Jis valdo viską, todėl visi pasauliai, aukštesnieji ir žemesnieji, yra niekas palyginti su Juo, ir nieko jie neprideda prie Kūrėjo esmės.
Taigi žmogui reikia pradėti nuo sąvokos „pasidaryk sau mokytoją“, tai yra jis turi prisiimti Aukščiausio valdymo valdžią tikėjimo virš žinojimo lygmeniu. Tai vadinama veiksmu; tai tik veiksmas be supratimo, priešingas kūno norams.
Paskui reikia „įsigyti draugą“. Sąvoka „įsigijimas“ (nupirkimas) numato ko nors, ką turėjai seniai (pavyzdžiui, pinigų), atsisakymą ir mainais gavimą ko nors naujo. Tam, kad įgytų susiliejimo su Kūrėju, tai yra vieningų savybių su Juo, būseną, žmogus turi atsisakyti labai daug ko, „užmokėti“. Žodžiais „įsigyti draugą“ numanomas įsigijimas, susiliejimo su Kūrėju būsenos pasiekimas.
Kol žmogus „pasidarys mokytoją“, tai yra priims Kūrėjo valdymą, negalima pereiti prie kito etapo – „įsigyti draugą“, tai yra prie susiliejimo su „Mokytoju“ (su Kūrėju) stadijos. Žmogui „pasidarius mokytoją“, galima pradėti reikalauti iš savo kūno išsižadėti norų. Taip galima „įsigyti“ susiliejimą su Kūrėju ir norą suteikti Jam malonumą.
Kuo geriau žmogus suvokia „Mokytojo“ didybę, tuo daugiau tai suteikia jam jėgų eiti į priekį, etapo „įsigyti draugą“ link. Kiek žmogus jaučia „Mokytojo“ didybę, tiek jis reikalaus iš savo kūno atsisakyti norų. Visa tai būtina, kad žmogus galėtų susilieti su „Mokytoju“. Žmogus turi suprasti, kad gali padaryti viską, ir visko išsižadėti vien tam, kad susilietų su Kūrėju.
Išeina, kad jei žmogus mato, jog negali nugalėti savo kūno norų, kitaip tariant, laiko save silpnavaliu, tai yra netiesa. Iš tikrųjų, šis žmogus dar nesuvokia „Mokytojo“ didybės, tai yra nesupranta Dvasingumo valdžios svarbos, todėl ir neturi jėgų nugalėti. Supratęs visą to svarbą, įgis jėgų atsisakyti kūno norų ir gauti tai, ko jis nori, tai yra susilieti su Kūrėju.
Pavyzdžiui, žmogus labai pavargo ir nuėjo miegoti. Trečią valandą nakties jį žadina ir sako: „Eik mokytis Toros.“ Aišku, žmogus atsakys, kad neturi jėgų atsikelti. O jei jis jaučia silpnumą ir jo temperatūra pakilusi, tuo labiau jis neturės jėgų keltis. Bet jei tą patį žmogų, kuris labai pavargo, serga, kuriam pakilusi temperatūra, kas nors pažadintų naktį ir pasakytų, kad jo namai dega, jis nedelsdamas šoktų ant kojų. Jis neaimanuos, kad neturi jėgų ar serga, o iškart puls gesinti gaisro. Šiuo atveju žmogus dės visas jėgas, kad išsigelbėtų, išgelbėtų artimuosius ir turtą.
Todėl žmogus, kuris iš tiesų bando „pasidaryti mokytoją“ ir tiki, kad nuo to priklauso jo gyvenimas, gali nugalėti visas kliūtis, atsirandančias jo kelyje. Kuo geriau jis jaus, kad tai – jo gyvenimas, tuo daugiau turės jėgų kovoti su kliūtimis.
Taigi visas žmogaus tarnavimas Kūrėjui (Toros studijos, maldos) dabartiniame etape turi būti sutelktos ties „Mokytojo“ didybės ir svarbos suvokimu. Tam reikia daug ir uoliai melstis. Tai vadinama Aukštesniosios Karalystės, kuri dabar yra virtusi dulkėmis, „pakėlimu“. Žemėje Jam neteikiamas deramas dėmesys.
