<- Kabalos biblioteka
Tęsti skaitymą ->
Kabalos bibliotekos pagrindinis puslapis / Baal Sulamas / Straipsniai / Vieno mato atskleidimas ir dviejų paslėptis

Vieno mato atskleidimas ir dviejų paslėptis

Didieji ir garsieji išminčiai turi paprotį – ten, kur jie ketina atskleisti ką nors gilaus, jie pradeda savo kalbą žodžiais: „Štai aš atskleidžiu vieną ir paslepiu du.“

O mūsų pirmtakai labai vengė bereikalingų kalbų, kaip moko išminčiai: „Žodis – sidabrinis, tyla – du“¹. Tai reiškia, kad jeigu tavo lūpose yra brangus žodis, vertas sidabrinės monetos, žinok, jog neištarto jo vertė - du sidabriniai.

Turimi omenyje tie, kurie teršia kalbą pertekliniais žodžiais – tokiais, kurie neturi nei prasmės, nei naudos reikalui, o vartojami vien tam, kad pagražintų stilių ir padarytų jį patrauklesnį skaitytojo akyse. Tai, mūsų pirmtakų nuomone, buvo griežtai draudžiama – ką gerai žino tie, kurie skaitė jų darbus, ir kaip aš įrodysiu artimiausiuose skyriuose². Todėl turime į tai įdėmiai įsižiūrėti, kad suprastume jų (aukščiau pateiktą) posakį, buvusį taip plačiai vartojamą jų lūpose.

Trys mokslo paslėpties rūšys

Reikalas tas, kad Toros paslaptys skirstomos į tris dalis, ir kiekviena jų turi ypatingą priežastį, dėl kurios būtina jas slėpti. Jos vadinamos taip:

Nėra būtina;

Neįmanoma;

Nes tai Kūrėjo paslaptis – tiems, kurie Jo bijo.

Ir nėra net menkiausio elemento šioje mokslo srityje, kurio nereikėtų tirti remiantis šiomis trimis išvardytomis kategorijomis. Aš paaiškinsiu jas visas paeiliui.

1. Nėra būtina

Tai reiškia, kad niekam nebus jokios naudos iš šių paslapčių atskleidimo. Žinoma, tai nesukelia ir tiesioginės žalos. Tačiau esmė čia – minties tyrumas, t. y. vengimas tokių veiksmų, kurie dažnai pateisinami fraze: „O kas čia tokio?“ – kaip antai: „O kas čia tokio, kad aš tai pasakiau, juk dėl to nėra jokios žalos.“ 

Žinok, kad išsireiškimas „o kas čia tokio“ išminčių akyse laikomas vienu iš baisiausių naikintojų iš visų, kurie egzistuoja. Mat visi pasaulio griovėjai – tiek tie, kurie jau buvo sukurti, tiek tie, kurie dar atsiras – tėra žmonių rūšis, priklausanti būtent šiai kategorijai: „o kas čia tokio“. Tai reiškia, kad jie užsiima dalykais, kurių nereikia ir įtraukia į juos kitus – taip pat be jokios būtinybės ar naudos. Būtent dėl šios priežasties joks mokinys nebūdavo priimamas, kol neįsitikindavo, jog jis bus atsargus savo veiksmuose ir neskelbs to, ko atskleisti nereikia.

2. Neįmanoma

Tai reiškia, kad žmogaus kalba neturi galios perteikti šių paslapčių – jos tokios subtilios ir dvasiškai aukštos, kad bet koks bandymas jas išreikšti žodžiais yra bejėgis. Dėl to kiekviena pastanga suteikti joms žodinę formą geriausiu atveju gali klaidinti klausytoją ar skaitytoją, nuvesdama jį klaidingu keliu – o tai laikoma nepakeliamai didžiule nuodėme. Todėl norint atskleisti bent dalį tokių dalykų, būtinas leidimas iš aukščiau, kas yra antroji šios išminties paslėpties forma. Tačiau supratimas, kas yra tas leidimas, reikalauja išaiškinimo.

