Baruchas Šalom Alevi Ašlagas (Rabašas)
Jūs visi šiandien stovite
19 straipsnis, 1984 metai
Komentatoriai klausia apie posmą: „Jūs visi šiandien stovite (priešais Kūrėją, jūsų Visagalį): jūsų vadovai, jūsų gentys, jūsų vyresnieji ir jūsų prižiūrėtojai, kiekvienas Izraelio žmogus“(1), kodėl jis prasideda daugiskaitos forma: „jūs“ ir baigiasi vienaskaitos forma: „kiekvienas Izraelio žmogus“. Knygos „Maor va-šemeš“ autorius aiškina, kad tai, kas kalbama daugiskaitos ir vienaskaitos formomis, nurodo į meilę draugams. Tai reiškia, kad dėl to, jog tarp jūsų yra „jūsų vadovai, jūsų gentys ir t.t.“ ir, nepaisant to, niekas nemato savęs geresniu už bet kurį kitą žmogų Izraelyje, ir visi yra lygūs tuo, kad neturi pretenzijų vienas kitam, – todėl ir iš aukščiau yra taip pat, pagal principą „matas už matą“. Todėl žemyn perduodamas visas gėris.
Ir štai pagal mūsų kelią, kai mes viską mokomės viename nešėjyje, kaip nurodyta toliau. Žmogus turi priimti aukštesniosios malchut naštą, „kaip jautis junge ir asilas po nešuliu“(2), kurie yra proto ir širdies savybės. Tai reiškia, kad visas žmogaus darbas turi būti skirtas davimui.
Tad jei žmogus atlieka savo darbą dėl davimo ir nesiekia jokios kompensacijos, o nori tik atlikti šventą darbą ir nesitiki, kad jam bus duota kažkas papildomo prie to, ką jis jau turi. Tai reiškia, kad nenori jokio papildymo darbe. Tai reiškia, kad jis gaus tam tikrų žinių, kad eina teisingu keliu, – kas, be abejo, yra teisingas reikalavimas, – vis dėlto, jis ir to atsisako, nes nori eiti užmerktomis akimis ir tikėti Kūrėju. Ir daro, ką gali, ir yra patenkintas savo likimu.
T.y. net jei jis jaučia, kad yra žmonių, kurie šiek tiek supranta Kūrėjo darbą, o jis mato, kad yra visiškai tuščias. T.y. dažnai atsitinka taip, kad ir jis jaučia skonį darbui, o kartais jaučiasi, kad yra savybėje „jų vadovai“. T.y. kartais jis galvoja, kad dabar pasiekė pakopą, kai neįmanoma nusileisti į niekšybės būseną. Ką reiškia tokia būsena, kai norėdamas dirbti Kūrėjo darbą, turi labai stengtis, kad priverstų savo kūną dirbti. Ir tada tai, ką jis daro, vyksta per prievartą, nes jis neturi jokio noro dirbti, o kūnas nori tik poilsio, t.y. jo niekas nedomina.
Nes tada jis jaučiasi jau aiškiai suvokęs, kad pasaulyje nėra nieko kito, tik darbas dėl davimo. Ir tada, aišku, jis jaučia darbo skonį. Ir tada, kai jis žiūri į ankstesnes būsenas, kuriose buvo, jis dabar negali (jų) suprasti, kai yra pakilimo būsenoje. Todėl, pagal visus skaičiavimus, jis nusprendžia, kad dabar nebėra jokios galimybės, kad kada nors jis patirs kritimą.
Tačiau kartais – po dienos, ar po valandos, ar po kelių minučių – jis krenta į niekšybės būseną. Iki tokio lygio, kad nejaučia, jog nukrito iš pakilimo būsenos į „didžiosios bedugnės gelmes“. Bet kartais, praėjus valandai ar dviem, jis staiga pamato, kad nukrito nuo viršūnės. T.y. iš to, kuo jis anksčiau buvo įsitikinęs, kad jis esąs didvyris iš didvyrių, jis pasirodė kaip ir bet kuris Izraelio žmogus, t.y. kaip paprasta tauta. Ir tada jis pradeda galvoti apie patarimus savo širdyje: „Ir ką man dabar daryti, kaip aš galėčiau vėl pakilti į gadlut būseną, kurioje buvau?“
Tada žmogus turi eiti tiesos keliu, t.y. pasakyti, kad tai, jog aš dabar esu pačiame dugne, reiškia, kad iš aukščiau mane specialiai numetė, kad sužinočiau, ar iš tikrųjų aš noriu atlikti šventą darbą dėl davimo, ar aš noriu būti Kūrėjo darbininku, nes tai man duoda daugiau nei visa kita.
