Baruchas Šalom Alevi Ašlagas (Rabašas)
Ir tai atsitiks, kai ateisi į žemę, kurią Kūrėjas, tavo Visagalis, tau duoda
18 straipsnis, 1984 metai
Taigi, komentatoriai klausė apie posmą, kuriame pasakyta: „Ir tai atsitiks: kai ateisi į žemę, kurią Kūrėjas, tavo Visagalis, tau duoda paveldėti, ir tu pradėsi ją valdyti ir joje apsigyvensi.“(1). Ir jie klausė, kodėl pabrėžiama: „Kurią Kūrėjas, tavo Visagalis, duoda tau“? Juk Izraelio tauta ją užkariavo karo metu. Ir jie paaiškino, kad žmogus savo sielos gelmėje turi žinoti, kad ne dėl savo jėgos ir drąsos jis užėmė šią žemę, o ji yra Kūrėjo dovana. Ir jie pasakė: „Kurią Kūrėjas, tavo Visagalis, tau duoda paveldėti“, o ne „mano jėga ir mano rankos galia“(2).
Ir norint suprasti tai, kas aukščiau pasakyta apie darbą, reikia žinoti, kad„žemė“ (erec) vadinama noru (racon), t.y. noras, esantis žmogaus širdyje, vadinamas „žeme“. Ir šioje žemėje, vadinamoje žmogaus „širdimi“, gyvena „pasaulio tautos“, o taip pat ten gyvena „Izraelio tauta“. Tačiau reikia žinoti, kad nei vieni, nei kiti negali ten kartu gyventi, Izraelio tauta ir pasaulio tautos negali kartu valdyti – arba ten yra pasaulio tautų valdžia, arba Izraelio valdžia.
Ir iš tikrųjų turime suprasti, kokia yra tikroji priežastis, kad abu negali būti vienoje vietoje. Ir esmė ta, kaip žinoma, jog pasaulio sukūrimas įvyko dėl to, kad Jo noras – suteikti malonumą Savo kūriniams. Ir dėl šios priežasties Jis sukūrė norą gauti malonumą ir pasitenkinimą, t.y. Jis sukūrė kūriniuose chisarono savybę, kad jie visada siektų malonumų. Juk matome, kad tiek, kiek siekiame, būtent tokiu mastu kūrinys jaučia malonumą. Ir tai yra tas kli, kurį sukūrė Kūrėjas. Ir tai yra pirmoji savybė, kurią mes atpažįstame kūriniuose. O jei kūriniuose nėra šio noro, jie dar nelaikomi kūriniais. Vadinasi, apie jokias savybes negalime kalbėti, jei ten nėra noro gauti. Ir čia slypi visas kūrinys, apie kurį kalbame, kuris yra kli malonumui gauti.
Tačiau dėl gėdos, mūsų išminčių kalba vadinamos „gėdos duona“, įvyko apribojimas. T.y. kad jie negautų dėl gavimo, o (gautų) tik tuo atveju, jei jis gali sukurti ketinimą dėl davimo, kas vadinama „formos panašumo“ savybe. T.y. jei jis gali gauti malonumą ketindamas suteikti džiaugsmą Kūrėjui, tada jis gauna, kitaip jis nenori gauti. Ir tai vadinama „Izraelio“ savybe, t.y. „tiesiai-pas-Kūrėją“ (Jašar-El), t.y. viskas, apie ką jis galvoja, – kad viskas pasiektų Kūrėją, ir tada į jį patį neatsižvelgiama, nes jis visiškai negalvoja apie save , o visos jo mintys – apie Kūrėją.
Ir tai vadinama „Izraelio žeme“. Tai reiškia, kad jis turi norą tiesiai pas Kūrėją, t.y. jis neturi egoistinės meilės norų, o yra tik meilės artimui (norai). O kalbant apie save, t.y. kad jis mėgautųsi gyvenimu, jis neturi tokių siekių. Ir visi jo siekiai yra skirti tam, kad jis turėtų priemones, kurios leidžia duoti Kūrėjui. Ir viskas, kuo jis maitina savo kūną, yra skirta tik tam, kad turėtų jėgų dirbti „dėl davimo“.
