Žmogus visada turėtų parduoti savo namo sijas
9 straipsnis, 1984 m.
„Pasakė rabi Jehuda, pasakė Ravas: žmogus visada turėtų parduoti savo namo sijas ir tegul nusiperka batus savo kojoms“(1). Ir reikia suprasti, kodėl būtent: „Jo namo sijos“? Ir kame yra batų svarba, iki tokio lygio, kad dėl to verta parduoti savo namo sijas, tai reiškia, kad jis turi galimybę įsigyti batus kojoms.
Ir reikia paaiškinti tai darbo atžvilgiu. (Žodžiai) „jo namo sijos (korot)“ kyla iš žodžio „atsitikimas“ (mikre) – tai yra viskas, kas nutiko žmogui jo namuose. Juk žmogus mumyse suprantamas dviejose savybėse: žiniose, tai yra prote, ir pojūtyje, kitaip tariant, ką žmogus jaučia savo širdyje – ar jam gerai, ar, baisu pagalvoti, priešingai. Ir štai šie atsitikimai, vykstantys su žmogumi, kelia jam klausimų jo kasdieniniame gyvenime. Ir tai vyksta tarp žmogaus ir Kūrėjo, o taip pat tarp žmogaus ir jo artimo.
Tarp žmogaus ir Kūrėjo – tai jis turi pretenzijų Kūrėjui, kodėl Jis nepripildo visų jo poreikių. Kitaip tariant, tai, ko žmogus mano, kad jam trūksta, tuo Kūrėjas turėtų jį pripildyti. Remiantis taisykle, kad Gerojo prigimtyje yra daryti gera. O kartais jis turi pretenzijų, tarsi jaučiasi priešingai: kad jo būsena visada bloga palyginus su kitais, kurie yra aukštesnėje pakopoje nei jis.
Išeina, kad jis yra žvalgų savybėje, kurie kalba apie Aukštesnįjį valdymą, baisu pasakyti, (blogai), nes jis nejaučia gėrio ir malonumo savo gyvenime, ir jam sunku pasakyti: „Tik gėris ir gailestingumas lydės mane visas mano gyvenimo dienas“(3). Vadinasi, kad tada jis priklauso žvalgų savybei.
Ir mūsų išminčiai apie tai pasakė: „Žmogus turi laiminti blogį taip pat, kaip laimina gėrį“(4).
Juk judaizmo pagrindas remiasi tikėjimu virš žinojimo – tai yra nepasikliauti tuo, ką protas verčia jį galvoti, ir kalbėti, ir daryti, o tikėti Aukštesniuoju valdymu, kad jis (vykdomas) gero ir kuriančio gera savybe. Nes būtent tuo, kad jis pateisina Aukštesnįjį valdymą, jis galiausiai tampa vertas suvokimo ir gėrio bei malonumo pojūčio.
Ir Baal Sulamas pateikė pamokančią istoriją apie tai, kad žmogus turi pretenzijų ir reikalavimų Kūrėjui už tai, kad Jis neatsako į jo prašymus. Tai panašu į žmogų, kuris eina gatve su mažu vaiku, ir vaikas pratrūksta siaubingai verkti. Ir visi žmonės gatvėje žiūri į tėvą, koks žiaurus yra šis žmogus, kad jis girdi jo verksmą ir nekreipia į visa tai dėmesio. Žmonėms gatvėje vaikas savo verksmu sužadina gailestingumą, o šiam žmogui, kuris yra jo tėvas, taip nėra. Juk egzistuoja taisyklė: „Kaip gailestingas tėvas sūnums“(5).
