Baal Sulamas

Įvadas į Dešimties Sfirų Mokymą

1. Pradėdamas savo žodžius jaučiu didžiulę būtinybę sugriauti geležinę sieną, kuri nuo Šventyklos sugriovimo iki pat mūsų kartos skiria mus nuo kabalos išminties. Ši siena mus labai stipriai slegia ir kelia baimę, kad, neduok Dieve, kabalos išmintis gali būti visiškai užmiršta Izraelio tautoje.

Tačiau kai pradedu kalbėti su žmogumi apie šios išminties studijavimą, pirmasis jo klausimas būna toks: „Kam man žinoti, kiek angelų yra danguje ir kokie jų vardai? Argi negaliu laikytis visos Toros, visų jos smulkmenų ir subtilybių, neturėdamas šių žinių?“

Antra, jis klausia: „Argi mūsų išminčiai jau nenustatė, kad pirmiausia žmogus turi pripildyti savo vidų Mišnos ir Gemaros žinių? Ir kas galėtų save apgaudinėti manydamas, kad jau išstudijavo visą atvirąją Torą ir jam trūksta tik paslėptosios Toros išminties?“

Trečia, jis baiminasi, kad dėl šių studijų nenukryptų nuo Toros kelio. Juk jau yra buvę atvejų, kai žmonės, studijuodami kabalą, nukrypo nuo Toros kelio. Todėl jis klausia: „Kam man tokie rūpesčiai? Koks gi kvailys be jokios priežasties keltų sau pavojų?“

Ketvirta, net ir tie, kurie palankiai vertina šias studijas, leidžia jomis užsiimti tik šventiems žmonėms, tarnaujantiems Kūrėjui. Juk ne kiekvienas, panorėjęs priartėti prie Kūrėjo, gali tai padaryti.

Penkta, ir tai svarbiausia: „Pas mus priimta taisyklė, kad kilus abejonei reikia žiūrėti, kaip elgiasi dauguma. Savo akimis matau, kad visi mano kartos Toros žinovai laikosi tos pačios nuomonės kaip ir aš ir vengia studijuoti paslėptąją Toros dalį. Be to, besikreipiantiems patarimo jie nedvejodami rekomenduoja verčiau studijuoti vieną Gemaros puslapį, negu užsiimti kabalos išmintimi.“

2. Tačiau jeigu sutelksime dėmesį į atsakymą tik į vieną visiems gerai žinomą klausimą, esu tikras, kad visi šie klausimai ir abejonės išnyks iš mūsų akiračio. Pažvelgę ten, kur jie buvo, jų neberasime. Kalbu apie tą skaudų klausimą, kurį užduoda visi pasaulio žmonės: „Kokia mūsų gyvenimo prasmė?“ Kitaip tariant, šie mūsų gyvenimo metai, kurie mums taip brangiai kainuoja, visos kančios ir skausmai, kuriuos patiriame, kad nugyventume juos iki galo, - kas iš jų gauna malonumą? O dar tiksliau: kam aš suteikiu malonumą?

Tiesa, kad daugelio kartų mąstytojai jau pavargo svarstydami šį klausimą. O mūsų kartoje žmonės net nebenori apie jį galvoti. Tačiau pats klausimas niekur nedingo - jis išliko toks pat stiprus ir skaudus. Kartais jis užklumpa mus netikėtai, be jokio kvietimo, nepaliaujamai graužia mūsų protą ir parbloškia mus iki žemės, kol galiausiai randame visiems žinomą būdą nuo jo pabėgti - kaip ir vakar, be jokio apmąstymo pasiduoti gyvenimo tėkmei.

3. Būtent šiai didžiai paslapčiai išspręsti Šventajame Rašte pasakyta: „Paragaukite ir pamatykite, kad Kūrėjas yra geras.“ Tie, kurie tinkamai laikosi Toros ir priesakų (micvot), yra tie, kurie iš tikrųjų pajunta gyvenimo skonį. Jie patys patiria, mato ir liudija, kad Kūrėjas yra geras. Kaip sakė mūsų išminčiai, Jis sukūrė pasaulius tam, kad suteiktų gėrį savo kūriniams, nes Gerojo prigimtis yra daryti gera.

Tačiau tas, kuris dar nepatyrė gyvenimo skonio laikydamasis Toros ir priesakų, negali nei pajusti, nei suprasti, kad Kūrėjas yra geras, ir kad visas Jo ketinimas kuriant žmogų buvo tik suteikti jam gėrį. Todėl žmogui nelieka kitos išeities, kaip tik tinkamai laikytis Toros ir priesakų.

Toroje, skyriuje Nicavim, parašyta: „Žiūrėk, šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gėrį, mirtį ir blogį.“ Tai reiškia, kad iki Toros dovanojimo prieš mus buvo tik mirtis ir blogis. Kaip sakė mūsų išminčiai: „Nedorėliai dar gyvendami vadinami mirusiaisiais.“ Taip yra todėl, kad jų mirtis geresnė už jų gyvenimą, nes kančios ir skausmai, kuriuos jie patiria siekdami palaikyti savo egzistavimą, daug kartų viršija menką malonumą, kurį jie jaučia šiame gyvenime.

Tačiau dabar mums buvo suteikta Tora ir priesakai, ir tinkamai jų laikydamiesi nusipelnome tikrojo gyvenimo, kuris teikia džiaugsmą ir malonumą jį gyvenančiam žmogui. Kaip parašyta: „Paragaukite ir pamatykite, kad Kūrėjas yra geras.“ Todėl Rašte sakoma: „Žiūrėk, šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gėrį“, kurių iki Toros dovanojimo iš tikrųjų neturėjote.

Toliau Rašte sakoma: „Todėl pasirink gyvenimą, kad gyventum tu ir tavo palikuonys.“ Iš pirmo žvilgsnio čia kartojama ta pati mintis: „Pasirink gyvenimą, kad gyventum.“ Tačiau kalbama apie gyvenimą laikantis Toros ir priesakų, nes tik tuomet žmogus iš tikrųjų gyvena. O gyvenimas be Toros ir priesakų yra sunkesnis už mirtį. Tai ir yra mūsų išminčių žodžių „Nedorėliai dar gyvendami vadinami mirusiaisiais“ prasmė.

Rašte sakoma: „Kad gyventum tu ir tavo palikuonys.“ Tai reiškia, kad gyvenimas be Toros ne tik neteikia žmogui jokio malonumo, bet jis taip pat negali suteikti malonumo kitiems. Net ir jo gimę vaikai jam neteikia pasitenkinimo, nes ir jų gyvenimas yra sunkesnis už mirtį. Tad kokį palikimą jis jiems perduoda?

Tačiau žmogus, gyvenantis pagal Torą ir priesakus, ne tik pats nusipelno mėgautis savo gyvenimu, bet ir džiaugiasi galėdamas susilaukti vaikų bei perduoti jiems šį gerą gyvenimą. Tai ir yra žodžių „Kad gyventum tu ir tavo palikuonys“ prasmė, nes žmogus patiria papildomą malonumą dėl savo vaikų gyvenimo, kurio priežastimi pats tapo.

4. Dabar galėsite suprasti mūsų išminčių žodžius apie eilutę „Todėl pasirink gyvenimą“ (žr. Raši komentarą). Jie sako: „Aš nurodau jums pasirinkti gyvenimo dalį, kaip žmogus, kuris sako savo sūnui: „Išsirink sau geriausią mano palikimo dalį.“ Jis pastato sūnų prie geriausios dalies ir sako: „Štai šią dalį išsirink sau.“ Apie tai pasakyta: „Kūrėjas yra mano paveldėtoji dalis ir mano taurė. Tu palaikai mano likimą.“ Tu uždėjai mano ranką ant gerojo likimo, sakydamas: „Štai šitą pasiimk sau.“

Iš pirmo žvilgsnio šie žodžiai kelia nuostabą. Juk Rašte sakoma: „Pasirink gyvenimą“, vadinasi, žmogus pats turi pasirinkti. Tačiau išminčiai sako, kad Kūrėjas jį pastato prie geriausios dalies. Argi tuomet dar lieka pasirinkimas? Maža to, jie sako, kad Kūrėjas pats uždeda žmogaus ranką ant gerojo likimo. Tai dar labiau stebina: jeigu taip, kur tuomet žmogaus pasirinkimo laisvė?

Iš to, kas paaiškinta, galėsite suprasti tikrąją jų žodžių prasmę. Iš tiesų visiškai teisinga, kad pats Kūrėjas uždeda žmogaus ranką ant gerojo likimo. Jis tai daro suteikdamas žmogui ramybės ir malonumo pojūtį materialiajame gyvenime, kuris kupinas kančių, skausmo ir neturi tikrojo turinio. Žmogus neišvengiamai nusigręžia nuo tokio gyvenimo ir stengiasi iš jo pabėgti, vos tik pamato, net jeigu tik pro siaurą plyšelį, kokią nors ramią vietą, kurioje galėtų pasislėpti nuo gyvenimo, sunkesnio už mirtį. Ir nėra didesnio Kūrėjo parodyto kelio žmogui už šį.

O žmogaus pasirinkimas susijęs tik su tuo, kiek jis stiprina save šiame kelyje. Juk reikia daug darbo ir didžiulių pastangų, kol žmogus išgrynina savo kūną ir tampa pajėgus tinkamai laikytis Toros ir priesakų, tai yra veikti ne dėl savo malonumo, o tam, kad suteiktų malonumą savo Kūrėjui. Tai vadinama lišma. Tik tokiu būdu žmogus nusipelno laimingo ir malonaus gyvenimo, kurį suteikia Toros laikymasis.

Tačiau kol jis dar nepasiekė šio išgryninimo, jam neabejotinai palikta pasirinkimo laisvė stiprinti save gerajame kelyje visomis įmanomomis priemonėmis ir būdais. Žmogus turi daryti viską, ką pajėgia, kol užbaigs savo išgryninimo darbą ir, neduok Dieve, nesuklups kelio viduryje, neatlaikęs savo naštos.

5. Remdamiesi tuo, kas paaiškinta, suprasite mūsų išminčių žodžius traktate Avot: „Toks yra Toros kelias: valgyk duoną su druska, gerk vandenį saikingai, miegok ant žemės, gyvenk vargingą gyvenimą ir triūsk studijuodamas Torą. Jei taip darysi, būsi laimingas ir tau bus gera - būsi laimingas šiame pasaulyje ir tau bus gera būsimajame pasaulyje.“

Turime paklausti: kuo Toros išmintis skiriasi nuo kitų pasaulio mokslų, kuriems įgyti nereikia tokio savęs varžymo ir sunkaus gyvenimo, o pakanka vien įdėto darbo? Juk kitus mokslus galima įvaldyti vien pastangomis, o studijuojant Toros išmintį, net ir labai daug dirbant, to nepakanka. Atrodo, kad ją įgyti galima tik papildomai save varžant - valgant duoną su druska ir gyvenant vargingai.

Dar labiau stebina šių žodžių pabaiga: „Jei taip darysi, būsi laimingas šiame pasaulyje ir tau bus gera būsimajame pasaulyje.“ Tarkime, būsimajame pasaulyje galiu būti laimingas. Tačiau kaip galiu būti laimingas šiame pasaulyje, jei turiu varžyti save valgydamas, gerdamas, miegodamas ir gyventi kupiną kančių gyvenimą? Argi toks gyvenimas gali būti vadinamas laimingu gyvenimu šiame pasaulyje?

6. Tačiau, kaip jau paaiškinta, tinkamai studijuoti Torą ir laikytis priesakų, laikantis griežtos sąlygos veikti tam, kad suteiktume malonumą Kūrėjui, o ne dėl savo malonumo, neįmanoma be didžiulio darbo ir pastangų, skirtų kūnui išgryninti.

Pirmoji priemonė - pratinti save nieko nepriimti dėl savo malonumo, net ir tai, kas leidžiama ir būtina kūno egzistavimui palaikyti, pavyzdžiui, maistą, gėrimą, miegą ir kitus būtinus dalykus. Taip žmogus visiškai atsiriboja nuo bet kokio malonumo, kurį galėtų patirti net ir tenkindamas būtiniausius gyvenimo poreikius, kol jo gyvenimas tampa vargingas tiesiogine šių žodžių prasme.

Tuomet, kai žmogus jau pripranta prie tokios būsenos ir jo kūne nebelieka noro gauti kokį nors malonumą sau, jis gali taip pat studijuoti Torą ir laikytis priesakų, siekdamas suteikti malonumą Kūrėjui ir visiškai nesiekdamas malonumo sau.

Kai žmogus tai pasiekia, jis nusipelno paragauti laimingo gyvenimo, kupino gėrio ir malonumo, kuriame nėra nė menkiausio kančios pėdsako. Toks gyvenimas atsiskleidžia studijuojant Torą ir vykdant priesakus lišma. Kaip sako rabi Meiras (Avot, 6 skyrius): „Kiekvienas, kuris studijuoja Torą lišma, nusipelno daugybės dalykų. Negana to, visas pasaulis tampa vertas būti sukurtas dėl jo. Jam atsiskleidžia Toros paslaptys, ir jis tampa tarsi nuolat stiprėjantis šaltinis.“

Apie tokį žmogų Rašte pasakyta: „Paragaukite ir pamatykite, kad Kūrėjas yra geras.“ Nes tas, kuris patiria Toros studijavimo ir priesakų laikymosi lišma skonį, nusipelno pats pamatyti kūrimo sumanymą - suteikti gėrį savo kūriniams, nes Gerojo prigimtis yra daryti gera. Tuomet jis džiaugiasi visais gyvenimo metais, kuriuos jam suteikė Kūrėjas, ir visas pasaulis tampa jam vertas.

7. Dabar suprasite dvi Toros studijavimo ir priesakų laikymosi puses - tarsi dvi vienos monetos puses. Pirmoji pusė - Toros kelias. Tai ilgas pasiruošimo laikotarpis, per kurį žmogus turi išgryninti savo kūną, kol nusipelno iš tikrųjų laikytis Toros ir priesakų.

Šiame etape jis neišvengiamai studijuoja Torą ir laikosi priesakų lo lišma, tai yra ne dėl jos pačios, nes prie jo ketinimo vis dar prisideda siekis gauti malonumą sau. Taip yra todėl, kad jis dar neišgrynino ir neišvalė savo kūno nuo noro gauti malonumą iš šio pasaulio tuštybių. Tuo metu jis turi gyventi vargingą gyvenimą ir dėti pastangas studijuodamas Torą, kaip pasakyta Mišnoje.

Tačiau kai žmogus užbaigia šį Toros kelią, jau yra išgryninęs savo kūną ir pasirengęs laikytis Toros ir priesakų lišma, kad suteiktų malonumą savo Kūrėjui, jis pereina į antrąją monetos pusę. Tai gyvenimas, kupinas malonumo ir didžiulės ramybės, kuriam ir skirtas kūrimo sumanymas - „suteikti gėrį savo kūriniams“. Tai pats laimingiausias gyvenimas tiek šiame, tiek būsimajame pasaulyje.

8. Taip aiškiai atsiskleidžia didžiulis skirtumas tarp Toros išminties ir kitų pasaulio mokslų. Kitų pasaulio mokslų įgijimas savaime visiškai nepagerina žmogaus gyvenimo šiame pasaulyje. Jų žinios net nesuteikia pakankamo pasitenkinimo, kuris atlygintų už skausmus ir kančias, patiriamas per gyvenimą. Todėl žmogui nebūtina taisyti savo kūno, kad įgytų šių mokslų žinių. Pakanka darbo ir pastangų, kurias jis dėl jų įdeda, kaip ir įgyjant bet kokį kitą šio pasaulio turtą.

Tačiau Toros studijavimo ir priesakų laikymosi vienintelis tikslas yra paruošti žmogų, kad jis taptų vertas gauti visą gėrį, numatytą kūrimo sumanyme - „suteikti gėrį savo kūriniams“. Todėl žmogus būtinai turi išgryninti savo kūną, kad taptų vertas priimti šį dieviškąjį gėrį.

9. Taip pat tampa visiškai aiškūs Mišnos žodžiai: „Jei taip darysi, būsi laimingas šiame pasaulyje.“ Išminčiai sąmoningai taip tiksliai suformulavo šiuos žodžius, norėdami parodyti, kad laimingas gyvenimas šiame pasaulyje yra skirtas tik tiems, kurie jau užbaigė Toros kelią. Taigi čia minimi savęs varžymai valgant, geriant, miegant ir gyvenant vargingai taikomi tik tuo metu, kai žmogus dar eina Toros keliu. Todėl išminčiai ir pasakė: „Toks yra Toros kelias.“

Kai žmogus užbaigia šį lo lišma kelią, kuriame buvo kančių ir savęs varžymo, Mišna tęsia: „Būsi laimingas šiame pasaulyje.“ Nes tu nusipelnysi tos laimės ir gėrio, kurie numatyti kūrimo sumanyme. Visas pasaulis taps tau vertas, įskaitant šį pasaulį, o juo labiau būsimąjį pasaulį.

10. Apie tai knygoje Zohar (Berešit, 348 punktas, su komentaru Sulam, Berešit 1) kalbama aiškinant Rašto žodžius: „Ir Kūrėjas tarė: „Tebūnie Šviesa!“ Ir atsirado Šviesa.“ „Tebūnie Šviesa šiame pasaulyje ir tebūnie Šviesa būsimajame pasaulyje.“ Tai reiškia, kad visi kūrimo darbai nuo pat pradžių buvo sukurti visa savo forma ir pilnatve, kaip sakė mūsų išminčiai - tobuli visu savo grožiu ir didybe. Todėl pirmąją kūrimo dieną sukurta Šviesa atsiskleidė visu savo tobulumu, apimdama ir šio pasaulio gyvenimą su visa jo palaima bei malonumu, kaip išreiškia žodžiai „Tebūnie Šviesa“.

Tačiau tam, kad būtų paruošta vieta pasirinkimui ir dvasiniam darbui, Kūrėjas paslėpė šią Šviesą teisuoliams iki ištaisymo pabaigos, kaip sakė mūsų išminčiai. Todėl jie ir pasakė: „Tebūnie Šviesa šiame pasaulyje.“ Tačiau ji tokia neliko, nes toliau sakoma: „Ir tebūnie Šviesa būsimajame pasaulyje.“

Kitaip tariant, tie, kurie studijuoja Torą ir laikosi priesakų lišma, nusipelno šios Šviesos tik ištaisymo pabaigoje, ateityje, kai užbaigia savo kūno išgryninimą eidami Toros keliu. Tuomet jie tampa verti tos didžiosios Šviesos net ir šiame pasaulyje, kaip sakė mūsų išminčiai: „Savo pasaulį pamatysi dar šiame gyvenime.“

11. Tačiau Talmudo išminčių žodžiuose matome, kad jie palengvino mums Toros kelią, palyginti su Mišnos išminčiais. Jie pasakė: „Žmogus visada turi studijuoti Torą ir laikytis priesakų, net ir lo lišma, nes iš lo lišma ateinama į lišma, kadangi Šviesa joje grąžina prie Šaltinio.“

Taip jie mums pateikė naują priemonę vietoj Mišnos traktate Avot minėtų savęs varžymų. Ši priemonė yra Toroje esanti Šviesa, turinti pakankamai galios grąžinti žmogų prie Šaltinio ir atvesti jį į Toros studijavimą bei priesakų laikymąsi lišma.

Juk čia jie visai nemini savęs varžymų. Jie kalba tik apie tai, kad vien Toros studijavimo ir priesakų laikymosi pakanka, jog žmogus pritrauktų tą Šviesą, kuri grąžina prie Šaltinio. Tuomet jis gali studijuoti Torą ir laikytis priesakų tam, kad suteiktų malonumą savo Kūrėjui, o ne dėl savo malonumo. Tai ir vadinama lišma.

12. Tačiau dėl šių žodžių kyla klausimas: juk matome nemažai mokinių, kuriems Toros studijavimas nepadėjo per joje esančią Šviesą iš lo lišma pasiekti lišma. Iš tiesų Toros studijavimas ir priesakų laikymasis lo lišma reiškia, kad žmogus tiki Kūrėju, Tora, atlygiu ir bausme. Jis studijuoja Torą todėl, kad Kūrėjas įsakė tai daryti, tačiau kartu su ketinimu suteikti malonumą Kūrėjui siekia ir savo paties malonumo.

