MEILĖ DRAUGAMS
6 straipsnis, 1984 m.
"Pamilk artimą kaip save.“ Mokytojas Akiva pasakė, kad tai yra svarbi Toros (Kidušin) taisyklė. Vadinasi, laikydamiesi šios taisyklės, mes laikomės visų Toros detalių, kurias apima šis dėsnis. Išeitų, lyg daugiau mums nėra ką veikti.
Tačiau Tora sako: „Ko Kūrėjas iš tavęs reikalauja? Tik to, kad bijotum Jo.“ Išeina, kad pagrindinis reikalavimas žmogui yra jaudulys prieš Kūrėją, vadinasi, jei žmogus vykdo šį Priesaką, jis vykdo visą Torą ir visus Priesakus, netgi Priesaką „Pamilk savo artimą“.
Vis dėlto, remiantis mokytojo Akivos žodžiais, viskas yra atvirkščiai, tai yra Priesakas „Pamilk artimą“ apima ir jaudulio prieš Kūrėją Priesaką. Išminčiai nesutinka su mokytoju Akiva ir sako („Brachot“): „Visur klausyk Kūrėjo ir bijok Jo todėl, kad tame visas žmogus.“ Gmara klausia: ką reiškia „visas žmogus“? Mokytojas Eleazaras pasakė: „Pasakė Kūrėjas – visas pasaulis sukurtas tik dėl to“ (tai yra visas pasaulis sukurtas tik dėl jaudulio prieš Kūrėją). Anot mokytojo Akivos, viską apima taisyklė „Pamilk artimą“.
Kitose Talmudo vietose išminčiai teigia, kad svarbiausia – tikėjimas. Išeina, kad ir jaudulys prieš Kūrėją, ir artimo meilė apima sąvoką „tikėjimas“. Kad visa tai suprastume, turime pamąstyti apie tai, kas yra tikėjimas, jaudulys prieš Kūrėją ir artimo meilė.
Pirmiausia turime visada prisiminti, kas yra „Kūrimo Tikslas“. Yra žinoma, kad tikslas – suteikti malonumą kūriniams. Jeigu taip ir yra, jei Kūrėjas tikrai nori suteikti savo kūriniams visą gėrį, kurį jiems paruošė, tai kodėl egzistuoja šios trys sąvokos: „tikėjimas“, „jaudulys prieš Kūrėją“ ir „artimo meilė“? Jos reikalingos tik tam, kad galėtų padaryti mūsų indus tinkamus gauti tą gėrį, kurį mums Kūrėjas paruošė.
Dabar reikia suprasti, kaip šios trys kryptys padaro mūsų indus tinkamus. Tikėjimas būtinas, kad tikėtume, jog Kūrimo Tikslas yra suteikti kūriniams malonumą ir kad kiekvienas iš mūsų sugebės šį tikslą pasiekti. Vadinasi, Kūrimo Tikslą gali pasiekti ne tik ypač apdovanoti žmonės, o visi kūriniai be išimties, ir tam nebūtina turėti ypatingą talentą. Išminčiai pasakė „Midraš Raba“: „Pasakė Kūrėjas žydams – visa išmintis ir visa Tora bus lengva tam, kas bijo Manęs ir laikosi Toros nurodymų. Ir visa Tora, ir visa išmintis bus jo širdyje.“
Išeina, kad tikėjimas suteikia tikrumą, jog galima pasiekti tikslą, ir nenusivilti dėl pirmųjų nesėkmių. Tikėjimas žmogui reikalingas, kad jis nenukryptų pusiaukelėje. Žmogus turi tikėti, kad Kūrėjas padeda visiems, netgi tokiems menkiems žmonėms kaip jis, pasiekti susiliejimą su Juo.
