Baruchas Šalomas Alevi Ašlagas (Rabašas)
Apie davimą
16 straipsnis, 1984 metai
Reikia išsiaiškinti, kas yra davimas. Kai žmogus tarnauja kažkam svarbiam viso pasaulio akyse, šis svarbus žmogus neturi suteikti jam kompensacijos už jo tarnavimą, o pats šio tarnavimo svarbiam žmogui faktas jam yra tarsi kompensacija. T.y. jei jis žino, kad tai svarbus žmogus, jis jau mėgaujasi šiuo tarnavimu ir neturi gauti papildomo malonumo už tarnavimą, juk pats šis tarnavimas ir yra jo malonumas.
Tuo tarpu, kai jis tarnauja paprastam žmogui, jis neturi malonumo iš šio tarnavimo, ir turi gauti kompensaciją už šį tarnavimą. Tai yra tas pats tarnavimas, kurį jis atlieka, – tik jei tai (atliekama) svarbiam žmogui, tai jam nereikia kompensacijos.
Pavyzdžiui, atskrenda svarbus žmogus lėktuvu, ir jis laiko rankoje mažą lagaminėlį. Ir yra daug žmonių, kurie laukia jo atskridimo. Ir šis svarbus žmogus duoda savo lagaminėlį kažkam (iš jų), kad jis nuneštų jį į jo automobilį, nes jis važiuoja namo. Ir jis nori sumokėti jam, tarkime, 100 dolerių. Be abejonės, kad pastarasis atsisakys juos paimti iš jo, nes iš savo tarnavimo jis patiria didesnį malonumą, nei iš 100 dolerių, kuriuos jis jam duoda.
Tuo pačiu, jei tai paprastas žmogus, jis net už pinigus jam netarnautų, o pasakytų jam: „Čia yra tam skirti žmonės, nešikai, ir jie nuneš tavo lagaminą į automobilį. O man nedera tarnauti tau. O nešikai, kadangi tai jų profesija, jei tu duosi jiems kompensaciją, jie, be abejonės, bus laimingi tau patarnauti“.
Pagal tai paaiškėja, kad tame veiksme, kurį jis atlieka, yra skirtumas ir svarbus aspektas ne (pačiame) veiksme, o tame, kam jis atlieka šį veiksmą. Jei jis atlieka šį veiksmą svarbiam žmogui, tik nuo šio žmogaus svarbos jo pojūtyje priklauso, kiek jis jaučia jo didingumą. Ir nesvarbu, ar jis (pats) supranta, kad tai svarbus žmogus, ar jo aplinka sako jam apie jį, kad jis – svarbus žmogus, jis jau turi jėgų tarnauti jam, ir jam nereikia jokios kompensacijos, kaip pasakyta aukščiau.
Ir pagal tai, kas buvo pasakyta aukščiau, reikėtų suprasti, koks yra iš tikrųjų tikrasis svarbiam asmeniui tarnaujančio žmogaus ketinimas. Ar jo ketinimas, kai jis mėgaujasi tuo, kad tarnauja, yra didelė garbė tarnaujant? Ar (jis tai daro) dėl to, kad jaučia didelį malonumą iš to, kad tarnauja jam. Ir iš kokio šaltinio jam ateina malonumas, kai jis tarnauja svarbiam žmogui, jis nežino. Juk jis mato natūralų dalyką – kad čia yra didelis malonumas, todėl jis ir nori jam tarnauti.
Kitaip tariant, ar jo ketinimas yra tame, kad, jei tai yra svarbus žmogus, jis nori, kad šis svarbus žmogus gautų malonumą. Ar jis nori tarnauti jam, kadangi jis (pats) jaučia malonumą. Tai reiškia, jei jis galėtų gauti tą malonumą, kurį jis patiria tarnaudamas jam iš kažko kito, jis atsisakytų šios tarnystės. Nes visa priežastis, dėl kurios jis nori jam tarnauti, yra tik tame, kad jis jaučia, kad čia gali pasijusti geriau, todėl jis jam tarnauja.