Jeigu po viso sunkaus darbo ir pastangų studijuojant Torą bei laikantis priesakų paaiškėtų, kad jis negavo jokio asmeninio malonumo ar naudos, žmogus gailėtųsi visų savo pastangų. Taip yra todėl, kad nuo pat pradžių jis apgaudinėjo save manydamas, jog ir pats patirs malonumą dėl savo darbo. Toks mokymasis vadinamas lo lišma (kaip paaiškinta Tosafot, Roš ha-Šana).

Vis dėlto mūsų išminčiai leido pradėti studijuoti Torą ir laikytis priesakų net ir lo lišma, nes iš lo lišma ateinama į lišma. Tačiau nėra abejonės, kad jeigu mokinys dar nenusipelnė tikėjimo Kūrėju ir Jo Tora, o vis dar gyvena abejonėse, tai ne apie jį išminčiai pasakė: „Iš lo lišma ateinama į lišma.“ Ir ne apie jį pasakyta, kad studijuojant Torą joje esanti Šviesa grąžina žmogų prie Šaltinio (Midraš Raba, Eicha įžanga; Jeruzalės Talmudas, Chagiga, 1 skyrius, 7 halacha).

Taip yra todėl, kad Toroje esanti Šviesa šviečia tik turinčiajam tikėjimą. Maža to, tos Šviesos dydis atitinka žmogaus tikėjimo stiprumą. Tačiau neturintiesiems tikėjimo yra priešingai, kaip parašyta: „Tiems, kurie prie jos artinasi iš kairės, ji tampa mirties nuodais“ (Šabat, 88). Jie iš Toros gauna tamsą, ir jų akys aptemsta.

13. Mūsų išminčiai pateikė gražų palyginimą, aiškindami Rašto žodžius: „Vargas jums, trokštantiems Kūrėjo dienos! Kam jums Kūrėjo diena? Ji yra tamsa, o ne Šviesa“ (Amoso knyga, 5 skyrius). Tai palyginimas apie gaidį ir šikšnosparnį, kurie abu laukė Šviesos. Gaidys tarė šikšnosparniui: „Aš laukiu Šviesos, nes ji skirta man. O kam jos reikia tau?“ (Sanhedrin, 98b).

Taigi aišku, kad tie mokiniai, kurie dėl tikėjimo stokos nenusipelnė pereiti iš lo lišma į lišma ir todėl negavo jokios Šviesos iš Toros, vaikščios tamsoje ir mirs neįgiję išminties.

Tačiau tiems, kurie nusipelnė visiško tikėjimo, mūsų išminčių žodžiai garantuoja, kad net ir studijuojant Torą lo lišma, joje esanti Šviesa grąžins juos prie Šaltinio. Jie nusipelnys studijuoti Torą lišma, kuri atneš laimingą ir gerą gyvenimą tiek šiame, tiek būsimajame pasaulyje, net ir be ankstesnių kančių bei vargingo gyvenimo. Apie juos Rašte pasakyta: „Tuomet gėrėsiesi Kūrėju, o Aš pakelsiu tave į žemės aukštumas.“

14. Kalbėdamas apie panašų dalyką, kartą paaiškinau mūsų išminčių posakį: „Tas, kuriam Tora yra jo amatas.“ Žmogaus tikėjimo dydis atsiskleidžia per tai, kiek jis užsiima Tora, nes hebrajų kalboje žodį umanuto („jo amatas“) sudaro tos pačios raidės kaip ir žodį emunato („jo tikėjimas“).

Tai panašu į žmogų, kuris pasitiki savo draugu ir paskolina jam pinigų. Galbūt jis juo pasitiki tiek, kad paskolintų vieną svarą, bet jeigu draugas paprašytų dviejų svarų, jis jau atsisakytų. Galbūt jis pasitiki draugu tiek, kad paskolintų šimtą svarų, bet ne daugiau. Galbūt jis sutiktų paskolinti net pusę savo turto, tačiau ne visą turtą. O galbūt jis pasitiki savo draugu tiek, kad be jokios baimės galėtų jam patikėti visą savo turtą. Tik pastarasis pasitikėjimas laikomas visišku tikėjimu, o visi ankstesni atvejai reiškia nepilną, dalinį tikėjimą, didesnį ar mažesnį.

Taip yra ir su žmogaus santykiu su Kūrėju. Vienas žmogus pagal savo tikėjimo Kūrėju dydį Toros studijavimui ir dvasiniam darbui skiria tik vieną valandą per dieną. Kitas, pagal savo tikėjimo dydį, skiria dvi valandas. Trečiasis nepraleidžia nė vienos laisvos akimirkos neužsiimdamas Tora ir dvasiniu darbu. Taigi tik paskutiniojo tikėjimas yra visiškas, nes jis pasitiki Kūrėju visu savo turtu. O pirmųjų tikėjimas dar nėra visiškas.

15. Taigi dabar visiškai aišku, kad žmogus neturėtų tikėtis, jog Toros studijavimas ir priesakų laikymasis lo lišma atves jį į lišma, nebent jis savo sieloje žino, kad jau nusipelnė tinkamo tikėjimo Kūrėju ir Jo Tora. Tuomet Šviesa joje grąžins jį prie Šaltinio, ir jis nusipelnys „Kūrėjo dienos“, kuri visa yra Šviesa. Nes tikėjimo šventumas išgrynina žmogaus akis, kad jos galėtų mėgautis Kūrėjo Šviesa, kol Toroje esanti Šviesa grąžins jį prie Šaltinio.

Tačiau neturintieji tikėjimo panašūs į šikšnosparnius, kurie negali žiūrėti į dienos Šviesą. Jiems dienos Šviesa virsta dar baisesne tamsa negu nakties tamsa, nes jie gali maitintis tik nakties tamsoje.

Taip ir neturinčiųjų tikėjimo akys yra aklos Kūrėjo Šviesai. Todėl Šviesa jiems virsta tamsa, o gyvybės vaistai tampa mirties nuodais. Apie juos Rašte pasakyta: „Vargas jums, trokštantiems Kūrėjo dienos! Kam jums Kūrėjo diena? Ji yra tamsa, o ne Šviesa.“ Todėl pirmiausia žmogus turi pasiekti visišką tikėjimą.

16. Remiantis tuo, kas pasakyta, galima atsakyti į Tosafot iškeltą klausimą (traktatas Taanit, 7a). Ten sakoma: „Kiekvienam, kuris studijuoja Torą lišma, jo Tora tampa gyvybės vaistais. O tam, kuris studijuoja Torą lo lišma, jo Tora tampa mirties nuodais.“ Tačiau iškyla klausimas: juk kitur pasakyta, kad žmogus visada turi studijuoti Torą, net ir lo lišma, nes iš lo lišma ateinama į lišma.

Atsižvelgdami į tai, kas paaiškinta, galime lengvai atskirti šiuos du atvejus. Pirmuoju atveju žmogus studijuoja Torą tam, kad įvykdytų Toros studijavimo priesaką. Jis tiki atlygiu ir bausme, tačiau prie ketinimo suteikti malonumą savo Kūrėjui dar prideda siekį gauti asmeninės naudos ir malonumo. Todėl Toroje esanti Šviesa grąžina jį prie Šaltinio, ir jis pasiekia lišma. Antruoju atveju žmogus studijuoja Torą ne tam, kad įvykdytų Toros studijavimo priesaką. Jis netiki atlygiu ir bausme tiek, kad dėl to būtų pasirengęs dėti dideles pastangas, ir dirba tik dėl savo malonumo. Todėl Tora jam tampa mirties nuodais, nes joje esanti Šviesa jam virsta tamsa.

17. Todėl dar prieš pradėdamas studijuoti mokinys turi įsipareigoti stiprinti savo tikėjimą Kūrėju ir Jo valdymu, grindžiamu atlygiu ir bausme. Kaip sakė mūsų išminčiai: „Tas, kuriam dirbi, yra patikimas ir sumokės tau atlygį už tavo darbą.“ Žmogus turi nukreipti savo pastangas į Toros priesakų vykdymą. Tokiu būdu jis nusipelnys mėgautis Toroje esančia Šviesa, o jo tikėjimas, veikiamas šios Šviesos ypatingos galios, sustiprės ir išaugs. Kaip parašyta: „Tai bus sveikata tavo kūnui ir stiprybė tavo kaulams“ (Patarlių knyga, 3:8).

Tuomet žmogus galės būti tikras, kad iš lo lišma ateis į lišma. Net ir tas, kuris žino, kad dar nenusipelnė tikėjimo, vis tiek turi viltį jį pasiekti studijuodamas Torą. Jeigu žmogus nukreipia savo širdį ir protą į tai, kad per Toros studijas nusipelnytų tikėjimo Kūrėju, nėra didesnio priesako už šį. Kaip sakė mūsų išminčiai: „Atėjo pranašas Habakukas ir viską sutelkė į vieną: „Teisusis gyvens savo tikėjimu““ (Makot, 24).

Maža to, žmogus neturi jokios kitos priemonės, kaip tik šią. Kaip parašyta (Bava Batra, 16a): „Rava sakė: Jobas norėjo išlaisvinti visą pasaulį nuo teismo. Jis tarė Kūrėjui: „Pasaulio Valdove, Tu sukūrei teisiuosius ir Tu sukūrei nedorėlius. Kas gali Tau sutrukdyti?““

Raši aiškina: „Tu sukūrei teisiuosius per gerąjį pradą ir nedorėlius per blogąjį pradą. Todėl niekas negali išsigelbėti iš Tavo rankos, nes kas galėtų Tau sutrukdyti? Vadinasi, nusidėjėliai yra priversti nusidėti.“ O ką Jobui atsakė jo draugai? „Tu pats naikini Kūrėjo baimę ir silpnini maldą Jo akivaizdoje. Kūrėjas sukūrė blogąjį pradą, bet kartu sukūrė Torą kaip priemonę jam ištaisyti“ (Jobo knyga, 15 skyrius).

Raši paaiškina: „Kūrėjas sukūrė Torą kaip priemonę blogajam pradui ištaisyti, nes ji panaikina mintis apie nuodėmę.“ Kaip sakoma kitur: „Jeigu susidursi su šiuo nedorėliu, nusivesk jį į mokymosi namus. Jei jis kietas kaip akmuo, suminkštės.“ Todėl nusidėjėliai nėra priversti nusidėti, nes jie turi galimybę save išgelbėti (Kidušin, 30).

18. Taigi aišku, kad žmonės negali išvengti teismo sakydami, jog gavo šią priemonę, tačiau jų mintyse vis dar kyla minčių apie nuodėmę. Kitaip tariant, jie vis dar gyvena abejonėse, o blogasis pradas dar nėra ištirpęs. Juk Kūrėjas, palaimintas Jis, kuris sukūrė blogąjį pradą ir suteikė jam jėgą, neabejotinai žinojo, kaip sukurti ir tinkamą vaistą, galintį susilpninti blogojo prado galią ir visiškai jį panaikinti.

Jeigu žmogus studijavo Torą, tačiau nesugebėjo pašalinti iš savęs blogojo prado, galimos dvi priežastys. Pirmoji - jis neįdėjo pakankamai darbo ir pastangų, kurių reikalauja Toros studijavimas. Kaip pasakyta: „Nedėjau pastangų ir radau - netikėk.“

Antroji - jis galbūt įdėjo pakankamą pastangų kiekį, tačiau jam pritrūko pastangų kokybės. Tai reiškia, kad studijuodamas Torą jis nenukreipė savo proto ir širdies į tai, kad pritrauktų Toroje esančią Šviesą, kuri atneša tikėjimą į žmogaus širdį. Užuot sutelkęs dėmesį į svarbiausią dalyką, kurio reikalaujama iš Toros - į Šviesą, suteikiančią tikėjimą, - jis studijavo išsiblaškęs. Ir nors studijų pradžioje turėjo teisingą ketinimą, mokydamasis nuo jo nukrypo.

Bet kuriuo atveju žmogus negali išvengti teismo teisindamasis, kad buvo priverstas nusidėti. Juk mūsų išminčiai aiškiai pasakė: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir sukūriau Torą kaip priemonę jam ištaisyti.“ Jeigu šiai taisyklei būtų bent viena išimtis, Jobo iškeltas klausimas liktų neatsakytas.19. Visa tai, kas iki šiol paaiškinta, leidžia pašalinti didelį prieštaravimą, kylantį dėl rav Chaimo Vitalio žodžių, parašytų jo įžangoje į ARI veikalą Šaar ha-Hakdamot („Įžangų vartai“), kuri taip pat išspausdinta kaip knygos Ec Chaim („Gyvybės medis“) pratarmė. Jis rašo: „Iš tiesų žmogus neturėtų sakyti: „Eisiu studijuoti kabalos išminties“, prieš tai nestudijavęs Toros, Mišnos ir Talmudo. Juk mūsų išminčiai jau pasakė: „Žmogus neturėtų įžengti į Pardes, kol nepripildė savo vidaus mėsa ir vynu.“

Tai panašu į sielą be kūno, kuri neturi nei atlygio, nei veiksmų, nei atsakomybės, kol nesusijungia su kūnu, kuris yra visiškai ištaisytas laikantis 613 Toros priesakų.

Ir priešingai, jeigu žmogus studijuoja Mišnos išmintį ir Babilono Talmudą, tačiau neskiria dalies savo studijų Toros paslaptims ir jos paslėptajai daliai, jis panašus į kūną, sėdintį tamsoje be žmogaus sielos, kuri yra Kūrėjo žvakė, šviečianti jo viduje. Toks kūnas yra sausas ir negauna gyvybės iš gyvenimo šaltinio.

Todėl išmintingas mokinys, kuris studijuoja Torą lišma, pirmiausia turi mokytis Šventojo Rašto, Mišnos ir Talmudo tiek, kiek pajėgia jo protas. Vėliau jis turi gilintis į tikrąją išmintį, kad pažintų savo Kūrėją.

Kaip karalius Dovydas įsakė savo sūnui Saliamonui: „Pažink savo tėvo Dievą ir tarnauk Jam.“ Tačiau jeigu žmogui sunku gilintis į Talmudą, geriau, išbandžius savo galimybes šioje išmintyje, ją palikti ir imtis tikrosios išminties studijavimo.

Kaip pasakyta: „Mokinys, kuris per penkerius mokymosi metus nepamatė gero ženklo, jo nebepamatys“ (Chulin, 24). Tačiau kiekvienas, kuriam mokytis lengva, privalo skirti vieną ar dvi valandas per dieną halachos studijavimui, kad galėtų nagrinėti ir išspręsti klausimus, kylančius dėl tiesioginės įstatymų prasmės.

20. Iš pirmo žvilgsnio šie jo žodžiai kelia didelę nuostabą. Juk jis sako, kad žmogus, dar nepasiekęs sėkmės studijuodamas atvirąją Toros dalį, jau turėtų imtis tikrosios išminties studijavimo. Tačiau tai prieštarauja jo paties ankstesniems žodžiams, kad kabalos išmintis be pažodinės Toros dalies yra tarsi siela be kūno, neturinti nei veiksmų, nei atsakomybės, nei atlygio.

Dar labiau stebina jo pateiktas įrodymas apie mokinį, kuris nepatyrė sėkmės mokydamasis. Argi mūsų išminčiai sakė, kad dėl to žmogus turėtų palikti Toros studijas? Žinoma, ne. Jie tik perspėjo, kad žmogus turi išnagrinėti savo kelią ir pabandyti mokytis pas kitą mokytoją arba studijuoti kitą Talmudo traktatą. Tačiau jokiu būdu jis neturi palikti Toros, net ir jos atvirosios dalies.

21. Dar vienas sunkumas kyla dėl to, kad ir rav Chaimo Vitalio, ir Gemaros žodžiai leidžia suprasti, jog žmogui reikia tam tikro ypatingo pasiruošimo ir nuopelnų, kad jis nusipelnytų Toros išminties. Tačiau mūsų išminčiai pasakė (Midraš Raba, skyrius VeZot ha-Bracha): „Kūrėjas tarė Izraeliui: „Žinokite, visa išmintis ir visa Tora yra lengvai pasiekiamos. Kiekvieno, kuris bijo Manęs ir laikosi Toros žodžių, širdyje yra visa išmintis ir visa Tora.“

Vadinasi, čia nereikia jokių išankstinių ypatingų nuopelnų. Vien Kūrėjo baimės ir priesakų laikymosi galia žmogus nusipelno visos Toros išminties.

22. Tačiau jeigu atidžiai įsigilinsime į rav Chaimo Vitalio žodžius, jie mums taps aiškūs tarsi tyras dangus. Kai jis rašė, kad žmogui geriau palikti atvirosios Toros dalies studijavimą, jeigu jau išbandė savo galimybes šioje išmintyje, jis turėjo omenyje ne žmogaus gabumus, aštrų protą ar žinių gausą. Jis kalbėjo apie tai, ką jau paaiškinome aiškindami žodžius: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir sukūriau Torą kaip priemonę jam ištaisyti.“ Tai reiškia, kad žmogus daug dirbo ir stengėsi studijuodamas atvirąją Toros dalį, tačiau blogasis pradas vis dar išlaikė visą savo galią ir nė kiek nesusilpnėjo. Žmogus vis dar neatsikratė minčių apie nuodėmę, kaip Raši aiškina žodžius apie Torą, sukurtą kaip priemonę blogajam pradui ištaisyti.

Todėl rav Chaimas Vitalis pataria jam palikti šį studijavimo būdą ir imtis tikrosios išminties, nes studijuojant kabalą lengviau pritraukti Toroje esančią Šviesą negu gilintis į atvirąją Toros dalį. Priežastis labai paprasta. Atviroji Toros išmintis yra apvilkta išoriniais, materialiais apvalkalais - vagysčių, plėšimų, žalos atlyginimo ir panašių šio pasaulio dalykų aprašymais. Dėl šios priežasties žmogui sunku studijų metu nukreipti savo protą ir širdį į Kūrėją, kad pritrauktų Toroje esančią Šviesą.

Tai dar sunkiau tam, kuriam ir pats Talmudo nagrinėjimas yra sudėtingas ir reikalauja didelių pastangų. Kaip toks žmogus galėtų studijų metu prisiminti Kūrėją, jeigu visas jo dėmesys sutelktas į materialius klausimus? Jam sunku vienu metu ir nagrinėti šiuos klausimus, ir išlaikyti ketinimą Kūrėjui.

Todėl rav Chaimas Vitalis pataria studijuoti kabalos išmintį, kuri visa yra apvilkta Kūrėjo vardais. Tuomet žmogui bus lengviau studijų metu nukreipti savo protą ir širdį į Kūrėją, net jeigu pats mokymasis jam labai sunkus. Juk kabalos išminties dalykų studijavimas ir paties Kūrėjo pažinimas yra vienas ir tas pats. Tai labai paprasta.

23. Todėl jis pateikia tinkamą įrodymą iš Gemaros: „Mokinys, kuris per penkerius mokymosi metus nepamatė gero ženklo, jo nebepamatys.“ Kodėl jis nepatyrė sėkmės studijuodamas? Žinoma, tik dėl to, kad jam trūko širdies ketinimo, o ne todėl, kad neturėjo pakankamai gabumų. Juk Toros išminčiai įgyti nereikia ypatingų gabumų.

Kaip parašyta minėtame midraše: „Kūrėjas tarė Izraeliui: „Žinokite, visa išmintis ir visa Tora yra lengvai pasiekiamos. Kiekvieno, kuris bijo Manęs ir laikosi Toros žodžių, širdyje yra visa išmintis ir visa Tora.“

Žinoma, žmogui reikia laiko priprasti prie Toros ir priesakų Šviesos. Nežinau, kiek tam gali prireikti laiko. Gali būti, kad žmogus jos lauks visus septyniasdešimt savo gyvenimo metų. Todėl Baraita perspėja mus (Chulin, 24), kad nereikia laukti ilgiau nei penkerius metus.