Ir tada, jei žmogus gali pasakyti: „Aš noriu dabar dirbti dėl davimo ir nenoriu atlikti švento darbo, kad gaučiau kokį nors pasitenkinimą iš šio darbo. Juk man pakanka vieno – kad atlikčiau šventą darbą, kaip bet kuris Izraelio žmogus, kuris eina melstis ar mokosi kokios nors pamokos iš kasdieninio (Talmudo) skaitinio, ir neturi laiko galvoti, su kokiu ketinimu jis mokosi ar meldžiasi, o jis tiesiog vykdo veiksmą be jokio specialaus ketinimo“. Tada jis vėl pradeda dirbti šventą darbą. Juk dabar jis tiesiog nori būti Kūrėjo darbininku be jokių išankstinių sąlygų.
Ir todėl pasakyta: „Jūs visi šiandien stovite“. Tai reiškia, kad visos asmeninės būsenos, kurias jūs patyrėte, – gadlut būsena ar žemiau gadlut būsenos, kurios buvo laikomos vidurinėmis būsenomis ir panašiai, – jūs paimate visas šias asmenines būsenas ir neskaičiuojate pakopų viena kitos atžvilgiu, nes jums nesvarbi jokia kompensacija, o svarbu tik tai, kad jūs vykdote Kūrėjo valią, kuris prisakė mums vykdyti priesakus ir mokytis Toros, ir tai mes ir vykdome, kaip bet kuris paprastas Izraelio žmogus. T.y. būsena, kurioje jis yra dabar, jam yra tokia pat svarbi, tarsi jis manytų, kad yra gadlut būsenoje. Ir tada „Kūrėjas, tavo Visagalis, sudaro su tavimi sąjungą šiandien“(3).
Kitaip tariant, tada Kūrėjas sudaro su juo sąjungą. Tai reiškia, kad būtent tuo metu, kai jis priima Kūrėjo darbą be jokių sąlygų ir sutinka atlikti šventą darbą be jokios kompensacijos, kas vadinama „nuolankumu be jokių sąlygų“ – tada Kūrėjas sudaro su juo sąjungą.
Ir sąjungos sudarymas, kaip paaiškino mano tėvas ir mokytojas, – tai kai du žmonės mato, kad jie vienas kitą myli, tada jie sudaro tarp savęs sąjungą, kad jie liks savo meilėje amžinai. Ir jis paklausė: jei jie myli vienas kitą ir supranta, kad jų meilė nesibaigs, tokiu atveju, kam reikia sąjungos? Ir kokiu tikslu jie sudaro šią sąjungą, t.y. dėl kokios naudos? T.y. ką jie laimi tuo, kad sudarė sąjungą? Ar tai yra tiesiog ceremonija, ar (tai daroma) dėl kokios nors naudos?
Ir jis pasakė, kad sąjungos sudarymas reiškia tai, kad jie dabar supranta, kad turėtų mylėti vienas kitą dėl priežasčių, kurias jie šiuo metu mato, nes kiekvienas jaučia kitą, kad jis rūpinasi tik jo gerove, tada jie sudaro sąjungą. Tai reiškia, kaip dabar niekas neturi jokių pretenzijų draugui, kitaip jie nebūtų sudarę sąjungos, tada jie vienas kitam sako, kad jiems verta sudaryti sąjungą kartą ir visiems laikams. Tai reiškia, kad jeigu, baisu net pagalvoti, kiltų situacija, kad vienas turėtų pretenzijų kitam, tada kiekvienas prisimintų sąjungą, kurią sudarė, kai tarp jų aiškiai (jautėsi) meilė.
Lygiai taip pat ir dabar, nors jie ir nejaučia tos meilės mąsto, kuri tada buvo, vis dėlto jie budina buvusią meilę ir nežiūri į būseną, kurioje yra dabar, ir vėl pradeda daryti vienas kitam gera. Ir todėl sąjungos sudarymas naudingas. T.y. nors meilės skonis, kuris buvo, kai tarp jų viešpatavo meilė, išnyko, bet dėl to, kad jie sudarė sąjungą, jie turi jėgą iš naujo pažadinti meilę, kuri švietė jiems praeityje, ir grąžina ją į ateitį.