Leidimas iš aukščiau

Šis klausimas paaiškinamas Ari knygoje „Rašbi posakių vartai“. Ten sakoma: „Žinok, kad tarp teisuolių sielų yra tokių, kurios priklauso Supančiajai šviesai (or makif) ir tokių, kurios priklauso Vidinei šviesai (or pnimi). (Išsamiau tai paaiškinta mano knygoje „Panim Meirot“, Supančių šviesų vartai, 48 skyriuje). Ir visi, priklausantys Supančiajai šviesai, turi jėgą kalbėti apie Toros paslaptis ir slėpinius, bet per uždangą ir gilią paslėptį, kad tai nebūtų suprantama niekam, išskyrus tuos, kurie yra verti suprasti.

O Rabi Šimono bar Jochajaus (Rašbi) siela, tebūna jam ramybė, priklausė Supančiajai šviesai, todėl jis turėjo galią įvilkti šias paslaptis į žodžius ir jas aiškinti taip, kad net jei paaiškintų jas visiems, suprastų tik tas, kuris yra vertas jas suprasti. Todėl jam buvo suteiktas „leidimas“ parašyti knygą Zohar, tačiau tokio leidimo nebuvo duota nei jo mokytojams, nei ankstesniems kabalistams, kurie gyveno prieš jį, nors neabejotinai jie turėjo šio mokslo žinių daugiau nei jis. Priežastis ta, kad jie neturėjo tos galios, kuri leistų įvilkti šias paslaptis taip, kaip tai padarė jis. Todėl sakoma: „Jochajaus sūnus mokėjo saugoti savo kelius“³. Iš čia suprask knygos Zohar, kurią parašė Rašbi, paslėpties didybę, kad ne kiekvienas protas pajėgus suprasti jo žodžius⁴.

Trumpa Ari žodžių esmė: gebėjimas aiškinti tiesos mokslą visiškai nepriklauso nuo kabalisto išminties didumo ar mažumo, o susijęs su sielos, skirtos šiam tikslui,  švytėjimu. Šis sielos spindesys ir yra aukštesnis apdovanojimas – „leidimas iš aukščiau“ atskleisti aukščiausią išmintį.

Iš čia aišku, kad tas, kuris nėra gavęs šio leidimo, negali gilintis į šį mokslą, nes jis nesugeba įvilkti  šių subtilių dalykų į tinkamus žodžius taip, kad skaitytojai nesusipainiotų. Todėl nerandame nė vienos pilnos tiesos mokslo knygos, parašytos prieš Rašbi Zohar knygą, nes visos ankstesnės šio mokslo knygos nelaikomos tikrais „aiškinimais“, o greičiau tik „užuominomis“. Be to, jos nesilaiko priežasties - pasėkmės tvarkos, kaip žinoma tiems, kurie yra “įgiję žinojimą”⁵. Čia baigiasi Ari žodžių supratimas.

Ir verta pridurti, remiantis tuo, ką gavau iš kabalistų ir knygų, kad nuo Rašbi ir jo mokinių, parašiusių knygą Zohar, iki Ari laikų nebuvo nė vieno autoriaus, kuris suprastų Zohar ir Ištaisymų žodžius taip, kaip tai darė Ari. Visi ankstesni jo laikų raštai priklauso tik tiems, kurie šio mokslo srityje „kalba užuominomis“. Į tai įeina ir visos išminčiaus Ramako knygos apskritai.

Apie patį Arį taip pat verta pasakyti tuos pačius žodžius, kuriuos jis pats pasakė apie Rašbi - prieš Ari buvusiems pirmtakams nebuvo duotas leidimas iš aukščiau atskleisti išminties aiškinimus, o Ari tas leidimas buvo suteiktas. Todėl čia visiškai nereikia lyginti, kas buvo didesnis ar mažesnis — galbūt jo pirmtakų lygmuo buvo nepalyginamai aukštesnis už Ari, tačiau jiems nebuvo suteiktas toks leidimas. Dėl to jie atsargiai vengė rašyti aiškinimus, tiesiogiai susijusius su šio mokslo esmėmis, apsiribodami tik trumpomis, tarpusavyje nesusijusiomis užuominomis.