Rabi Josė sako, kad pakanka net trejų metų Toros išminčiai įgyti. Jeigu per tokį laiką žmogus nepamato gero ženklo, jis neturėtų savęs apgaudinėti tuščiomis viltimis. Jis turi suprasti, kad eidamas tuo pačiu keliu gero ženklo nebepamatys.

Todėl žmogus turi nedelsdamas ieškoti tinkamos priemonės, kuri padėtų jam pasiekti lišma ir nusipelnyti Toros išminties. Baraita nenurodo, kokia tai priemonė, tačiau perspėja žmogų nelikti toje pačioje būsenoje ir nelaukti dar ilgiau.

Būtent tai ir reiškia rav Chaimo Vitalio žodžiai, kad patikimiausia ir veiksmingiausia priemonė yra kabalos išminties studijavimas. Žmogus turi visiškai atsisakyti gilinimosi į atvirąją Toros išminties dalį, nes jau išbandė savo galimybes joje ir nepasiekė sėkmės. Jis turi skirti visą savo laiką kabalos išminčiai, kurioje, dėl jau paaiškintų priežasčių, jo sėkmė yra užtikrinta.

24. Tai labai paprasta, nes šie žodžiai visiškai nesusiję su atvirosios Toros dalies studijavimu tiek, kiek būtina žinoti įstatymus, kurių žmogus turi laikytis praktiškai. Juk pasakyta: „Neišmanantis žmogus negali būti pamaldus“, o „klaida studijuojant gali prilygti tyčiniam nusižengimui“, ir „vienas nusidėjėlis gali sunaikinti daug gėrio“. Todėl žmogus būtinai turi kartoti šiuos įstatymus tiek, kiek reikia, kad nesuklystų juos taikydamas praktiškai.

Tačiau čia kalbama tik apie teorinį atvirosios Toros išminties nagrinėjimą, kai žmogus aiškina ir sprendžia klausimus, kylančius dėl tiesioginės halachos prasmės, kaip ir pats rav Chaimas Vitalis paaiškina. Tai reiškia tą Toros studijų dalį, kuri nėra tiesiogiai susijusi su praktiniu priesakų vykdymu.

Šiuo atveju galima palengvinti mokymąsi ir studijuoti sutrumpintus paaiškinimus, o ne pačius pirminius šaltinius. Vis dėlto ir tam reikia nemažai žinių, nes tas, kuris pažįsta įstatymą iš pirminio šaltinio, nėra toks pat kaip tas, kuris apie jį sužinojo tik paviršutiniškai perskaitęs trumpą santrauką. Kad dėl to nekiltų klaidų, rav Chaimas Vitalis jau pačioje savo žodžių pradžioje pabrėžė, jog siela susijungia su kūnu tik tada, kai kūnas yra visiškai ištaisytas laikantis 613 Toros priesakų.

25. Dabar pamatysite, kad visi klausimai, kuriuos iškėlėme šios pratarmės pradžioje, iš tiesų yra tuštybių tuštybė. Tai tėra spąstai, kuriuos blogasis pradas spendžia, siekdamas sugauti nekaltas sielas ir išstumti jas iš pasaulio, palikdamas be tikrojo gėrio.

Panagrinėkime pirmąjį klausimą, kai žmonės įsivaizduoja, kad gali laikytis visos Toros nepažindami kabalos išminties. Aš jiems sakau: „Iš tiesų, jeigu galite tinkamai studijuoti Torą ir laikytis priesakų lišma, tai yra vien tam, kad suteiktumėte malonumą savo Kūrėjui, jums tikrai nereikia studijuoti kabalos. Juk tuomet apie jus pasakyta: „Žmogaus siela pati jį mokys.“ Tada visos Toros paslaptys jums atsiskleis tarsi nesiliaujantis, vis stiprėjantis šaltinis, kaip sakė rabi Meiras minėtoje Mišnoje (Avot), ir jums nereikės jokios knygų pagalbos.“

Tačiau jeigu vis dar studijuojate lo lišma, nors tikitės per tai nusipelnyti lišma, tuomet noriu jūsų paklausti: „Kiek metų jau taip studijuojate?“ Jeigu dar nepraėjo penkeri metai, kaip sako pirmasis mokytojas (Tana Kama), arba treji metai, kaip sako rabi Josė, tuomet dar galite laukti ir tikėtis.

Tačiau jeigu Torą lo lišma studijuojate ilgiau nei trejus metus pagal rabi Josę arba penkerius metus pagal Tana Kama, tuomet Baraita perspėja, kad eidami šiuo keliu daugiau nebepamatysite gero ženklo. Kam apgaudinėti savo sielą tuščiomis viltimis, kai turite tokią artimą ir patikimą priemonę kaip kabalos išminties studijavimas? Juk jau paaiškinau, kad kabalos išminties dalykų nagrinėjimas ir paties Kūrėjo pažinimas yra vienas ir tas pats.

26. Panagrinėkime ir antrąjį klausimą, kuriame teigiama, kad pirmiausia reikia pripildyti savo vidų Mišnos ir Gemaros žinių. Be abejo, visi su tuo sutinka. Tačiau visa tai galioja tuo atveju, jeigu jau nusipelnėte studijuoti lišma arba netgi lo lišma, jeigu dar nepraėjo minėti treji ar penkeri metai. Tačiau praėjus šiam laikui, Baraita perspėja, kad eidami tuo pačiu keliu gero ženklo nebepamatysite. Todėl turite išbandyti savo galimybes studijuodami kabalą.

27. Taip pat turime žinoti, kad tikroji išmintis susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis vadinama „Toros paslaptimis“. Jas draudžiama atskleisti, išskyrus užuominomis, kurias išmintingas kabalistas perduoda mokiniui, gebančiam jas suprasti savo protu. Šiai daliai taip pat priklauso Maase Merkava („Vežimo veiksmas“) ir Maase Berešit („Pradžios kūrimo veiksmas“). Zohar išminčiai šią dalį vadina „trimis pirmosiomis sfiromis“ - Keter, Chochma ir Bina. Ji taip pat vadinama parcufo Roš (galva).

Antroji dalis vadinama „Toros skoniais“. Juos leidžiama atskleisti, ir maža to, juos atskleisti yra didelis priesakas (micva). Knygoje Zohar ši dalis vadinama „septyniomis žemutinėmis parcufo sfiromis“. Ji taip pat vadinama parcufo Guf (kūnas).

Kiekvieną šventumo (Keduša) parcufą sudaro dešimt sfirų: Keter, Chochma, Bina, Chesed, Gvura, Tiferet, Necach, Hod, Jesod ir Malchut. Trys pirmosios sfiros vadinamos parcufo Roš, o septynios žemutinės sfiros - parcufo Guf. Net ir žemesniojo žmogaus sieloje yra visų dešimties minėtais vardais vadinamų sfirų savybės. Tas pats galioja kiekvienai atskirai pakopai, tiek aukštesniosiose, tiek žemesniosiose dvasinėse pakopose.

Priežastis, dėl kurios septynios žemutinės sfiros, sudarančios parcufo Guf, vadinamos „Toros skoniais“, slypi Rašto žodžiuose: „Gomurys ragauja maistą.“ Šviesos, kurios atsiskleidžia žemiau trijų pirmųjų sfirų, tai yra žemiau Roš, vadinamos Taamim (skoniais). O Roš Malchut vadinama Chech (gomuriu).

Todėl šios Šviesos vadinamos Toros skoniais. Tai reiškia, kad jos atsiskleidžia iš Roš gomurio, kuris yra visų skonių šaltinis, tai yra iš Roš Malchut. Nuo šios vietos žemyn jų atskleidimui nėra jokio draudimo. Priešingai, atlygis tam, kuris juos atskleidžia, yra begalinis ir neišmatuojamas.

Be to, šios trys pirmosios sfiros ir septynios žemutinės sfiros pasireiškia tiek bendroje struktūroje, tiek pačioje smulkiausioje dalyje, į kurią tik įmanoma ją padalyti. Todėl net trys pirmosios Malchut sfiros Asija pasaulio pabaigoje priklauso „Toros paslaptims“, kurias draudžiama atskleisti. O septynios žemutinės sfiros, esančios Acilut pasaulio Roš Keter, priklauso „Toros skoniams“, kuriuos leidžiama atskleisti. Apie visa tai rašoma kabalos knygose.

28. Šių žodžių šaltinį rasite traktate Pesachim (119 puslapis). Ten pasakyta (Izaijo knyga, 23 skyrius): „Jos prekyba ir jos uždarbis bus pašvęsti Kūrėjui. Jie nebus kaupiami ar slepiami, nes jos uždarbis atiteks tiems, kurie gyvena Kūrėjo akivaizdoje, kad jie galėtų sočiai valgyti ir turėti prabangų apdarą [pažodžiui - Atik uždangalą].“ Ką reiškia „Atik uždangalas“? Tai reiškia slėpti tuos dalykus, kuriuos paslėpė Atik Jomin. O kokie tai dalykai? Tai Toros paslaptys. Kiti sako, kad tai reiškia atskleisti dalykus, kuriuos paslėpė Atik Jomin. O kokie tai dalykai? Tai Toros skoniai.

Rašbamas aiškina: „Atik Jomin yra Kūrėjas, kaip parašyta: „Ir Atik Jomin atsisėdo.“ Toros paslaptys yra Maase Merkava ir Maase Berešit. Vardo prasmė yra tokia, kaip parašyta: „Tai Mano vardas amžiams.“ O žodis „uždengti“ reiškia, kad šios paslaptys nėra perduodamos kiekvienam žmogui, o tik tam, kurio širdis kupina rūpesčio, kaip paaiškinta skyriuje „Nemokoma“. Žodžiai „Tas, kuris atskleidžia tai, ką paslėpė Atik Jomin“, reiškia, kad Toros paslaptys iš pradžių buvo paslėptos, tačiau Atik Jomin jas atskleidė ir leido jas atskleisti. Tas, kuris jas atskleidžia, nusipelno to, apie ką kalbama šioje Rašto eilutėje.“

29. Taigi aiškiai matome didžiulį skirtumą tarp Toros paslapčių ir Toros skonių. Tas, kuris pasiekia Toros paslapčių suvokimą, gauna didžiulį atlygį, minimą Gemaroje aiškinant šią Rašto eilutę, už tai, kad jas slepia ir neatskleidžia. O tas, kuris pasiekia Toros skonių suvokimą, gauna didžiulį atlygį būtent už tai, kad juos atskleidžia kitiems.

Kai kurie aiškina, kad antroji nuomonė neprieštarauja pirmajai. Jos tik skirtingai aiškina tos pačios eilutės prasmę. Pagal pirmąjį aiškinimą kalbama apie eilutės pabaigą - „Atik uždangalą“. Todėl didysis atlygis čia siejamas su Toros paslapčių slėpimu.

Pagal antrąjį aiškinimą kalbama apie eilutės pradžią - „kad jie galėtų sočiai valgyti“. Tai reiškia Toros skonius, kaip parašyta: „Gomurys ragauja maistą.“ Juk Taamim Šviesos vadinamos „valgymu“. Todėl šiame aiškinime didysis atlygis, apie kurį kalbama Rašte, siejamas su Toros skonių atskleidimu. Tačiau abi nuomonės sutaria, kad Toros paslaptis reikia slėpti, o Toros skonius - atskleisti.

30. Taigi dabar turite aiškų atsakymą į ketvirtąjį ir penktąjį klausimus, iškeltus šios pratarmės pradžioje. Kai mūsų išminčių žodžiuose ir šventosiose knygose randate teiginį, kad šią išmintį galima perduoti tik tam, „kurio širdis kupina rūpesčio“, turima omenyje tik ta dalis, kuri vadinama „Toros paslaptimis“. Tai pirmųjų trijų sfirų, arba Roš, pakopa. Ši dalis perduodama tik kukliems ir santūriems žmonėms, laikantis tam tikrų sąlygų. Visose rašytose ar spausdintose kabalos knygose nerasite net užuominos apie šias paslaptis, nes tai yra dalykai, kuriuos paslėpė Atik Jomin, kaip pasakyta Gemaroje.

Ir dar pasakykite: ar apskritai įmanoma pagalvoti, kad visi tie šventieji ir garsieji teisuoliai, didžiausi ir iškiliausi tautos išminčiai, tokie kaip knygos Sefer Jecira („Kūrimo knyga“) autoriai, knygos Zohar išminčiai, rabi Išmaelio Baraita, rav Hai Gaonas, rav Hamai Gaonas, rabi Elazaras iš Vormso, kiti ankstyvieji išminčiai (Rišonim), iki Nachmanido, Baal ha-Turimo, Šulchan Aruch autoriaus, Vilniaus Gaono, Gaono iš Liadų ir kitų teisuolių, kurių atminimas tebūnie palaimintas, galėjo pažeisti išminčių draudimą? Juk iš jų gavome visą atvirąją Torą, ir jų žodžiais vadovaujamės, kad žinotume, kaip elgtis, jog pelnytume Kūrėjo palankumą. Visi jie rašė ir skelbė kabalos išminties knygas. O juk nėra didesnio atskleidimo už knygos parašymą. Rašytojas nežino, kas skaitys jo knygą. Gali būti, kad ją nagrinės net didžiausi nedorėliai. Taigi ar galėtų būti dar didesnis Toros paslapčių atskleidimas?

Tačiau mes negalime net suabejoti šiais šventais ir tyrais išminčiais, manydami, kad jie galėjo bent menkiausiai pažeisti Mišnoje ir Gemaroje aiškiai išdėstytą draudimą atskleisti tam tikras paslaptis, kaip parašyta traktate Chagiga.

Todėl būtina suprasti, kad visos parašytos ir išspausdintos kabalos knygos priklauso Toros skonių daliai. Tai tie dalykai, kuriuos Atik Jomin iš pradžių paslėpė, o vėliau atskleidė, kaip pasakyta: „Gomurys ragauja maistą.“ Šias paslaptis ne tik leidžiama atskleisti, bet jų atskleidimas yra didelis priesakas, kaip parašyta traktate Pesachim, 119.

Tas, kuris žino, kaip jas atskleisti, ir jas atskleidžia, gauna didžiulį atlygį. Nes būtent šių Šviesų atskleidimas daugeliui žmonių - ypač daugeliui - yra susijęs su teisiojo Išgelbėtojo, Mašiacho, atėjimu. Tegul tai įvyksta greitai, mūsų dienomis. Amen.

31. Labai svarbu kartą ir visiems laikams paaiškinti, kodėl Mašiacho atėjimas priklauso nuo kabalos išminties studijavimo paplitimo tarp daugelio žmonių, apie ką taip dažnai kalbama knygoje Zohar ir kitose kabalos knygose. Žmonės apie tai prikūrė tiek nepagrįstų aiškinimų, kad juos jau sunku pakęsti.

Šis klausimas paaiškintas knygoje Tikunei Zohar („Zohar ištaisymai“), 30-ajame ištaisyme, skyriuje „Antrasis kelias“. Ten parašyta: „Antrasis kelias. „Ir Kūrėjo Dvasia sklandė virš vandenų.“ Kas yra „Dvasia“? Iš tiesų, kai Šchina (Dieviškasis buvimas) nusileidžia į tremtį, ši Dvasia dvelkia tiems, kurie užsiima Tora, nes Šchina yra tarp jų.

„Visa kūniška gyvybė yra žolė“ - jie visi panašūs į gyvulius, mintančius žole. „Ir visas jų gailestingumas - tarsi lauko gėlė“ (Izaijo knyga, 40). Visą gailestingumą, kurį jie rodo, jie rodo dėl savęs. Net ir visi tie, kurie deda pastangas studijuodami Torą, kiekvieną gailestingumo veiksmą atlieka dėl savęs.

Tuomet Jis prisiminė, kad jie yra kūnas, dvasia, kuri praeina ir nebegrįžta į pasaulį (Psalmių knyga, 78). Tai Mašiacho Dvasia. Vargas tiems, kurie priverčia Ją pasitraukti ir nebegrįžti į pasaulį! Jie padaro Torą sausą ir nenori dėti pastangų studijuodami kabalos išmintį. Dėl jų išsenka išminties šaltinis, kuris yra raidė Jud joje. O pasitraukianti Dvasia yra Mašiacho Dvasia, Šventoji Dvasia, išminties ir supratimo Dvasia, patarimo ir stiprybės Dvasia, pažinimo ir Kūrėjo baimės Dvasia.

Antrasis priesakas: „Ir Kūrėjas tarė: „Tebūnie Šviesa!“ Ir atsirado Šviesa.“ Tai meilė, kuri yra gailestingumo meilė, kaip parašyta: „Amžina meile tave pamilau, todėl patraukiau tave gailestingumu.“ Apie tai pasakyta: „Nežadinkite ir nežadinkite meilės, kol ji pati panorės.“ Meilė ir baimė yra jos pagrindas, tiek gero, tiek blogo atžvilgiu. Todėl tai vadinama baime ir meile siekiant gauti atlygį. Dėl šios priežasties Kūrėjas tarė: „Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys, gazelėmis ir laukų elnėmis: nežadinkite ir nežadinkite meilės, kol ji pati panorės.“ Tai meilė be atlygio, ne tam, kad būtų gautas atlygis. Nes baimė ir meilė dėl atlygio priklauso tarnaitei. O apie tai parašyta: „Dėl trijų dalykų dreba žemė... dėl vergo, kuris tampa karaliumi, ir tarnaitės, kuri paveldi savo šeimininkės vietą.“

32. Pradėkime aiškinti šiuos Tikunei Zohar žodžius nuo pabaigos. Ten sakoma, kad žmogaus baimė ir meilė, su kuriomis jis studijuoja Torą ir laikosi priesakų siekdamas gauti atlygį, tai yra tikėdamasis iš Toros ir dvasinio darbo gauti kokią nors naudą sau, prilygsta tarnaitei. Apie ją parašyta: „Tarnaitė, kuri paveldi savo šeimininkės vietą.“

Iš pirmo žvilgsnio tai kelia klausimų. Juk priimta sakyti: „Žmogus visada turi studijuoti Torą ir laikytis priesakų, net ir lo lišma.“ Kodėl tuomet žemė dreba? Be to, turime suprasti, kodėl studijavimas lo lišma lyginamas būtent su tarnaite. Ir ką reiškia palyginimas, kad ji paveldi savo šeimininkės vietą? Koks čia paveldėjimas?

33. Šį klausimą suprasite remdamiesi viskuo, kas paaiškinta šioje pratarmėje. Juk išminčiai leido studijuoti lo lišma tik todėl, kad iš lo lišma ateinama į lišma, nes Toroje esanti Šviesa grąžina žmogų prie Šaltinio. Todėl studijavimas lo lišma laikomas padedančia tarnaite, kuri atlieka žemesniuosius darbus dėl savo šeimininkės - šventosios Šchinos.

Taip yra todėl, kad galiausiai žmogus pasieks lišma ir nusipelnys Šchinos įsiviešpatavimo, tai yra Jos buvimo atsiskleidimo. Tuomet ir tarnaitė, reiškianti studijavimą lo lišma, bus laikoma šventumo (Kedušos) tarnaite, nes ji padeda ir paruošia žmogų šventumui. Vis dėlto ji priklauso šventumo Asija pasaulio pakopai.

Tačiau jeigu žmogaus tikėjimas nėra visiškas ir jis studijuoja Torą bei užsiima dvasiniu darbu tik todėl, kad Kūrėjas jam įsakė tai daryti, jau paaiškinome, kad tokiame studijavime ir darbe Toroje esanti Šviesa visiškai neatsiskleidžia. Taip yra todėl, kad jo akys yra pažeistos ir Šviesą paverčia tamsa, kaip šikšnosparnis.

Toks studijavimas jau nebelaikomas šventumo tarnaitės darbu, nes per jį žmogus nepasieks lišma. Todėl jis pereina į Klipa (netyrojo apvalkalo) tarnaitės valdžią. Ji pasisavina šias Toros studijas ir dvasinį darbą, atimdama juos sau.

