APIE DRAUGŲ SVARBĄ
17 straipsnis, 1 dalis, 1984 m.
Kaip vertinti grupei priklausančių draugų svarbą? Tai yra kokią svarbą turėtų kiekvienas suteikti savo draugui? Protas veda prie to, kad jei žmogus mato draugą esant ant žemesnės pakopos, nei yra jis pats, jis nori šį mokyti išreikšti geresnes savybes nei tos, kurias jis turi. Tokiu atveju žmogus negali būti kitam draugu, o gali priimti jį tik kaip mokinį.
Jei žmogus mato draugą esant ant aukštesnės pakopos, nei yra jis pats, jis jaučia, kad gali iš jo mokytis gerų savybių – tokiu atveju šis gali būti jo mokytoju (ravu), o ne draugu.
Išeitų, kad tik tada, kai žmogus mato draugą esant ant tos pačios pakopos, gali priimti jį kaip draugą ir su juo susivienyti. Sąvoka „draugas“ reiškia, kad jie abu yra vienos būsenos. Štai ko reikalauja logika: abu jie turi panašią nuomonę ir todėl nusprendė susivienyti. Tada abu veiks dėl tikslo, kurį nori pasiekti kartu.
Tai panašu į du draugus, turinčius panašias nuomones ir kartu darančius verslą tam, kad šis darbas atneštų jiems pelno. Esant tokiai padėčiai, abu jaučia, kad jų jėgos lygios. Tačiau jei vienas iš jų jaučiasi talentingesnis už kitą arba nepriima antrojo kaip sau lygaus partnerio, o dalyvauja veiksmuose, susijusiuose su akcijomis, kai atitinkamai vieno iš jų jėgos ir privalumai yra pranašesni už kito, indėlis sumažėja iki trečdalio ar ketvirtadalio. Tokiu atveju niekaip negalima pasakyti, kad jie abu yra lygūs versle.
Priešingai, kai tvyrant meilei draugai vienijasi, kad tarp jų vyrautų vienybė, – tai reiškia, kad jie abu lygūs. Tai ir vadinama vienybe. Pavyzdžiui, jie kartu atlieka darbą ir nusprendžia pelno nesidalyti po lygiai. Ar tai gali būti vadinama vienybe?
Savaime suprantama, kad bet koks darbas, pagrįstas draugų meile, turi būti atliekamas taip, kad visą pelną, kurį atneš ši draugų meilė, lydėtų vienoda jų nuosavybės kontrolė. Tegul nieko nedaro paslapčia ir neslepia vienas nuo kito, priešingai, tegu viskas vyksta draugiškai ir su meile, taikiai ir teisingai.
Tačiau knygoje „Toros dovanojimas“ (p. 142) pasakyta: „Kelyje į pakilimą yra dvi sąlygos:
1. Visada išklausyti ir priimti aplinkos vertinimą kaip ypatingai svarbų.
2. Aplinka turi būti didelė, kaip pasakyta: „Tautos gausingume – karaliaus didybė.“
Tam, kad priimtume pirmąją sąlygą, kiekvienas mokinys privalo jaustis pačiu mažiausiu iš visų draugų. Tik tada jis galės persismelkti pakilimo verte iš visų, nes negali didelis gauti iš mažo ir, tuo labiau, įsikvėpti šio kalbomis – visada mažą įkvepia tai, kas yra vertinga dideliam.
Pagal antrąją sąlygą kiekvienas mokinys privalo išaukštinti savo draugo privalumus, tarsi šis būtų didžiausias žmogus kartoje. Tada aplinka jį veiks, tarsi ji iš tiesų būtų didelė, nes kokybė svarbesnė už kiekybę.“
Iš to, kas pasakyta, išeitų, kad draugų meilė, pagalbos artimui principas reiškia, jog užtektų kiekvienam palaikyti draugą, kaip esantį kartu su juo ant vienos pakopos. Kadangi kiekvienas privalo mokytis iš draugo, egzistuoja mokytojo ir mokinio santykiai. Todėl žmogus privalo matyti draugą kaip didesnį už save.
Bet ar įmanoma matyti draugą didesnį už save tuo pat metu, kai žmogus supranta turintis didesnių nuopelnų nei draugas: jis talentingesnis ir iš prigimties turi geresnių savybių. Tai suprasti galima dviem būdais:
1. Žmogus eina „tikėjimo virš žinojimo“ keliu: išsirinkęs draugą, kartu jau žvelgia į jį „virš žinojimo“.
2. Natūralesniu keliu – žinojime. Jei žmogus nusprendė priimti kitą kaip draugą ir dirbti su savimi, kad mylėtų jį, – juk meilėje matomi tik geri dalykai, o blogųjų, nors jų draugas turi, žmogus nemato, kaip pasakyta: „Visus nusikaltimus padengs meilė.“
Matome, kad žmogus gali pastebėti trūkumus kaimynų vaikuose, o savo vaikuose jų nemato. Kai pradedama kalbėti apie kokius nors jo paties sūnų trūkumus, žmogus iškart priešinasi ir ima pasakoti apie sūnų pranašumus.
Kyla klausimas: kur tiesa? Jo sūnūs turi pranašumų ir todėl jis pyksta, kai kalbama apie jo sūnus? Girdėjau savo tėvą ir mokytoją kalbant, kad iš tikrųjų kiekvienas žmogus turi ir pranašumų, ir trūkumų. Todėl ir kaimynas, ir tėvas sako tiesą. Tik tėvas nežiūri į kaimyno sūnus kaip į savo sūnus, tai yra nejaučia tokios meilės šiems sūnums, kokią jaučia jų tikrasis tėvas.
Todėl, žiūrėdamas į svetimus vaikus, jis regi vien trūkumus, nes tai jam suteikia didesnį malonumą. Juk taip jis gali demonstruoti savo pranašumą – neva jo vaikai geresni. Todėl ir pastebi tik kito trūkumus. Ir tai, ką jis mato, yra tiesa. Bet mato jis tik tai, kas jam teikia malonumą.
Tačiau ir tėvas žino tiesą, bet jis žiūri tik į gerus dalykus savo sūnuose. O blogų dalykų juose nemato, nes jie neteikia jam malonumo. Todėl ir jis sako tiesą – dalykai, kuriuos jis mato savo sūnuose, yra tik tie, iš kurių jis gali gauti malonumo. Jei taip – jis regi tik pranašumus.
Reikšminga, jei žmogus jaučia meilę draugams. Pagal meilės dėsnį, norime matyti būtent kito pranašumus, o ne trūkumus. Todėl išeitų, kad jei žmogus pastebi kokį nors savo draugo trūkumą, vadinasi, šis trūkumas yra ne draugo, o jo paties.
Kitaip tariant, jis pažeidė draugų meilę ir todėl mato draugo trūkumus.
Tokiu atveju žmogus privalo suprasti: ne draugui reikia taisyti save, o jam pačiam reikia išsitaisyti. Iš to, kas pasakyta, išeitų, jog žmogui nereikia matyti draugo trūkumų ištaisymo – jam pačiam reikia išsitaisyti, nes jis pakenkė draugų meilei. Jei jis save ištaisys, matys tik draugo pranašumus, o ne trūkumus.