Ir klausimas yra tame, ar jis tarnauja jam dėl to, kad nori, jog svarbus žmogus patirtų gerą pojūtį. O tai, kad jis jaučia malonumą iš to, kad tarnauja jam, yra tik rezultatas. Bet jo ketinimas nėra nukreiptas į save, o tik tam, kad svarbus žmogus jaustųsi gerai. Arba, iš tikrųjų, jis neatsižvelgia į svarbų žmogų ir visi jo skaičiavimai yra tai, kiek jis (pats) iš to gali patirti malonumą.
O jei mes paklaustume, koks skirtumas, su kokiu ketinimu jis tai daro, atsakymas yra toks, kad turime žinoti, ką reiškia „davimo kli“. Mes aptinkame tris davimo veiksmo variantus.
1. Davimo veiksmus jis atlieka artimo labui, ar tai būtų savo kūno ar savo pinigų pagalbą, kad gautų už tai kompensaciją. T.y. paties tarnavimo neužtenka, kad tai teiktų jam malonumą, bet jis nori, kad už tai jam būtų suteikta kažkas kitko. Pavyzdžiui, jis nori, kad už jo darbą davimo veiksme jis būtų gerbiamas. Ir dėl to jis turi jėgų dirbti. Tuo tarpu, jei jis nepasitiki, kad už tai sulauks pagarbos, jis nedarys to, ką daro artimo labui.
2. Jis atlieka davimo veiksmus artimo labui ir nenori, kad jam suteiktų kokią nors kompensaciją už jo darbą. Tai yra kažkas kita, kažkas kitokio. O jis pasitenkina tuo, kad atliko davimo veiksmą. Ir jo prigimtyje slypi malonumas daryti gera kitiems. Ir tame visas jo malonumas. Ir nėra abejonės, kad tai aukštesnė pakopa, nei pirmoji. Juk iš čia mes matome, kad jis atlieka veiksmus, kuriuose jo ketinimas – suteikti gėrį kitiems. Ir tai mes vadiname davimu dėl davimo.
Bet, jei pasigilinsime į tai ir panagrinėsime, koks iš tikrųjų yra jo ketinimas, kai jis duoda kitiems, – ar jis atlieka visus veiksmus, nes nori mėgautis, o tai reiškia egoistinę meilę, nes pagal savo prigimtį jis mėgaujasi davimo veiksmais, arba jo ketinimas yra gauti malonumą iš to, kad kiti turi kažką gero.
T.y. jis mėgaujasi tuo, kad kiti yra geros nuotaikos. Todėl jis stengiasi daryti kitiems gera, kad jie būtų geros nuotaikos, ir mėgautųsi savo gyvenimu. O jei jis atsitiktinai mato, kad yra kitas žmogus, – kuris, jei darys tą patį, ką nori padaryti jis pats, tarkime, savo miesto gyventojams, ir bus sėkmingesnis už jį, – jis atsisakys to malonumo, kurį gauna iš davimo veiksmų, ir stengsis, kad tas kitas tai padarytų.
Ir tada nėra abejonės, kad jei šis žmogus, kuris atlieka davimo veiksmus ir nenori jokio atlygio už savo darbą, tačiau tam, kad kitas atliktų veiksmus savo miesto gyventojų labui, nors jis ir žino, kad šis kitas yra gabesnis, vis dėlto, jis negali nusileisti, – tada apie tai dar negalima pasakyti, kad tai vadinama „davimu dėl davimo“. Juk galiausiai egoistinė meilė nulemia.
1. Tas, kuris dirba ne dėl kokio nors atlygio gavimo. Ir taip pat jei jis mato, kad yra gabesnis žmogus, jis atsisako savo malonumo dėl to, kad duoda kitiems ir rūpinasi tik artimo gerove. Tai vadinama „davimu dėl davimo“.
Tokiu atveju turėtume atidžiai išnagrinėti, koks yra jo tikrasis ketinimas. Ar jis nori, kad jis pats būtų geros nuotaikos, ir todėl tarnauja jam, arba jo ketinimas – ko jis nori, kad šis svarbus žmogus būtų geros nuotaikos.