Kad taptume verti tikėjimo, pradžioje reikalingas jaudulys, kaip pasakyta knygoje „Zohar“: „Kadangi jaudulys – tai Priesakas, apimantis visus Toros Priesakus, jaudulys yra tikėjimo Kūrėju vartai. Bundant jauduliui prieš Kūrėją, didėja ir tikėjimas Jo valdymu.“ Kas yra jaudulys prieš Kūrėją? Žmogus turi bijoti, kad nesugebės suteikti malonumo Kūrėjui, o ne to, kad jis pats ko nors negaus (pavyzdžiui, būsimo pasaulio). Taigi, jaudulys prieš Kūrėją yra tikėjimo vartai, kitaip tariant, be jaudulio negalima tapti vertiems tikėjimo.
Tam, kad pasiektų jaudulį prieš Jį, tai yra bijotų, kad nesugebės suteikti malonumo Kūrėjui, žmogus turi įgyti aistringą norą suteikti malonumą, tai yra norą duoti. Bet dažniausiai žmogus bijo ką nors praleisti, negauti ko nors sau, ir kartu nebijo nesugebėsiantis ko nors duoti Kūrėjui.
Kaipgi žmogus gali įgyti šią naują savybę – norą duoti – ir kartu suprasti, kad noras gauti jam labai kenkia? Juk tai prieštarauja žmogaus prigimčiai. Kartais dėl šventųjų knygų ir išminčių daromos įtakos žmoguje kyla nedrąsios pastangos ištrūkti iš egoizmo valdžios, tačiau tik kartais. Žmogus nepajėgia nuolat paisyti visų priesakų ir mano, jog tai daro ne dėl asmeninės naudos.
Egzistuoja tik viena išeitis – keliems žmonėms, kurie turi menką galimybę ištrūkti iš egoizmo valdžios, susirinkti į grupę. Kiekvienas šios grupės narys turi niveliuoti save kito atžvilgiu. Kiekvienas narys potencialiai geba mylėti Kūrėją, taigi, susivieniję į tokią grupę ir nuslopinę savo egoizmą draugų atžvilgiu, jie sukurs naują esmę. Pavyzdžiui, jeigu grupėje yra dešimt narių, šioje esmėje bus dešimt kartų didesnė jėga, nei būtų kiekvieno atskirai.
Tačiau egzistuoja sąlyga: susirinkę į grupę žmonės turi galvoti apie tai, kaip nuslopinti savo egoizmą, o ne apie tai, kaip pasotinti savo norus gauti. Tik tokiu būdu jie sugebės įgyti naują savybę – norą duoti.
Tada nuo meilės draugams jis galės pereiti prie meilės Kūrėjui, – žmogus norės suteikti malonumą Kūrėjui. Išeitų, kad noras duoti labai svarbus ir būtinas, o jį įgyti žmogus gali tik draugų dėka. Tuomet galima sakyti, kad žmogus bijo Kūrėjo, tai yra baiminasi nesugebėsiantis suteikti Jam malonumo.
Taigi, pamatas, ant kurio statomas šventumo pastatas, yra taisyklė „Pamilk artimą“, dėl jos galima gauti norą suteikti malonumą Kūrėjui. Paskui iškyla „jaudulio“ sąvoka – ji reiškia, kad žmogus bijo, jog nesugebės suteikti malonumo Kūrėjui. Kai žmoguje jau yra vartai, kurie vadinasi „jauduliu prieš Kūrėją“, jis gali būti vertas tikėjimo. O tikėjimas yra indas, į kurį gali įeiti Šchina.
Išeina, kad yra trys taisyklės:
1. Pirmoji – mokytojo Akivos taisyklė: „Pamilk savo artimą kaip save.“ Tai pagrindų pagrindas, vadinasi, jeigu ji nevykdoma, jokia jėga nepajudins žmogaus iš padėties, kurioje jis yra. Tik laikydamasis šio dėsnio žmogus gali nuo meilės sau pereiti prie artimo meilės, tai yra nuo egoizmo prie altruizmo, ir pajusti, kad meilė sau labai kenksminga.
2. Pereiname prie antrosios taisyklės, tai yra jaudulio prieš Kūrėją: jei nėra baimės, nėra ir tikėjimo (žr. komentarą „Sulam“).
3. Trečia taisyklė – tai tikėjimas. Tik įvykdę visas šias taisykles būsime verti pajusti, jog kūrimo Tikslas – suteikti malonumą kūriniams.