Pagal tai paaiškėja, kad sąjungos sudarymas visų pirma vykdomas dėl ateities. Ir tai panašu į sutartį, kuri sudaroma tam, kad negalėtų persigalvoti, kai pamatys, kad nebėra tų meilės saitų, kurie buvo. Ir dėl šios meilės jie patyrė didžiulį malonumą, kai kiekvienas iš jų darė gera kitam. O dabar, kai meilė nutrūksta, iš to seka, kad nėra jėgų, kurios leistų kam nors (iš jų) daryti ką nors dėl artimo.
O jei jie vis dėlto nori padaryti ką nors dėl kito, tai turi pažiūrėti sąjungą, kuri buvo sudaryta tuo metu, ir remdamiesi tuo, jie turi iš naujo sukurti meilę. Tai panašu į žmogų, sudariusi sutartį su draugu, ir ši sutartis juos sieja, neleisdama jiems atsiskirti vienas nuo kito.
Iš to seka, kaip pasakyta: „Jūs visi šiandien stovite“. T.y. jis skaičiuoja, iš kokių dalių tai susideda: „Jūsų vadovai, jūsų gentys, jūsų vyresnieji ir jūsų prižiūrėtojai, kiekvienas Izraelio žmogus“. T.y. iš visų aukštų pakopų, kuriose jis buvo, dabar laikoma, kad jis yra „kiekvieno Izraelio žmogaus“ būsenoje. Ir jis priima šią būseną, kaip situacijoje, kai jis, jo manymu, buvo geresnėse būsenose. Ir taria: „Aš darau savo, o Kūrėjas – tai, ką Jis nori man duoti, aš sutinku, ir visiškai nekritikuoju“. Tada jis tampa vertas sąjungos sudarymo, kaip pasakyta anksčiau. Tai reiškia, kad šis ryšys išlieka amžinai, nes Kūrėjas amžinai sudarė su juo sąjungą.
Ir pagal tai, kas pasakyta, reikia paaiškinti posmą: „Paslėpta – Kūrėjui, mūsų Visagaliui, o atvira – mums ir mūsų vaikams per amžius, kad įvykdytume visus šio Mokymo žodžius“(4). Ir reikia suprasti, ką šis posmas nori mums pasakyti. Negalima sakyti, kad jis nori mums pasakyti, kad mes nežinome to, kas paslėpta, bet tai žino tik Kūrėjas. Neįmanoma to pasakyti, nes ir be šio posmo matome, kad nežinome, kas nuo mūsų paslėpta. Jei taip, ką šis posmas turėtų mums pasakyti?
Tačiau yra žinoma, kad yra paslėpta ir atskleista. Tai reiškia, kad praktinėje dalyje tai, ką mes darome, mes matome, ar mes ją atliekame, ar ne. Ir jei kūnas nenori vykdyti priesako, yra patarimas – žmogus turi save priversti, nes jis privalo vykdyti priesaką, nori jis to ar ne. Vadinasi, atskleistų dalykų atveju galima kalbėti apie priverstinumą.
Paslėptas yra priesako ketinimas. Čia žmogus negali matyti, koks kito žmogaus ketinimas tą akimirką, kai jis yra vykdomas. Taip pat ir pats žmogus, vykdantis veiksmą, taip pat negali žinoti, ar jis neapgaudinėja savęs jo vykdymo metu. Jis mano, kad neturi jokio kito ketinimo ir jis visas yra nukreiptas į Kūrėją. Tuo tarpu veiksmas vadinamas „atskleista dalimi“. Negalima pasakyti, kad žmogus apgaudinėja save, manydamas, kad užsideda tfiliną, o iš tikrųjų tai nėra tfilinas, arba moteris gali apgaudinėti save, kad ji uždega šeštadienio žvakes, o iš tikrųjų, ji neuždega.