Ir aukščiau aprašytą subtilumą galima suprasti pasitelkiant vaizdinį, kurį žmogus turi įsivaizduoti. Kadangi tai labai svarbus žmogus, jis nori suteikti jam malonumą – kad šis būtų geros nuotaikos. Todėl jis nori jam tarnauti. Tačiau tarnaudamas jam, jis pats jaučia gerą ir pakilią nuotaiką, ir jaučia, kad visi malonumai, kuriuos jis jautė savo gyvenime, – dabar jis jaučia, kad jie neturi jokios vertės palyginus su tuo, ką jis patiria dabar, dėl to, kad tarnauja svarbiausiam žmogui pasaulyje, ir jam trūksta žodžių, kad apibūdintų džiaugsmą, kurį jis patiria iš to, kad nori sukelti šiam svarbiam žmogui gerą nuotaiką.
Ir dabar jis gali patikrinti save, koks yra jo ketinimas, norint suteikti malonumą svarbiam žmogui. Ar jam rūpi jo paties nauda – t.y. tai, kad jis nori suteikti jam malonumą, lemia tai, kad jis pats jaus gerą nuotaiką. Arba visas jo ketinimas – suteikti jam malonumą, kad šis svarbus žmogus būtų (geros) nuotaikos, juk dėl šio žmogaus didingumo jame prabunda didelis noras jam tarnauti.
Todėl, nors tarnaudamas jam ir patiria didžiulį malonumą, vis dėlto, jei jis žino, kad yra kažkas, kas tarnaudamas suteiks šiam svarbiam žmogui didesnį malonumą, – tada jis atsisako savo malonumo, kurį gali patirti tarnaudamas, ir iš visos širdies nori, kad kitas jam tarnautų, nes jis patirs didesnį malonumą, nei, jei jis pats jam tarnautų.
Tad jei jis sutinka atsisakyti savo tarnystės, net jei dabar jaučia nuostabų malonumą iš savo tarnavimo, vis dėlto, dėl svarbaus žmogaus – kad jis jaustų daugiau malonumo, – jis atsisako, nes galvoja ne apie save, o kad viskas būtų nukreipta į šio svarbaus žmogaus gerovę.
Ir tai vadinama, kad jis neturi jokio ketinimo dėl asmeninės naudos, o viskas nukreipta į davimą, ir jis neturi jokių išskaičiavimų savo atžvilgiu. Tada jam visiškai aišku, t.y. jis negali savęs apgauti. Ir tai vadinama visišku davimu.
Tačiau turėtumėte žinoti, kad žmogui pačiam to pasiekti neįmanoma. Juk apie tai pasakyta: „Žmogaus blogio pradas nugali jį kiekvieną dieną ir ieško, kaip jį numarinti. Kaip pasakyta: „Nusidėjėlis žiūri į teisuolį ir ieško, kaip jį numarinti"(1). Ir jeigu Kūrėjas jam nepadėtų, jis neištvertų. Kaip pasakyta: „ Kūrėjas nepaliks jo (teisuolio) jo (nusidėjėlio) rankose“(2)“(3).
Tai reiškia, kad žmogus pirmiausia turi patikrinti, ar jis turi jėgų tai pasiekti, kai turi galimybę atlikti veiksmus, ketindamas suteikti malonumą Kūrėjui. Ir tada, kai jis jau suvokė, kad neturi galimybės to pasiekti pats, – tada žmogus sutelkia savo Torą ir priesakus į vieną tašką, o būtent: „Šviesa jame grąžina į šaltinį“(4), kad tai būtų jam visu atlygiu, kurio jis nori iš Toros ir priesakų, t.y. jo atlygis už pastangas bus tas, kad Kūrėjas suteiks jam šią jėgą, vadinamą „davimo jėga“.
Juk egzistuoja taisyklė, kad tas, kuris deda kokias nors pastangas, t.y. atsisako savo poilsio, – tai vyksta dėl to, kad jis kažko nori ir žino, kad be pastangų jam neduos (to), todėl privalo dėti pastangas. Ir todėl žmogui, kuris deda pastangas vykdant Torą ir priesakus, tikriausiai yra kažkas, ko jam trūksta. Ir todėl jis deda pastangas Toroje ir priesakuose, nes tuo jis pasieks tai, ko trokšta.