Ir, girdėdami vaiko verksmo garsus, žmonės priėjo ir paklausė jo tėvo, kur gi jo gailestingumas. Ir tada tėvas atsakė: „O ką gi aš galiu padaryti, jei mano sūnus, mano sielos brangenybė, kurį saugau kaip savo akies vyzdį, reikalauja iš manęs, kad duočiau jam smeigtuką pasikasyti akis, nes jos jam niežti. Nejaugi dėl to, kad nevykdau jo prašymo, mane galima pavadinti žiauriu? Arba iš gailestingumo jam neleisiu išsidurti akių ir amžinai likti aklu ir neregiu?“
Todėl turime tikėti, kad visa, ką Kūrėjas suteikia mums, – tik į gera. Nors mes ir turime melstis dėl bet kokių bėdų, kad ir kas nutiktų, kad Kūrėjas paimtų nuo mūsų šias bėdas. Bet mes turime žinoti, kad malda ir atsakymas į maldą yra atskiri dalykai. Kitaip tariant, jei mes padarėme tai, ką turėjome padaryti, tai Kūrėjas daro tai, kas gera mums, kaip aukščiau pateiktoje pamokančioje istorijoje. Ir apie tai pasakyta: „O Kūrėjas padarys tai, kas Jo nuomone, yra gerai“(6).
Tas pats vyksta ir tarp žmogaus ir jo artimo. Tai yra, kaip pasakyta aukščiau: tegul žmogus parduoda savo namo sijas ir tegul nusiperka batus savo kojoms(1). Tai reiškia, kad žmogus turi parduoti „savo namo sijas“, tai yra visus atsitikimus, kurie nutiko su jo namu meilės draugams atžvilgiu. Kai žmogus turi klausimų ir pretenzijų draugui, nes jis pasiaukojančiai dirba, mylėdamas savo draugus, ir jis nemato jokios reakcijos iš draugų pusės, kad jie padėtų jam kuo nors, ir visi elgiasi su juo ne taip, kaip jis supranta, kaip turėtų būti meilėje tarp draugų. Tai yra, kad kiekvienas kalbėtų su draugu su gilia pagarba, kaip tai priimta tarp gerbiamų žmonių.
Taip pat ir praktiškai jis nemato jokio veiksmo iš savo draugų, į kuriuos galėtų pažvelgti (ir pamatyti), kad yra meilė draugams, o viskas vyksta kaip įprasta, kaip tiesiog tarp žmonių, kurie dar nesusirinko ir nenusprendė, kad reikia sukurti grupę, kurioje būtų meilė draugams, kur kiekvienam rūpėtų artimo gerovė.
Šiuo atveju jis dabar supranta, kad nepamatys nieko, kas siektų meilės savo draugams. O kadangi jaučia, kad yra vienintelis, kuris eina tiesiu keliu, tai į visus žiūri pašaipiai ir niekinamai, o tai vadinama „žvalgais“, kai jis šnipinėja savo draugus, tikrindamas, ar jie elgiasi teisingai, kalbant apie meilę artimui. Juk jis visą laiką girdi, kad jo draugai visą dieną aiškina, kad svarbiausia – tai meilė artimui. Ir jis, iš tikrųjų, nori pamatyti, ar išorė atitinka vidų.
Ir tada jis mato, kad visa tai yra tuščios kalbos. Ir net iš savo kalbų jis mato, kad ten nėra meilės artimui, ir tai yra mažiausia (ką galima padaryti) meilėje artimui. Tai reiškia, kad jei jis ko nors jo klausia, šis jam atsako numygdamas, neskirdamas pakankamo dėmesio, ne taip, kaip atsako draugui, bet viskas vyksta šaltai, tarsi norint jo atsikratyti.
Ir neklauskite manęs, jei galvoju apie meilę artimui, kodėl analizuoju, ar mano draugas mane myli – tarsi meilė draugams būtų paremta egoistine meile, ir todėl noriu pamatyti, ką mano egoistinė meilė gavo iš šios veiklos. Ne tokia mano mintis, juk aš, iš tikrųjų, labai noriu meilės artimui.
Ir todėl man būtų įdomi tokia visuomenė, kuri įkurta tam, kad pamatyčiau, kad kiekvienas siekia meilės artimui, nes dėl to maža mano jėga, kurią turiu meilėje savo artimui, išaugs ir padidės, ir aš turėsiu jėgų dirbti meilėje artimui su didesne jėga, nei yra manyje. O dabar matau, kad nieko neužsidirbau, nes matau: „Nėra kuriančių gėrį, nė vieno (nėra)“(7). Šiuo atveju bus geriau, jei aš nebūsiu su jais (kartu) ir aš nesimokysiu iš jų darbų.
