GRUPĖS SUSIRINKIMO TVARKA
17 straipsnis, 2 dalis, 1984 m.
Visų pirma, susirinkus (draugams) reikalinga dienotvarkė. Tai reiškia, kad kiekvienas draugas pagal išgales kalbės apie visuomenės svarbą, kitaip tariant, kokią naudą jis gauna iš visuomenės. Tiek, kiek jis viliasi, kad visuomenė suteiks jam svarbių dalykų, kurių jis pats negali įgyti, – tiek jis vertina visuomenę.
Apie tai sakė išminčiai („Brachot“, 32): „Rabi Simlajus paaiškino: žmogus visuomet šlovins Kūrėją, o paskui melsis. Iš kur mums tai žinoma? Iš Mozės, kaip pasakyta: „Aš tuo metu meldžiau Kūrėjo.“[12] Ir pasakyta: „O Kūrėjau, tu pradėjai (rodyti).“[13] Taip pat pasakyta: „Leisk man pereiti ir pažvelgti į šią gerą žemę.“[14]
Pradžioje reikia šlovinti Kūrėją, nes kai žmogus ko nors prašo kito žmogaus, būtinos dvi sąlygos:
1. Jis turi tai, ko aš prašau. Pavyzdžiui, jis įtakingas, garsėja turtais ir prabanga.
2. Jis geros širdies, kitaip tariant, turi norą duoti kitiems.
Tokio žmogaus galima prašyti paslaugos. Todėl pasakyta: „Žmogus visada šlovins Kūrėją ir paskui melsis.“ Kitaip tariant, jei žmogus tiki Kūrėjo didybe, tuo, kad Jis turi visokių malonumų, kuriuos gali suteikti kūriniams, ir Jis siekia kurti gėrį, tada galime sakyti, jog žmogus meldžiasi Kūrėjui. Žinoma, Kūrėjas padės jam, nes Jis siekia kurti gėrį ir todėl gali žmogui suteikti tai, ko trokšta jo širdis. Tada atsiranda galimybė maldai, lydimai tikėjimo, kad Kūrėjas priims tą maldą.
Taip ir draugų meilėje: visų pirma susirinkus reikia išaukštinti draugus ir suvokti kiekvieno draugo svarbą. Kiek žmogus vertina visuomenės svarbą, tiek jis gali gerbti visuomenę ir tik paskui melstis. Kitaip tariant, kiekvienas turi suvokti, kiek jėgų atiduoda visuomenei. Kai draugai mato neturintys jėgų ką nors atlikti dėl visuomenės, atsiranda galimybė melstis, kad Kūrėjas padėtų, suteiktų jėgų ir noro dirbti dėl artimo meilės.
Tada kiekvienas turėtų elgtis kaip paskutiniuose trijuose (palaiminimuose) „Šmone-esre“ maldoje. Kitaip sakant, jei jis viską, ko norėjo, susiejo su Kūrėju, kaip pasakyta šventojoje knygoje „Zohar“, trys paskutiniai (palaiminimai) „Šmone-esre“ maldoje žmogui bus tokie, tarsi Kūrėjas jam jau būtų davęs tai, ko jis norėjo, ir jis nuo Jo išėjęs.
Taigi ir meilėje draugams reikia elgtis taip pat. Žmogui išanalizavus savo veiksmus ir pasinaudojus žinomu įrankiu – malda, tegul jis mano, kad jo malda yra priimta, ir sėdi su draugais taip, tarsi visi draugai – tai vienas kūnas. Kaip kad kūnas nori, kad jo visi organai mėgautųsi, taip ir žmogus nori, kad mėgautųsi visi draugai.
Todėl atlikus analizę ateina laikas džiaugtis draugų meile. Tada kiekvienas turi jaustis laimingas, tarsi sudaręs puikų sandorį, dėl kurio uždirbs daug pinigų, ir todėl, kaip priimta, vaišina savo draugus gėrimu.
Taip ir čia kiekvienas nori, kad jo draugai išgertų gėrimo, paragautų sausainių ir panašiai. Juk jis dabar laimingas ir trokšta, kad ir jo draugai jaustųsi gerai. Todėl susirinkimui išsiskirsčius turi būti juntamas džiaugsmas ir pakylėjimas.
Tai vyksta pagal „Toros laiką“ ir „maldos laiką“. „Toros laikas“ – tai tobulybė, neturinti jokių trūkumų. Tai vadinama „dešine linija“, kaip pasakyta: „Iš dešinės Jo rankos – jiems įstatymo liepsna.“ [15] Kita vertus, „maldos laikas“ vadinamas „kaire linija“, nes trūkumo vieta – tai vieta, kuri reikalauja išsitaisymo. Tai vadinama „kelim išsitaisymu“, o Toros kategorijoje, vadinamoje „dešine linija“, ištaisymai nereikalingi. Todėl Tora vadinama „dovana“.
Dovanas priimta dovanoti tiems, kuriuos mylime. Taip jau yra pasaulyje, kad nemylime tų, kurie turi trūkumų. Tad „Toros metu“ nėra vietos mintims apie išsitaisymą. Išsiskirstę po susirinkimo turime būti būsenos, panašios į tris paskutinius (palaiminimus) „Šmone-esre“ maldoje, kaip minėta anksčiau. Ir dėl to visi jaus tobulybę.
[12] Tora, Dvarim, 3:23.
[13] Tora, Dvarim, 3:24.
[14] Tora, Dvarim, 3:25.
[15] Tora, Dvarim, 33:2