GRUPĖS TIKSLAS - 1.2
(1 straipsnio 2 dalis. 1984 m.)
Žmogus sukurtas su indu (kli), vadinamu savimeile. Todėl jeigu žmogus nemato, kad koks nors veiksmas atneš jam kokios nors asmeninės naudos, jis neturi kuro pastangoms atlikti net lengvą judesį. Tačiau nepanaikinus savimeilės neįmanoma pasiekti susiliejimo su Kūrėju, tai yra savybių panašumo.
Kadangi tai prieštarauja mūsų prigimčiai, reikalinga visuomenė, kuri suteiks mums didelės jėgos, kad galėtume kartu dirbti ir panaikinti norą gauti malonumą, vadinamą blogiu. Būtent tai ir trukdo pasiekti tikslą, kuriam sukurtas žmogus.
Todėl visuomenė turi būti sudaryta iš individų, kuriuos vienija supratimas, jog reikia pasiekti šį tikslą. Tada visi individai susikuria vieną didelę jėgą, galinčią kovoti su savimi, nes į kiekvieną iš jų įtraukti visi kiti. Taip kiekvienas remiasi dideliu noru pasiekti tikslą.
Tam, kad vienas įsitrauktų į kitą, kiekvienas privalo anuliuoti savąjį „aš“ kito atžvilgiu. Tai padaryti galima ne pastebint draugo trūkumus, o, priešingai, atkreipiant dėmesį tik į jo gerąsias savybes. Jeigu vienas iš grupės narių mano, kad jis nors truputį aukščiau už draugus, jis jau negali su jais susivienyti.
Be to, susirinkime reikia išlikti rimtiems, kad nebūtų nukrypta nuo tikslo, dėl kurio visi susirinko. Dėl kuklumo, kuris labai svarbus, išoriškai paprastai pasireiškia lengvabūdiškumas, tačiau iš tikrųjų jų širdyse liepsnoja ugnis.
Tačiau žemesnėse pakopose, tuo labiau susirinkimo metu, turi saugotis to, kad neįsitrauktų į kalbas ir darbus, nevedančius link susirinkimo tikslo – pasiekti susiliejimą su Kūrėju. [8] Tik esant ne draugų aplinkoje geriau nerodyti aplinkiniams ketinimo, esančio širdyje, ir išoriškai būti tokiems kaip visi. Apie tai pasakyta: „rodyti kuklumą su savo Dievu“ [9]. Nors yra gilesnių to išaiškinimų, svarbus ir paprastas aiškinimas.
Todėl pageidautina, kad draugų aplinkoje vienydamiesi visi būtų lygūs – tam, kad galėtų anuliuoti save prieš kitą. Visuomenės nariai turi saugotis ir neįsileisti į širdį lengvabūdiškumo, nes lengvabūdiškumas griauna viską. Tačiau, kaip jau buvo pasakyta, tai privalo būti vidinis reikalas.
Jeigu koks nors pašalietis atsitiktinai pateko į grupės susirinkimą, reikia nerodyti jokio rimtumo, išoriškai atitikti tą žmogų. Kitaip tariant, kalbėti ne apie rimtus dalykus, o apie tai, kas tinka žmogui, kuris vadinamas nekviestu svečiu.
[8] Daugiau informacijos apie susiliejimą rasite knygoje „Toros dovanojimas“ (išleista hebrajų k., 168 p.).
[9] Pranašai, Michėjo 6:8.