Ir dėl šios priežasties nuo tos akimirkos, kai pasauliui atsivėrė Ari knygos, visi, besimokantys kabalos mokslo, nustojo gilintis į visas Ramako knygas bei visus „ankstyvuosius“⁷ kabalistų ir „gaonų“⁸ raštus, kurie buvo prieš Ari – tai gerai žinoma tiems, kurie studijuoja šį mokslą. Visa jų dvasinė veikla buvo susieta vien tik su Ari darbais. Taigi pagrindiniai kūriniai, laikomi vertais egzistuoti iš aiškinimų šios mokslo srities požiūriu, yra tik knyga Zohar ir Ištaisymai, o po jų – Ari knygos.

3. Kūrėjo paslaptis – tiems, kurie Jo bijo.

Tai reiškia, kad Toros paslaptys atsiskleidžia tik tiems, kurie bijo Jo vardo, kurie visa savo siela ir esybe gerbia Kūrėjo orumą, taip, kad iš jų plunksnos niekada negimtų joks įžeidimas Kūrėjui.

Tai yra trečioji šios išminties paslėpties dalis ir būtent ši dalis yra pati rimčiausia, kalbant apie paslėptį. Daugelis kritusių paliko būtent tokio pobūdžio atskleistis, nes iš jų kilę visi prakeikimų ir amuletų kūrėjai, praktinės kabalos specialistai, kurie gudrumu medžioja sielas, bei įvairūs mistikai, kurie pasinaudojo iškritusiais – mokslą palikusiais, nevertų mokinių įtakai pasidavusiais asmenimis, kad iš to sau ar kitiems išpeštų materialią naudą. Todėl pasaulis labai kentėjo ir tebekenčia nuo tokių dalykų iki šiol.

Ir žinok, kad visa paslėpties esmė ir šaknis iš pat pradžių buvo visiškai grindžiama būtent šia dalimi.

Ir remdamiesi tuo, išminčiai prisiėmė papildomų griežtumų tikrindami mokinius, kaip sakė mūsų išminčiai: „Pagrindiniai teiginiai perduodami tik teismo atstovui... ir tai yra tas, kurio širdis viduje nerimauja“⁹. Taip pat sakoma: „Dviese nesimoko kūrinijos pradžios akto (Maasė Berešit), o karietos struktūros (Maasė Merkava) - po vieną“¹⁰. Ir panašių posakių rasi daug – visa baimė yra susijusi su tuo, kas aprašyta aukščiau.

Ir dėl šios priežasties labai nedaugelis išrinktųjų yra tapusiais vertais šio mokslo. Net ir tie, kurie visiškai įvykdė septynių patikrinimų ir aiškinimų pareigą¹¹, privalo duoti griežtą ir bauginantį priesaiką, kad niekada neatskleis nė vienos iš trijų minėtų aukščiau dalių. (Daugiau apie tai žr. rabino Mošės Botarelio¹² įžangoje į „Sefer Jecira“.)

Ir nesuklysk suprasdamas mano žodžius, kai sakau, kad šio mokslo paslėpties klausime aš išskyriau tris dalis – aš neturėjau omenyje, jog pats tiesos mokslas dalijasi į tris tokias pačias dalis. Reikalas tame, kad turėjau omenyje, bet kurį elementą visoje šio mokslo erdvėje. Juk neturi nė vieno mažo žodelio šio mokslo erdvėje, nuo kurio neišsišakotų šios trys dalys, nes tai yra tik trys aiškinimo būdai, kurie visuomet pasireiškia šiame moksle. Ir suprask tai.

Tačiau čia galima paklausti: jei iš tikrųjų šio mokslo paslėpties jėga pasiekė tokią pakopą, tai iš kur tuomet atsirado tie tūkstančiai raštų, parašytų šia tema?