Ir todėl žmogus turi atkreipti dėmesį ir truputį pagalvoti, prieš pradėdamas savo darbą Kūrėjo darbe, apie tai, ko jis nori. Tai yra, kokio atlygio jis trokšta už savo darbą. Arba pasakykime paprasčiau, kokia priežastis verčia jį studijuoti Torą ir priesakus. Ir tada, kai jis tai tyrinėja, t.y. (bando) išsiaiškinti, ko jam trūksta, jis turi dėti pastangas, – tada žmogus pasineria į daugybę minčių, kad jam labai sunku iš tikrųjų žinoti, ko jis nori.
Todėl yra daug žmonių, kurie, kai pradeda galvoti, kokiu tikslu jie dirba, negali nustatyti tikro tikslo ir todėl sako: „Kam mums vargintis mintimis, skirtomis tyrinėjimui?“ ir dirba be jokio tikslo, sakydami: „Mes dirbame dėl ateities pasaulio. O kas tas ateities pasaulis? Kodėl turėtume apie tai galvoti? Tik tikėkime, kad tai yra kažkas gero, ir mums to pakanka. Kai gausime būsimo pasaulio atlygį, žinosime, kas tai yra. Kam mums leistis į tyrinėjimus?“
Bet tik nedaugelis sako, kad egzistuoja toks reiškinys kaip susiliejimas su Kūrėju. O kad pasiektų susiliejimą su Kūrėju, jis turi įgyti formos panašumą, t.y. „kaip Jis gailestingas, taip ir tu būk gailestingas“(5). Ir tada jis pradeda stengtis siekdamas formos panašumo, kas susideda iš visų jo veiksmų davimo savybėje, juk tik tada nuo jo nuimami apribojimai ir paslėptys, esantys pasaulyje, ir jis pradeda jausti šventumą.
Tačiau, kai jis pradeda dirbti darbą, vedantį į davimo pakopą, jis mato, kad yra labai toli nuo to. Kad jis neturi noro, kad mintyse, kalboje, veiksmuose turėtų gebėjimą kurti ketinimą dėl davimo. Ir tada jis nežino, ką daryti, kad įgytų davimo jėgą. Ir kas kartą, kai deda pastangas, mato, kad tai toli nuo jo. Kol jis suvokia, kad ne žmogaus galimybėse tai kada nors pasiekti.
Ir tada jis suvokia, kad tik Kūrėjas gali jam padėti, kaip pasakyta aukščiau. Ir tik tada jis supranta, kad turi užsiimti Tora ir priesakais, kad gautų atlygį. O jo atlygis, dėl kurio jis dirba, yra tame, kad Kūrėjas suteiks jam davimo jėgą. Ir šio atlygio jis tikisi. Juk jis nori susilieti su Kūrėju, o tai yra panašumas pagal formą, tai yra davimo savybė.
Ir tame – visas jo atlygis, kurio jis tikisi – juk pastangų Toroje ir priesakuose dėka jis viliasi, kad jam suteiks tai, ko jis pats įgyti negali. O jam reikia, kad kitas duotų jam tai. Tai panašu į materialias pastangas, juk pats žmogus negali gauti pinigų, todėl jis deda pastangas, ir už tai jam duos pinigų. Taip pat ir dvasiniu požiūriu – tai, ko jis negali pasiekti savo jėgomis, ir jam reikia, kad kažkas duotų jam tai, – tai mes vadiname atlygiu.
Todėl, kai žmogus nori įgyti davimo savybę, kadangi nori susilieti su Kūrėju, ir jis negali įgyti šios savybės, jam reikia, kad Kūrėjas suteiktų jam tai. Ir tai, ko jis nori, kad jam duotų, vadinama atlygiu.
Ir todėl, kadangi yra taisyklė, skelbianti, kad jei nori atlygio, reikia įdėti darbo ir pastangų, jis vykdo Torą ir priesakus, kad jam suteiktų šį atlygį, vadinamą davimo jėga, t.y. kad jis išeitų iš meilės sau ir įgytų norą bei jėgų meilei artimui.
Ir todėl pasakė (išminčiai): „Visada privalo žmogus užsiimti Tora ir priesakais, net jei ir „lo lišma“, nes iš „lo lišma“ ateinama į „lišmą““(6), juk „Šviesa joje grąžina į šaltinį“(4). Tai yra, kaip pasakyta aukščiau, pastangų Toroje ir priesakuose dėka jis pasieks „lišma“ pakopą. Todėl jis nusipelno „Šviesos joje, kuri grąžina į šaltinį“(4). Ir tai vadinama, kad iš aukščiau jam suteikė davimo jėgą.