O kaip elgiamasi su nereikalingu daiktu? Jis išmetamas į dulkes. Todėl pirmiausia žmogus, norintis dvasiškai vystytis, turi prikelti Kūrėjo buvimą (Šchiną) iš „dulkių“.
Tai reiškia, kad jis turi teisingai įvertinti to veiksmo didingumą ir reikšmingumą. O tam, kad išaukštintų, jis turi melstis; tada žmogus įgis jėgų teisingai vertinti Šchiną.
Iš to, kas pasakyta, galime suprasti šiuos žodžius: „Duok pagarbą, Kūrėjau, savo tautai.“ Juos sakome „Roš a-Šana“ maldoje. Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kaip galima prašyti Kūrėjo pagarbos sau. Juk išminčiai pasakė („Avot“, 14), kad reikia būti kukliems. Reikalas tas, kad šiuos žodžius reikia suprasti taip: „Duok savo tautai pajusti pagarbą Tau.“
Tai reiškia, kad neturime tikrosios pagarbos Kūrėjui, juk „Kūrėjo miestas nusmukdytas iki pragaro“, ir tai vadiname „Šchina dulkėse“. Nededame reikiamų pastangų, kad „pasidarytume mokytoją“. Todėl per „Roš a Šana“ – būtent prisiimdami Kūrėjo valdymą – prašome Jo suteikti mums galimybę pajusti Jo didybę.
Kai Izraelio tauta pajus tikrąją pagarbą Kūrėjui, tada ji galės studijuoti Torą ir vykdyti jos nurodymus. Mums trūksta tik suvokimo svarbos ir didybės susiliejimo su Kūrėju darbe. Neatsiras nė vieno žmogaus pasaulyje, kuriam labiau patiktų mirtis nei gyvenimas. Jei, aišku, jis jaučia, kad gali gyvenimu mėgautis.
Jeigu žmogus nejaučia gyvenimo skonio, jis gali pasirinkti mirtį. Žmogui neskirta kęsti kančių, nes tai prieštarauja kūrimo Tikslui, kuris yra suteikti malonumą kūriniams, kad jie mėgautųsi gyvenimu.
Kai žmogus nemato gyvenime nieko gero ir nesitiki permainų, jis baigia gyvenimą savižudybe, nes neturi gyvenimo tikslo. Taigi, mums reikia tik suprasti sąvoką „pasidaryk mokytoją“, kitaip tariant, kad turėtume Kūrėjo didybės pojūtį. Atsiradus šiam jausmui visi galėsime pasiekti tikslą – susilieti su Juo.
Dabar paaiškinsime Ješua ben Parchijaus („Avot“, 14) žodžius. Jis pasakė tris dalykus:
1) pasidaryk Mokytoją;
2) įsigyk draugą;
3) vertink kiekvieną žmogų geriau – iš meilės draugams požiūrio.
Štai protas verčia manyti, kad apie draugus galima kalbėti tada, kai yra du žmonės, kurie yra vienodame lygmenyje tiek talento, tiek dorybių atžvilgiu. Tada jie randa bendrą kalbą ir susijungia į vieną visumą. Ir tuomet „žmogus tepadeda savo artimui“. Panašiai kaip du žmonės užmezga partnerystės santykius, kai kiekvienas iš jų įdeda į bendrą darbą tiek pinigus, tiek pastangas vienodai. Tuomet ir pajamos tarp jų pasidalijamos po lygiai.
Tuo pačiu metu, jei vienas iš jų yra aukštesnis už kitą, tai reiškia, kad jis investuoja daugiau pinigų, arba profesionalumo, arba įdeda daugiau jėgų nei kitas, tada ir pajamos pasidalija ne po lygiai. Tai vadinama „partneryste trečdaliu“ arba „partneryste ketvirtadaliu“. Taigi tai nėra tikra partnerystė, nes vienas savo lygmeniu yra didesnis nei kitas.
Pagal tai, tikra draugystė, kai kiekvienas moka reikiamą kainą, kad „nusipirktų“ draugą, gali egzistuoti tik tada, kai abu yra vienodame lygmenyje, ir abu moka vienodai. Tai panašu į materialųjį verslą, kai abu lygiomis dalimis įdeda viską. Kitaip tikra partnerystė neįmanoma. Todėl sakoma: „Ir nusipirk sau draugą“. Tai reiškia, kad susijungimas, kai kiekvienas „nusiperka“ draugą, įvyksta tik tada, kai abu yra lygūs.