Tuo pačiu, ketinimo atžvilgiu galima pasakyti, kad žmogus apgaudinėja save. Jis mano, kad yra „lišma”, o iš tikrųjų jis visiškai (dirba) „lo lišma“. Ir taip pat negalime kalbėti apie prievartą, nes jis negali priversti savo minties galvoti apie tai, apie ką jis nori. Nes dalykuose, susijusiuose su jausmu ar žinojimu, žmogus neturi jokios valdžios, kuri leistų priversti savo protą suprasti kitaip, nei jis supranta, arba kitaip, nei jis jaučiasi.
Ir iš to suprasime, kas buvo aukščiau pasakyta, kad mums nėra ką daryti, kaip tik atlikti praktinę dalį, ir tai vadinama: „Atvira – mums ir mūsų vaikams per amžius, kad įvykdytume visus šio Mokymo žodžius“(4), tai reiškia, mums įsakyta veikti. Tai reiškia, mums liepta atlikti veiksmą, net ir priverstinai.
O kalbant apie ketinimą, kuris yra vadinamas „paslėpta dalimi“, žmogus neturi jokio žinojimo ir valdžios. Ką tokiu atveju daryti, kad galėtume įvykdyti ir paslėptą dalį? Ir čia žmogus visada turi pasitikrinti, t.y. tikrinti save, ar jis iš tikrųjų viską daro dėl davimo, ar kūnas priešinasi (darbui) „dėl davimo“. Ir tiek, kiek jis jaučia, kad yra toli nuo to, tada mato, kad iš savo pusės jis negali nieko padaryti. Juk tai, kad jis galvoja vadovautis kokiu nors patarimu, kad galėtų sukurti ketinimą „dėl davimo“, jam nepadeda.
Ir apie tai mums praneša ši posmo dalis – tai, kas susiję su lišma, vadinama „paslėpta dalimi“, kuri priklauso Kūrėjui, mūsų Visagaliui. Tai reiškia, kad jam gali padėti tik Kūrėjas, o jis pats neturi jokios galimybės atskleisti tikrą tikrovę, nes to žmogaus nesugeba, nes tai yra virš prigimties. Todėl šis posmas teigia: „Paslėpta – Kūrėjui, mūsų Visagaliui“, t.y. priklauso Jam, nes Kūrėjas turi suteikti šią jėgą, vadinamą „davimu“. Ir todėl mūsų išminčiai pasakė: „Žmogaus blogio pradas kasdien jį užvaldo ir ieško, kaip jį numarinti. Kaip pasakyta: „Nusidėjėlis žiūri į teisuolį ir ieško, kaip jį numarinti“(5). Ir jei Kūrėjas jam nepadėtų, jis neištvertų. Kaip pasakyta: „Kūrėjas nepalieka jo (žmogaus) jo (blogio prado) rankose“(6)(7).
„Ieško, kaip jį numarinti” reiškia, kad jis nori, kad žmogus viską darytų dėl gavimo, tai vadinama, kad jis atskirtas nuo Gyvybės šaltinio. Ir, natūralu, jie lieka gyvūnais. Ir todėl mūsų išminčiai pasakė: „Nusidėjėliai savo gyvenime vadinami mirusiais“. Vadinamas „mirusiu“, jei jo ketinimas nukreiptas į gavimą, ir tai vadinama atskyrimo būsena. O kad būtų vertas susiliejimo būsenos, t.y. būtų vertas gauti davimo jėgą – kad tai turėtų, – tik Kūrėjas gali jam tai duoti, bet ne žmogaus galimybėse tai pasiekti.
„Ir todėl mūsų išminčiai pasakė: „Žmogaus blogio pradas jį įveikia kiekvieną dieną ir ieško, kaip jį numarinti. ... Ir, jei Kūrėjas jam nepadėtų, jis neištvertų. Kaip pasakyta: „Kūrėjas nepaliks jo (t.y. žmogaus) jo (t.y. blogio prado) rankose“(6)“(7). Ir iš to, ką išsiaiškinome, suprasime posmą: „Paslėpta – Kūrėjui, mūsų Visagaliui, o atvira – mums ir mūsų vaikams per amžius, kad atliktume“(4)– t.y. turime atlikti tik praktinį veiksmą, o paslėptą dalį turi atlikti Kūrėjas.