Tačiau galima paklausti, kam jam reikia iš pradžių dėti pastangas, o paskui jam suteikia Toros šviesą. O kodėl jam iš karto neduoda Toros šviesos, kuri iš karto grąžintų jį į šaltinį? Ir kam vargti ir švaistyti energiją veltui, o taip pat švaistyti laiką veltui? Juk būtų geriau, kad jam duotų Šviesą iš karto jo darbo pradžioje. T.y. kad jis iš karto gautų Šviesą, ir iš karto pradėtų savo darbą „lišma“.
Bet esmė ta, kad „nėra Šviesos be kli“. O indu „kli“ vadinamas noras. T.y. žmogus, kuris turi chisaroną, ir jis siekia šio chisarono pripildymo, – tai vadinama „kli“. Ir tik tada, kai jis turi „kli“, t.y. kokio nors noro pripildymo poreikį, tada galima pasakyti, kad jį pripildo, ir jis patenkintas tuo pripildymu, kurį jam davė. Juk to jis ir siekė. O atlygiu vadinamas pripildymas, kai siekis gauna (jį). Ir dar daugiau, pripildymo svarbos dydis priklauso nuo siekio stiprumo ir nuo to, kiek kančių jis patyrė, tiek jis mėgaujasi pripildymu.
Todėl neįmnanoma suteikti žmogui Šviesą, kuri grąžins jį į šaltinį, kai jis neturi jokio noro tam. Nes grįžimas į šaltinį reiškia, kad jis praranda meilės sau jėgą ir gauna meilės artimui jėgą.
O jei žmogus neturi jokio noro išeiti iš savimeilės, ir jei jam sako: „Atlikite darbą ir kaip atlygį neturėsite meilės sau noro“ – tai nelaikoma šiam žmogui atlygiu. Priešingai, žmogus tada galvoja, kad už tai, jog dirbo šeimininkui, užuot gavęs gėrį už savo pastangas, jam yra skiriamas didelis blogis. Iki tokio lygio, kad visą savimeilę jis praranda akimirksniu. Ir kas gi sutiktų su tuo?
Ir todėl žmogus pirmiausia turi mokytis „lo lišma“, nes čia jis gaus pagalbą iš kūno pusės, juk žmogus yra pasiruošęs atsisakyti mažo malonumo, kad gautų didesnį malonumą. O pagal savo prigimtį žmogus negali įsivaizduoti malonumo, jei jis nebus pastatytas tik ant egoistinės meilės pamatų.
Todėl jam sakoma, kad studijuodamas Torą ir priesakus jis gaus atlygį. Ir tai nėra melas. Juk, žinoma, jis gaus atlygį. T.y. tai, kad jam sakoma, jog dėl savo pastangų Toroje ir priesakuose jis gaus atlygį, yra tiesa. Juk nėra abejonės, kad jis gaus atlygį. Tačiau atlygis pasikeis.
Juk, pavyzdžiui, tėvas sako savo sūnui: jei būsi geras berniukas, nupirksiu tau automobilį, tokį, su kuriuo žaidžia maži vaikai, t.y. plastikinį automobiliuką. O paskui tėvas išvyko į užsienį ir grįžo po kelių metų. Sūnus jau užaugo ir ateina pas tėvą, ir sako jam: „Tėti, prieš išvykdamas į užsienį tu man pažadėjai plastikinį automobilį“. Tėvas nuėjo ir vietoj to nupirko gerą automobilį, su kuriuo galima toli nuvažiuoti. Ir sūnus tada jau suvokia ir supranta, kad dabar laikas ne plastikiniam automobiliukui, o tikram automobiliui. Ar tai vadinama, kad tėvas jį apgavo? Žinoma, kad ne. Juk sūnus dabar mato, kai jis buvo vaikas, jis negalėjo suprasti nieko kito, išskyrus menką atlygį.