Dėl šios priežasties „žemė dreba“. Žemė čia reiškia šventąją Šchiną, kuri, kaip žinoma, vadinama „žeme“. Tora ir dvasinis darbas, kurie turėjo priklausyti šventajai Šchinai, yra pasisavinami netyrosios tarnaitės ir perduodami Klipot (netyrųjų apvalkalų) valdžiai. Taigi tarnaitė užima savo šeimininkės vietą.

34. Tikunei Zohar taip pat paaiškina priesaikos „Nežadinkite ir nežadinkite meilės, kol ji pati panorės“ paslaptį. Esmė ta, kad Izraelis turi pritraukti aukštesniąją Chesed (gailestingumo) Šviesą, vadinamą „gailestingumo meile“, nes būtent tokia meilė yra pageidaujama. Ši Šviesa pritraukiama tik studijuojant Torą ir laikantis priesakų ne dėl atlygio. Priežastis ta, kad per šią Chesed Šviesą Izraeliui pritraukiama aukštesnioji Chochma (išminties) Šviesa. Ši Šviesa atsiskleidžia ir apsivelka Chesed Šviesoje, kurią pritraukė Izraelis.

Būtent apie šią Chochma Šviesą kalba Rašto žodžiai: „Ir ilsėsis ant Jo Kūrėjo Dvasia, išminties ir supratimo Dvasia, patarimo ir stiprybės Dvasia, pažinimo ir Kūrėjo baimės Dvasia“ (Izaijo knyga, 11 skyrius). Šie žodžiai pasakyti apie Karalių Mašiachą. Kaip toliau parašyta: „Jis iškels ženklą tautoms, surinks išblaškytuosius Izraelio žmones ir suvienys iš keturių žemės pakraščių išsklaidytus Judo palikuonis.“ Nes kai Izraelis per Chesed Šviesą pritraukia Chochma Šviesą, tai yra išminties ir supratimo Dvasią, tuomet atsiskleidžia Mašiachas ir surenka išblaškytuosius Izraelio žmones.

Taigi viskas priklauso nuo Toros studijavimo ir dvasinio darbo lišma. Būtent toks darbas gali pritraukti didžiąją Chesed Šviesą, kurioje apsivelka ir per kurią pritraukiama Chochma Šviesa. Tai ir yra priesaikos „Nežadinkite ir nežadinkite meilės“ paslaptis. Juk visiškas išsilaisvinimas ir ištremtųjų surinkimas neįmanomi be šios Šviesos, nes taip sutvarkyti šventumo (Kedušos) kanalai.

35. Tai paaiškina ir žodžius: „Ir Kūrėjo Dvasia sklandė virš vandenų.“ Kas yra „Kūrėjo Dvasia“? „Iš tiesų, kai Šchina nusileidžia į tremtį, ši Dvasia dvelkia tiems, kurie studijuoja Torą, nes Šchina yra tarp jų.“ Šių žodžių prasmė tokia: tremties metu, kai Izraelis dar studijuoja Torą ir laikosi priesakų lo lišma, tačiau daro tai taip, kad iš lo lišma galėtų ateiti į lišma, Šchina yra tarp jų. Tačiau Ji yra tremties būsenoje, nes žmogus dar nepasiekė lišma. Tai atitinka anksčiau minėtą šventumo tarnaitės pakopą.

Todėl pasakyta: „Nes Šchina yra tarp jų.“ Tai reiškia, kad Ji yra paslėpta. Tačiau galiausiai jie nusipelnys Šchinos atskleidimo. Tuomet Karaliaus Mašiacho Dvasia sklandys virš studijuojančiųjų ir žadins juos siekti lišma, kaip pasakyta: „Šviesa joje grąžina juos prie Šaltinio.“ Taip ši Šviesa padeda ir paruošia Šchinos įsiviešpatavimą, nes Ji yra tarnaitės šeimininkė.

Tačiau jeigu studijavimas lo lišma dėl anksčiau paaiškintų priežasčių negali atvesti žmogaus į lišma, tuomet Šchina liūdi ir sako: „Visa kūniška gyvybė yra žolė. Jie visi panašūs į gyvulius, mintančius žole.“ Tai reiškia, kad tarp Torą studijuojančiųjų nėra žmogaus dvasios, kylančios aukštyn. Jie pasitenkina gyvulio dvasia, kuri leidžiasi žemyn.

Toliau paaiškinama priežastis: „Ir visas jų gailestingumas - tarsi lauko gėlė. Net tie, kurie deda pastangas studijuodami Torą, visa, ką gera daro, daro dėl savęs.“ Tai reiškia, kad visas jų Toros studijavimas ir priesakų laikymasis skirtas tik jų pačių naudai ir malonumui. Todėl toks studijavimas negali jų atvesti į lišma.

Toliau parašyta: „Tuomet Jis prisiminė, kad jie yra kūnas, dvasia, kuri praeina ir nebegrįžta į pasaulį. Tai Mašiacho Dvasia.“ Tai reiškia, kad Mašiacho Dvasia nesklandys virš jų, bet pasitrauks ir nebegrįš. Taip yra todėl, kad netyroji tarnaitė pasisavina jų Torą ir užima šeimininkės vietą, nes jie neina keliu, vedančiu iš lo lišma į lišma.

Todėl ten daroma išvada, kad būtent jie padaro Torą sausą ir nenori dėti pastangų studijuodami kabalos išmintį. Tai reiškia, kad nors studijuodami atvirąją Toros dalį jie nepasiekė sėkmės, nes joje esanti Šviesa jiems neatsiskleidžia ir dėl menko jų supratimo Tora jiems lieka sausa, jie vis dėlto galėtų pasiekti sėkmę studijuodami kabalą. Juk kabalos išmintyje esanti Šviesa yra apvilkta Kūrėjo apvalkalais - šventaisiais vardais ir sfiromis. Todėl jiems būtų daug lengviau pasiekti tokią lo lišma būseną, kuri atveda į lišma. Tuomet Kūrėjo Dvasia sklandytų virš jų, kaip pasakyta: „Šviesa joje grąžina juos prie Šaltinio.“

Tačiau jie jokiu būdu nenori studijuoti kabalos. Todėl apie juos parašyta: „Vargas tiems, kurie sukelia pasaulyje skurdą, griovimą, plėšimus, žudynes ir sunaikinimą! O pasitraukusi Dvasia yra Mašiacho Dvasia, kaip pasakyta - Šventoji Dvasia, išminties ir supratimo Dvasia...“

36. Iš Tikunei Zohar žodžių suprantame, kad egzistuoja priesaika, pagal kurią gailestingumo ir meilės Šviesa nepabus pasaulyje tol, kol Izraelio Toros studijavimas ir priesakų laikymasis nebus grindžiamas ketinimu gauti ne atlygį sau, bet vien suteikti malonumą Kūrėjui. Tai ir yra priesaikos „Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys“ paslaptis.

Todėl tremties trukmė ir visos mūsų patiriamos kančios priklauso nuo mūsų ir laukia, kol nusipelnysime studijuoti Torą bei laikytis priesakų lišma. Kai tik to nusipelnysime, nedelsiant pabus ši meilės ir gailestingumo Šviesa, turinti galią pritraukti tai, apie ką Rašte pasakyta: „Ir ilsėsis ant Jo išminties ir supratimo Dvasia...“ Tuomet nusipelnysime visiško išsilaisvinimo.

Taip pat paaiškinta, kad visas Izraelis gali pasiekti šį didį išgryninimą tik per kabalos išminties studijavimą. Tai lengviausias kelias, tinkamas net ir mažai išmanantiems žmonėms.

O studijuojant vien atvirąją Toros dalį, šį išgryninimą gali pasiekti tik nedaugelis ypatingų žmonių, ir tik po didžiulių pastangų, tačiau ne dauguma. Priežastis paaiškinta 22 punkte. Taigi tampa visiškai aišku, kodėl ketvirtasis ir penktasis klausimai, iškelti šios pratarmės pradžioje, yra nepagrįsti.37. Trečiasis klausimas buvo susijęs su baime nukrypti nuo teisingo kelio. Tačiau iš tiesų čia nėra ko bijoti. Anksčiau pasitaikę nukrypimai nuo Kūrėjo kelio turėjo dvi priežastis: arba žmonės pažeisdavo mūsų išminčių nurodymus ir atskleisdavo tai, ką atskleisti buvo draudžiama, arba jie suprasdavo kabalos žodžius pagal jų išorinę, materialią reikšmę, tarsi kalbama apie materialius dalykus, ir taip pažeisdavo priesaką: „Nesidaryk sau jokio stabo ar atvaizdo.“

Todėl iki šiol aplink šią išmintį iš tiesų stovėjo tvirta siena. Daugelis bandė pradėti ją studijuoti, tačiau negalėjo tęsti dėl supratimo stokos ir dėl kabaloje vartojamų materialių pavadinimų. Būtent todėl aš įdėjau daug darbo rengdamas komentarą Panim Meirot u-Panim Masbirot („Šviečiantys ir aiškinantys veidai“) didžiajam ARI veikalui Ec Chaim („Gyvybės medis“). Siekiau išlaisvinti šiuos paaiškinimus nuo materialių formų ir parodyti, kad jie apibūdina dvasinius dėsnius, esančius aukščiau laiko ir vietos. Taip kiekvienas pradedantysis galės aiškiu protu ir labai paprastai suprasti šiuos dalykus, jų priežastis ir paaiškinimus, ne prasčiau, negu Gemara suprantama pasitelkiant Raši komentarą.

38. Tęskime aiškinimą, kodėl būtina studijuoti Torą ir laikytis priesakų lišma. Turime suprasti patį pavadinimą „Tora lišma“. Kodėl pageidaujamas ir tobulas dvasinis darbas vadinamas lišma, o nepageidaujamas - lo lišma?

Pagal tiesioginę šių žodžių prasmę, jeigu žmogus studijuoja Torą ir laikosi priesakų, nukreipdamas savo širdį į tai, kad suteiktų malonumą Kūrėjui, o ne sau, toks darbas turėtų būti vadinamas „Tora lišmo“ („dėl Jo“) arba „Tora lo lišmo“ („ne dėl Jo“). Tai reikštų, kad žmogus veikia dėl Kūrėjo. Kodėl tuomet vartojami pavadinimai lišma ir lo lišma, reiškiantys „dėl jos“ ir „ne dėl jos“, tai yra dėl pačios Toros?

Be abejo, čia slypi gilesnė prasmė. Iš pačios formuluotės matyti, kad nepakanka vien Toros lišmo, tai yra noro suteikti malonumą savo Kūrėjui. Studijavimas turi būti lišma, tai yra dėl pačios Toros. Ir tai reikia paaiškinti.

39. Žinoma, kad Tora vadinama „Gyvenimo Tora“. Kaip parašyta: „Nes jie yra gyvenimas tiems, kurie juos randa“ (Patarlių knyga, 4:22). Taip pat parašyta: „Juk tai nėra jums tuščias dalykas, nes tai jūsų gyvenimas“ (Pakartoto Įstatymo knyga, 32:47). Todėl Toros lišma prasmė yra ta, kad Toros studijavimas ir priesakų laikymasis suteikia žmogui gyvenimą ir ilgas dienas. Tuomet Tora atitinka savo vardą - „Gyvenimo Tora“. Tačiau jeigu žmogus nenukreipia savo širdies ir proto į šį tikslą, Toros studijavimas ir priesakų laikymasis atneša jam priešingą rezultatą - ne gyvenimą ir ilgas dienas, o jų priešingybę. Tai jau yra visiškai lo lišma, nes Toros vardas yra „Gyvenimo Tora“. Šiuos žodžius paaiškina mūsų išminčiai (Taanit, 7a): „Kiekvienam, kuris studijuoja Torą lo lišma, jo Tora tampa mirties nuodais. O tam, kuris studijuoja Torą lišma, jo Tora tampa gyvybės vaistais.“

Tačiau šie žodžiai reikalauja paaiškinimo. Kaip ir dėl ko šventoji Tora gali tapti žmogui mirties nuodais? Negana to, kad visas jo darbas ir pastangos būtų bergždžios ir jis negautų jokios naudos, bet dar pati Tora ir dvasinis darbas jam taptų mirties nuodais. Tai iš tiesų stebina.

40. Pirmiausia turime suprasti mūsų išminčių žodžius (Megila, 6b): „Dėjau pastangas ir radau - tikėk. Nedėjau pastangų ir radau - netikėk.“

Turime paklausti, ką reiškia „dėjau pastangas ir radau“. Atrodo, kad šie du dalykai vienas kitam prieštarauja. Juk pastangos reiškia darbą ir triūsą, kuriuos žmogus atiduoda kaip kainą už norimą įgijimą. Dėl vertingo dalyko jis deda daug pastangų, o dėl mažiau vertingo - mažiau.

Tačiau radimas yra priešingas dalykas. Paprastai žmogus ką nors randa visiškai netikėtai, iš anksto tam nesiruošęs, nedėjęs darbo, pastangų ir nemokėjęs jokios kainos. Todėl kaip galima sakyti: „Dėjau pastangas ir radau“? Jeigu čia reikalingos pastangos, reikėjo sakyti „Dėjau pastangas ir įsigijau“ arba „Dėjau pastangas ir nusipelniau“, bet ne „Dėjau pastangas ir radau“.

41. Knygoje Zohar, aiškinant žodžius „Tie, kurie Manęs ieško, Mane suras“, klausiama: „Kur žmogus randa Kūrėją?“ Ir atsakoma, kad Kūrėją galima rasti tik Toroje. Taip pat apie eilutę „Iš tiesų Tu esi pasislėpęs Kūrėjas“ sakoma, kad Kūrėjas slepia save šventojoje Toroje.

Turime tinkamai suprasti šiuos žodžius. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Kūrėjas pasislėpęs materialiuose dalykuose, šio pasaulio įvykiuose ir jo tuštybėse, tai yra visame kame, kas nepriklauso Torai. Kaip tuomet galima teigti priešingai, kad Jis slepia save tik Toroje?

Taip pat turime suprasti bendrą šio paslėpimo prasmę. Kodėl Kūrėjas slepia save taip, kad žmogus turi Jo ieškoti? Kam reikalingas šis paslėpimas? Ir ką reiškia žodžiai „Visi, kurie Jo ieško, Jį suras“, kaip suprantame iš eilutės „Tie, kurie Manęs ieško, Mane suras“? Turime nuodugniai išsiaiškinti, kas yra šis ieškojimas ir radimas bei kodėl jie reikalingi.

42. Iš tiesų turite žinoti, kad mūsų didelio nutolimo nuo Kūrėjo ir mūsų polinkio taip lengvai pažeisti Jo valią priežastis yra viena. Būtent ši priežastis tapo visų mūsų patiriamų kančių ir skausmų, visų tyčinių ir netyčinių nusižengimų šaltiniu. Aišku, kad pašalinę šią priežastį, iš karto išsivaduotume iš bet kokio sielvarto ir skausmo. Tuomet iš karto nusipelnytume susiliejimo (Dvekut) su Juo visa savo širdimi, siela ir jėgomis. Ir aš jums sakau, kad ši pirminė priežastis yra ne kas kita, kaip mūsų nepakankamas Kūrėjo valdymo Jo kūrinių atžvilgiu supratimas. Mes nesuprantame Jo taip, kaip turėtume suprasti.

43. Tarkime, Kūrėjas savo kūrinių atžvilgiu vykdytų atvirą valdymą (Hašgacha). Pavyzdžiui, kiekvienas, kuris suvalgytų ką nors draudžiamo, tuoj pat užspringtų ir mirtų. O kiekvienas, kuris įvykdytų priesaką, iš karto pajustų tokį nuostabų malonumą, kokį gali suteikti patys didžiausi šio materialiojo pasaulio malonumai. Tuomet kuris gi kvailys net pagalvotų paragauti draudžiamo dalyko, žinodamas, kad tuoj pat dėl to neteks gyvybės? Juk žmogui net nekyla mintis šokti į ugnį. Ir kuris gi kvailys neįvykdytų priesako kaip įmanoma greičiau? Juk lygiai taip pat žmogus nedelsdamas priima didelį materialų malonumą, kai tik turi galimybę jį gauti. Taigi jeigu Kūrėjo valdymas mums būtų atviras, visi pasaulio žmonės būtų visiški teisuoliai.

44. Matote, kad mūsų pasaulyje mums trūksta tik atviro Kūrėjo valdymo. Jeigu Jis būtų atviras, visi pasaulio žmonės taptų visiškais teisuoliais ir susilietų su Kūrėju absoliučia meile. Juk kiekvienam iš mūsų būtų didžiulė garbė būti Jo artimu, mylėti Jį visa širdimi ir siela bei nuolat būti su Juo susiliejus, neprarandant nė vienos akimirkos.

Tačiau taip nėra. Šiame pasaulyje už priesako vykdymą negaunamas akivaizdus atlygis, o tie, kurie pažeidžia Kūrėjo valią, nėra baudžiami mūsų akyse. Kūrėjas yra jiems kantrus. Maža to, kartais atrodo, kad vyksta visiškai priešingai. Kaip parašyta (Psalmių knyga, 73): „Štai šie nedorėliai gyvena ramiai pasaulyje ir didina savo turtus.“ Todėl ne kiekvienas, panorėjęs priartėti prie Kūrėjo, iš karto gali tai padaryti. Priešingai, mes klumpame kiekviename žingsnyje. Kaip mūsų išminčiai pasakė (Vajikra Raba, 2), aiškindami Rašto žodžius „Vieną žmogų radau iš tūkstančio“: „Tūkstantis įeina į kambarį, o vienas išeina į Šviesą.“

Taigi Kūrėjo valdymo supratimas yra viso gėrio priežastis, o jo nesupratimas - viso blogio priežastis. Vadinasi, tai yra ašis, aplink kurią sukasi visų pasaulio žmonių gyvenimas - tiek į gera, tiek į bloga.

45. Atidžiai išnagrinėję Kūrėjo valdymo suvokimą, kurį gali pasiekti žmonės, rasime keturias jo rūšis. Kiekvienoje iš jų žmogus savaip suvokia Kūrėjo valdymą. Taigi egzistuoja keturios Kūrėjo valdymo suvokimo pakopos. Tačiau iš esmės jų yra tik dvi: Kūrėjo veido paslėpimas ir Kūrėjo veido atskleidimas. Šios dvi pakopos skirstomos į keturias.

Kūrėjo veido paslėpimas apima dvi pakopas: viengubą paslėpimą ir paslėpimą paslėpime, arba dvigubą paslėpimą. Kūrėjo veido atskleidimas taip pat apima dvi pakopas: Kūrėjo valdymą atlygiu ir bausme bei amžinąjį Kūrėjo valdymą. Visa tai bus paaiškinta toliau.

46. Rašte pasakyta (Pakartoto Įstatymo knyga, 31:17): „Tuomet tą dieną užsidegs Mano pyktis prieš juos. Aš juos paliksiu ir paslėpsiu nuo jų savo veidą. Jie bus praryti, juos ištiks daugybė nelaimių ir vargų. Tą dieną jie sakys: „Argi ne todėl mus ištiko šios nelaimės, kad mūsų Dievo nėra tarp mūsų?“ O Aš tą dieną tikrai paslėpsiu savo veidą dėl viso blogio, kurį jie padarė, nes jie nusigręžė į kitus dievus.“

Atidžiai išnagrinėję šiuos žodžius pamatysime, kad pradžioje pasakyta: „Tuomet užsidegs Mano pyktis... ir paslėpsiu savo veidą.“ Tai reiškia vieną paslėpimą. Tačiau vėliau sakoma: „Juos ištiks daugybė nelaimių ir vargų... O Aš tikrai paslėpsiu savo veidą.“ Hebrajiškame originale žodis „paslėpsiu“ pakartojamas du kartus. Tai reiškia dvigubą paslėpimą. Turime suprasti, kas yra šis dvigubas paslėpimas.