Tai panašu į žmogų, kuris turi arklį ir jam duoda valgyti bei gerti. T.y. visas maistas, gėrimas, pastogė, kurį jis suteikia arkliui, kyla ne iš meilės jam, o todėl, kad jis turi su juo dirbti. Todėl viskas, ką jis mano, kad patiks arkliui, kyla ne iš meilės, o tiesiog jis nori naudoti arklį savo naudai ir visai negalvoja apie arklio gerovę, ir tai vadinama „Izraelio žeme“. T.y. visos jo mintys skiriamos tik „žemei“ – norui, kad viskas būtų tiesiai–pas–Kūrėją (Jašar–El).
Kitaip – su kitų tautų žeme. Čia „žemė“ – tai egoistinės meilės noras, kuris vadinamas „žemės tautomis“. T.y. visi jų norai nukreipti tik į „tautos“ norą, t.y. ne Kūrėjo norą, o „tautos“ norą, kas reiškia kūrinių, vadinamų „tauta“, norą. Tuo tarpu Kūrėjas yra tas, kuris sukūrė šią tautą, o taip pat: „Ir išvys visos žemės tautos, kad Kūrėjo vardas ištartas virš tavęs, ir bijos jie tavęs“(3). O taip pat parašyta: „Ir pakilo Abraomas ir žemai nusilenkė žemės tautai, Cheto sūnums“(4). Tai reiškia, kad jie nepažįsta ir nejaučia nieko, išskyrus „tautos“ savybę, kuri yra egoistinės meilės savybė, ir tik tai vadinama kūrinių savybe.
Tuo tarpu „Izraelio tauta“ nori anuliuoti savo esmę ir savo individualumą, kas yra noras gauti, sukurtas kaip kažkas iš kažko. Ir todėl kidušo (pašventinimo) metu mes sakome: „Tas, kuris mus išsirinko iš visų tautų“.
Šios dvi valdžios negali egzistuoti kartu: arba viešpatauja davimo noras, arba viešpatauja gavimo noras. O abu kartu jie egzistuoti negali, nes vienas kitam prieštarauja, ir negali dvi priešingybės būti viename objekte.
Ir viso to pasekmė – karas su blogio pradu. T.y. žmogus turi kovoti pats su savimi, kad suvaldytų savo širdį, kurioje yra šių norų įsivilkimo vieta, ir išvaryti noro gauti valdžią, ir atiduoti visą valdžią norui duoti Kūrėjui.
Kai žmogus pradeda vykdyti šventą darbą, t.y. nukreipti visą savo darbą dėl dangaus, tada prasideda karai tarp šių dviejų norų. Ir didelių pastangų dėka žmogus įgyja pranašumą ir laimi šį karą. Ir tada jo širdin įeina noro duoti Kūrėjui jėga. Ir tada žmogus gali pasakyti: „Mano jėga ir mano rankos galia suteikė man visą šį turtą“(2). Ir tik savo darbu jis užkariavo širdį, kuri dabar vadinama Izraelio žeme, kadangi jo noras – tiesiai-pas-Kūrėją (Jašar-El).
Ir apie tai byloja posmas: „Kai ateisi į žemę, kurią Kūrėjas, tavo Visagalis, tau duoda“(1). T.y. ne tai, kad tu užkariavai savo paties jėgomis, o „Kūrėjas, tavo Visagalis, tau duoda“. Tai reiškia, kad po to, kai žmogus įdėjo reikiamas pastangas užkariauti širdį – nes karų, kuriuose jis nuolat buvo su „pasaulio tautomis“ ir kuriuos jis laimėdavo, pagalba jis užkariavo širdį, dabar vadinamą „Izraelio žeme“, o ne „tautų žeme“ – vis dėlto, jis turi tikėti, kad ne jis užkariavo šią žemę, o „Kūrėjas, tavo Visagalis, tau duoda“, o ne „mano jėga ir mano rankos galia“ atnešė man visą šį turtą“.
Ir iš to reikia suprasti tai, kas yra neaišku: juk Kūrėjas pažadėjo Abraomui, kaip pasakyta: „Ir Jis pasakė jam: Aš Kūrėjas, kuris išvedė tave iš Ur-Kasdimo, kad duočiau tau šią žemę valdyti“(6).