Tačiau, kita vertus, situacija, kai kiekvienas turi ko išmokti iš kito, gali būti tik tuomet, jei vienas mato, kad jo draugas yra aukštesnis už jį. O jei kitas yra aukštesnis už jį, jis negali būti tiesiog draugas, o gali būti mokytojas, o pats jis laikomas mokiniu. Tada atsiranda galimybė, kad jis gali mokytis iš jo proto arba gerų savybių.
Todėl sakoma: „Padaryk sau mokytoją ir nusipirk sau draugą“, tai reiškia, kad abu aspektai turi būti. Kitaip tariant, kiekvienas turi laikyti kitą draugu. Tik tada galima kalbėti apie „pirkimą“. Tai reiškia, kad kiekvienas turi „sumokėti“, atsisakydamas kažko dėl kito. Panašiai kaip tėvas atsisako savo poilsio, dirba dėl sūnaus ir uždirba pinigų dėl jo. Visa tai sukelia meilė.
Tačiau čia kalbama apie natūralią meilę, kurią Kūrėjas suteikė kaip natūralią meilę vaikams auginti, kad pasaulis galėtų egzistuoti. Pavyzdžiui, jei tėvas augintų vaikus vien iš pareigos, jo vaikams būtų suteiktas maistas, drabužiai ir kiti reikalingi dalykai lygiai taip pat, kaip žmogus privalo vykdyti visus įsakymus. Tada kartais jis laikytųsi įsakymų, o kartais tik iš pareigos, ir jo vaikai galėtų mirti iš bado.
Todėl Kūrėjas suteikė tėvams natūralią meilę, kad jie mylėtų savo vaikus ir pasaulis galėtų egzistuoti. Tačiau meilės draugams atžvilgiu kiekvienas turi pats dirbti, dėti dideles pastangas, kad jo širdyje atsirastų meilė draugams. Šiuo atveju galima kalbėti apie principą: „Ir nusipirk sau draugą“. Tai reiškia, kad po to, kai jis bent jau protu supranta, jog jam reikia pagalbos ir kad jis negali atlikti švento darbo vienas, tada, jei jis supranta, kad jam reikalinga pagalba, tiek, kiek tai suvokia protu, jis pradeda „pirkti“, t. y. atsisakyti kažko dėl savo draugo.
Tai kyla iš supratimo, kad pagrindinės pastangos turi būti skirtos atidavimui Kūrėjui. Tačiau tai prieštarauja jo prigimčiai, nes žmogus sukurtas su noru gauti tik savo naudai. Todėl mums suteikta ypatinga priemonė – „sgula“, kuri leidžia išeiti iš egoistinės meilės ir pereiti prie meilės artimui. Dėl to žmogus gali pasiekti meilę Kūrėjui.
Todėl jis gali surasti draugą, esantį tame pačiame dvasiniame lygyje. Tačiau vėliau, kai jis savo draugą padaro mokytoju, t. y. pajunta, kad draugas yra aukštesnės pakopos nei jis pats, žmogus negali to matyti, nes draugas jam taps panašus į mokytoją, o jis pats – į mokinį. Jei jis nežiūrės į draugą kaip į mokytoją, kaip jis galės iš jo mokytis? Tai vadinama „padaryti“, nes tai yra veiksmas be logikos. Kitaip tariant, jis turi priimti, kad draugas yra aukštesnis už jį, ir tai vadinama „padaryti“, tai yra veiksmas virš žinojimo.
Pažvelk į knygą „Toros dovanojimas“, kur rašoma: „Kad priimtų pirmąją sąlygą, kiekvienas mokinys privalo jaustis mažiausiu tarp visų draugų, ir tik tada jis galės priimti didybės [didesniojo] mastą.“
Taigi jis aiškiai sako, kad kiekvienas turi matyti save kaip mažiausią tarp visų mokinių. Bet kaip įmanoma, kad žmogus matytų save kaip mažiausią? Apie tai galima kalbėti tik virš žinojimo. Tai vadinama: „Padaryk sau mokytoją“. Tai reiškia, kad kiekvienas iš draugų yra tarsi mokytojas jam, o jis pats laikomas tik mokiniu.