Atsakymas yra toks - yra skirtumas tarp pirmųjų dviejų dalių ir paskutinės trečiosios dalies. Pagrindinis paslėpties svoris tenka būtent minėtai trečiajai daliai, dėl jau anksčiau nurodytos priežasties. Tačiau pirmosios dvi dalys nėra nuolat draudžiamos. Juk iš dalies „nėra būtina“, kartais kas nors keičiasi ir tam tikromis aplinkybėmis išeina iš „nėra būtina“ ribų, pereidama į “būtina” kategoriją. Panašiai ir iš dalies, vadinamos „neįmanoma“, kartais atsiranda „įmanoma“ kategorija ir tai įvyksta dėl dviejų priežasčių:

Arba kaip kartos vystymosi pasekmė;

Arba dėka leidimo iš aukščiau – kaip nutiko Rašbi, Ari ir iš dalies jų pirmtakams.

Ir dėl šių priežasčių atsiranda ir atskleidžiamos tikrosios knygos, parašytos apie šį mokslą.

Būtent tai turėjo omenyje išminčiai, naudodami posakį: „Štai aš atskleidžiu vieną matą ir paslepiu du.“ Tai reiškia, kad jiems pasitaikė atskleisti ką nors naujo, ko jų pirmtakai negalėjo įsivaizduoti. Todėl jie nurodo, kad atskleidžia tik vieną matą, t. y. vieną iš trijų minėtų paslėpties dalių, o dvi dalis palieka paslėptyje. Tai rodo, kad su jais įvyko kažkas, kas tapo priežastimi šiam atskleidimui: arba „nėra būtina“ tapo „būtina“, arba jiems buvo suteiktas leidimas iš aukščiau, kaip jau paaiškinau anksčiau. Ir tai išreiškiama posakiu: „Aš atskleidžiau vieną matą“.

O šių mano šiais metais leidžiamų raštų skaitytojai supras, kad visi jie yra naujas žodis, kurio nei vienoje man prieš tai buvusioje knygoje nėra pateikta nei švariai, nei tiksliai atitinkančio tiesą turiniu. Ir aš jį gavau iš lūpų į lūpas iš savo mirusio Mokytojo, kuris turėjo įgaliojimus tai perduoti. Tai reiškia, kad ir jis pats taip pat gavo šią mokymų liniją iš savo Mokytojų, iš lūpų į lūpas, ir taip toliau.

Ir nors aš gavau šį mokslą laikydamasis visų paslėpties ir saugojimo sąlygų, kaip minėta aukščiau, tačiau, remdamasis būtinybe, aprašyta mano straipsnyje „Laikas veikti“, dalis „nėra būtina“ man tapo pakeista – ji išėjo iš šios kategorijos ir perėjo į „būtina“ kategoriją. Todėl „aš atskleidžiau matą“, turėdamas visišką leidimą, kaip jau paaiškinau anksčiau. Tačiau du matus išsaugosiu, kaip man yra įsakyta.





1 Traktatas Megila, 18:1; Knyga „Zohar“, Pratarmė, p. 18.

2 Šis straipsnis pirmą kartą pasirodė kaip brošiūros „Toros dovanojimas“ dalis. Iš viso buvo išleista trys brošiūros: „Toros dovanojimas“, „Laidavimas“ ir „Taika“. Baal Sulamas planavo išleisti 50 brošiūrų (leidinių).

3 Zohar, Mišpatim, p. 122.

4 Ari, „Rašbi išminties vartai“, l. 100. (Zohar, Mišpatim, pagal žodžius „Jochajaus sūnus mokėjo saugoti savo kelius“).

5 Patarlės 8:9.

6 „Tikunei Zohar“ – „Zohar ištaisymai“.

7 „Pirmieji“ arba „ankstyvieji“ rišonim – kabalistai ir teisės mokytojai XI–XV a

8 Gaonai (pažodžiui „genijai“) – kabalistai ir teisės mokytojai nuo VI a. pabaigos iki XI a. vidurio.

9 Traktatas „Hagiga“, 13:1.

10 Traktatas „Hagiga“, 11:2.

11 Septyni patikrinimai ir išsiaiškinimai – pagal Talmudą tai yra liudytojo apklausos būdas teisme ne piniginėse bylose.

12 Rabi Mošė Botarel (XIV a. pabaiga – XV a. pradžia) – ispanų kabalistas, mokslininkas ir gydytojas.