Ir į tai pateikiamas atsakymas: jei tokią visuomenę įkūrė tam tikri žmonės, tą akimirką, kai jie susibūrė, tikrai buvo kažkas, kas norėjo įkurti būtent šią grupę, (ir) jis neabejotinai patikrino šiuos žmones, ar jie tam tinka. Tai yra, kad kiekviename iš jų yra meilės artimui kibirkštys. Tačiau kibirkštis negali įžiebti meilės šviesos taip, kad ji šviestų kiekvienam atskiram žmogui. Todėl jie tada susitarė, kad jas sujungus iš visų kibirkščių kartu kiltų viena didelė liepsna.
Todėl ir dabar, po to kai jis sekė juos, jis turi įveikti (save) ir pasakyti, kaip jie visi buvo tada, tą akimirką, kai buvo įkurta ši bendruomenė, vienos nuomonės, – kad reikia eiti meilės artimui keliu, – taip pat ir dabar. Ir tą akimirką, kai visi vertins kiekvieną į nuopelnų taurės pusę, vėl įsižiebs visos kibirkštys, ir vėl bus viena didelė liepsna.
Ir tai panašu į tai, kaip Baal Sulamas kartą pasakė, paklausęs, ką reiškia sudaryti sąjungą tarp dviejų draugų, kaip mes randame Toroje: „Ir Abraomas paėmė smulkius ir stambius galvijus, ir atidavė Avimelechui, ir jie abu sudarė sąjungą.“(8). Ir jis paklausė: jei abu myli vienas kitą, o tada, be abejonės, daro gera vienas kitam; savaime suprantama, kai tarp jų nėra meilės, ir dėl tam tikros priežasties meilė susilpnėjo, jie, be abejonės, nedaro vienas kitam gero. Tokiu atveju, kokia gi nauda iš sąjungos sudarymo tarp jų?
Ir paaiškinimas yra toks, kad sąjunga, kurią jie sudaro, yra ne dabarčiai, nes dabar, kai tarp jų jaučiama meilė, nėra poreikio kurti sąjungą. Sąjunga buvo sudaryta su pirminiu ketinimu ateičiai. Tai reiškia, kad po kurio laiko, kai galbūt jie nebejaus meilės taip, kaip dabar, jie išlaikytų tuos pačius tarpusavio santykius, kaip ir anksčiau. Ir šiam tikslui buvo sudaryta sąjunga.
O kalbant apie mūsų problemas, nors dabar jie ir nejaučia meilės, kokia ji buvo grupės įkūrimo metu, vis dėlto kiekvienas turi įveikti savo žinojimą ir eiti virš žinojimo. Ir tada to dėka viskas bus ištaisyta. Ir kiekvienas teis savo draugą į nuopelnų lėkštės pusę.
Ir iš to mes suprasime mūsų išminčių žodžius, kurie pasakė: „Žmogus visada turi parduoti savo namo sijas ir tegul nusiperka batus savo kojoms“(1). „Batai“ minalaim kilę iš žodžių „užrakinti duris“ (neila), o tai reiškia „uždarymą“. Tai yra, po to, kai žmogus stebėjo draugą, kur „stebėti“ (rigel) – nuo žodžio „kojos“ (raglaim), tegul parduoda „savo namo sijas“, tai yra visus įvykius su savo namu, susijusiu (su santykiais) tarp žmogaus ir jo draugo, t.y. jis turi žvalgus, kurie šmeižia draugus.
Tada „jis viską parduos“. T.y. jis pašalins visus atvejus, kuriuos jam atnešė jo kojos, ir vietoj to paims „batus savo kojoms“. Tai reiškia, kad jis uždraudžia visus žvalgus, tarsi jų nebūtų (Izraelio) žemėje. Ir tegul atsisako jiems visų klausimų ir pretenzijų. Ir tada „viskas pasaulyje bus savo vietose“(9).
- Šabo traktatas, 129:1.
- Žodis „korot“ turi dvi reikšmes: 1. sijos ir 2. atvejai, įvykiai.
- Psalmės, 23:6.
- Brachot traktatas, 54:1.
- Psalmės, 103:13.
- Šmuelis 2, 10:12.
- Psalmės, 14:3.
- Berešit, 21:27.
- Šmot, 18:23.