APIE TAISYKLĘ „PAMILK AIRTMĄ KAIP SAVE“
7 straipsnis, 1984 m.
Kaip jau sakyta anksčiau, ši taisyklė apima visus 612 ištaisymų. Traktate „Šabat“ išminčiai pasakė, kad dėl 612 ištaisymų atlikimo nusipelnoma įvykdyti taisyklę „Pamilk artimą“, o paskui nusipelnoma ir meilės Kūrėjui.
Jei taip, ką gi mums suteikia meilė draugams? 5 straipsnyje pasakyta, kad, kadangi kiekvieno žmogaus artimo meilė yra labai silpna ir ji dar nepasireiškė, keli žmonės turi susivienyti į grupę. Kai būtina ką nors iš tiesų daryti kito atžvilgiu ir žmogus prisimena nusprendęs nuslopinti savo egoizmą, jis mato, jog negali atsisakyti mažiausio malonumo kito naudai.
Jeigu keli žmonės, kurie turi norą pasiekti artimo meilę, susivienijo į grupę ir kiekvienas iš jų slopins savo egoizmą kitų atžvilgiu, tai kiekvienas iš jų gaus visų kitų jėgą. Visų atskirų grupės narių jėgos susijungs į vieną didelę jėgą. Tada atsiranda galimybė vykdyti artimo meilės įstatymą.
Tarsi iškyla prieštaravimas – išminčiai pasakė, kad norint vykdyti šį įstatymą reikia atlikti visus kitus 612 nurodymų. Taigi artimo meilei pasiekti reikalinga tik meilė grupės draugams.
Savo aplinkoje matome, kad pasauliečiams taip pat būdinga meilė draugams, jie irgi susiburia į įvairias kompanijas. Kur slypi skirtumas tarp grupės, sukurtos meilės artimui principo pagrindu, ir pasaulietinės draugų kompanijos? Psalmėse pasakyta: „Pašaipūnų susirinkime nesėdėk.“
Ką gi tai reiškia? Juk yra žinomi draudimai sakyti blogus dalykus kitiems arba apskritai tuščiai, kvailai kalbėti. Kam reikėjo atskirai uždrausti leisti laiką pašaipūnų visuomenėje? Matyt, šis draudimas kažkuo skiriasi nuo kitų dviejų.
Esmė ta, kad paprastai žmonės vienijasi į kompanijas, tikėdamiesi, jog kiekvienas iš grupės narių stengsis pagerinti kito materialinę padėtį. Tada išeina, kad kiekvienas narys iš kitų gaus maksimalios materialinės pagalbos. Visi šios grupės nariai nuolat apskaičiuoja, ką gaus mainais į savo pastangas „visuomenės naudai“, kiek kitiems grupės nariams padedant patenkins savo norą gauti, taigi tokia grupė grindžiama egoizmu. Jeigu tokios grupės narys pradeda jausti, kad pats vienas gali gauti daugiau nei būdamas grupėje, jis ima apgailestauti į ją įstojęs.
Jeigu tokioje grupėje pasirodo žmogus, kuris sako, kad grupę reikia kurti pagalbos artimui ir meilės jam principo pagrindu, visi pradeda iš jo juoktis. Tai ir vadinama pašaipūnų visuomene. Tokia kompanija atitolina žmogų nuo dvasingumo, tai ir norima pasakyti draudimu: „Pašaipūnų susirinkime nesėdėk“.
Mūsų išminčiai yra pasakę (Sanedrinas): „Nusidėjėliams geriau būti atskirai, geriau ir jiems, ir visam pasauliui, o dar geriau, kad jų visai nebūtų. O teisuoliams, atvirkščiai, – geriau būti kartu, gerai jiems, gerai ir visam pasauliui.“
Teisuoliai – tai tie, kurie nori laikytis taisyklės „Pamilk artimą kaip save“, ištrūkti iš egoizmo valdžios ir įgyti visiškai naują savybę – meilę artimui. Apskritai, žmogus gali prisiversti tai daryti, tačiau tai priverstinė meilė, žmogaus širdis iš prigimties negali su tuo sutikti. Kaipgi padaryti, kad širdis nuoširdžiai pamiltų artimą?