47. Pirmiausia turime suprasti, ką reiškia „Kūrėjo veidas“, apie kurį Rašte sakoma: „Paslėpsiu savo veidą.“ Tai galima palyginti su žmogumi, kuris pamato savo draugo veidą ir iš karto jį atpažįsta. Tačiau jeigu jis mato draugą tik iš nugaros, nebegali būti visiškai tikras, kad tai tas pats žmogus. Jam gali kilti abejonė: „Galbūt tai kas nors kitas, o ne mano draugas?“

Taip yra ir mūsų nagrinėjamu atveju. Visi žino ir jaučia, kad Kūrėjas yra geras ir kad Gerojo prigimtis yra daryti gera. Todėl kai Kūrėjas dosniai suteikia gėrį savo kūriniams, laikoma, kad Jo veidas yra jiems atskleistas. Juk tuomet visi Jį atpažįsta ir jaučia, nes Jis elgiasi pagal savo vardą - kaip Gerasis, darantis gera. Tai jau paaiškinome kalbėdami apie atvirą Kūrėjo valdymą.

48. Tačiau kai Kūrėjas elgiasi su savo kūriniais priešingai tam, kas buvo paaiškinta, tai yra kai jie šiame pasaulyje patiria kančias ir skausmus, laikoma, kad jie mato Kūrėjo užpakalinę pusę (Achoraim). Taip yra todėl, kad Jo veidas, reiškiantis visišką gėrio savybę, yra nuo jų visiškai paslėptas. Toks elgesys, regis, neatitinka Jo vardo. Tai panašu į žmogų, kuris mato savo draugą iš nugaros ir ima abejoti: „Galbūt tai ne jis?“

Rašte pasakyta: „Tuomet užsidegs Mano pyktis... ir paslėpsiu nuo jų savo veidą.“ Pykčio metu, kai kūriniai patiria kančias ir skausmus, laikoma, kad Kūrėjas paslepia savo veidą, tai yra savo absoliutų gerumą. Tuomet atsiskleidžia tik Jo užpakalinė pusė. Tokioje būsenoje žmogui reikia labai stiprinti tikėjimą Kūrėju ir saugotis minčių, vedančių į nusižengimą, nes labai sunku atpažinti Kūrėją iš užpakalinės pusės. Tai vadinama viengubu paslėpimu.

49. Tačiau kai nelaimės ir kančios labai sustiprėja, jos sukelia dvigubą paslėpimą, kuris knygose vadinamas „paslėpimu paslėpime“. Tai reiškia, kad žmogus nebemato net Kūrėjo užpakalinės pusės. Kitaip tariant, jis nebetiki, kad Kūrėjas pyksta ant jo ir baudžia jį. Žmogus visas nelaimes priskiria atsitiktinumui arba gamtos veikimui ir ima neigti Kūrėjo valdymą atlygiu ir bausme. Tai ir yra Rašto žodžių „O Aš tikrai paslėpsiu savo veidą... nes jie nusigręžė į kitus dievus“ prasmė. Žmonės ima neigti Kūrėją ir atsigręžia į stabmeldystę.

50. Tačiau anksčiau, kai Rašte kalbama tik apie viengubą paslėpimą, pasakyta: „Tą dieną jie sakys: „Argi ne todėl mus ištiko šios nelaimės, kad mūsų Dievo nėra tarp mūsų?“ Tai reiškia, kad jie vis dar tiki Kūrėjo valdymu atlygiu ir bausme. Jie mano, kad nelaimės ir kančios juos ištiko todėl, kad jie nėra susilieję su Kūrėju. Kaip parašyta: „Argi ne todėl mus ištiko šios nelaimės, kad mūsų Dievo nėra tarp mūsų?“ Tai reiškia, kad jie vis dar mato Kūrėją, tačiau tik iš užpakalinės pusės. Todėl ši būsena vadinama viengubu paslėpimu, tai yra vien Kūrėjo veido paslėpimu.

51. Taigi paaiškinome dvi paslėpto Kūrėjo valdymo suvokimo pakopas, kurias patiria žmonės: viengubą paslėpimą ir paslėpimą paslėpime. Viengubas paslėpimas reiškia, kad paslėptas tik Kūrėjo veidas, o Jo užpakalinė pusė žmogui atsiskleidžia. Žmogus tiki, kad Kūrėjas siunčia jam kančias kaip bausmę. Nors jam sunku nuolat atpažinti Kūrėją iš užpakalinės pusės, ir dėl to kartais jis nusižengia, net ir tuomet jis laikomas „nevisišku nedorėliu“. Kitaip tariant, jo nusižengimai prilyginami klaidoms, nes jie kyla dėl susikaupusių kančių. Tačiau iš esmės žmogus vis dar tiki Kūrėjo valdymu atlygiu ir bausme.

52. Paslėpimas paslėpime reiškia, kad nuo žmogaus paslėpta net Kūrėjo užpakalinė pusė. Taip yra todėl, kad žmogus netiki atlygiu ir bausme. Tokio žmogaus nusižengimai jau laikomi tyčinėmis nuodėmėmis. Jis vadinamas „visišku nedorėliu“, nes neigia Kūrėjo valdymą ir teigia, kad Kūrėjas visiškai nesirūpina savo kūriniais. Todėl jis atsigręžia į stabmeldystę, kaip parašyta: „Nes jie nusigręžė į kitus dievus.“

53. Turime žinoti, kad visas dvasinis darbas, susijęs su Toros studijavimu ir priesakų laikymusi laisvo pasirinkimo pagrindu, daugiausia vyksta būtent šiose dviejose paslėpto Kūrėjo valdymo pakopose. Apie šį laikotarpį Ben He He pasakė (Avot, 5 skyrius): „Atlygis priklauso nuo patirtų pastangų ir kančių.“

Kadangi Kūrėjo valdymas nėra atskleistas, žmogus gali matyti Jį tik per veido paslėpimą, tai yra iš užpakalinės pusės. Tai panašu į žmogų, kuris mato draugą iš nugaros ir abejoja, ar tai tikrai jis. Tokioje būsenoje žmogui visada paliekamas pasirinkimas - laikytis Kūrėjo valios ar ją pažeisti. Juk patiriamos nelaimės ir kančios sukelia abejonių, ar Kūrėjas iš tikrųjų valdo savo kūrinius. Pirmuoju atveju tai sukelia netyčinius nusižengimus, o antruoju - tyčines nuodėmes.

Bet kuriuo atveju žmogus vis dar patiria dideles kančias ir turi dėti daug pastangų. Apie šį laikotarpį Rašte pasakyta: „Visa, ką tavo ranka pajėgia padaryti, daryk iš visų jėgų“ (Mokytojo knyga, 9:10). Juk žmogus nenusipelnys Kūrėjo veido atskleidimo, reiškiančio visišką Jo gerumo suvokimą, kol neįdės visų pastangų ir nepadarys visko, kas yra jo galioje. O atlygis priklauso nuo pastangų ir kančių.

54. Kai Kūrėjas mato, kad žmogus jau įdėjo visą jam skirtą pastangų kiekį ir savo pasirinkimo bei tikėjimo stiprinimo jėga atliko viską, ką turėjo atlikti, Kūrėjas jam padeda. Tuomet žmogus pasiekia atvirą Kūrėjo valdymą, tai yra Kūrėjo veido atskleidimą. Jis nusipelno visiško sugrįžimo pas Kūrėją (Tšuva). Tai reiškia, kad jis vėl susilieja su Kūrėju visa savo širdimi, siela ir jėgomis, tarsi savaime traukiamas atviro Kūrėjo valdymo suvokimo.

55. Šis suvokimas ir sugrįžimas pas Kūrėją pasireiškia dviem pakopomis. Pirmoji - visiškas Kūrėjo valdymo atlygiu ir bausme suvokimas. Žmogus ne tik aiškiai suvokia atlygį už kiekvieną priesaką būsimajame pasaulyje, bet ir nusipelno patirti nuostabų malonumą, kurį suteikia pats priesako vykdymas šiame pasaulyje.

Taip pat jis ne tik suvokia karčią bausmę, laukiančią už kiekvieną nusižengimą po mirties, bet ir jau šiame gyvenime pajunta kiekvieno nusižengimo kartumą.

Todėl žmogus, nusipelnęs tokio atviro Kūrėjo valdymo, yra tikras, kad daugiau nebenusidės. Lygiai taip pat žmogus yra tikras, kad nesupjaustys savo kūno ir nesukels sau baisių kančių. Be to, jis yra tikras, kad nepraleis nė vienos galimybės įvykdyti priesaką, vos tik tokia galimybė atsiras. Tai panašu į žmogų, kuris nepraleidžia progos gauti didelį materialų malonumą ar didelį pelną, kai tik gali jį pasiekti.

56. Dabar galite suprasti mūsų išminčių žodžius: „Kas yra sugrįžimas pas Kūrėją? Kai Tas, kuris žino visas paslaptis, paliudija, kad žmogus daugiau nebegrįš prie savo kvailumo.“ Iš pirmo žvilgsnio šie žodžiai kelia nuostabą. Juk kas galėtų pakilti į dangų ir išgirsti Kūrėjo liudijimą? Ir kam Kūrėjas turėtų tai paliudyti? Argi nepakanka, kad pats Kūrėjas žino, jog žmogus sugrįžo pas Jį visa širdimi ir daugiau nebenusidės?

Tačiau iš to, kas paaiškinta, viskas tampa labai paprasta. Iš tiesų žmogus negali būti visiškai tikras, kad daugiau nebenusidės, kol nenusipelno minėto atlygio ir bausmės suvokimo, tai yra Kūrėjo veido atskleidimo. Šis veido atskleidimas, ateinantis per Kūrėjo pagalbą, vadinamas „liudijimu“. Juk pati Kūrėjo suteikta pagalba, leidžianti žmogui suvokti atlygį ir bausmę, garantuoja, kad jis daugiau nebenusidės.

Todėl sakoma, kad pats Kūrėjas jam liudija. Taigi klausimas „Kas yra sugrįžimas pas Kūrėją?“ reiškia: kada žmogus gali būti tikras, kad nusipelnė visiško sugrįžimo? Tam pateikiamas aiškus ženklas: „Kai Tas, kuris žino visas paslaptis, paliudija, kad jis daugiau nebegrįš prie savo kvailumo.“ Tai reiškia, kad žmogus pasieks Kūrėjo veido atskleidimą. Tuomet pati Kūrėjo suteikta pagalba paliudys, kad jis daugiau nebenusidės.

57. Šis sugrįžimas pas Kūrėją vadinamas „sugrįžimu iš baimės“ (Tšuva mi-Jira). Nors žmogus sugrįžta pas Kūrėją visa širdimi ir siela, kol Tas, kuris žino visas paslaptis, paliudija, kad jis daugiau nebegrįš prie savo kvailumo, jo tikrumas, jog daugiau nebenusidės, kyla iš suvokimo ir pojūčio, kokia baisi bausmė ir kokios sunkios kančios kyla dėl nusižengimų. Todėl jis yra tikras, kad daugiau nebenusidės, kaip yra tikras, jog pats sau nesukels baisių kančių.

Tačiau galiausiai šis sugrįžimas ir tikrumas kyla tik iš baimės patirti bausmę už nusižengimus. Vadinasi, žmogus sugrįžta pas Kūrėją tik dėl bausmės baimės. Todėl ši būsena vadinama sugrįžimu iš baimės.

58. Remdamiesi tuo suprasime mūsų išminčių žodžius, kad žmogui, sugrįžusiam pas Kūrėją iš baimės, jo tyčinės nuodėmės tampa tarsi netyčiniai nusižengimai. Turime suprasti, kaip tai įvyksta. Pagal tai, kas paaiškinta 52 punkte, aišku, kad žmogaus tyčinės nuodėmės kyla iš dvigubo Kūrėjo valdymo paslėpimo, tai yra paslėpimo paslėpime. Tokioje būsenoje žmogus netiki Kūrėjo valdymu atlygiu ir bausme.

Viengubo paslėpimo būsenoje žmogus tiki Kūrėjo valdymu atlygiu ir bausme, tačiau dėl susikaupusių kančių kartais pasiduoda mintims apie nusižengimą. Nors jis tiki, kad kančias jam atsiuntė Kūrėjas kaip bausmę, vis dėlto jis panašus į žmogų, kuris mato savo draugą iš nugaros ir gali suabejoti, ar tai tikrai jis. Kaip jau paaiškinta, tokie nusižengimai laikomi tik klaidomis, nes žmogus iš esmės vis dar tiki atlygiu ir bausme.

59. Todėl kai žmogus nusipelno sugrįžimo iš baimės, tai yra aiškaus atlygio ir bausmės suvokimo, ir tampa tikras, kad daugiau nebenusidės, jame visiškai ištaisomas paslėpimas paslėpime. Taip yra todėl, kad dabar jis aiškiai mato, jog Kūrėjas valdo atlygį ir bausmę. Jam tampa aišku, kad visos kada nors patirtos kančios buvo Kūrėjo valdymo skirta bausmė už jo padarytas nuodėmes. Žvelgdamas atgal, jis supranta padaręs didelę klaidą. Todėl jo tyčinės nuodėmės išraunamos su šaknimis.

Tačiau jos nėra visiškai panaikinamos. Jos tampa panašios į netyčinius nusižengimus, padarytus viengubo paslėpimo būsenoje. Tuomet žmogus klydo dėl sumaišties, kurią sukėlė daugybė kančių, galinčių išvesti žmogų iš proto. Todėl šie nusižengimai laikomi tik klaidomis.

60. Tačiau šiuo sugrįžimu žmogus dar visiškai neištaisė pirmojo Kūrėjo veido paslėpimo, kurį patyrė anksčiau. Jis ištaisomas tik nuo tos akimirkos, kai žmogus nusipelno Kūrėjo veido atskleidimo. Tačiau praeityje, iki sugrįžimo pas Kūrėją, veido paslėpimas ir visi dėl jo padaryti netyčiniai nusižengimai liko tokie, kokie buvo, be jokio pasikeitimo ar ištaisymo. Juk ir tuomet žmogus tikėjo, kad nelaimės ir kančios jį ištiko kaip bausmė. Kaip parašyta: „Tą dieną jie sakys: „Argi ne todėl mus ištiko šios nelaimės, kad mūsų Dievo nėra tarp mūsų?““61. Todėl žmogus vis dar laikomas „nevisišku teisuoliu“. Juk tas, kuris nusipelno Kūrėjo veido atskleidimo, tai yra visiško Jo gerumo suvokimo, atitinkančio Jo vardą, vadinamas „teisuoliu“ (55 punktas). Taip yra todėl, kad jis pateisina Kūrėjo valdymą tokį, koks jis iš tiesų yra - kad Kūrėjas yra absoliučiai geras ir tobulas visų savo kūrinių atžvilgiu, kad Jis yra geras tiek geriesiems, tiek blogiesiems.

Todėl nuo tos akimirkos, kai žmogus nusipelno Kūrėjo veido atskleidimo, jis įgyja teisę vadintis „teisuoliu“. Tačiau kadangi jis dar neužbaigė viso ištaisymo, o ištaisė tik paslėpimą paslėpime, ir net pirmojo paslėpimo neištaisė savo praeities atžvilgiu, o tik nuo dabartinės akimirkos, ankstesnis laikotarpis, iki sugrįžimo pas Kūrėją, dar negali būti laikomas teisuolio būsena. Juk anuomet Kūrėjo veidas vis dar buvo nuo jo paslėptas, kaip ir anksčiau. Todėl jis vadinamas „nevisišku teisuoliu“, tai yra žmogumi, kuriam dar reikia ištaisyti savo praeitį.

62. Jis taip pat vadinamas „viduriniuoju“ (Beinoni). Taip yra todėl, kad nusipelnęs sugrįžimo iš baimės, jis per tolesnį Toros studijavimą ir gerus darbus tampa pasirengęs nusipelnyti ir sugrįžimo iš meilės. Tuomet žmogus pasiekia „visiško teisuolio“ būseną. Taigi dabar jis yra tarp baimės ir meilės, todėl vadinamas „viduriniuoju“. Tačiau iki tol jis dar nebuvo pakankamai pasirengęs net pradėti ruoštis sugrįžimui iš meilės.

63. Taigi išsamiai paaiškinome pirmąją Kūrėjo veido atskleidimo suvokimo pakopą. Tai Kūrėjo valdymo atlygiu ir bausme suvokimas bei pajautimas tokiu mastu, kad Tas, kuris žino visas paslaptis, gali paliudyti, jog žmogus daugiau nebegrįš prie savo kvailumo. Tai vadinama „sugrįžimu iš baimės“. Tuomet jo tyčinės nuodėmės tampa netyčiniais nusižengimais. Ši būsena taip pat vadinama „nevisišku teisuoliu“ ir „viduriniuoju“.

64. Dabar paaiškinsime antrąją Kūrėjo veido atskleidimo suvokimo pakopą. Tai visiško, tikro ir amžino Kūrėjo valdymo suvokimas. Jis reiškia, kad Kūrėjas valdo savo kūrinius kaip Gerasis, darantis gera tiek geriesiems, tiek blogiesiems. Tuomet žmogus laikomas „visišku teisuoliu“, o jo sugrįžimas vadinamas „sugrįžimu iš meilės“. Jis nusipelno to, kad jo tyčinės nuodėmės virsta nuopelnais.

Taigi paaiškinome visas keturias Kūrėjo valdymo suvokimo pakopas, kurios egzistuoja kūrinių atžvilgiu. Pirmosios trys pakopos - dvigubas paslėpimas, viengubas paslėpimas ir Kūrėjo valdymo atlygiu bei bausme suvokimas - tėra pasiruošimas ketvirtajai pakopai. O ketvirtoji pakopa yra tikrojo ir amžinojo Kūrėjo valdymo suvokimas.

65. Tačiau vis dar turime suprasti, kodėl žmogui nepakanka trečiosios pakopos, tai yra Kūrėjo valdymo atlygiu ir bausme suvokimo. Juk jau sakėme, kad žmogus nusipelnė būsenos, kai Tas, kuris žino visas paslaptis, paliudija, jog jis daugiau nebenusidės. Kodėl tuomet jis vis dar vadinamas „viduriniuoju“ arba „nevisišku teisuoliu“? Juk pats šis pavadinimas rodo, kad jo darbas dar nėra visiškai pageidaujamas Kūrėjo akyse ir kad jo Toros studijavime bei dvasiniame darbe vis dar yra tam tikras trūkumas ar yda.

66. Pirmiausia panagrinėkime klausimą, kurį aiškintojai iškėlė dėl priesako mylėti Kūrėją. Kaip Tora galėjo įpareigoti mus vykdyti priesaką, kurio, atrodo, apskritai neįmanoma įvykdyti? Juk žmogus gali save priversti ir įpareigoti atlikti įvairius veiksmus, tačiau jokia pasaulio prievarta negali priversti jo mylėti.

Aiškintojai paaiškino, kad tinkamai vykdant visus kitus 612 priesakų, meilė Kūrėjui atsiranda savaime. Todėl laikoma, kad šį priesaką įmanoma įvykdyti. Juk žmogus gali save priversti tinkamai laikytis 612 priesakų, o tuomet nusipelnys ir meilės Kūrėjui.

67. Tačiau šie žodžiai reikalauja išsamesnio paaiškinimo. Juk tokiu atveju meilės Kūrėjui nereikėtų pateikti kaip atskiro priesako. Mat mūsų pačių veiksmai ar pastangos jos tiesiogiai nesukuria. Ji atsiranda savaime, kai žmogus užbaigia visų 612 priesakų vykdymą. Todėl mums pakaktų šių 612 priesakų. Kam tuomet reikėjo atskirai įrašyti meilės priesaką?

68. Kad tai suprastume, pirmiausia turime iš tikrųjų suvokti pačios meilės Kūrėjui prigimtį. Turime žinoti, kad visi žmogui suteikti polinkiai, siekiai ir savybės, kuriomis jis naudojasi bendraudamas su kitais žmonėmis, yra būtini ir dvasiniame darbe Kūrėjui.

Visos šios prigimtinės savybės nuo pat pradžių buvo sukurtos ir įdiegtos žmoguje tik dėl jų galutinio vaidmens - įgyvendinti galutinį žmogaus tikslą. Kaip parašyta: „Nė vienas atstumtasis neliks nuo Jo atstumtas.“ Žmogui reikia visų šių savybių, kad jis galėtų iki galo paruošti save Aukštesniajai gausai priimti ir įvykdyti Kūrėjo valią.