Kaip ir čia, kai jis pradeda nuo menkaverčio atlygio, kuris vadinasi „lo lišma“, t.y. jis laukia, kad jam duos atlygį, kas neturi jokios vertės, palyginus su tikruoju atlygiu, kurį jis gaus, nusipelnęs „lišma“, ir tai bus „kli“, į kurį galima gauti tą gėrį ir malonumą, kurį Kūrėjas nori duoti, kas ir yra tikri malonumai.
Vadinasi tai, kad jam sakoma, kad jis dirbtų „lo lišma“, t.y. dėl atlygio gavimo, yra tiesa. T.y. formuodamas ketinimą dėl davimo jis taip pat gaus atlygį. Bet visas melas čia slypi atlygio esmėje. Nes žmogus, kai jis yra „lo lišma“ būsenoje, galvoja apie kitokį atlygį, kurį jam duos. Juk „kli“, kuris tai gauna, vadinamas egoistine meile.
Tuo tarpu vėliau, kai žmogus užauga, jis pradeda suprasti, kad pagrindiniai „kelim“, į kuriuos gaunamas atlygis, – tai davimo „kelim“, nes būtent per šiuos „kelim“ gaunamas tikrasis gėris ir malonumas. Ir tada jis jaučiasi laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Skirtingai nuo atlygio, kurį jis tikėjosi gauti, kai buvo „lo lišma“ būsenoje, juk tada jis galėjo gauti tik mažam vaikui tinkamą atlygį.
Tad kai mokoma gauti malonumą ir atlygį už darbą „lo lišma“ būsenoje, tai nevadinama melu, nes jis nieko neprarado dėl to, kad mažesnį atlygį jam pakeitė didesniu. Bet reikia paaiškinti, kad „lo lišma“ būsenoje šis atlygis neturi tikro pavadinimo, tokio, kaip jis mano, o šis atlygis turi kitą pavadinimą, nei tas, apie kurį jis galvojo. Bet atlygis lieka atlygiu. Ir keičiamas ne atlygis, o atlygio pavadinimas, o būtent – iš „klaidingo ir įsivaizduojamo atlygio“ į „tikrąjį atlygį“.
Iš viso to, kas išdėstyta aukščiau paaiškėja, kas svarbiausia, ką žmogus turi gauti už savo pastangas Toroje ir priesakuose, – tai, kad Kūrėjas suteiks jam davimo kelim, kurių žmogus pats gauti negali, nes jie prieštarauja prigimčiai. O tai yra dovana iš aukščiau. Ir tai yra jo atlygis, nes jis visada laukė, „kada galės suteikti malonumą Kūrėjui“. Ir kadangi jis laukė šio atlygio, tai vadinama jo atlygiu.
Ir norint suprasti tai, kas išdėstyta aukščiau, reikia pažvelgti į „Bendrąjį knygos „Panim Masbirot'“ įvadą“ (3 punktą), kur parašyta, kad tamsos šaknis yra ekranas, esantis malchut „kli“. O atlygio šaknis slypi Atspindėtoje šviesoje, kylančioje per zivug de-akaa.
Jis ten apibrėžia šaknį to, ką matome šiame pasaulyje. T.y. viskas, ką matome šiame pasaulyje, yra šakos, išaugančios iš šių šaknų, iš aukštesniųjų pasaulių. Ir jis ten sako: „Pastangų šaknis, kurią žmogus jaučia šiame pasaulyje, kyla iš ekrano šaknies malchut „kli“”7). Tai reiškia, kad kūrinių „kli“ vadinamas „noru gauti malonumą“, kurį sukūrė Kūrėjas, nes Jo noras – suteikti malonumą Savo kūriniams. Ir tai vadinama „malchut“ aukštesnėse sfirose.
Ir tada, kaip mes mokomės, įvyko apribojimas, kuris reiškia, kad jis nenori būti gavėju, nes nori formos panašumo į Kūrėją. Todėl šventume atsirado taisyklė, kad nieko negalima gauti, jei nėra galimybės sukurti ketinimą dėl davimo.
Ir tai vadinama ekrano ištaisymu. Juk kalbame apie aukštesniąsias šviesas, todėl, kai nenori gauti Šviesos, tai vadinama „ekranu“. Panašiai kaip žmogus, kai saulės šviesa per stipriai šviečia į namus, ir jis nenori gauti šios saulės šviesos, užtraukia užuolaidą ar ekraną, kad saulė nešviestų į namus.
