Baruchas Šalomas Alevi Ašlagas (Rabašas)
Ar įmanoma, kad iš aukščiau nusileidžia kažkas negatyvaus?
15 straipsnis, 1984 m.
Išsiaiškinimas to, kas pasakyta 14 straipsnyje apie tai, kas yra parašyta „Zohar“ knygoje, Pinchas skyriuje: „Jei Izraelis nusipelnydavo, (aukštesnioji ugnis) nusileisdavo tarsi ugninis liūtas, kad prarytų savo aukas. O jei nenusipelnydavo, tai nusileisdavo tarsi ugninis šuo“(1). Ir apie tai buvo klausiama, kaip iš aukščiau nusileidžia kažkas neigiamo. Mes suprantame, kad tai, kas ateina iš aukščiau, – tai tam, kad kurtų gėrį. O kai ateina kažkas ne visai pozityvaus, koks tai ištaisymas, kai, tarkime, dabar tai ateina iš aukščiau kaip ugninis šuo? Juk tai nėra pozityvu.
Ir galima tai suprasti iš pavyzdžio. Žmogus, kuris turėjo sergantį sūnų. Jis nuėjo pas kažkokį gydytoją, kuris davė jam vaistų. Ir tai nepadėjo jo sūnui. Paskui draugai patarė jam: kadangi čia yra žinomas profesorius, nors jis ir ima daug pinigų, vis dėlto verta nueiti pas jį, nes jis yra didelis specialistas. Ir kai nuėjo pas jį, ir jis apžiūrėjo jo sergantį sūnų, jis pasakė, kad šis rimtai serga, ir ši liga vadinasi taip ir taip.
Šis vyras jam sumokėjo kainą, kuri jam buvo paskirta iš anksto, o tada, grįžęs namo, pakvietė savo draugus ir jiems pasakė: jūs man patarėte, kad eičiau pas garsų gydytoją, ir kad verta sumokėti jam daug pinigų. Ir galiausiai, ką man pasakė garsus gydytojas, kad mano sergantis sūnus serga rimtesne liga, nei man pasakė paprastas gydytojas. Ir už tai turėjau sumokėti tokią didelę pinigų sumą, kad jis man pasakytų, kad mano sūnus serga sunkia liga? Tai kodėl aš einu pas gydytoją? Kad jis išgydytų ligonį, o ne kad pasakytų, kad mano sūnus sunkiai serga.
Ir tada draugai jam pasakė: tai, kad gydytojas tiksliai pasakė, kuo jis iš tikrųjų serga, – pagal tai, ką šis garsus gydytojas nustatė, mes jau žinome, kaip jį gydyti. Ir šiai ligai išgydyti, nereikia garsaus gydytojo, juk jau yra žinoma, kokiai ligai koks vaistas turi būti skiriamas. Tačiau svarbiausia – išsiaiškinti, kokia tai iš tikrųjų liga. Ir pasirodo, kad tai, kad garsiam gydytojui mokama daugiau, nei paprastam gydytojui, daroma siekiant nustatyti, kuo jis serga.
Taigi paaiškėja, kad chisarono nustatymas, kuris vadinamas neigiamu, vis dėlto vadinamas teigiamu. Kitaip tariant, ligos pažinimas yra tikrasis ištaisymas, nes dabar jis žino, ką ištaisyti. Tad žinios apie ligą yra gydymo dalis, nes nežinant ligos priežasties neįmanoma žmogaus išgydyti. Todėl, kai ugninis šuo nusileido, – kur šuns forma parodo, kad žemesnieji yra egoistinės meilės valdžioje, vadinami, kaip sakoma „Zohar“ knygoje: „Au! Au!”(2) „Duok! Duok!“, kaip šuo – tai vadinama teigiama. Juk dabar žinome, ką ištaisyti, nes tai, ko trūksta, – tik ištaisyti gavimo kli.
Pasirodo, kad ugninio šuns pavidalas, nusileidžiantis iš aukščiau, yra skirtas ištaisyti, o ne sugadinti. Todėl, tai taip pat yra vadinama teigiamu, o ne neigiamu dalyku, nes viskas, kas ateina iš aukščiau, nors žemesniojo akimis atrodo kaip trūkumas, tačiau po to, kai žemesnieji jį išanalizuoja, kad visa tai jiems į naudą, kad žinotų, kur turi save ištaisyti.
