APIE GRUPĖS SVARBĄ
12 straipsnis, 1984 m.
Yra žinoma, kad jei žmogus, turintis norą eiti Tiesos keliu, nuolat yra tarp žmonių, kurie ne tik patys nėra su tuo keliu susiję, bet dar ir aktyviai priešinasi juo einantiesiems, tas žmogus pamažu ima sutikti su aplinkinių nuomone, nes artimai tarpusavyje bendraujančių žmonių mintys tarsi „susimaišo“.
Todėl nėra kito kelio, tik sukurti savą grupę su tam tikrais rėmais, tai yra atskirą kolektyvą, kuriame nebūtų žmonių, turinčių skirtingų idėjų. Be to, to kolektyvo nariai turi kiekvieną kartą priminti sau šios grupės tikslą, kad nenueitų paskui kitus žmones: juk žmogaus prigimtis tokia, kad jis mėgsta sekti paskui daugumą.
Jei tokia grupė atsiskyrė nuo likusių žmonių, tai yra, ji neturi jokio ryšio su kitais žmonėmis dvasiniuose reikaluose, o visi kontaktai apsiriboja tik materialiais klausimais, svetimos idėjos ir nuomonės nedaro jai įtakos, nes religiniuose reikaluose nėra jokio ryšio su pasauliečiais.
Bet jei žmogus, einantis tiesos keliu, yra tarp religingų žmonių ir pradeda su jais kalbėtis bei ginčytis, jo požiūriai tuoj pat „susimaišo“ su jų požiūriais ir, nepaisant jo valios, jų idėjos nesąmoningai prasiskverbia į jo sąmonę. Galų gale žmogus nebesuvokia, kad tai ne jo, o svetimi požiūriai.
Taip pat ir žmogus, einantis tiesos keliu, turi atsiskirti nuo kitų žmonių. Tam, kad jis galėtų žengti šiuo keliu, reikia dėti labai daug pastangų, nes tenka eiti prieš viso pasaulio idėjas. Viso pasaulio idėjos grindžiamos žinojimu ir gavimu, o Toros idėjos paremtos tikėjimu ir noru duoti.
Jeigu jis neatskirs savęs nuo svetimų nuomonių, tai pamirš Tiesos kelią ir visam laikui pateks į egoizmo valdžią. Tik grupėje, kurioje vyrauja artimo meilės principai, žmogus gali semtis jėgų kovai su viso pasaulio idėjomis ir nuomonėmis.
Knygoje „Zohar“ (Pinchas) pasakyta, kad jei žmogus gyvena mieste, kuriame gyvena blogi žmonės, ir ten negali realizuoti Toros Priesakų bei studijuoti Toros, jis keičia vietą – išplėšia save iš tos vietos, kad apsigyventų mieste, kuriame gyvena žmonės, studijuojantys Torą ir priesakus.
Tora vadinama Medžiu. Mūsų išminčiai kalba: „Gyvybės Medis yra (Tora) tiems, kas jos laikosi.“ Žmogus panašus į medį, kaip pasakyta: „Žmogus – vaisingas medis.“ O Priesakai panašūs į vaisius. Todėl jei parašyta tik „medis“, tai yra bevaisis, niekam tikęs medis, kuris bus nupjautas. Taip ir Priesakų nevykdantis žmogus bus atkirstas ir nuo šio, ir nuo būsimo pasaulių.
Todėl žmogus turi išplėšti save iš vietos, kurioje yra nusidėjėlių, tai yra iš vietos, kurioje jis negali studijuoti kabalos. Jis turi persikelti į kitą vietą, tarp teisuolių, ir tada galės sėkmingai gilintis į kabalą.
Kaip jau buvo pasakyta, knygoje „Zohar“ žmogus lyginamas su vaismedžiu. Tokie medžiai kenčia nuo juos supančių piktžolių, kurias visą laiką reikia ravėti. Taip pat ir žmogus, einantis tiesos keliu, turi šalintis tokios aplinkos, tai yra žmonių, neinančių šiuo keliu. Žmogui reikia saugotis, kad nepatektų į svetimą įtaką.
Tai vadinama atsiskyrimu, izoliacija, kitaip tariant, šis žmogus turi tik savo mintis, kurios priklauso ašpaa, norui duoti, o ne daugumos mintis.O jos, galų gale, nuveda į meilę sau, tai yra į egoizmą. Tai vadinama dviem valdžiomis: pirmoji – Kūrėjo valdymas ir antroji – savęs valdymas.
Talmude (traktate „Sanedrinas“, 78 p.) parašyta: „Mokytojas Jehuda pasakė Ravo vardu, kad Adomas buvo atskalūnas, kaip pasakyta: „Ir pašaukė Kūrėjas Adomą ir tarė jam: „Kur tu? Kur nukreipei savo širdį?“ Tai reiškia, kad Adomas buvo atskalūnas, linkęs „tarnauti žvaigždėms“ (avodat kochavim). Kitas paaiškinimas: „Iš parašyto: „Kur tu? Kur nukreipei savo širdį?“ galima daryti išvadą, kad Adomo atskalūniškumas buvo draudimo „nesekite paskui savo širdis...“ pažeidimas. Atskalūniškumas todėl, kad nukreipė savo širdį į kitą pusę.
Tai labai keista, juk kaip galima sakyti apie Adomą, kad jis nukreipė širdį į avodat kochavim? Ar, remiantis antruoju paaiškinimu, jo atskalūniškumas kilo iš to, kad jis pažeidė priesaką „nesekite paskui savo širdis“? Mokomės, kad sąvoka „tarnavimas Kūrėjui“ reiškia, jog viską reikia daryti dėl davimo. Išeina, kad jei Adomas tarnavo tam, kad gautų, tai yra svetimas mums darbas (avoda zara, avodat kochavim); juk turime tarnauti, kad duotume, o jis paėmė viską, kad gautų.
Taigi jis pažeidė priesaką „nesekite paskui savo širdis“. Kitaip tariant, Adomas negalėjo gauti Pažinimo Medžio vaisiaus dėl davimo, o tik tam, kad gautų. Tai vadinama širdies lygmeniu, tai yra širdis nori gauti tik dėl asmeninės naudos. Tai buvo Pažinimo Medžio nuodėmė [11].
Iš visko, kas pasakyta, galime suvokti naudą grupės, pajėgiančios sukurti visiškai kitokią atmosferą, kurioje įmanomas tarnavimas tik dėl davimo.
[11] Norėdami suprasti geriau, žr. „Įvadą į knygą „Panim umasbirot“.