Baruchas Šalomas Alevi Ašlagas (Rabašas)
Žmogus visada privalo parduoti viską, ką turi, ir vesti išminčiaus dukrą
14 straipsnis, 1984 metai
„Žmogus visada privalo parduoti viską, ką turi, ir vesti išminčiaus dukterį“(1), o tai reiškia, kad visus turtus, kuriuos jis įgijo savo pastangomis,– jis turi parduoti viską, tai yra, viską atiduoti ir visko atsisakyti, ir vietoj to pasiimti išminčiaus dukrą. Iš to išeina, kad jei jis nepriima išminčiaus dukters, visos pastangos Toroje ir priesakuose, kurias jis įdėjo per visas savo gyvenimo dienas, – jose nėra jokio tobulumo. Ir tik tuo atveju, jei jis veda išminčiaus dukrą, tada jis bus vertas tobulumo. Ir todėl mūsų išminčiai pasakė, kad jis turi parduoti viską, ką turi, tai reiškia, kad verta parduoti viską dėl išminčiaus dukters. Todėl turime suprasti, kas yra „išminčiaus dukra“ (pažodžiui: „išminčiaus mokinys“).
Taigi, mano tėvas ir mokytojas pasakė: „Išminčiaus mokinys“ – tai tas, kuris yra išmintingojo mokinys, t.y. jis mokosi iš išmintingojo, tada jis vadinamas mokiniu. O išmintinguoju vadinamas Kūrėjas, kurio savybė – tik duoti. O tas, kuris iš Jo mokosi davimo savybės, vadinamas Išmintingojo mokiniu, nes iš Jo mokosi davimo savybių.
Ir iš čia mes suprasime mūsų išminčių žodžius: „Žmogus visada privalo parduoti viską, ką turi, ir vesti išminčiaus dukrą“(1). Tai reiškia, kad visas pastangas, kurias jis dėjo Toroje ir dirbo, jis turi atiduoti, ir už tai jis gaus atlygį davimo forma.
Kitaip tariant, tegul jis savo širdyje sukuria naują prigimtį, o ne tai, ką iš prigimties turi – meilės sau norą, dabar jis gaus kitą prigimtį, tai yra norą duoti. Tai reiškia, kad kiekviena mintis, kalba ir veiksmas bus tik tam, kad duotų Kūrėjui, nes tai yra visas žmogus. Vadinasi, žmogus turi pasiekti tik šį lygį, nes tik kelim mums reikia įgyti. Tuo tarpu aukščiausias gėris, t.y. kelim pripildymas, kyla iš Kūrėjo, nes „daugiau, nei veršelis nori žįsti (pieną), karvė nori jį pamaitinti“(2). Todėl mums trūksta tik davimo jėgos.
Ir taip turėtume paaiškinti, kas pasakyta „Zohar“ knygoje: „Jei Izraelis būtų vertas, (aukštesnioji ugnis) nusileistų kaip ugninis liūtas, kad prarytų savo aukas. Ir jei jie nebuvo verti, tai nusileido kaip ugninis šuo“(3). Yra žinoma, kad liūtas rodo „chesed“ gailestingumą, kuris yra dešinėje merkava „kovos vežimo“ pusėje. „Jei būtų verti“, kur „bus verti“ „zchut“ reiškia švarią „zach“ savybę, tai yra davimą, tada mums rodomas matas prieš matą, kai liūto savybė taip pat kyla iš viršaus, t.y. gailestingumo savybė „chesed“ pasklis žemesniesiems, ir tada aukštesnysis gėris bus gausus žemesniesiems.
„O jei jie nenusipelnė“ – t.y. jų nedomino davimas, o (domino) tik egoistinė meilė, tada ir iš aukščiau buvo pritraukiama šuns savybė. Kur „šuo“ yra nurodymas, kaip pasakyta „Zohar” knygoje apie eilėraštį: „Dėlė turi dvi dukteris“(4) – kurios rėkia kaip šuo, sakydamos: „Duok „av“(5) mums šio pasaulio laimę ,,duok „av“ mums ateities pasaulio laimę“(6). Tai yra dvi dukros, kurios šaukia kaip šuo: „Duok mums šio pasaulio laimę, duok mums ateities pasaulio laimę“, o tai reiškia tik gauti, o ne duoti. Todėl tai parodo mums iš viršaus, kad neįmanoma perkelti aukštesniojo gėrio žemyn, ir tai vadinama „matas prieš matą“.