14-ojo straipsnio (1984 m.) išsiaiškinimas apie materialų norą gauti, kuris yra tik pusė noro gauti lygio, o jei jis gauna dvasinį norą gauti, jis visiškai pripildo norą gauti. Iš to paaiškėja, kad kai jis turi materialų norą gauti, jis nėra toks blogas. Kodėl jam turėtų kilti dvasinis noras gauti ir tapti blogesniu? Ir todėl sakyčiau, kad geriau išlikti materialiame nore gauti. Ir kodėl turėčiau dirbti, kad priartėti prie dvasinio noro gauti ir tapti blogesniu? Ir kodėl jam reikia patekti į pavojingą vietą, kurios jis, gal būt, nesugebės ištaisyti? Tokiu atveju, žinoma, tikrai geriau pasilikti su materialiu noru gauti, tai reiškia siekti tik materialių dalykų ir visai netrokšti dvasinių.
Taigi, „Zohar“ knygos pratarmėje sakoma: „Pirmas laikotarpis egzistuoja tam, kad įgyti didžiulį norą gauti be apribojimų visam savo sugedimo lygiui, kaip keturių nešvarių ABJA pasaulių sistemos vaisiui. Nes jei neturėsime šio sugedusio noro gauti, niekaip negalėsime jo ištaisyti, nes niekas negali ištaisyti to, ko jame nėra“(3).
Taigi, mes neturime pasirinkimo ir turime imtis veiksmų, kurie mus nuves į dvasinį norą gauti. Ir tai taip pat nėra lengva. Žmogus gali įgyti dvasinį norą gauti, nes tai priklauso nuo tikėjimo savybės, nes pirmiausia žmogus turi tikėti, kad yra dvasingumas, ir jis yra svarbesnis už visus materialius malonumus, kad verta atsisakyti materialių malonumų, kad įgytum dvasinius malonumus. Todėl tai taip pat yra didelis darbas ir ne visi gali tai pasiekti.
Vienok, tuo pačiu tai vis dar yra laikoma blogio savybe, t.y. kad jis pasiekė neištaisytą norą gauti. Ir tai vadinama, kad „iš lo lišma jie ateina į lišmą“(4). Tai reiškia, kad pirmiausia žmogus turi pasiekti „lo lišma“ lygį, o tada galima jį ištaisyti į „dėl davimo“. Nes neįmanoma suteikti ketinimo neatliekant veiksmo. Tačiau, kai jau yra veiksmas, galima pasistengti, kad šis veiksmas būtų nukreiptas teisingu keliu, vadinamu „dėl dangaus“.
Ir iš to, kas pasakyta, mes paprastai įvardiname 4 (keturias) žmogaus darbo kategorijas, kurių jam reikia tapti tobulu, kam jis ir buvo sukurtas:
- gavimas dėl gavimo;
- davimas dėl gavimo;
- davimas dėl davimo;
- gavimas dėl davimo.
Pirmoji kategorija, t.y. „gavimas dėl gavimo“, – pirmoji kūrinio gimimo pakopa. T.y. daugiau nei meilės sau, jis nieko daugiau nesupranta. Kitaip tariant, jis nėra suinteresuoti niekam daryti gera, o pagal prigimtį yra paniręs į norą gauti tik dėl savęs. Ir visas pasaulis yra šioje kategorijoje, ir nėra skirtumo tarp vieno ir kito žmogaus.
Antroji kategorija – tai „davimo dėl gavimo“ būsena. Tai pakopa, kur jau yra peržengiama pasaulio (gyventojų), įpratusių atlikti veiksmus tik dėl gavimo, riba. Juk jis čia jau atlieka davimo veiksmus, tačiau turi turėti pateisinimą, kodėl nori išsiskirti iš viso pasaulio, t.y. atlikti veiksmus, prieštaraujančius prigimčiai, kurioje gimstame. Ir tada jis sako savo kūnui: „Žinok, kad dėl to, kad aš atlieku davimo veiksmą, tu gausi didesnį malonumą“. Ir jis leidžia savo kūnui suprasti, kad tai jam naudinga, ir jis turi patikėti, kad tai atsipirks. Ir jei kūnas tuo tiki, jis leidžia jam (tai) daryti tiek, kiek tiki, kad jam bus atlyginta už tai, kad jis atšaukia gavimo veiksmus dėl savęs ir atlieka davimo veiksmus. Ir tai vadinama „lo lišma“, apie kurią mūsų išminčiai pasakė, kad „iš „lo lišma“ ateina į „lišmą“(4).