Būtent dėl to mums ir duoti kiti 612 ištaisymų, kuriais galima ne priversti, o „įkalbėti“ širdį. Tačiau tai prieštarauja žmogaus prigimčiai ir šito nepakanka. Yra ir papildomų patarimų – tam, kad žmogus galėtų sustiprinti savo jėgas ir įgyvendinti taisyklę „Pamilk artimą“, jam bus reikalinga meilė draugams.
Jeigu kiekvienas grupės narys nuslopins savo egoizmą kitų draugų atžvilgiu, atsiras vientisas organizmas ir mažų meilės artimui daigų, kurių turi kiekvienas; visi susivienys ir sukurs naują didelę jėgą. Šią didelę jėgą jaus kiekvienas grupės narys. Turėdami šią jėgą, jie galės išreikšti savo meilę artimui. Paskui žmogus galės pasiekti Kūrėjo meilę. Bet yra būtina sąlyga – kiekvienas turi nuslopinti egoizmą kito atžvilgiu. Jeigu jis bus atskirtas nuo draugo, negalės iš jo gauti artimo meilės daigų. Kiekvienas turi pasakyti sau, kad jis yra nulis draugo atžvilgiu.
Tai panašu į skaičių rašymą: jeigu pirmiau rašomas vienetas, o paskui – nulis, išeina 10, tai yra 10 kartų daugiau; jei po vieneto rašomi du nuliai, išeina 100, tai yra 100 kartų daugiau. Tai reiškia, kad mano draugas – vienetas, o aš – du nuliai jo atžvilgiu, tai bus 100, ir mūsų jėga bus 100 kartų didesnė už pradinę. Jei, priešingai, aš – vienetas, o draugas – nulis, tai bus 0,1, o jei aš – vienetas, du mano draugai – du nuliai, tai bus 0,01, palyginti su pradinėmis mūsų galimybėmis. Taigi, kuo blogiau vertinu savo draugus, tuo blogiau darau sau.
Tarkime, tu jau turi jėgų mylėti artimą ir gali tikrovėje tai išreikšti, jauti, kad asmeninė nauda tau tik kenkia, tuo labiau – netikėk savimi. Visą laiką turėtum bijoti, kad nesustotum kelio viduryje ir nekristum į egoizmo glėbį. Turi bijoti, kad gausi tokių malonumų, kuriems negalėsi atsispirti ir mėgausiesi jais tik dėl savęs.
Kitaip tariant, tu jau gali atsilaikyti prieš nedidelius malonumus, nesimėgauti jais arba mėgautis, bet dėl kitų. Bet didelių malonumų turėtum bijoti, tai ir yra jaudulys prieš Kūrėją, apie kurį kalbėta anksčiau. Jei jauti ir artimo meilę, ir jaudulį prieš Kūrėją, tuomet tau liko įgyti tik tikėjimo šviesą, kuri ir atveda į Šchiną. Komentare „Sulam“ pasakyta, kad tikėjimas duodamas pagal jaudulio stiprumą.
Todėl visada verta atsiminti, kad taisyklės „Pamilk artimą kaip save“ reikia laikytis kaip Priesako, tai yra kaip Kūrėjo įsakymo. Rabi Akiva paaiškino, kad šį priesaką reikia priimti kaip geležinę taisyklę, kuri padės mums visiems laikytis visų Priesakų dėl Kūrėjo, o ne dėl naudos sau. Tada žmogus nedidins savo noro gauti dėl savęs, nes įprastai žmogus laikosi priesakų nepaisydamas rabi Akivos taisyklės, tikėdamasis gauti atlygį už savo veiksmus būsimajame pasaulyje (ar net šiame, materialiame).
Turi būti taip: laikydamiesi micvot iš tikrųjų gausime atlygį, bet atlygis bus toks, kad sugebėsime nuslopinti savo egoizmą ir pasiekti artimo meilę, o paskui ir meilę Aukščiausiajam. Apie tai išminčių yra pasakyta, kad jei žmogus bus vertas, Tora taps jam gyvybės eliksyru, o jei nebus vertas, ji bus jam mirtini nuodai.
Tai reiškia, kad jeigu jis nebus vertas, jis laikysis Toros ir micvot dėl meilės sau, ir jo egoizmas tik augs. Tada Tora jam taps „mirtinais nuodais“. Jeigu žmogus vis dėlto nusipelnys, jo egoizmas išnyks, o vietoje jo jis įgis artimo meilę ir pasieks Kūrėjo meilę. Vienintelis jo noras bus suteikti malonumą Kūrėjui.