Iš to išeina, kad mūsų pagrindinis darbas yra tik būti vertiems gauti kelim, kurie yra tinkami gauti aukštesnįjį gėrį, tai yra davimo kelim. Todėl žmogus turi sutelkti visas savo pastangas tik į vieną dalyką, vadinamą „davimo kelim“. Ir tai bus visas jo atlygis, kurį jis nori gauti iš Toros ir priesakų, ir to dėka jis susilies su Kūrėju, ir tai yra galutinis žmogaus tikslas – būti vertam susiliejimo su Kūrėju.
Ir panašiai „Zohar“ knygoje randame tai, kas pasakyta apie eilutę: „Ir genčių gailestingumas(7) yra nedorybė“(8) – kad „visą gėrį jie daro dėl savęs“(9), o tai reiškia kad visas gailestingumas, tai yra davimo veiksmai, kuriuos jie atlieka, jų ketinimas yra ne dėl davimo, o jų ketinimas – dėl savęs. Tai yra, kad gauti už tai atlygį, nes kitaip jie yra nepajėgūs atlikti davimo veiksmų.
Kitaip yra Izraelio tautos atveju – jie sugeba atlikti davimo veiksmus. Ir reikėtų suprasti, kokia yra priežastis, kodėl Izraelio tauta iš tikrųjų gali atlikti davimo veiksmus. Taip pat reikėtų suprasti, kad iš religingų žmonių girdime, kad jie sako, kad prieš tapdami religingi, jie buvo pajėgesni atlikti veiksmus dėl davimo. Tuo tarpu vėliau, t.y. kai jie tapo religingi, jiems tapo sunkiau atlikti davimo veiksmus.
Kad suprastume, kas buvo pasakyta aukščiau, turėtume prisiminti mums žinomą taisyklę, kad žmogus vadinamas kūriniu tik todėl, kad jame yra noras gauti, nes jis vadinamas „sukurtu iš nieko“. Tad iš prigimties jis negali atlikti jokio davimo veiksmo, nebent už tai gautų kažkokį atlygį. O atlygis nebūtinai turi būti susijęs su tuo, kad jis už savo pastangas gauna kažkokį konkretų daiktą. O gal jis gauna kažkokį nusiraminimą. T.y. jei jame pabudo kažkoks gailestingumas kitam, ir sąžinė neduoda ramybės iki tiek, kad jis privalo padėti kitam, tai irgi vadinama atlygiu. Bet tiesiog ką nors padaryti dėl kito, kad kitas tuo džiaugtųsi – tada jis sako sau: „Ką aš iš to gausiu?“
Tuo pačiu Izraelio tauta, Toros ir priesakų dėka, gali įgyti antrą prigimtį. Tai reiškia, kad vietoj prigimties, kurioje jie gimė su noru tik gauti, jie įgis antrą prigimtį, atlikdami veiksmus tik dėl davimo. Ir jie tai pasiekė Toros ir priesakų dėka, kurie įnešė į juos davimo kibirkštis, suteikdamos jausmą, kad kils noras tapti panašiu į savo šaknį. Tuo pačiu metu be Toros ir priesakų žmogus negali išeiti iš savo prigimties, kuri yra noras gauti dėl savęs, ir negali atlikti jokio davimo veiksmo be atlygio.
Ir iš čia suprasime, ką sako tie, kurie grįžo į religiją: kad prieš sugrįždami į religiją jie turėjo daugiau jėgų atlikti davimo veiksmus. Tuo tarpu vėliau, kai jie tapo religingi, jie jaučia, kad jiems sunkiau atlikti davimo veiksmus.