Tačiau ir paslėptoje dalyje mes taip pat turime ką nors padaryti, kad Kūrėjas suteiktų mums paslėptą dalį. Ir tai kyla iš taisyklės, kad bet kam mums reikia pabudimo iš apačios. Ir tai yra tiesa, nes galioja taisyklė, kad „nėra Šviesos be kli“, kas reiškia, kad „nėra pripildymo be chisarono“, t.y. tu negali nieko įdėti, jei neturi tuščios vietos, ir tada tu įdedi (į ją) tai, ko nori. Tačiau jei nėra chisarono vietos, tai yra tuščios vietos, kaip mes galime įdėti (ten) ką nors?
Todėl visų pirma turime pamatyti, kad mums trūksta davimo kli, kuris vadinamas „noru duoti“. Ir tai yra mūsų Šviesa. Ir, kaip išsiaiškinome ankstesniuose straipsniuose, mūsų pagrindinis atlygis – jei mes suvokiame norą duoti, kuris vadinamas „Atspindindėta šviesa“, kaip nurodyta ( „Bendrame įvade“ į knygą „Gyvenimo medis“ su komentarais „Panim masbirot“), „kad visas atlygis, kurio mes tikimės, yra Atspindėta šviesa“, žiūr. ten.
Todėl, jei noras duoti yra vadinamas „Šviesa“, tai tas chisaronas, kai jis mato, kad neturi davimo jėgos, vadinamas „kli“. Ir jis jaučia, kad jam to trūksta, t.y. jis mato, kad praranda dėl to, kad neturi šios jėgos, vadinamos „davimo jėga“. Todėl pagal jo suvokimo lygį susiformuoja chisaronas. Ir tai vadinama „kli“ ir „tuščia vieta“, nes toje vietoje, kurioje jam trūksta davimo jėgos, dabar yra vieta, kurią galima pripildyti. Ir tai vadinama, kad Šviesa įeina į kli.
Tačiau reikia žinoti, kad norint gauti šį kli reikia daug dirbti. Juk mes turime kelim, vadinamus chisaronais, kuriuos norime pripildyti, ir jie vadinami „egoistinės meilės kelim“, kuriuos norime pripildyti. Ir tai labai svarbūs kelim, nes tai yra kelim, kylantys iš Kūrėjo, kuriuos Jis sukūrė kaip kažką iš nieko, kadangi Jis norėjo suteikti malonumą Savo kūriniams, t.y. norėjo (juos) pripildyti. O kaip galima pripildyti, jei nėra vietos, kurią galima būtų pripildyti? Todėl, kaip kažką iš nieko, Jis sukūrė šiuos kelim, kad suteiktų jiems gėrį ir malonumą. Vadinasi, kad tai yra pagrindinis kli, kurį sukūrė Kūrėjas.
Vienok, kadangi šis kli, vadinamas „noru gauti“, yra noras, ir kad įgytų formos panašumą, vadinamą susiliejimu su Kūrėju, šis kli nėra tinkamas būti indu aukštesniajam gėriui gauti. Ir dabar reikalingas naujas gaunantis kli, kuris įsivelka į ankstesnį kli. Ir tik jų abiejų dėka, t.y. dėka to, kad noras duoti įsivelka į norą gauti, šis kli gali gauti.
Iš to seka, kad kaip ankstesnis kli, vadinamas noru gauti, kyla iš Kūrėjo, ir žemesnysis neturi jokios dalies noro gauti darbe, o viskas kyla iš Kūrėjo, – taip pat ir antrasis kli, vadinamas noru duoti, taip pat kyla tik iš Kūrėjo, ir žemesnysis negali (nieko) pridėti, kaip ir pirmajame kli, vadinamame noru gauti. O skirtumas yra tas, kad davimo kli iš pradžių turi gauti pareikalavimą iš žemesniojo, kuriame jis prašo Kūrėjo, kad Jis jam duotų naują kli, – skirtingai nuo pirmojo kli, kuris gaunamas be jokio pabudimo iš žemesniojo pusės.
- Dvarim, 29:9.
- Avoda Zara traktatas, 5:2.
- Dvarim, 29:11.
- Dvarim, 29:28.
- Psalmės, 37:32.
- Psalmės, 37:33. Kūrėjas nepaliks jo (teisuolio) savo (nedorėlio) rankose ir neleis, kad jis būtų apkaltintas jo teisme.
- Kidušin traktatas, 30:2.
- Brachot traktatas, 18:2.