Baruchas Šalomas Alevi Ašlagas (Rabašas)
Kartais dvasingumas vadinamas "nešama"
13 straipsnis, 1984 m.
Reikia suprasti, kodėl kartais dvasingumas vadinamas nešama vardu, kaip pasakyta: „kūnas ir siela (nešama)“. O kartais dvasingumas vadinamas nefeš vardu, kaip pasakyta: „Pamilk savo Kūrėją Visagalį visa savo širdimi ir visa savo siela (nefeš)“(1).
Įprastai, kalbant apie dvasingumą, kalbama apie aukštesniąją savybę, kuri ten yra, ir tai yra nešama, kad žmogus žinotų, jog jam paruošta aukštesnioji pakopa, t.y. nešama. Ir kad pažadintų jo širdyje siekį tai pasiekti. Ir tegul susimąsto, kokia priežastis, kad jis dar to nepasiekė. Ir tada jis sužinos, kad viskas, ko mums trūksta, kad įgytume dvasinį suvokimą, – tai yra formos panašumo trūkumas.
Kadangi kūnas gimsta su savimeilės prigimtimi, ir tai yra formos neatitikimas Kūrėjo atžvilgiu, kurį atskleidžiame kaip vien tik duodantį, – todėl žmogus turi apsivalyti savo kūną ir įgyti formos panašumą, kad jis taip pat siektų veiksmų, nukreiptų tik į davimą. Ir dėl to jis galės pasiekti šią aukštą pakopą, vadinamą nešama. Todėl visada sakoma: „kūnas ir siela (nešama)“.
Kartu, kai kalbama apie darbo tvarką, po kūno pakopos eina nefeš pakopa. Todėl Šventasis Raštas sako: “Pamilk savo Visagalį Kūrėją visa savo širdimi ir visa savo siela (nefeš)“(1), ir tai yra antroji pakopa, einanti po kūno.
Todėl yra pasakyta „Visa širdimi“, o paskui – „ir visa savo siela (nefeš)“. Tai reiškia, kad tai, ką jis turi, jis turi būti pasiruošęs atiduoti Kūrėjui. Tačiau vėliau, jei jis pasiekia aukštesnę pakopą, t.y. ruach dvasią, o paskui nešama sielą, jis taip pat turi būti pasiruošęs duoti Kūrėjui. Tik Šventasis Raštas pradeda nuo pirmosios pakopos, kuri eina po kūno.
Ir viską, ką žmogus turi, jis turi atiduoti Kūrėjui, kas reiškia, kad jis nedaro nieko dėl savo naudos, o viską – tik dėl Kūrėjo, ir tai vadinama, kad visi jo veiksmai bus tik dėl davimo. Ir jis (t.y. žmogus) neturi savarankiškos vertės, o viskas (turi būti) dėl Kūrėjo.
Ir iš čia suprask „Zohar“ knygos žodžius: „Ir visa tavo siela (nefeš)“(2). [„Zohar“ knyga] klausia: „Reikėjo pasakyti: „Ir tavo siela“. Ką reiškia: „Ir visa tavo siela“? Kodėl pasakyta „visa“? Ir atsako: „Tai todėl, kad joje turi būti nefeš–ruach–nešama. Ir tokia šių žodžių prasmė: „Ir visa tavo siela“ – visa, ką savyje talpina ši nefeš siela(3).
Ir iš to mes matome, kad „Zohar“ knyga mums paaiškina, kad žodis „visa“, kurį mums prideda Tora, yra pridėtas, kad parodytų mums, kad taip pat ir į nefeš savybę įeina ruach ir nešama. Bet jis specialiai pradeda nuo nefeš savybės, nes po kūno (guf) savybės prasideda nefeš savybė. Tuo tarpu, kai mes tiesiog kalbame apie dvasingumą, mes vadiname dvasingumą nešama vardu, kaip yra pasakyta: „Ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės nešama sielą (4).