Į tai reikėtų atsakyti taip, kaip aiškinama „Zohar“ knygos pratarmėje, kur parašyta: „...Nes nuo pat gimimo akimirkos jis trokšta gauti tik materialius dalykus. Ir todėl, nepaisant to, kad iki 13 metų jis pasiekė didžiulį norą gauti, tai dar nėra noro gauti augimo pabaiga. O pagrindinis noro gauti augimas vyksta tik dvasingume. Juk, pavyzdžiui, iki 13 metų jo visas siekis ir noras gauti – praryti visus šio materialaus pasaulio turtus ir garbę, tuo tarpu visiems aišku, kad jam tai nėra amžinas pasaulis, egzistuojantis kiekvienam tik kaip šešėlis, kuris praėjo, prabėgo, ir jo nėra. Tuo tarpu, jei jis pasiekia didžiulį dvasinį norą gauti, tada jis nori savo malonumui praryti visą gėrį ir turtus, esančius amžiname ateities pasaulyje, o tai jam yra amžina nauda per amžių amžius. Tokiu būdu, pagrindinis didelis noras gauti baigiasi tik noru gauti dvasingumą.“(10)
Iš to seka, kad iki tol, kol jie tapo religingi, jie turėjo materialų norą gauti, kuris dar nebuvo toks didelis, todėl jie turėjo daugiau jėgų atlikti davimo veiksmus. Tuo tarpu, kai jie tapo religingi, t.y. noras gauti prisipildė dvasiniu davimo noru, tada jis automatiškai tapo sunkesnis, nes noras gauti dabar turėjo daugiau jėgų nei tada, kai jie turėjo tik materialų norą gauti. Todėl, iki tol, kol jie tapo religingi, jie turėjo tam tikrą jėgą davimo veiksmams. Kitaip buvo, kai jie jau tapo religingi, t.y. pasiekė dvasinį norą gauti. Todėl dabar jiems sunkiau užsiimti davimu.
Todėl nereikia sakyti, kad dabar jie tapo blogesni, arba sakyti, kad religingi blogesni, kadangi jiems sunkiau užsiimti davimo veiksmais. Tiesiog gavimo noras tampa didesnis, todėl jį vis sunkiau įveikti. Pavyzdžiui, iki tol, kol jis pasiekė dvasinį norą gauti, jo blogis buvo lygus 30 procentų. O paskui, kai jis suvokė dvasinį norą gauti, jo blogis gavo dar 70 procentų. Todėl dabar jam reikia didesnių jėgų, kad galėtų jį įveikti.
Bet nereikia sakyti, kad dabar jis su savo jėgomis atsitraukė atgal. Nes priešingai, dabar jam tik reikia naudoti priemones, leidžiančias nugalėti blogio jėgas, kurias jis gavo. Ir priemonės tam – tai Toros ir priesakų vykdymas su ketinimu, kad „Šviesa joje, grąžintų jį į šaltinį“.
Tad jis pasistūmėjo į priekį ir atskleidė didesnį blogį, kad jį ištaisytų. Bet bet kuri pradžia yra sunki, todėl jis mano, kad dabar jis tapo blogesnis. Tačiau jis turi žinoti, kad kaskart jam duodama ištaisyti vis daugiau blogio, kol nusipelno ištaisyti viską.
(Straipsnio tęsinys – žiūrėkite kitą straipsnį)
- Psachim traktatas, 49:2.
- Psachim traktatas, 112:1.
- „Zohar“ knyga, Pinchas, 218 punktas.
- Raštai, Pamokančios istorijos, 30:15.
- „av“ (aram. „duok“) skamba kaip šuns lojimas (plg. „hav“).
- „Zohar“ knygos pratarmė, 96 punktas.
- Žodis „chesed“ turi dvi skirtingas reikšmes: gailestingumas (hebrajų kalba), gėda (aramėjų kalba).
- Raštai, Pamokančios istorijos, 14:34. Teisumas išaukština tautą, bet genčių gėda – ištvirkimas.
- „Zohar“ knyga, Ištaisymai, 73:2.
- Baal Sulamas, „Zohar“ knygos pratarmė, 30 punktas.