Tai ir yra žodžių prasmė: „Kiekvieną, kuris vadinamas Mano vardu, sukūriau savo šlovei“ (Izaijo knyga, 43:7). Taip pat pasakyta: „Visa, ką Kūrėjas sukūrė, sukūrė dėl savo tikslo“ (Patarlių knyga, 16:4). Tačiau kol žmogus dar nepasiekė galutinio tikslo, jam suteiktas visas pasaulis, kuriame jis gali ugdyti ir tobulinti visas savo prigimtines savybes bei polinkius, bendraudamas su kitais žmonėmis. Taip šios savybės paruošiamos tikrajai savo paskirčiai.

Kaip sakė mūsų išminčiai: „Žmogus turi sakyti: „Pasaulis buvo sukurtas dėl manęs.“ Juk visi pasaulio žmonės yra reikalingi kiekvienam žmogui, nes per santykius su jais jis ugdo ir paruošia savo savybes bei polinkius, kad jie taptų tinkamais indais (Kelim) Kūrėjo darbui.

69. Todėl meilės Kūrėjui esmę turime suprasti per meilės savybes, kurios pasireiškia vieno žmogaus santykyje su kitu. Meilė Kūrėjui neišvengiamai pasiekiama per šias savybes, nes nuo pat pradžių jos buvo įdiegtos žmogui būtent dėl šio tikslo. Nagrinėdami meilę tarp žmonių matome keturis meilės laipsnius, vieną aukštesnį už kitą. Kitaip tariant, yra dvi pagrindinės meilės rūšys, kurios skirstomos į keturis laipsnius.

70. Pirmoji rūšis - sąlyginė meilė. Tai reiškia, kad žmogus gauna iš savo draugo tiek daug gėrio, malonumo ir naudos, jog jo siela prisiriša prie draugo nuostabia meile.

Šioje meilės rūšyje yra du laipsniai. Pirmasis laipsnis - kai iki susitikimo ir tarpusavio meilės atsiradimo žmonės buvo vienas kitam padarę žalos. Tačiau dabar jie nebenori to prisiminti, nes „meilė uždengia visas nuodėmes“. Antrasis laipsnis - kai žmonės visada darė vienas kitam gera ir padėdavo vienas kitam, o jų santykiuose niekada nebuvo jokios žalos ar nuostolio.

Redaktoriaus pastaba: originaliame rankraštyje 71 punkto nėra.

72. Antroji rūšis - besąlyginė meilė. Tai reiškia, kad žmogus suvokia savo draugo dorybes kaip nepaprastai iškilias, pranokstančias bet kokį įmanomą įsivaizdavimą. Todėl jo siela prisiriša prie draugo neišmatuojama meile.

Ir čia yra du laipsniai. Pirmasis laipsnis - kai žmogus dar nežino visų savo draugo poelgių ir santykių su kitais žmonėmis. Tuomet ši meilė laikoma dar nevisiškai absoliučia. Taip yra todėl, kad draugas bendrauja ir su kitais žmonėmis, o iš šalies gali atrodyti, jog dėl savo nerūpestingumo jis kartais jiems daro žalą. Jeigu mylintysis tai pamatytų, jo draugo dorybės jo akyse būtų aptemdytos, ir jų tarpusavio meilė galėtų būti sugadinta. Tačiau kol jis nematė šių poelgių, jo meilė išlieka stipri, didelė ir iš tiesų nuostabi.

73. Antrasis besąlyginės meilės laipsnis yra ketvirtasis meilės laipsnis bendroje meilės pakopų sistemoje. Jis taip pat kyla iš draugo dorybių pažinimo. Tačiau dabar žmogus jau žino visus savo draugo poelgius ir santykius su kiekvienu žmogumi, be jokios išimties. Jis viską išnagrinėjo ir įsitikino, kad juose ne tik nėra nė menkiausio trūkumo, bet ir jo draugo gerumas pranoksta viską, ką įmanoma įsivaizduoti. Tai jau yra amžina ir visiška meilė.

74. Turime suprasti, kad šie keturi meilės tarp žmonių laipsniai galioja ir žmogaus meilei Kūrėjui. Maža to, kalbant apie meilę Kūrėjui, jie tampa dvasinėmis pakopomis, kurios viena iš kitos kyla priežasties ir pasekmės tvarka.

Neįmanoma pasiekti nė vienos iš jų, prieš tai nepasiekus pirmojo sąlyginės meilės laipsnio. Kai šis laipsnis visiškai įgyjamas, jis tampa priežastimi pasiekti antrąjį. Kai žmogus visiškai įgyja antrąjį, jis tampa priežastimi pasiekti trečiąjį. Galiausiai trečiasis laipsnis atveda prie ketvirtojo - amžinosios meilės.

75. Todėl kyla klausimas: kaip žmogus gali pasiekti pirmąjį meilės Kūrėjui laipsnį, tai yra pirmąjį sąlyginės meilės laipsnį, kai meilė kyla iš didžiulio gėrio, kurį žmogus gauna iš mylimojo, jeigu laikomės nuostatos, kad atlygis už priesaką šiame pasaulyje nesuteikiamas?

Be to, kaip jau paaiškinta, žmogus pirmiausia turi pereiti pirmąsias dvi Kūrėjo valdymo pakopas, susijusias su Jo veido paslėpimu. Kitaip tariant, tuo metu Kūrėjo veidas, reiškiantis Jo gerumo savybę, nes Gerojo prigimtis yra daryti gera, yra paslėptas (47 punktas). Todėl žmogus tuo laikotarpiu patiria skausmą ir kančias.

Vis dėlto mes žinome, kad visas Toros studijavimas ir dvasinis darbas laisvo pasirinkimo pagrindu daugiausia vyksta būtent šiuo Kūrėjo veido paslėpimo laikotarpiu. Jeigu taip, kaip žmogus gali nusipelnyti antrojo sąlyginės meilės laipsnio, kai mylimasis visada jam darė vien nuostabų ir gausų gėrį ir niekada nepadarė jokios žalos? Juo labiau, kaip jis galėtų pasiekti trečiąjį ar ketvirtąjį meilės laipsnį?

76. Iš tiesų čia mes leidžiamės į labai gilius vandenis. Tačiau turime iš jų iškelti bent vieną brangų perlą. Todėl panagrinėkime mūsų išminčių žodžius (Brachot, 17): „Kai išminčiai išeidavo iš rabi Amio namų, o kai kurie sako - iš rabi Chaninajos namų, jie sakydavo jam: „Savo pasaulį pamatysi dar šiame gyvenime, tavo gyvenimo pabaiga priklausys būsimajam pasauliui, o tavo kojos skubės klausytis Atik Jomin žodžių.“

Turime suprasti, kodėl jie nesakė „Savo pasaulį gausi dar šiame gyvenime“, o pasakė tik „pamatysi“. Jeigu jie norėjo palaiminti žmogų, turėjo palaiminti jį visapusiškai, tai yra kad jis įgytų ir gautų savo pasaulį dar gyvendamas. Taip pat turime suprasti, kodėl žmogus turėtų matyti būsimąjį pasaulį dar savo gyvenime. Juk bent jau jo gyvenimo pabaiga bus būsimajame pasaulyje. Be to, kodėl šį palaiminimą jie pateikė pirmąjį?

77. Pirmiausia turime suprasti, kaip žmogus galėtų matyti būsimąjį pasaulį dar šiame gyvenime. Juk materialiosiomis akimis tikrai negalime matyti nieko dvasiško. Be to, Kūrėjui nebūdinga keisti gamtos dėsnių. Jis nuo pat pradžių nustatė šiuos dėsnius todėl, kad jie tinkamiausi savo tikslui pasiekti. Būtent per juos žmogus ateina į susiliejimą su Kūrėju. Kaip parašyta: „Visa, ką Kūrėjas sukūrė, sukūrė dėl savo tikslo.“ Todėl turime suprasti, kaip žmogus gali pamatyti savo pasaulį dar šiame gyvenime.

78. Pasakysiu jums, kad toks matymas žmogui suteikiamas per akių atsivėrimą Toroje. Kaip parašyta: „Atverk man akis, kad pamatyčiau nuostabius dalykus Tavo Toroje.“ Būtent apie tai kalbama priesaikoje, kuri duodama sielai prieš jai įžengiant į kūną (Nida, 30b): „Net jeigu visas pasaulis tau sakys, kad esi teisuolis, savo paties akyse laikyk save nedorėliu.“

Kitaip tariant, kol dar nenusipelnei „akių atsivėrimo“ Toroje, laikyk save nedorėliu. Neapgaudinėk savęs vien todėl, kad visas pasaulis tave laiko teisuoliu.

Dabar suprasite ir tai, kodėl palaiminimas „Savo pasaulį pamatysi dar šiame gyvenime“ pateikiamas pirmasis. Juk iki tol žmogus dar nepasiekia net „nevisiško teisuolio“ pakopos.

79. Tačiau vis dar turime suprasti štai ką. Jeigu žmogus pats žino, kad jau laikėsi visos Toros, ir visas pasaulis tam pritaria, kodėl to visiškai nepakanka? Kodėl jam duodama priesaika ir toliau laikyti save nedorėliu? Argi vien todėl, kad jis dar nepasiekė nuostabios akių atsivėrimo Toroje pakopos, jis prilyginamas nedorėliui? Tai iš tiesų labai stebina.

80. Jau paaiškinome keturias pakopas, kuriomis žmonės suvokia Kūrėjo valdymą jų atžvilgiu. Dvi iš jų priklauso veido paslėpimui, o kitos dvi - veido atskleidimui.

Taip pat paaiškinome, kodėl Kūrėjo veidas paslėptas nuo žmonių. Tai padaryta sąmoningai, kad žmogui būtų suteikta galimybė laisva valia dėti pastangas ir užsiimti Kūrėjo darbu, studijuojant Torą ir laikantis priesakų. Tuomet Kūrėjas patiria didesnį malonumą iš žmogaus Toros studijavimo ir priesakų laikymosi negu iš aukštesniųjų angelų tarnystės. Juk angelai neturi pasirinkimo laisvės ir yra priversti atlikti jiems skirtą užduotį. Yra ir kitų paslėpimo priežasčių, tačiau čia ne vieta jas išsamiai nagrinėti.

81. Nors Kūrėjo veido paslėpimą aukščiau įvertinome kaip svarbią būseną, jis dar nelaikomas tobulumu. Tai tik pereinamoji būsena, iš kurios žmogus gali pasiekti trokštamą tobulumą. Tai reiškia, kad visas žmogui paruoštas atlygis už priesakus įgyjamas tik per jo darbą studijuojant Torą ir atliekant gerus darbus Kūrėjo veido paslėpimo metu, kai žmogus veikia laisva valia. Tuomet stiprindamas tikėjimą ir laikydamasis Kūrėjo valios jis patiria sunkumų ir kančių. O visas jo atlygis matuojamas pagal pastangas ir kančias, kurias jis patyrė studijuodamas Torą ir vykdydamas priesakus. Kaip sakė Ben He He: „Atlygis priklauso nuo patirtų pastangų ir kančių.“

82. Todėl kiekvienas žmogus turi pereiti šį Kūrėjo veido paslėpimo laikotarpį. Kai jis užbaigia šią pereinamąją būseną, nusipelno atviro Kūrėjo valdymo, tai yra Jo veido atskleidimo.

Kol žmogus dar nenusipelnė veido atskleidimo, nors ir mato Kūrėjo užpakalinę pusę, jis negali visiškai išvengti nusižengimų. Maža to, jis negali tinkamai laikytis visų 613 priesakų, nes meilė neatsiranda per prievartą. Ir net vykdydamas 612 priesakų jis dar nėra visiškai tobulas, nes net jo baimė nėra pakankamai tvirta.

Tai ir yra prasmė to, kad žodžio „Tora“ gematrija yra 611. Juk kiekviena gematrija priklauso užpakalinės pusės suvokimui. Todėl žmogus negali tinkamai laikytis net 612 priesakų. Tai ir reiškia žodžiai: „Jis ne amžinai ginčysis.“ Galiausiai žmogus nusipelno Kūrėjo veido atskleidimo.

83. Pirmoji Kūrėjo veido atskleidimo pakopa yra visiškai aiškus Kūrėjo valdymo atlygiu ir bausme suvokimas. Ją žmogus pasiekia tik per Kūrėjo pagalbą, kai nusipelno nuostabaus akių atsivėrimo Toroje. Tuomet jis tampa „nuolat stiprėjančiu šaltiniu“, kaip sakė rabi Meiras (Avot, 6 skyrius). Kiekviename Toros priesake, kurį žmogus jau vykdė savo laisvu pasirinkimu, jis nusipelno pamatyti jam numatytą atlygį už tą priesaką būsimajame pasaulyje. Taip pat jis suvokia didžiulį praradimą, kylantį dėl nusižengimo.

84. Nors atlygis dar nėra jo rankose, nes atlygis už priesaką nesuteikiamas šiame pasaulyje, nuo šiol jam pakanka aiškaus būsimo atlygio suvokimo, kad kiekvieno priesako vykdymo metu patirtų didelį malonumą. Juk sakoma: „Visa, kas tikrai bus gauta, laikoma jau gautu.“

Pavyzdžiui, prekybininkas sudaro sandorį, iš kurio gaus didelį pelną. Nors pinigus jis gaus tik po ilgo laiko, jeigu yra visiškai tikras, kad pelnas tikrai ateis nustatytu metu, jis jau dabar džiaugiasi taip, tarsi pinigus būtų gavęs iš karto.

85. Suprantama, kad toks atviras Kūrėjo valdymas liudija, jog nuo šiol žmogus visa savo širdimi, siela ir jėgomis laikysis Toros ir priesakų. Nuo nusižengimų jis bėgs taip, kaip žmogus bėga nuo ugnies. Ir nors jis dar nėra visiškas teisuolis, nes dar nenusipelnė sugrįžimo iš meilės, stiprus jo susiliejimas (Dvekut) su Tora ir gerais darbais padeda jam pamažu pasiekti sugrįžimą iš meilės. Tai antroji Kūrėjo veido atskleidimo pakopa. Tuomet žmogus gali visiškai laikytis visų 613 priesakų ir tampa visišku teisuoliu.

86. Dabar galime visiškai suprasti klausimą, kurį iškėlėme dėl priesaikos, duodamos sielai prieš jai ateinant į šį pasaulį: „Net jeigu visas pasaulis tau sakys, kad esi teisuolis, savo paties akyse laikyk save nedorėliu.“ Mes klausėme: jeigu visas pasaulis sutinka, kad žmogus yra teisuolis, kodėl jis vis dar turi laikyti save nedorėliu? Argi jis nepasitiki viso pasaulio liudijimu?

Tačiau turime atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką. Kodėl apskritai sakoma „net jeigu visas pasaulis tau sakys“? Koks ryšys tarp žmogaus būsenos ir viso pasaulio liudijimo? Juk žmogus pats save pažįsta geriau už visą pasaulį. Todėl, atrodytų, priesaika turėjo skambėti taip: „Net jeigu pats žinai, kad esi teisuolis.“

Tačiau labiausiai stebina tai, kad Gemaroje aiškiai pasakyta (Brachot, 61): „Rava sakė: „Žmogus savo sieloje turi žinoti, ar jis yra teisuolis, ar ne.“ Vadinasi, žmogui ne tik leidžiama, bet ir privalu pažinti tikrąją savo būseną bei žinoti, ar jis yra visiškas teisuolis.

Be to, jis turi įsigilinti į save ir pats suvokti šią tiesą. Jeigu taip, kodėl sielai duodama priesaika visada laikyti save nedorėliu ir niekada nežinoti tikrosios savo būsenos? Juk mūsų išminčiai įpareigojo žmogų daryti visiškai priešingai.

87. Tačiau šie žodžiai yra labai tikslūs. Kol žmogus nenusipelnė akių atsivėrimo Toroje ir nuostabaus suvokimo, leidžiančio aiškiai pažinti atlygį ir bausmę, jis negali savęs apgaudinėti ir laikyti teisuoliu. Juk jis būtinai jaučia, kad jam trūksta dviejų visapusiškiausių Toros priesakų - meilės ir baimės.

Net visiškos baimės pasiekimas, kai Tas, kuris žino visas paslaptis, paliudija, jog žmogus daugiau nebegrįš prie savo kvailumo dėl didžiulės bausmės baimės ir didžiulio praradimo, kylančio iš nusižengimų, yra neįsivaizduojamas, kol žmogus nepasiekia visiškai aiškaus ir absoliutaus Kūrėjo valdymo atlygiu bei bausme suvokimo.

Tai pirmoji Kūrėjo veido atskleidimo pakopa, kurią žmogus pasiekia per akių atsivėrimą Toroje. O meilės atveju tai dar akivaizdžiau. Juk meilė visiškai nepriklauso nuo žmogaus gebėjimo save priversti, nes ji priklauso nuo širdies suvokimo. Joks darbas ir jokia prievarta čia nepadės.

88. Todėl priesaikoje sakoma: „Net jeigu visas pasaulis tau sakys, kad esi teisuolis.“ Taip yra todėl, kad šie du priesakai - meilė ir baimė - priklauso tik paties žmogaus vidinei būsenai. Niekas kitas pasaulyje negali jų atskirti ir sužinoti, ar žmogus iš tiesų juos pasiekė.

Todėl matydami, kad žmogus tobulai laikosi 611 priesakų, kiti iš karto mano, jog jis tikriausiai turi ir likusius du priesakus - meilę ir baimę. O kadangi žmogaus prigimtis verčia jį pasitikėti kitų nuomone, jis gali padaryti labai didelę klaidą.

Todėl dar prieš sielai ateinant į šį pasaulį jai duodama ši priesaika. Tegul ji mums padeda. Tačiau pats žmogus neabejotinai turi tyrinėti savo būseną ir širdyje žinoti, ar jis yra visiškas teisuolis.

89. Dabar galime suprasti ir klausimą, kurį iškėlėme apie meilės pasiekimą. Klausėme: kaip galima pasiekti net pirmąjį meilės laipsnį, jeigu atlygis už priesaką šiame pasaulyje nesuteikiamas? Dabar aišku, kad žmogui nebūtina iš tikrųjų gauti atlygį už priesaką dar savo gyvenime. Todėl išminčiai taip tiksliai pasakė: „Savo pasaulį pamatysi dar šiame gyvenime, o tavo gyvenimo pabaiga priklausys būsimajam pasauliui.“ Tai reiškia, kad atlygis už priesaką nėra šiame pasaulyje, bet būsimajame.

Tačiau norėdamas pažinti, matyti ir jausti būsimą atlygį už priesaką, žmogus turi dar šiame gyvenime per nuostabų Toros suvokimą jį visiškai aiškiai ir neabejotinai pažinti. Tuomet jis pasiekia sąlyginę meilę. Tai pirmoji pakopa, kurioje žmogus išeina iš Kūrėjo veido paslėpimo ir įžengia į Jo veido atskleidimą. Šios pakopos žmogui reikia, kad jis galėtų tinkamai studijuoti Torą ir laikytis priesakų, kol Tas, kuris žino visas paslaptis, paliudys, jog jis daugiau nebegrįš prie savo kvailumo.

90. Kai žmogus deda pastangas studijuodamas Torą ir laikydamasis priesakų sąlyginės meilės būsenoje, kuri kyla iš būsimo atlygio būsimajame pasaulyje pažinimo, kaip pasakyta „Visa, kas tikrai bus gauta, laikoma jau gautu“, jis pasiekia antrąją Kūrėjo veido atskleidimo pakopą. Tai Kūrėjo valdymo suvokimas Jo amžinumo ir tiesos požiūriu. Kitaip tariant, žmogus suvokia, kad Kūrėjas yra geras ir daro gera tiek geriesiems, tiek blogiesiems.