O kad pasiektume Naran pakopą, mes turime eiti davimo keliu ir ištrūkti iš savimeilės. Ir tai vadinama tiesos keliu. Tai reiškia, kad taip mes įgysime tikrą savybę, esančią Kūrėjo valdyme, nes Jis valdo mus Gero ir darančio gerą savybe.
Ir tai vadinama: „Kūrėjo antspaudas yra tiesa“(5), kas reiškia Kūrėjo darbo pabaigą, t.y. Jo darbą kuriant pasaulius, kurio esmė - suteikti malonumą Savo kūriniams, ir tai reiškia, kad žmogus turi įgyti Kūrėjo savybę, (vadinamą) „tiesa“. Kitaip tariant, žmogus sužinos, kad jis tapo tobulu po to, kai suvokė, kad Kūrėjo valdymas yra Gero ir darančio gerą savybė, nepaisant to, ar jis turi visą gėrį, o be to, jis turi matyti, kad visas gėris bus taip pat ir kituose, t.y. jis matys, kad visa visuomenė turi visą gėrį.
Ir tai pasakyta TES Pratarmėje tokiu būdu: „O ketvirtoji meilės stadija, t.y. nuo nieko nepriklausoma meilė, taip pat yra ir amžina... Nuo tada, kai žmogus taip pat palenkė ir visą pasaulį į svarstyklių nuopelnų pusę, meilė tampa amžina ir absoliuti. Ir neįmanoma įsivaizduoti daugiau jokio padengimo ir paslėpimo. Juk ten – veido visiško atskleidimo vieta, kaip pasakyta: „Tavo mokytojas daugiau nesislėps, o tavo akys matys tavo mokytoją (6). Nes jis jau žino visus Kūrėjo darbus su visais kūriniais, kalbant apie tikrą valdymą, kuris atsiskleidžia iš Jo vardo: Geras ir darantis gerą bloguoju ir geruoju būdu“(7).
Pagal tai paaiškėja, kad jei jis galutinai tapo tobulu, jis supranta savo tikrąją būseną, bet prieš tai yra preliminarios pakopos, kaip parašyta TES Pratarmėje, kad „pirmoji kategorija yra sugrįžimas iš jaudulio“(8), kaip pasakyta:„... pirmoji veido atskleidimo suvokimo pakopa, t.y. atlygio ir bausmės suvokimas ir valdymo jautimas, kai Žinantis paslaptis apie jį liudija, kad jis nebegrįš prie savo kvailysčių, kaip aukščiau pasakyta. Ir tai vadinama „sugrįžimu iš jaudulio“, kai nusikaltimai jam tampa paklydimais. Ir jis vadinamas „nebaigtu teisuoliu“. O taip pat vadinamas „vidutiniu“(9).
Tačiau prieš tai, kas išdėstyta anksčiau, yra dar vienas požymis, ar jis eina tiesos keliu. Ir tai yra negatyvo būsena. Tai yra, nors jis ir mato, kad dabar yra blogiausioje būsenoje, t.y. iki to, kai jis pradėjo eiti tiesos keliu, jis jautė, kad yra arčiau šventumo, tuo tarpu kai pradėjo eiti tiesos keliu, jis jaučia, kad yra toliau nuo šventumo, ir pagal taisyklę: „prideda šventume, ir nemažina“(10), iškyla klausimas: kodėl dabar, kai jis eina tiesos keliu, jis jaučiasi, kad ėjo atgal, o ne pirmyn, kaip turėtų būti, kai einama tiesos keliu? Ir jie bent jau neturėtų nusileisti iš ankstesnės būsenos.
Ir atsakymas yra tas, kad nebuvimas turi eiti prieš buvimą. Tai reiškia, kad pradžioje turi būti kli, vadinamas chisaronu, o paskui yra galimybė pripildyti šį chisaroną. Todėl iš pradžių žmogus turi eiti pirmyn, kaskart vis labiau artėdamas prie tiesos.