Todėl, kai kalbame apie aukštesniąsias šviesas ir kai malchut, nepaisant to, kad ji turėjo didelį norą ir siekį gauti malonumo šviesą, vis tiek, atsisakė to malonumo, kad jo negautų, nes ji nori formos panašumo, – tai vadinama pastanga. T.y. ji daro tai, kas nėra jos noras, t.y. neleidžia sau gauti malonumo.
Taip pat ir materialiame pasaulyje, kai žmogus turi atsisakyti kokio nors malonumo, tai vadinama pastanga. Pavyzdžiui, žmogus gauna malonumą iš poilsio, ir jis dėl kokios nors priežasties ir būtinybės atsisako savo poilsio ir eina ką nors daryti. Tai vadinama pastanga.
Ir taip pat jis mums parodo, kaip viskas (vyksta), kai materiali šaka gauna atlygį, – kur tai šaknijasi aukštesniuosiuose pasauliuose. Jis mums parodo, kad atlygio šaknis kyla iš Atspindėtos šviesos, kuri yra noras duoti, kylantis iš zivug de-akaa, ir vyksta tarp Aukštesniosios šviesos ir ekrano, ir avijuto (žr. TES, 4 dalis, 258 psl., 8 punktas) , nes ten parašyta, kad „įsivelkanti Atspindėta šviesa išeina kaip dviejų jėgų kūrinys“. O zivug de-akaa dvasingume įvyksta, jei du objektai yra priešingi vienas kitam. Tai laikoma „susidūrimu“ – „akaa“, tai reiškia, kad, viena vertus, jis labai to nori, nes mato, kad iš to jam bus didelis malonumas, o, kita vertus, jis įveikia ir negauna to, nes trokšta formos panašumo. Kitaip tariant, čia yra du norai:
- Kai jis siekia gauti malonumą;
2. o, kita vertus, jis siekia formos panašumo.
Ir iš šių dviejų (norų) gimsta kažkas naujo, kas yra vadinama „Įsivelkančia atspindėta šviesa“, ir per šią jėgą jis vėliau gali gauti aukštesnįjį gėrį, nes ši Atspindėta šviesa yra „kli“, tinkamas gauti šį aukštesnįjį gėrį. Kitaip tariant, dėl šio „kli“, jis turi čia du dalykus:
3. kad mėgaujasi aukštesniuoju gėriu, kuris kyla iš kūrimo sumanymo suteikti malonumą Savo kūriniams,
4. ir tuo pačiu jis yra panašus pagal formą, o tai yra antroji savybė, kurią jis turi, kai gauna aukštesnįjį gėrį.
Taigi, iš viso to, kas pasakyta aukščiau, kad visas atlygis yra tik Atspindėta šviesa, kuri yra davimo jėga, kurią žemesnysis gauna iš aukštesniojo, ir jis vadina ją Atspindėta šviesa, yra tai, ką žemesnysis duoda aukštesniajam. Kitaip tariant, gėris, kuris ateina iš Kūrėjo, vadinamas Tiesiogine šviesa. Kaip pasakyta: „Kūrėjas sukūrė žmogų tiesiu“(8). T.y., kaip mes mokomės, kūrimo sumanymas yra suteikti malonumą Savo kūriniams. T.y. kad kūriniai gautų aukštesnįjį gėrį. Ir tai vadinama „tiesiu“.
Tačiau tie, kurie gauna gėrį, nori formos panašumo. Todėl turime ištaisymą, vadinamą Atspindėta šviesa. T.y. tas, kuris gauna gėrį, jį gauna ne todėl, kad nori mėgautis, bet todėl, kad nori duoti aukštesniajam. Tai reiškia, kad, kaip aukštesnysis nori, kad gaunantysis mėgautųsi, taip pat ir gaunančio gėrį ketinimas – grąžinti malonumą Davėjui, kad Aukštesnysis mėgautųsi tuo, kad įgyvendinamas Jo sumanymas. Tad pagrindinis atlygis yra Atspindėta šviesa, t.y. davimo jėga, kurią žemesnysis gauna iš aukštesniojo.