Šioje būsenoje žmogus pasiekia besąlyginę meilę, o jo tyčinės nuodėmės virsta nuopelnais. Nuo tos akimirkos jis vadinamas „visišku teisuoliu“, nes gali laikytis Toros ir priesakų su meile ir baime. Jis vadinamas „visišku“ todėl, kad visi 613 priesakų jame yra pasiekę tobulumą.91. Tai atsako į anksčiau iškeltą klausimą apie žmogų, pasiekusį trečiąją Kūrėjo valdymo suvokimo pakopą - valdymą atlygiu ir bausme. Nors Tas, kuris žino visas paslaptis, jau paliudija, kad žmogus daugiau nebegrįš prie savo kvailumo, jis vis dar laikomas nevisišku teisuoliu. Dabar aiškiai suprantame, kad jam vis dar trūksta vieno priesako - meilės priesako. Žinoma, jis dar nėra tobulas, nes būtinai turi įvykdyti visus 613 priesakų. Tai būtina pirmoji sąlyga, kad žmogus galėtų peržengti tobulumo slenkstį.

92. Remdamiesi viskuo, kas paaiškinta, suprantame ir išminčių klausimą: „Kaip Tora galėjo mus įpareigoti vykdyti meilės priesaką, jeigu šio priesako vykdymas nėra mūsų rankose ir mes negalime jo pasiekti savo jėgomis?“ Dabar matote ir suprantate, kad būtent apie tai mūsų išminčiai perspėjo: „Dėjau pastangas ir neradau - netikėk.“ Taip pat: „Žmogus visada turi studijuoti Torą ir laikytis priesakų lo lišma, nes iš lo lišma ateinama į lišma“ (Pesachim, 50). Tai patvirtina ir Rašto žodžiai: „Tie, kurie Manęs ieško, Mane suras“ (Patarlių knyga, 8).

93. Štai mūsų išminčių žodžiai (Megila, 6b): „Rabi Icchakas sakė: „Jeigu žmogus tau sako: „Dėjau pastangas ir neradau“, netikėk. Jeigu sako: „Nedėjau pastangų ir radau“, netikėk. O jeigu sako: „Dėjau pastangas ir radau“, tikėk.“ Šie žodžiai taikomi Toros dalykams, o prekyboje ir derybose sėkmė priklauso nuo pagalbos iš aukščiau.“

Tačiau turite žinoti, kad čia vartojamas žodis „radau“ susijęs su Rašto žodžiais: „Tie, kurie Manęs ieško, Mane suras.“ Jis reiškia Kūrėjo veido suradimą. Kaip parašyta knygoje Zohar, Kūrėją galima rasti tik Toroje. Tai reiškia, kad žmogus, dėdamas pastangas studijuoti Torą, nusipelno surasti Kūrėjo veidą. Todėl mūsų išminčiai labai tiksliai pasakė: „Dėjau pastangas ir radau - tikėk.“ Pastangos dedamos studijuojant Torą, o radimas yra Kūrėjo valdymo veido atskleidimas (žr. 47 punktą).

Išminčiai sąmoningai nesakė „Dėjau pastangas ir laimėjau“ arba „Dėjau pastangas ir įsigijau“. Tokie žodžiai galėtų suklaidinti, nes laimėjimas ir įgijimas būtų suprantami tik kaip Toros žinių įgijimas. Todėl jie pasirinko žodį „radau“, norėdami parodyti, kad kalbama ne vien apie Toros įgijimą, bet apie Kūrėjo valdymo veido atskleidimą.

94. Tai taip pat paaiškina žodžius: „Nedėjau pastangų ir radau - netikėk.“ Iš pirmo žvilgsnio tai stebina. Juk kas galėtų būti toks naivus ir manyti, kad galima nusipelnyti Toros nededant jokių pastangų? Tačiau šie žodžiai susiję su eilute: „Tie, kurie Manęs ieško, Mane suras“ (Patarlių knyga, 8:17). Tai reiškia, kad kiekvienas, didelis ar mažas, kuris ieško Kūrėjo, Jį suranda. Būtent tai išreiškia žodžiai „Tie, kurie Manęs ieško“.

Todėl žmogus galėtų pagalvoti, kad tam nereikia didelių pastangų ir kad net menkas žmogus, nenorintis dirbti dėl šio tikslo, vis tiek galės Jį surasti. Dėl to mūsų išminčiai perspėja netikėti tokiu aiškinimu. Čia būtinos pastangos. Todėl pasakyta: „Nedėjau pastangų ir radau - netikėk.“

95. Dabar galite suprasti, kodėl Tora vadinama „gyvenimu“. Kaip parašyta: „Žiūrėk, šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gėrį“ (Pakartoto Įstatymo knyga, 30:15). Taip pat: „Todėl pasirink gyvenimą.“ Ir: „Nes jie yra gyvenimas tiems, kurie juos randa“ (Patarlių knyga, 4:22). Tai kyla iš žodžių: „Karaliaus veido Šviesoje yra gyvenimas“ (Patarlių knyga, 16). Juk Kūrėjas yra viso gyvenimo ir viso gėrio Šaltinis.

Todėl gyvenimas iš Jo sklinda į tas šakas, kurios yra susiliejusios su savo Šaltiniu. Tai tie žmonės, kurie dėjo pastangas ir Toroje surado Jo veido Šviesą. Jie nusipelnė nuostabaus akių atsivėrimo Toroje, kol pasiekė Kūrėjo veido atskleidimą. Tai reiškia, kad jie suvokė tikrąjį Kūrėjo valdymą, atitinkantį Jo vardą - Gerasis, kurio prigimtis yra daryti gera.

96. Tie, kurie to nusipelnė, daugiau nebegali nustoti tinkamai laikytis priesakų, kaip žmogus negali atsisakyti nuostabaus malonumo, kuris jam pasitaiko. Jie bėga nuo nusižengimų taip, kaip žmogus bėga nuo ugnies.

Apie juos pasakyta: „O jūs, kurie susiliejote su savo Kūrėju, visi esate gyvi šiandien.“ Kūrėjo meilė jiems atsiskleidžia natūraliai, per tuos meilės kelius, kurie žmogui buvo paruošti pačios kūrinijos prigimties. Taip yra todėl, kad dabar šaka tinkamai susilieja su savo šaknimi. Todėl gyvenimas iš savo Šaltinio liejasi į ją gausiai ir nenutrūkstamai. Būtent dėl to Tora vadinama „gyvenimu“.

97. Dėl šios priežasties mūsų išminčiai daugelyje vietų perspėja, kad Toros studijavimas būtinai turi būti lišma. Tik taip žmogus gali nusipelnyti gyvenimo. Juk tai Gyvenimo Tora, ir būtent dėl to ji mums buvo duota, kaip parašyta: „Todėl pasirink gyvenimą.“

Todėl kiekvienas žmogus, studijuodamas Torą, turi dėti pastangas ir nukreipti savo protą bei širdį į tai, kad joje surastų „Karaliaus veido Šviesą“. Tai reiškia atviro Kūrėjo valdymo suvokimą, vadinamą „veido Šviesa“. Kiekvienas žmogus gali tai pasiekti. Kaip parašyta: „Tie, kurie Manęs ieško, Mane suras.“ Taip pat: „Dėjau pastangas ir neradau - netikėk.“

Taigi tam nereikia nieko kito, tik pastangų. Kaip parašyta (Taanit, 7a): „Kiekvienam, kuris studijuoja Torą lišma, jo Tora tampa gyvybės vaistais.“ Tai reiškia, kad žmogus turi nukreipti savo protą ir širdį vien į gyvenimo pasiekimą. Būtent tai ir yra lišma prasmė.

98. Dabar matote, kad aiškintojų iškeltas klausimas apie meilės priesaką, esą jo vykdymas nėra mūsų rankose, nes meilė neatsiranda per prievartą, iš tikrųjų nėra pagrįstas. Juk visa tai yra mūsų rankose. Kiekvienas žmogus gali dėti pastangas studijuodamas Torą, kol suras atviro Kūrėjo valdymo suvokimą. Kaip parašyta: „Dėjau pastangas ir radau - tikėk.“

Kai žmogus nusipelno atviro Kūrėjo valdymo, meilė atsiranda savaime, natūraliais jai skirtais keliais. Tas, kuris dėl kokios nors priežasties netiki, kad gali tai pasiekti savo pastangomis, neišvengiamai netiki mūsų išminčių žodžiais. Jis įsivaizduoja, kad ne kiekvienam žmogui pakanka pastangų, ir taip prieštarauja žodžiams: „Dėjau pastangas ir neradau - netikėk.“ Taip pat žodžiams: „Tie, kurie Manęs ieško, Mane suras.“ Būtent tie, kurie ieško, kad ir kas jie būtų - dideli ar maži. Tačiau, žinoma, būtina dėti pastangas.

99. Remdamiesi tuo suprasite žodžių prasmę: „Kiekvienam, kuris studijuoja Torą lo lišma, jo Tora tampa mirties nuodais“ (Taanit, 7a). Taip pat suprasite, kodėl apie eilutę „Iš tiesų Tu esi pasislėpęs Kūrėjas“ sakoma, kad Kūrėjas slepia save Toroje.

Anksčiau klausėme: „Atrodo logiška, kad Kūrėjas turėtų būti paslėptas būtent materialiuose dalykuose ir šio pasaulio tuštybėse, kurios yra už Toros ribų, o ne pačioje Toroje, nes būtent ji yra Jo atskleidimo vieta.“ Taip pat klausėme: „Kam reikalingas šis paslėpimas, kai Kūrėjas paslepia save tam, kad žmogus Jo ieškotų ir Jį surastų, kaip parašyta knygoje Zohar?“

100. Dabar galite gerai suprasti, kad šis Kūrėjo paslėpimas, skirtas tam, kad žmogus Jo ieškotų, yra veido paslėpimas. Jis pasireiškia dviem būdais: viengubu paslėpimu ir paslėpimu paslėpime.

Knyga Zohar mus moko, kad neturėtume nė pagalvoti, jog Kūrėjas nori amžinai valdyti savo kūrinius slėpdamas nuo jų savo veidą. Priešingai, tai panašu į žmogų, kuris sąmoningai pasislepia, kad jo draugas jo ieškotų ir jį surastų.

Taip ir Kūrėjas slepia savo veidą nuo kūrinių tik todėl, kad nori, jog žmonės ieškotų Jo veido atskleidimo ir Jį surastų. Kitaip tariant, jeigu Kūrėjas iš pradžių nebūtų valdęs jų per veido paslėpimą, žmonės neturėtų jokio kelio ar galimybės pasiekti Karaliaus veido Šviesos. Todėl visas paslėpimas yra tik pasiruošimas veido atskleidimui.

101. Parašyta, kad Kūrėjas slepia save Toroje. Kalbant apie kančias ir skausmus, kuriuos žmogus patiria Kūrėjo veido paslėpimo metu, yra skirtumas tarp to, kuris padarė daug nusižengimų ir mažai studijavo Torą bei laikėsi priesakų, ir to, kuris daug užsiėmė Tora bei gerais darbais. Pirmajam lengviau pateisinti savo Kūrėją ir manyti, kad kančios jį ištiko dėl jo nuodėmių ir nepakankamo Toros studijavimo.

Tačiau antrajam tai padaryti gerokai sunkiau. Juk savo protu jis mano, kad nėra nusipelnęs tokių sunkių bausmių. Be to, jis mato, kad jo draugai, kurie yra blogesni už jį, tokių kančių nepatiria. Kaip parašyta: „Nedorėliai, ramiai gyvenantys pasaulyje, didina savo turtus.“ Taip pat: „Veltui valiau savo širdį.“

Todėl kol žmogus dar nenusipelnė Kūrėjo veido atskleidimo, gausus Toros studijavimas ir priesakų laikymasis gali padaryti jo patiriamą veido paslėpimą dar sunkesnį. Tai ir yra žodžių „Kūrėjas slepia save Toroje“ prasmė.

Tačiau visas šis sunkumas, kurį žmogus jaučia dėl Toros, iš tiesų yra tarsi šaukimai, kuriais pati Tora kreipiasi į jį. Ji žadina žmogų paskubėti ir įdėti reikiamą pastangų kiekį, kad kuo greičiau nusipelnytų Kūrėjo veido atskleidimo, kaip to nori Kūrėjas.

102. Todėl parašyta, kad kiekvienam, kuris studijuoja Torą lo lišma, jo Tora tampa mirties nuodais. Jis ne tik neišeina iš Kūrėjo veido paslėpimo į Jo atskleidimą, nes nenukreipė savo proto į pastangas to pasiekti. Maža to, gausiai kaupiamos Toros žinios dar labiau sustiprina jo patiriamą veido paslėpimą. Galiausiai jis patenka į paslėpimą paslėpime. Tai laikoma mirtimi, nes žmogus visiškai atsiskiria nuo savo šaknies. Taigi jo Tora tampa jam mirties nuodais.

103. Tai paaiškina du Toros pavadinimus: „atviroji“ ir „paslėptoji“. Turime suprasti, kam reikalinga paslėptoji Tora ir kodėl ne visa Tora yra atskleista.

Iš tiesų čia slypi gili prasmė. Paslėptoji Tora reiškia, kad Kūrėjas slepia save Toroje. Todėl ji ir vadinama „paslėptąja Tora“. O „atvirąja“ ji vadinama todėl, kad per Torą Kūrėjas atsiskleidžia.

Todėl kabalistai sakė, ir tai taip pat randame Vilniaus Gaono maldyne, kad Toros suvokimo tvarka prasideda nuo paslėptosios dalies ir baigiasi atvirąja. Tai reiškia, kad žmogus, įdėdamas tinkamas pastangas ir pirmiausia gilindamasis į paslėptąją Torą, nusipelno atvirosios Toros, tai yra tiesioginio jos supratimo. Taigi žmogus pradeda nuo paslapties, vadinamos Sod, o kai nusipelno suvokimo, baigia tiesiogine prasme.

104. Taigi išsamiai paaiškinome, kaip įmanoma pasiekti pirmąjį meilės laipsnį - sąlyginę meilę. Sužinojome, kad nors atlygis už priesaką nesuteikiamas šiame pasaulyje, jo suvokimą galima pasiekti dar šiame gyvenime. Tai įvyksta per akių atsivėrimą Toroje. Šis aiškus suvokimas žmogui prilygsta tam, tarsi jis iš karto gautų atlygį už priesaką (žr. 84 punktą).

Todėl žmogus pajunta nuostabų gėrį, glūdintį kūrimo sumanyme - suteikti malonumą kūriniams visa Kūrėjo gerumo pilnatve ir dosnumu. Dėl tokios gausios naudos, kurią žmogus gauna, tarp jo ir Kūrėjo atsiranda nuostabi meilė. Ji be pertraukos liejasi į žmogų tais pačiais keliais ir kanalais, kuriais atsiranda natūrali meilė.

105. Tačiau visa tai žmogui atsiskleidžia tik nuo tos akimirkos, kai jis pasiekia šį suvokimą. Jis nebenori prisiminti visų kančių, kurias patyrė dėl Kūrėjo veido paslėpimo iki to laiko. Juk „meilė uždengia visas nuodėmes“. Vis dėlto net ir tarp žmonių tai laikoma dideliu trūkumu, o juo labiau kalbant apie Kūrėjo valdymo tiesą. Juk Kūrėjas yra geras ir daro gera tiek geriesiems, tiek blogiesiems.

Todėl turime suprasti, kaip žmogus gali pasiekti tokią meilę Kūrėjui, kad jaustų ir žinotų, jog nuo pat gimimo Kūrėjas jam visada darė tik nuostabų gėrį, niekada nepadarė ir nepadarys nė menkiausios žalos. Tai yra antrasis meilės laipsnis.

106. Kad tai suprastume, turime prisiminti mūsų išminčių žodžius: „Tam, kuris sugrįžta pas Kūrėją iš meilės, jo tyčinės nuodėmės virsta nuopelnais.“ Tai reiškia, kad Kūrėjas ne tik atleidžia žmogui jo nuodėmes. Jis taip pat kiekvieną anksčiau padarytą nuodėmę ir nusižengimą paverčia priesako vykdymu.

107. Todėl kai žmogus nusipelno tokio Kūrėjo veido Šviesos atsiskleidimo, kad kiekviena anksčiau padaryta nuodėmė, net ir tyčinė, virsta priesako vykdymu, jis pradeda džiaugtis visomis kada nors patirtomis kančiomis ir skausmais. Juk būtent jie, patirti dviejose Kūrėjo veido paslėpimo būsenose, atvedė jį į visus tuos nusižengimus, kurie dabar, dėl nuostabius dalykus darančio Kūrėjo veido Šviesos, virto priesakais.

Taigi kiekvienas skausmas ir sunkumas, kuris išvesdavo žmogų iš pusiausvyros ir dėl kurio jis suklysdavo viengubo paslėpimo būsenoje arba tyčia nusidėdavo dvigubo paslėpimo būsenoje, dabar tampa priežastimi ir pasiruošimu įvykdyti priesaką bei gauti už jį amžiną ir nuostabų atlygį. Todėl kiekvienas sielvartas virsta dideliu džiaugsmu, o kiekvienas blogis - nuostabiu gėriu.

108. Tai panašu į gerai žinomą pasakojimą apie žydą, kuris buvo vieno dvarininko namų ir turto prievaizdas. Dvarininkas jį labai mylėjo. Kartą dvarininkas išvyko ir paliko savo reikalus pavaduotojui, kuris buvo nusiteikęs prieš žydus.

Ką šis padarė? Jis išvedė prievaizdą visų akivaizdoje ir penkis kartus jį nuplakė, norėdamas kuo labiau pažeminti.

Kai dvarininkas grįžo, žydas atėjo pas jį ir papasakojo viską, kas jam nutiko. Dvarininkas labai supyko, pasišaukė pavaduotoją ir įsakė jam už kiekvieną kirčio žymę nedelsiant sumokėti žydui po tūkstantį monetų.

Žydas pasiėmė pinigus ir grįžo namo. Žmona rado jį verkiantį. Išsigandusi ji paklausė: „Kas tau nutiko pas dvarininką?“ Jis viską papasakojo. Tuomet žmona paklausė: „Tai kodėl tu verki?“ Jis atsakė: „Verkiu todėl, kad jis man sudavė tik penkis kartus. Kad jis būtų sudavęs bent dešimt kartų! Tuomet dabar turėčiau dešimt tūkstančių monetų.“

109. Dabar matote, kad kai žmogus nusipelno tokio sugrįžimo pas Kūrėją, kai jo tyčinės nuodėmės virsta nuopelnais, jis taip pat nusipelno antrojo meilės Kūrėjui laipsnio. Šioje būsenoje Mylimasis niekada nepadarė mylinčiajam jokios žalos, net menkiausio jos šešėlio. Priešingai, Jis visada, amžinai ir be pertraukos suteikia jam nuostabų ir gausų gėrį (žr. 70 punktą). Taigi sugrįžimas iš meilės ir nuodėmių virtimas nuopelnais įvyksta kartu, kaip sakė mūsų išminčiai.

110. Iki šiol nagrinėjome tik du sąlyginės meilės laipsnius. Tačiau dar turime suprasti, kaip žmogus gali nusipelnyti dviejų besąlyginės meilės savo Kūrėjui laipsnių.

Tam turime nuodugniai suprasti mūsų išminčių žodžius (Kidušin, 40b): „Mūsų išminčiai sakė: „Žmogus visada turi laikyti save pusiau kaltu ir pusiau nekaltu. Jeigu jis įvykdo vieną priesaką, laimingas jis, nes nusveria savo svarstykles į nuopelnų pusę. Jeigu padaro vieną nusižengimą, vargas jam, nes nusveria savo svarstykles į kaltės pusę, kaip parašyta: „Vienas nusidėjėlis...““

Rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, sako: „Kadangi pasaulis teisiamas pagal daugumą, ir atskiras žmogus teisiamas pagal daugumą, jeigu žmogus įvykdo vieną priesaką, laimingas jis, nes nusveria save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę. Tačiau jeigu jis padaro vieną nusižengimą, vargas jam, nes nusveria save ir visą pasaulį į kaltės pusę. Kaip parašyta: „Vienas nusidėjėlis sunaikina daug gėrio.“ Dėl vienos jo padarytos nuodėmės ir jis pats, ir visas pasaulis praranda daug gėrio.“

111. Iš pirmo žvilgsnio šie žodžiai nuo pradžios iki pabaigos kelia daug klausimų. Rabi Elazaras sako, kad žmogus, įvykdęs vieną priesaką, iš karto nusveria svarstykles į nuopelnų pusę, nes teisiamas pagal daugumą. Tačiau juk tai galioja tik tam, kuris yra pusiau kaltas ir pusiau nekaltas. O rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, apie tokią būseną tiesiogiai nekalba. Taigi svarbiausias dalykas lieka nepaaiškintas.