Ir tai yra tramplinas perėjimui iš vienos būsenos į kitą, t.y. iš „lo lišma“ į „lišma“ būseną, nes veiksmo požiūriu žmonės yra lygūs. Kitaip tariant, nėra jokios savybės, leidžiančios teigti, kad galima ką nors pridėti prie „lišma“ veiksmo. Ir todėl, jei veiksmo požiūriu jie yra lygūs, gaunasi, kad veiksmo atžvilgiu nėra jokio darbo, o visas jų darbas – tik ketinimo atžvilgiu. O tai reiškia, kad jie turėtų galvoti tik apie tai, ar veiksmas, kurį jie atlieka, tikrai yra sukeltas Kūrėjo priesako – nes Kūrėjas mums įsakė vykdyti priesakus ir mes norime vykdyti Jo priesakus, nes tai bus mums didelė garbė, kad mes Jam tarnaujame, ir Jis taip pat leido mums pažinti, kaip galime Jam tarnauti.
Ir tada prasideda išsiaiškinimo darbas. T.y. ar taip yra iš tikrųjų, ir visas jo ketinimas Toroje ir priesakuose yra nukreiptas į davimą, ar jis turi kitų skaičiavimų – t.y. (veikia) remdamasis egoistinės meilės skaičiavimais ir dėl to jis vykdo Torą ir priesakus.
Ir kai jis mato, kiek jis dar toli nuo to, kad iš tikrųjų visi jo veiksmai būtų dėl dangaus, tada jam reikia išsiaiškinti tiesą. Juk yra daug žmonių, kurie neturi šios tiesos išsiaiškinimo, bet mano, kad iš tikrųjų veikia dėl dangaus. Nors jie dar nėra šimtu procentų „lišma“, vis dėlto, paprastai jie jaučia, kad tai yra „lišma“. Tačiau dar yra ką pridėti prie „lišma“ būsenos. Ir iš tikrųjų jie to nejaučia – arba dėl savo prigimties, arba dėl to, kad neturėjo gero mokytojo, kuris parodytų kelią, kaip neapgaudinėti savęs.
Todėl jie negali pasiekti „lišma“, nes „lišma“ vadinama tiesa, o „lo lišma“ vadinama melu. Ir turi būti kažkas tarpinio tarp tiesos ir melo, kad tai būtų tramplinas iš melo į tiesą. Ir vidurys tarp tiesos ir melo yra tikrasis melas. Tai reiškia, kad yra melas, kuris nėra tikrasis melas, nes žmogus galvoja apie melą, kad tai yra tiesa. T.y. jis eina melo keliu, bet mano, kad tai yra tiesa. Išeina, kad tai nėra tikrasis melas. Tuo tarpu, jei jis žino, kad iš tikrųjų eina melo keliu, tuomet jis eina tiesos keliu, nes žino, kad iš tikrųjų tai yra melas, ir tuomet jis turi trampliną. Nes tik tada jis gali įeiti į teisingą tiesą, tai yra iš netikros tiesos – į tikrą tiesą.
Juk kol žmogus nežino, kad eina melo keliu, kam jam keisti savo kelią ir eiti kitu keliu, jei jis nėra išsiaiškinęs, kad gyvena mele. Ir tik tada, kai atpažįsta, kad iš tikrųjų gyvena mele, tik tada jis gali pakeisti savo kelią ir eiti tiesos keliu.
Tad jei žmogus jau atrado tiesos kelią ir eina „lišma“ keliu, bet dar yra kelio viduryje, tai, kaip pavyzdyje su žmogumi, kuris nori važiuoti į Jeruzalę, sėdasi į automobilį, kuris pagal tai, kas parašyta lentelėje, veža į Jeruzalę. Bet kokiu atveju, nors jis jau nuvažiavo aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt procentų kelio į Jeruzalę, jis vis tiek dar nėra Jeruzalėje. Bet būtent tada, kai jis atvyksta į Jeruzalę, tada jau galima pasakyti, kad jis yra Jeruzalėje.
Taip pat ir dvasiniame kelyje, jei, tarkime, Jeruzalė vadinama tiesa, t.y. „lišma“, tada, be abejonės, iki tol, kol jis įėjo į „lišma“, kas yra tiesa, reikia pasakyti, kad jis vis dar yra mele, t.y. „lo lišma“, kuri vadinama „melu“. Nors jis ir nuėjo beveik visą kelią, ir jis jau stovi prie vartų, vadinamų „tiesa“, tai yra prie „lišma“ savybės, vis dėlto, jis vis dar yra išorėje. Tad žmogus negali žinoti, kad jis pasiekė „lišma“, iki tol, kol bus vertas įeiti į „lišma“.