Tokiu atveju, kodėl Jis iš pradžių davė šią žemę pasaulio tautoms, kad vėliau ateitų Izraelis ir turėtų su jomis kovoti, ir išvaryti juos iš jų žemės, ir kad visas pasaulis turėtų pretenzijų: kodėl jūs užgrobėte žemę, kuri niekada nebuvo jūsų? Ir tik dėl užkariavimo, kurį jūs įvykdėte karo keliu, jūs sakote, kad tai jūsų žemė.
Ir visi supranta, kad, be abejo, būtų buvę geriau, jeigu Jis nebūtų davęs šios žemės pasaulio tautoms. Nes tada pasaulio tautoms netrūko vietų, kur jos galėtų gyventi. Juk po to atsirado kitos naujos šalys, ir Kūrėjas galėjo padaryti taip, kad jos neapsigyventų šioje vietoje.
Tačiau įvyko ne taip, o iš pradžių čia apsigyveno septynios tautos, taip pat kiti karaliai, ir Izraelio tauta turėjo su jais kovoti ir juos išvaryti, o visos pasaulio tautos turėjo piktintis Izraelio tauta: „Plėšikai jūs, nes užgrobėte septynių tautų žemę“. Ir kam gi visi šie sunkumai, kaip Raši aiškina išminčių paaiškinimą: „Kodėl (Tora) prasideda žodžiais: „Pradžioje (sukūrė) „Berešit“? Nes „Jis parodė Savo darbų jėgą savo tautai, kad suteiktų jiems gentines valdas“(7). Nes, jeigu pasaulio tautos sakys Izraeliui: „Plėšikai jūs, užgrobę septynių tautų žemes“, tai jie pasakys jiems: „Visa žemė priklauso Kūrėjui. Jis ją sukūrė ir atidavė tam, kas Jam patiko. Savo valia Jis davė ją jiems, savo valia Jis atėmė iš jų ir atidavė ją mums““(8).
Ir čia neaišku, kam reikalinga visa ši tvarka, kuri buvo, t.y. prieš tai, kai Jis davė ją mums, Jis iš pradžių davė ją pasaulio tautoms, ir tik po to, kai jos apsigyveno, tada Jis mums pasakė: „Eikite ir išvarykite juos iš šios žemės, nes Aš ją pažadėjau Abraomui“.
Ir viskas, kas pasakyta aukščiau, gali būti paaiškinta šakos ir šaknies pagalba. Juk žinoma, kad žemė vadinama malchut, kuri yra kūrinių šaknis, kuri vadinama gavimu dėl gavimo, ir tai yra šaknis, tai yra pirmas gavėjas, vadinamas „Begalybės pasauliu“. Ir tada sprendimas (gauti) yra pagrįstas ne gavimu dėl savęs, o dėl to, kad žemesnysis nori duoti Kūrėjui. T.y. jis nori, kad noras gauti dėl savęs anuliuotųsi, t.y. kad jis juo nepasinaudotų, o visas jo darbas būtų tik Kūrėjo malonumą.
Ir iš to, kas pasakyta aukščiau, išeina, kad ir materialaus pasaulio kūrimo tvarka turi atitikti tą tvarką, kuri buvo dvasiniame pasaulyje, t.y. kad iš pradžių Jis davė šią žemę pasaulio tautoms, o paskui per įveikimą ir karus (reikėjo) išvaryti pasaulio tautas iš šios žemės, kad Izraelio tauta ją užkariautų ir užvaldytų pasaulio tautų vietą.
Juk pasaulio tautų šaknis yra vidurio taškas, kurio atžvilgiu įvyko apribojimas. Tai reiškia, kad pirmoji savybė, kuri išėjo į pasaulį, turėjo būti iš pradžių gavimo dėl gavimo savybe, nes kitaip negalima kalbėti, kad ji apriboja save, kad negautų, nes apie įveikimą galima kalbėti toje vietoje, kur ji turi norą ir siekį gauti, kai ji įveikia savo siekį ir trokšta formos panašumo.