Tai didelis darbas. Yra taisyklė, kad kitų trūkumai visada matomi, o savi – dažniausiai paslėpti. Tačiau žmogus turi elgtis su kitu taip, tarsi tas kitas turėtų geras savybes, ir jis turėtų priimti tai, ką tas kitas sako ar daro, kad galėtų mokytis iš jo veiksmų.
Tai prieštarauja kūnui, nes visada būna taip, kad kai reikia mokytis iš kito, t. y. ten, kur jis vertina kitą, tas kitas verčia jį dėti pastangas. Tuomet kūnas nuvertina kito nuomonę ir veiksmus. Tai kyla iš to, kad kūnas nori ramybės, todėl jam patogiau ir lengviau nuvertinti draugo nuomonę ir veiksmus, kad nereikėtų dėti pastangų.
Todėl tai vadinama: „Padaryk sau mokytoją“, ir tai reiškia, kad tam, kad draugas taptų tau mokytoju, tu turi pats tai padaryti. Tai nėra susiję su protu, nes protas verčia mąstyti kitaip, o kartais netgi rodo priešingai – kad tu gali būti mokytojas, o draugas – mokinys. Todėl tai vadinama „padaryti“, nes tai yra veiksmas, o ne proto sprendimas, kaip jau buvo paaiškinta anksčiau.
3 „Ir teisk kiekvieną žmogų palankiai“
Po to, kai buvo pasakyta: „Nusipirk sau draugą“, kyla klausimas: o kaip elgtis su kitais žmonėmis? Pavyzdžiui, jei žmogus išsirinko keletą draugų iš savo bendruomenės, o kitus paliko ir nesijungia su jais, kyla klausimas, kaip jis turėtų elgtis su jais? Juk jie nėra jo draugai, kitaip tariant, kodėl jis jų nepasirinko? Be abejo, reikia manyti, kad jis neranda juose aukštų savybių, dėl kurių jam būtų naudinga su jais jungtis. Kitaip tariant, pagal jo vertinimą jie yra mažiau svarbūs.
Tokiu atveju, kaip ir kokiu būdu jis turėtų elgtis su visais žmonėmis, kurie yra su juo bendruomenėje? Ir taip pat su kitais žmonėmis, kurie nėra jo bendruomenės nariai? Kaip jis turėtų su jais elgtis? Apie tai kalba rabinas Jošua ben Prahija: „Ir teisk kiekvieną žmogų palankiai.“ Tai reiškia, kad žmogus turi visus teisti palankiai, ieškodamas jų gerų savybių ir vertindamas juos teigiamai.
Tai reiškia, kad dėl to, jog jis nemato juose privalumų, jie nėra kalti. Tai kyla iš jo paties gebėjimų trūkumo – jis neturi pakankamai sugebėjimų matyti visuomenės dorybes. Todėl, pagal jo sielos savybes, jis mato taip, kaip sugeba. Tai yra tiesa pagal jo supratimą, tačiau ne pagal tikrąją tiesą. Kitaip tariant, egzistuoja pati tiesa, kuri nepriklauso nuo tų, kurie ją suvokia.
Kitaip tariant, tiesa egzistuoja pati savaime, tačiau kiekvienas žmogus ją suvokia pagal savo suvokimo lygį. Tai reiškia, kad tiesa keičiasi priklausomai nuo to, kas ją suvokia. Vadinasi, suvokiančiam asmeniui ji keičiasi priklausomai nuo jo būsenos.
Tačiau pati tiesa savo esme nekinta. Todėl vieną ir tą pačią tiesą kiekvienas gali suvokti skirtingai. Dėl to, kalbant apie visuomenę, gali būti, kad visa visuomenė yra tobula, tačiau jis, dėl savo savybių, mato ją kitaip.
Todėl sakoma: „Teisk kiekvieną žmogų palankiai“. Tai reiškia, kad visą visuomenę, išskyrus savo draugus, jis turi teisti palankiai. Kitaip tariant, kiekvienas žmogus savaime yra vertas ir, neduok Dieve, nėra jokių kaltinimų dėl jų elgesio. Tačiau asmeniškai jis negali iš jų pasimokyti, nes tarp jo ir jų nėra jokio formos panašumo