Bet kada žmogus gali žinoti, ar jis jau įžengė į „lišma“ pakopą? Koks ženklas parodo, kad dabar jis yra tiesos pakopoje?
Atsakymą į tai randame TES pratarmėje (56 punkte): „Ir iš to suprask išminčių žodžius: „Ką reiškia „sugrįžimas“? – Kol nepaliudys apie jį Paslapčių žinovas, kad jis nebegrįš daugiau į savo kvailumą“. Ir, iš pirmo žvilgsnio, šie žodžiai atrodo keisti, juk tokiu atveju – kas iš mūsų pakils į dangų, kad išgirstų Kūrėjo liudijimą? Ar pačiam Kūrėjui neužtenka žinoti, kad žmogus grįžo visa širdimi ir daugiau nenusidės? O iš to, kas buvo išsiaiškinta, tai visiškai paprasta. Juk iš tikrųjų žmogus iki galo nežino, kad daugiau nenusidės, iki tol, kol bus vertas suvokimo apie atlygį ir bausmę, kas buvo išsiaiškinta (aukščiau), ir kas reiškia Kūrėjo veido atskleidimą, kaip pasakyta aukščiau. Ir šis Kūrėjo veido atskleidimas vadinamas „liudijimu“. Ir todėl jam parodė aiškų ženklą, o būtent: „Kol nepaliudys apie jį Paslapčių žinovas“.“
Tad kai žmogus įgija davimo savybę, tada jis nusipelno Kūrėjo veido atskleidimo. Ir tai vadinama, kad „Paslapčių žinovas liudija apie jį, kad jis pasiekė „lišma““. Ir tai vadinama trečiąja kategorija, t.y. davimu dėl davimo, kas reiškia, kad jis jau pasiekė „lišma“ būseną, tiesos lygmenį. Ir tai įvyko dėl tramplino, vadinamo: „Iš „lo lišma“ ateinama į „lišma““. Bet, žinoma, įvykdžius visas sąlygas, kurias reikia įvykdyti, kad nelikti „lo lišma“, kaip pasakyta aukščiau.
O po to, kai jis baigė davimo dėl davimo pakopą, prasideda ketvirtoji kategorija, būtent, gavimas dėl davimo, ir tai yra tobulumo pakopa. Tai reiškia, kad jis pasiekė tokį lygį, kai pasako: „Aš noriu gauti malonumą ir pasitenkinimą“, nes aš pats žinau, kad noriu įvykdyti kūrimo tikslą, kuriam Kūrėjas sukūrė kūrinį, nes toks yra Jo noras.
Tačiau dėl egoistinės meilės jis to nenori ir netrokšta, nes jau pasiekė formos panašumo lygį, kuris vadinamas „davimu dėl davimo“. Todėl dabar jis nori įvykdyti Kūrėjo norą, o šis Jo noras – suteikti malonumą Savo kūriniams.
Nes mes turime žinoti, kad yra kūrimo tikslo sąvoka ir kūrinio ištaisymo sąvoka. Juk kūrimo tikslas – suteikti malonumą Savo kūriniams, kas reiškia, kad kūriniai gaus gėrį ir malonumą. Vadinasi, kuo daugiau jie gauna malonumų, tuo labiau džiaugiasi Kūrėjas. Todėl tas, kuris yra tobulumo pakopoje, visada nori gauti daug malonumų ir pasitenkinimų.
Tuo tarpu tas, kuris pasiekė davimo dėl davimo pakopą, kuri yra susiliejimo ir formos panašumo būsena, – vis dėlto, tai tik kūrinio ištaisymas. Tai reiškia, kad kūrinys turi pasiekti tokią būseną, kurioje gautų gėrį ir malonumą, ir nepaisant to, gavęs malonumą, liktų davimo savybėje. Ir tai vadinama „gavimu dėl davimo“.
- „Zohar“ knyga, Pinchas, 218 punktas.
- „Zohar“ knygos pratarmė, 96 punktas. Dėlė turi dvi dukteris – kurios rėkia kaip šuo, sakydamos: „Duok mums šio pasaulio laimę, duok mums ateities pasaulio laimę.“
- Baal Sulamas, „Zohar“ knygos pratarmė, 29 punktas.
- Sinedrino traktatas, 105:2.