Todėl pasaulio tautos pirmiausia turėjo gauti šią žemę kaip šaknį, nes pirmiausia buvo noras gauti, nes tai yra kūrinijos esmė. Ir tada galime pasakyti, kad ten reikėjo atlikti ištaisymus. Todėl po to, kai pasaulio tautos gavo šią žemę, atėjo Izraelio tauta ir ištaisė šią žemę, kad viskas būtų dėl Kūrėjo. Ir tai vadinama „Izraelio žeme“, kaip sakoma: „Žemė, kurios Kūrėjas, tavo Visagalis, nuolat reikalauja, kurioje Kūrėjo, tavo Visagalio akys būna nuo metų pradžios iki metų pabaigos“(9).
Ir reikia suprasti tai, apie ką pasakyta, kad „Izraelio žemė“ vadinama: „Žemė, ... kurioje Kūrėjo, tavo Visagalio, akys būna nuo metų pradžios iki metų pabaigos“(9), kas reiškia, kad Kūrėjo valdymas yra joje, t.y. būtent „Izraelio žemėje“. Argi Kūrėjo valdymas nebūna visame pasaulyje: Kaip sako poetas: „Kūrėjo akys klaidžioja visur“(10). Ir kaip gi mes galime pasakyti, kad tik Izraelio žemėje būna Kūrėjo valdymas?
Ir reikia paaiškinti, kad „Izraelio žemė“ reiškia „žemę“, kuri jau išėjo iš pasaulio tautų valdžios ir jau įėjo į „Izraelio“ valdas. Tai yra tai, ką nori mums pasakyti šis posmas, ir duoti mums ženklą, kad galėtume žinoti, ar jie yra Izraelio žemėje, ar jie vis dar yra „tautų žemėje“.
Ir to požymis, kaip pasakyta: „Žemė, kurios Kūrėjas, tavo Visagalis, nuolat reikalauja“(9). Šis posmas mums sako, kas yra „Izraelio žemė“. Ir tada jis sako, kad mes turime žinoti, jog Kūrėjas reikalauja jos nuolat. Ir koks Jo reikalavimas? Šventasis Raštas tęsia, sakydamas: „Kūrėjo, tavo Visagalio, akys joje nuo metų pradžios iki metų pabaigos“(9), nes Kūrėjo valdymas vadinamas „Kūrėjo akimis“. Todėl, jei žmogus mato Kūrėjo valdymą nuo laikų pradžios, kas vadinama „nuo metų pradžios“, ir iki „metų pabaigos“, kas reiškia, kad jis mato Kūrėjo valdymą nepertraukiamai, – tai vadinama „Izraelio žeme“.
Tuo tarpu „tautų žeme“ vadinama, kai tik Kūrėjas žino, kad Jis valdo visą pasaulį, bet pasaulio tautos to nemato. Todėl Jis davė mums ženklą, kad (mes galėtume) žinoti, ar mes esame „Izraelio žemėje“, ar žemė, kurioje mes gyvename, kol kas dar yra „pasaulio tautų žemė“.
Pagal tai pasaulio tautos pirmiausia turi įžengti į šią žemę, o tai rodo norą gauti, kuris pirmiausia turi gimti šioje vietoje. Vėliau pradedama kovoti su gavimo noru ir jis yra pajungiamas šventumo valdžios, t.y. viskas, ką jis daro, bus pagal tai, ko reikalauja Kūrėjas.
Ir štai, kaip komentatoriai paaiškino žodžius: „Ir bus, kai ateisi į žemę, kurią Kūrėjas, tavo Visagalis, tau duoda“(1), turima omenyje, kad žmogus nesakytų po visų kovų su blogio pradu, kurį jis nuolat turėjo įveikti kiekvieną dieną, tegul nemano, kad savo jėgomis jis pasiekė tai, ką pasiekė, o tai Kūrėjas suteikė jam pergalę šiame kare. Ir tokia yra žodžių „kurią tau duoda“ prasmė. Ir „kurioje tau duoda“ reikia skirti du aspektus.
- Tai priesako savybė, t.y. tikėjimo savybė, ir tai vadinama „rankos tfilinu“. Ir apie rankų tfiliną išminčiai paaiškino: „Ir bus tau tai ženklu“(11) – o ne ženklu kitiems“(12). Ir todėl rankos tfilinas turi būti uždengtas, kur turima omenyje, kad tikėjimo savybė vadinama „nuolankiai vaikščioti priešais Kūrėją, tavo Visagalį“(13), kas yra „virš žinojimo“ savybė.