Tai reiškia, kad kiekvieną kartą jis eina pirmyn ir mato savo būseną: kad jis paniręs į egoistinę meilę. Ir kas kartą jis turi matyti daugiau, kiek egoistinė meilė yra blogis, juk egoistinė meilė – tai yra tai, kas mums pasiekti gėrį ir malonumą, kurį mums paruošė Kūrėjas, nes kaip žinoma, ji atskiria mus nuo Kūrėjo.
Ir iš to suprasime, kad tai, kad žmogus mano, kad eina atgal tą akimirką, kai pradėjo (eiti) tiesos keliu, reikia žinoti, kad tai nėra taip. Juk jis vis labiau juda link tiesos. Nes anksčiau, kai jo darbas nebuvo pagrįstas davimo ir tikėjimo keliu, jis buvo toli nuo to, kad matytų tiesą.
Tuo tarpu dabar jis turi pajausti savyje blogį. Kaip pasakyta: „Nebus tavyje svetimo dievo“(11). Ir paaiškino mūsų išminčiai: „Kas yra svetimas dievas žmogaus kūne? Reikia pasakyti, kad tai yra blogio pradas“(12). Tai reiškia „žmogaus viduje“ – tai gavimo noras jame, ir jis ir yra jo blogio pradas.
Ir tada, kai jis jau suvokė blogį, galima kalbėti, kad mes ruošiamės jį ištaisyti. Pagal tai išeina, kad iki tol, kol žmogus nesuvokė savo blogio tokiu mastu, kad nebegali jo daugiau pakęsti, jam nėra ko taisyti. Todėl iš to seka, kad žmogus, iš tikrųjų, gerokai pasistūmėjo tiesos atžvilgiu, (gebėjime) matyti savo tikrą būseną.
O kai žmogus mato blogį savyje tokiu mastu, kad negali jo ištverti, tada jis pradeda svarstyti patarimus, kaip iš to išeiti. Tačiau vienintelis patarimas, kuris yra Izraelio žmogui, – tai tik kreiptis į Kūrėją, kad Jis suteiktų Šviesą jo akims ir jo širdžiai, ir pripildytų aukščiausiu gėriu, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Ateinančiam apsivalyti padedama“(13).
Ir tada, kai jis gauna pagalbą iš Kūrėjo, visi chisaronai pripildomi Kūrėjo šviesa. Ir tada jis pradeda kilti šventumo pakopomis, kadangi jis jau turi paruoštą chisaroną dėl to, kad pradėjo matyti savo tikrąją būseną. Todėl dabar yra galimybė tapti tobulu.
Ir tada žmogus pradeda matyti, kaip kasdien, pagal savo darbą, kyla vis aukščiau ir aukščiau. Tačiau visada reikia pažadinti tai, ką pamiršta širdis, o tai yra būtina širdies ištaisymui, o būtent: meilė draugams, kurios tikslas – pamilti savo artimą. Ir tai, kas nemalonu širdžiai, vadinama savimeile. Todėl, kai yra koks nors draugų susitikimas, turime nepamiršti iškelti šį klausimą. Tai reiškia, kad kiekvienas savęs paklaustų, kiek mes jau pažengėme mylėdami artimą. Ir kiek veiksmų atlikome, kad pasiektume pažangą šiuo klausimu.
- Malda „Šma Israel“.
- Dvarim, 6:5.
- “Zohar” knyga, Truma, 670 punktas.
- Berešit, 2:7.
- Šabo traktatas, 55:2.
- Izaijas, 30:20.
- Baal Sulamas, Pratarmė TES, 150 punktas.
- Ten pat, 57 punktas.
- Ten pat, 63 punktas.
- Joma traktatas, 12:2.
- Psalmės, 81:10.
- Šabo traktatas, 105:2.
- Šabo traktatas, 104:1.