Vienok, nepaisant to, reikia suprasti, kodėl sakome, kad „kli“, vadinama davimo jėga, yra visas atlygis. Nes „atlygis“ reiškia tai, kas yra gaunama. Kaip sakoma: „Aš dirbu, kad gaučiau atlygį“. Kaip sakoma, kad kūrimo tikslas yra suteikti malonumą Savo kūriniams, t.y. kad jie gautų atlygį. O čia mes sakome, kad atlygiu vadinama „davimo jėga“. Ir ką mes suprantame? Kad atlygį turėtų sudaryti tai, kad žmogus nusipelnys dieviškumo atskleidimo, Toros paslapčių suvokimo ir pan. O ką jis sako? Kad atlygis yra tai, kad mes suvokiame jėgas, leidžiančias duoti, t.y. davimo jėgą. Ir dar jis sako, kad tai kyla iš aukštesniosios šaknies, kuri vadinama Atspindėta šviesa.
Mums yra žinoma taisyklė, kad „labiau, nei veršiukas nori žįsti (pieną), karvė nori jį pamaitinti“(9). Tokiu atveju iš to seka, kad Kūrėjas nori duoti kūriniams daugiau, nei kūriniai nori gauti. Bet kas (tam) trukdo? O esmė ta, kad reikia prisiminti apie apribojimą, įvykusį dėl to, kad kūriniai įgytų formos panašumą. Ir tai yra ištaisymas, užkertantis kelią „gėdos duonai“, kylančiai iš mūsų šaknies. Nes Kūrėjo savybė – tik duoti, ir jokiu būdu ne gauti, nes Jis neturi chisarono, verčiančio Jį gauti. Todėl, pagal taisyklę, glūdinčią mūsų prigimtyje, skelbiančią, kad bet kuri šaka nori tapti panaši į savo šaknį, – tuo metu, kai žemesnysis turi atlikti tam tikrą veiksmą, neegzistuojantį šaknyje, jis jaučia diskomfortą.
Tad pagal tai gaunasi, kad aukštesniajam gėriui, t.y. Šviesai ir malonumui, gauti žmogus neturi atlikti jokio veiksmo, kaip pasakyta aukščiau, nes labiau nei kūrinys nori gauti, Kūrėjas nori jam duoti. Tačiau, kaip pasakyta aukščiau, kūrinys neturi „kli“, kad galėtų mėgautis tais malonumais, kuriuos jam duos, dėl gėdos, kaip pasakyta aukščiau. Vadinasi, visas mūsų atlygis, kurio mums trūksta, yra „kli“, vadinamas davimo jėga, nes mums trūksta tik „kelim“, o ne šviesų. Todėl iš to seka, kad pagrindinis atlygis yra davimo jėga.
Tačiau, kad įgytume šį „kli“,, vadinamą noru duoti, taip pat reikia noro. T.y. kad pajustume, jog mums trūksta šio „kli“. Todėl pirmiausia reikia užsiimti Tora ir priesakais „lo lišma“ būsenoje. Ir tai yra mūsų pastangos. Nes matome, kad viskas, ką darome,– tai yra vien dėl savo naudos, ir nėra (mumyse) ketinimo duoti.
Ir tada matome, kad mums trūksta davimo jėgos. Ir mes norime atlygio už mūsų darbą – kad Kūrėjas suteiktų mums šį atlygį, kuris yra noras duoti. O kai turėsime šią jėgą, galėsime gauti gėrį ir malonumą, kuris jau yra paruoštas, ir mes neturime dėl to atlikti jokio darbo, nes tai duoda Kūrėjas. Tačiau visada, kad pakiltume iš vieno lygio į kitą, žmogui kas kartą reikia tik įgyti davimo jėgą, o daugiau jokio trūkumo nėra.
- Psalmės, 37:32.
- Psalmės, 37:33. Kūrėjas nepaliks jo [teisuolio] savo (nedorėlio) rankose ir (neleis) jo apkaltinti savo nuosprendžiu.
- Kidušin traktatas, 30:2.
- Midraš Raba, Eicha, Pratarmė, 2 punktas.
- Jeruzalės talmudas, Pea traktatas, 3:1.
- Sinedrino traktatas, 105:2.
- Žr. Baal Sulamas, Pticha koelet, 3 punktas.
- Koelet, 7:29.
- Psachim traktatas, 112:1.