- Tai Toros savybė, tai yra „galvos tfilino“ savybė. O apie galvos tfiliną mūsų išminčiai paaiškino: „Ir pamatys visos žemės tautos, kad Kūrėjo vardas ištartas virš tavęs, ir bijos jie tavęs“(14) – tai galvos tfilinas. T.y. tai, kas ten parašyta: „Ir pamatys visos žemės tautos“ reiškia, kad galvos tfilinas turi būti atviras visiems, ir tai yra „Toros“ savybė, nes Tora tai vadinama būtent todėl, kad ji yra atvira.
Tuo tarpu rankos tfilinas turi būti padengtas, kas reiškia „virš žinojimo“. Tad nėra žodžių pasakyti kitam, nes viskas, ką vienas gali pasakyti kitam, vyksta tik žinojimo lygyje. Todėl nėra žodžių tam, kas yra virš žinojimo. Todėl jie pasakė: „Tau ženklu, o ne kitiems“. Todėl išeina, kad šiame dovanojime, kai Kūrėjas suteikė Izraelio tautai šią žemę, tai (buvo padaryta), kad iš to gautų vaisių. Ir, kaip išsiaiškinome aukščiau, kai kalbama apie darbą, „žemė“ – turima omenyje širdis. O Kūrėjas suteikė dvi savybes širdyje:
- Tikėjimo savybė;
- Toros savybė.
Ir šių abiejų savybių dėka žmogus taps tobulu. Ir nors abi jas įgyvendinu aš, vis dėlto reikia žinoti, kad abi jos kyla iš Kūrėjo, ir žmogus negali pasakyti: „Mano jėga ir mano rankos galia suteikė man visą šį turtą“(2).
Ir iš čia suprasime klausimą, užduodamą komentatorių: kodėl apie pirmuosius vaisius parašyta: „Ir sušuksi tu ir pasakysi“ – garsiai“(15)? Tuo tarpu skaitant „dešimtinės skyrimo deklaraciją“ parašyta: „Ir pasakysi“, ir nepasakyta: „Ir paskelbsi", kaip pasakyta apie pirmuosius vaisius. Todėl dešimtinės skyrimo deklaracija ištariama tyliai.
Nes dešimtinė „maaseras“ vadinama priesako savybe, kuri yra aukštesnioji malchut. Ir dėl to priimta „vaikščioti nuolankiai“, kaip pasakyta anksčiau, nes tai rankos tfilino savybė, kaip mūsų išminčiai paaiškino: „Tau ženklu, o ne kitiems“. Todėl apie dešimtinę, kuri atitinka priesakus, parašyta tik: „Ir pasakysi“, t.y. tyliai, kad nebūtų girdėti iš išorės, nes tai yra „vaikščiojimo nuolankiai“ savybė.
Tuo metu pirmieji vaisiai nurodo į galvos tfilino savybę, kuri yra Toros savybė, kaip buvo pasakyta aukščiau, ir ten parašyta: „Ir pamatys visos žemės tautos, kad Kūrėjo vardas yra ištartas virš tavęs, ir bijos jie tavęs“(13). Todėl apie pirmuosius vaisius pasakyta: „Ir paskelbsi tu ir pasakysi“. Tai reiškia, kad turi būti kalbama garsiai, kas yra Toros savybė, kuri turi būti atvira visiems, o tai reiškia, kad savybė „daryti gera Savo kūriniams" turi būti atskleista visam pasauliui.
1.Dvarim, 26:1.
2.Dvarim, 8:17.
3.Dvarim, 28:10.
4.Berešit, 23:7.
5.Dvarim, 8:17.
6.Berešit, 15:7.
7.Psalmės, 111:6.
8.Berešit, 1:1. Kom. Raši.
9.Dvarim, 11:12.
10.Zacharijas, 4:10.
11.Šmot, 13:9.
12.Menachot traktatas, 37:2.
13.Micha, 6:8.
14.Dvarim, 28:10.
15.Dvarim, 26:5. Kom. Raši