Raši jo žodžius aiškino siedamas juos su pirmojo tanajo žodžiais: „Žmogus visada turi laikyti save pusiau kaltu ir pusiau nekaltu.“ Rabi Elazaras priduria, kad žmogus taip pat turi laikyti visą pasaulį pusiau kaltu ir pusiau nekaltu. Tačiau ir taip svarbiausias dalykas lieka nepaaiškintas. Be to, kodėl jis pakeitė ankstesnio mokytojo žodžius? Kodėl nepasakė taip pat, jeigu jų prasmė vienoda?

112. Dar sunkiau suprasti patį teiginį, kad žmogus turi laikyti save tik pusiau kaltu. Tai stebina. Jeigu žmogus žino, kad yra padaręs daug nuodėmių, argi jis turėtų meluoti sau ir sakyti, kad yra tik pusiau kaltas ir pusiau nekaltas? Juk Tora sako: „Laikykis kuo toliau nuo melo.“

Be to, parašyta: „Vienas nusidėjėlis sunaikina daug gėrio.“ Tai reiškia, kad vienas nusižengimas gali nusverti ir paties žmogaus, ir viso pasaulio svarstykles į kaltės pusę. Taigi kalbama apie tikrąją tikrovę, o ne apie kokį nors klaidingą įsivaizdavimą, kurį žmogus turėtų susikurti apie save ir pasaulį.

113. Kyla dar vienas klausimas. Argi kiekvienoje kartoje nėra daug žmonių, kurie įvykdo bent vieną priesaką? Kaip tuomet visas pasaulis nusveriamas į nuopelnų pusę? Argi tai reiškia, kad niekas visiškai nesikeičia ir pasaulis toliau gyvena kaip gyvenęs? Iš tiesų čia būtina labai giliai įsigilinti, nes šių žodžių negalima suprasti paviršutiniškai.

Tačiau Baraita visiškai nekalba apie žmogų, kuris žino, kad yra padaręs daug nuodėmių. Ji nesiekia mokyti tokio žmogaus apgaudinėti save, įsivaizduojant, kad jis yra pusiau kaltas ir pusiau nekaltas, arba kad jam trūksta tik vieno priesako. Tai visiškai nebūdinga išminčiams. Priešingai, Baraita kalba apie žmogų, kuris jaučiasi ir įsivaizduoja esąs visiškas teisuolis. Jam atrodo, kad jis jau pasiekė visišką tobulumą, nes per akių atsivėrimą Toroje nusipelnė pirmojo meilės laipsnio. Ir Tas, kuris žino visas paslaptis, jau paliudija, kad jis daugiau nebegrįš prie savo kvailumo.

Būtent tokiam žmogui tanajas kalba, parodydamas jam kelią ir įrodydamas, kad jis dar nėra visiškas teisuolis. Jis vis dar yra viduriniojo būsenoje, tai yra pusiau kaltas ir pusiau nekaltas. Taip yra todėl, kad jam vis dar trūksta vieno iš 613 Toros priesakų - meilės priesako.

Juk visas liudijimas To, kuris žino visas paslaptis, kad žmogus daugiau nebenusidės, kyla tik iš aiškaus didžiulio praradimo, atsirandančio dėl nusižengimo, suvokimo. Tai laikoma bausmės baime. Todėl ši būsena vadinama „sugrįžimu iš baimės“.

114. Taip pat jau sužinojome, kad šio laipsnio sugrįžimas iš baimės ištaiso žmogų tik nuo sugrįžimo akimirkos. Tačiau visi ankstesni skausmai ir kančios, patirti iki Kūrėjo veido atskleidimo, lieka tokie, kokie buvo, be jokio ištaisymo. Be to, jo padaryti nusižengimai nėra visiškai ištaisomi, o tik tampa netyčiniais nusižengimais.

115. Todėl pirmasis tanajas sako, kad toks žmogus, kuriam dar trūksta vieno priesako, turi laikyti save pusiau kaltu ir pusiau nekaltu. Tai reiškia, kad žmogus turi įsivaizduoti, jog jo sugrįžimo pas Kūrėją akimirka yra jo gyvenimo vidurys. Taigi jis vis dar yra pusiau kaltas dėl tos savo gyvenimo dalies, kuri praėjo iki sugrįžimo. Tuo laikotarpiu jis neabejotinai buvo kaltas, nes sugrįžimas iš baimės neištaiso šios praeities.

Tačiau jis yra ir pusiau nekaltas dėl tos savo gyvenimo dalies, kuri prasidėjo po sugrįžimo. Nuo tos akimirkos jis neabejotinai laikomas nekaltu, nes yra tikras, kad daugiau nebenusidės. Taigi pirmąją savo gyvenimo pusę jis laikomas kaltu, o antrąją - nekaltu.

116. Tanajas jam sako, kad jeigu jis įvykdys dar vieną priesaką, būtent tą vienintelį, kurio jam trūksta iš 613 priesakų, bus laimingas, nes nusvers save į nuopelnų pusę. Juk tas, kuris per sugrįžimą iš meilės nusipelno meilės priesako, kartu nusipelno ir to, kad jo tyčinės nuodėmės virstų nuopelnais.

Tuomet kiekvienas skausmas ir sielvartas, kurį žmogus kada nors patyrė iki sugrįžimo pas Kūrėją, virsta jam nuostabiais ir begaliniais malonumais. Maža to, jis net gailisi, kad nepatyrė keliagubai daugiau kančių, kaip pasakojime apie dvarininką ir jo mylėtą žydą.

Tai vadinama „nusverti į nuopelnų pusę“, nes visi žmogaus išgyvenimai, klaidos ir tyčinės nuodėmės virsta jam nuopelnais. Taigi nusvėrimas į nuopelnų pusę reiškia, kad visas indas, kuris anksčiau buvo pilnas nuodėmių, dabar virsta indu, pilnu nuopelnų. Būtent tokį pasikeitimą išminčiai vadina „nusvėrimu“.

117. Toliau tanajas perspėja žmogų, kad kol jis yra viduriniojo būsenoje ir dar nenusipelnė vienintelio trūkstamo priesako iš 613, jis neturėtų pasitikėti savimi iki pat mirties dienos. Taip pat jis neturėtų remtis vien liudijimu To, kuris žino visas paslaptis, kad daugiau nebegrįš prie savo kvailumo. Juk jis vis dar gali nusižengti.

Todėl žmogus turi suprasti, kad jeigu padarys vieną nusižengimą, vargas jam, nes jis nusvers save į kaltės pusę. Taip yra todėl, kad tuomet jis iš karto praras visą nuostabų Toros suvokimą ir visą Kūrėjo veido atskleidimą, kurio buvo nusipelnęs. Jis vėl sugrįš į Kūrėjo veido paslėpimą. Taigi jis nusvers save į kaltės pusę, nes praras visus nuopelnus ir visą gėrį, įgytą net ir antrojoje savo gyvenimo pusėje. Kaip įrodymą tanajas pateikia Rašto žodžius: „Vienas nusidėjėlis sunaikina daug gėrio.“

118. Dabar suprasite, ką papildomai pasako rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, ir kodėl jis nekartoja pirmojo tanajo žodžių apie žmogų, kuris yra pusiau kaltas ir pusiau nekaltas. Taip yra todėl, kad pirmasis tanajas kalba apie antrąjį ir trečiąjį meilės laipsnius, kaip paaiškinta 70 ir 72 punktuose. Tačiau rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, kalba apie ketvirtąjį meilės laipsnį - amžinąją meilę. Tai tikrasis Kūrėjo veido atskleidimas, kai Jis suvokiamas kaip Gerasis, darantis gera tiek geriesiems, tiek blogiesiems.

119. Jau sužinojome, kad neįmanoma pasiekti ketvirtojo meilės laipsnio, kol žmogus nepažįsta visų savo mylimojo poelgių ir santykių su visais kitais žmonėmis, be jokios išimties. Todėl net ir didžiulio nuopelno, kai žmogus nusveria save į nuopelnų pusę, dar nepakanka, kad jis nusipelnytų visiškos meilės, tai yra ketvirtojo laipsnio. Juk kol kas jis pažįsta Kūrėjo gerumą tik per Jo valdymą savo paties atžvilgiu.

Tačiau jis dar nežino, kaip Kūrėjas taip pat nuostabiai ir didingai valdo visus kitus pasaulio žmones. O juk jau paaiškinome, kad kol žmogus nepažįsta visų savo mylimojo santykių su kitais žmonėmis, be jokios išimties, jo meilė dar nėra amžina (žr. 73 punktą). Todėl jis turi nusverti ir visą pasaulį į nuopelnų pusę. Tik tuomet jam atsiskleidžia amžinoji meilė.

120. Būtent tai reiškia rabi Elazaro, rabi Šimono sūnaus, žodžiai: „Kadangi pasaulis teisiamas pagal daugumą, ir atskiras žmogus teisiamas pagal daugumą.“ Kadangi jis kalba apie visą pasaulį, negali vartoti pirmojo tanajo žodžių, kad pasaulį reikia laikyti pusiau kaltu ir pusiau nekaltu. Juk ši būsena žmogui atsiranda tik tuomet, kai jis jau nusipelno Kūrėjo veido atskleidimo ir sugrįžimo iš baimės. Kaip būtų galima taip kalbėti apie visą pasaulį, jeigu daugelis žmonių dar nepasiekė tokio sugrįžimo? Todėl galima sakyti tik tai, kad pasaulis teisiamas pagal daugumą, kaip ir atskiras žmogus.

Šių žodžių prasmė tokia. Žmogus galėtų manyti, kad visišku teisuoliu gali tapti tik tas, kuris neturi jokių nusižengimų ir niekada nėra nusidėjęs. O tie, kurie kada nors padarė nuodėmių ir nusižengimų, jau nebegali nusipelnyti visiško teisuolio būsenos.

Todėl rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, mus moko, kad taip nėra. Priešingai, pasaulis teisiamas pagal daugumą, ir atskiras žmogus taip pat. Tai reiškia, kad kai žmogus išeina iš ankstesnės būsenos, nusipelno sugrįžimo iš baimės ir visų 613 priesakų vykdymo galimybės, jis vadinamas „viduriniuoju“. Pusę savo gyvenimo jis yra kaltas, o kitą pusę - nekaltas. Jeigu po to jis prideda dar vieną priesaką, tai yra meilės priesaką, laikoma, kad jo nuopelnai tampa didesni už kaltes ir jis viską nusveria į nuopelnų pusę. Tuomet net ir kaltės pusė virsta nuopelnais, kaip paaiškino pirmasis tanajas.

Taigi net jeigu žmogus turi visą indą, pilną nusižengimų ir nuodėmių, visi jie virsta jo nuopelnais. Tuomet jis tampa panašus į žmogų, kuris niekada nenusidėjo, ir laikomas visišku teisuoliu. Tai ir yra žodžių „pasaulis ir atskiras žmogus teisiami pagal daugumą“ prasmė. Taigi į ankstesnius žmogaus nusižengimus, padarytus iki sugrįžimo pas Kūrėją, daugiau nebeatsižvelgiama, nes jie virto nuopelnais. Todėl net ir visiški nedorėliai, nusipelnę sugrįžimo iš meilės, laikomi visiškais teisuoliais.121. Todėl rabi Elazaras sako, kad jeigu žmogus įvykdo vieną priesaką, tai yra po sugrįžimo iš baimės, kai jam trūksta tik vieno priesako, „laimingas jis, nes nusveria save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę“. Taigi per sugrįžimą iš meilės žmogus nusipelno ne tik nusverti save į nuopelnų pusę, kaip sako pirmasis tanajas, bet ir visą pasaulį.

Tai reiškia, kad jis nusipelno pakilti į tokius nuostabius Toros suvokimo laipsnius, kol jam atsiskleidžia, kaip galiausiai visi pasaulio žmonės nusipelnys sugrįžimo iš meilės. Tuomet ir jie pamatys bei suvoks tą nuostabų Kūrėjo valdymą, kurį žmogus jau suvokė savo atžvilgiu. Ir visi jie nusvers save į nuopelnų pusę. Tuomet „nuodėmės išnyks nuo žemės ir nedorėlių daugiau nebebus“.

Nors patys pasaulio žmonės dar nėra nusipelnę net sugrįžimo iš baimės, vis dėlto kai vienas žmogus aiškiai ir absoliučiai suvokia būsimą viso pasaulio nusvėrimą į nuopelnų pusę, tai panašu į žodžius „Savo pasaulį pamatysi dar šiame gyvenime“, pasakytus apie sugrįžtantį iš baimės. Jau paaiškinome, kad žmogus taip stipriai patiria šį suvokimą ir juo džiaugiasi, tarsi būtų jau viską gavęs. Juk „visa, kas tikrai bus gauta, laikoma jau gautu“.

Taip ir šiuo atveju. Žmogui, suvokiančiam būsimą viso pasaulio sugrįžimą pas Kūrėją, tai atrodo taip, tarsi visi žmonės jau būtų nusipelnę sugrįžimo iš meilės. Tarsi kiekvienas iš jų jau būtų pavertęs savo kaltes nuopelnais, ir žmogus galėtų pažinti Kūrėjo santykį su kiekvienu pasaulio žmogumi.

Todėl rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, sako: „Laimingas jis, nes nusveria save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę.“ Nuo šios akimirkos žmogus visiškai pažįsta visus Kūrėjo valdymo būdus kiekvieno kūrinio atžvilgiu. Jis suvokia tikrąjį Kūrėjo veido atskleidimą - Gerąjį, kuris daro gera tiek geriesiems, tiek blogiesiems. Kadangi žmogus tai pažįsta, jis nusipelno ketvirtojo meilės laipsnio - amžinosios meilės.

Kaip ir pirmasis tanajas, rabi Elazaras perspėja žmogų, kad net ir nusvėręs visą pasaulį į nuopelnų pusę, jis neturėtų pasitikėti savimi iki pat mirties dienos. Jeigu jis suklystų ir padarytų bent vieną nusižengimą, iš karto prarastų visus nuostabius savo suvokimus. Kaip parašyta: „Vienas nusidėjėlis sunaikina daug gėrio.“

Taip paaiškėja skirtumas tarp pirmojo tanajo ir rabi Elazaro, rabi Šimono sūnaus. Pirmasis tanajas kalba tik apie antrąjį ir trečiąjį meilės laipsnius, todėl nemini viso pasaulio nusvėrimo į nuopelnų pusę. Tačiau rabi Elazaras kalba apie ketvirtąjį meilės laipsnį, kurio neįmanoma net įsivaizduoti nepasiekus suvokimo, leidžiančio nusverti visą pasaulį į nuopelnų pusę. Vis dėlto dar turime suprasti, kaip žmogus gali pasiekti šį nuostabų suvokimą.

122. Tam turime suprasti mūsų išminčių žodžius (Taanit, 11a): „Kai bendruomenė patiria kančias, žmogus neturėtų sakyti: „Eisiu namo, valgysiu, gersiu ir leisiu savo sielai ramiai gyventi.“ Jeigu jis taip daro, apie jį Rašte pasakyta: „Štai džiaugsmas ir linksmybė! Skerdžiami jaučiai ir avys, valgoma mėsa ir geriamas vynas. Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime!“ O kas parašyta toliau? „Ir kareivijų Kūrėjas atskleidė mano ausims: ši nuodėmė jums nebus atleista iki jūsų mirties.“ Iki čia kalbama apie viduriniojo savybę. O kas pasakyta apie nedorėlio savybę? „Ateikite, atnešiu vyno, prisigersime stipraus gėrimo, o rytojus bus toks pat kaip ši diena.“ Kas parašyta toliau? „Teisuolis žūsta, ir niekas to neima į širdį, nes dėl blogio teisuolis pražuvo.“ Tačiau tas, kuris kenčia kartu su bendruomene, nusipelno pamatyti ir bendruomenės paguodą.“

123. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šie žodžiai tarpusavyje nesusiję. Juk išminčius nori įrodyti, kad žmogus turi dalytis bendruomenės kančiomis. Kodėl tuomet reikia atskirti viduriniojo savybę nuo nedorėlio savybės? Be to, kodėl taip tiksliai vartojami žodžiai „viduriniojo savybė“ ir „nedorėlio savybė“? Kodėl nesakoma tiesiog „vidurinysis“ ir „nedorėlis“? Kam reikalingas žodis „savybė“?

Taip pat turime suprasti, iš kur matyti, kad Rašte kalbama apie nuodėmę, kai žmogus nekenčia kartu su bendruomene. Be to, kalbant apie nedorėlio savybę, nematome jokios tiesioginės bausmės. Pasakyta tik: „Teisuolis žūsta, ir niekas to neima į širdį.“ Jeigu nusidėjo nedorėlis, kuo kaltas teisuolis, kad turėtų būti nubaustas? Ir koks nedorėliui skirtumas, jeigu teisuolis miršta?

124. Tačiau turite žinoti, kad šios trys Baraitoje minimos savybės - nedorėlio, viduriniojo ir teisuolio - nepriklauso trims skirtingiems žmonėms. Visos trys savybės egzistuoja kiekviename pasaulio žmoguje. Kiekviename žmoguje galima atskirti visas tris šias būsenas. Kūrėjo veido paslėpimo laikotarpiu, kol žmogus dar nenusipelnė sugrįžimo iš baimės, jis laikomas esančiu nedorėlio savybėje.

Vėliau, jeigu nusipelno sugrįžimo iš baimės, laikomas esančiu viduriniojo savybėje. O jeigu po to nusipelno sugrįžimo iš meilės ketvirtajame laipsnyje, tai yra amžinosios meilės, jis laikomas visišku teisuoliu. Todėl išminčiai nesakė tiesiog „vidurinysis“ ir „nedorėlis“, bet vartojo žodžius „viduriniojo savybė“ ir „nedorėlio savybė“.

125. Taip pat turime prisiminti, kad neįmanoma nusipelnyti minėto ketvirtojo meilės laipsnio, pirmiausia nepasiekus Kūrėjo veido atskleidimo, kuris ateityje atsiskleis visam pasauliui. Būtent tai suteikia žmogui galią nusverti visą pasaulį į nuopelnų pusę, kaip sakė rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus. Jau paaiškinome, kad Kūrėjo veido atskleidimas neišvengiamai visas veido paslėpimo metu patirtas kančias ir sielvartą paverčia nuostabiais malonumais. Net tiek, kad žmogus ima gailėtis patyręs taip mažai kančių.

Tačiau turime paklausti: kai žmogus nusveria save į nuopelnų pusę, jis, žinoma, prisimena visus skausmus ir kančias, kuriuos patyrė Kūrėjo veido paslėpimo metu. Todėl šios kančios gali jam virsti nuostabiais malonumais, kaip jau paaiškinta. Tačiau kai žmogus nusveria visą pasaulį į nuopelnų pusę, iš kur jis žino, kiek skausmo ir kančių patiria visi pasaulio žmonės? Kaip jis gali suprasti, kaip visų jų kančios virsta nuopelnais, taip pat, kaip paaiškinome jo paties atveju?

Kad viso pasaulio nusvėrimas į nuopelnų pusę nebūtų nepilnas, žmogui, norinčiam tai pasiekti, nėra kitos priemonės, kaip tik visada kentėti kartu su bendruomene, taip, kaip jis kenčia dėl savo paties nelaimių. Tuomet viso pasaulio kaltės pusė bus paruošta jo viduje taip pat, kaip ir jo paties kaltės pusė. Ir jeigu žmogus nusipelnys nusverti save į nuopelnų pusę, galės nusverti į nuopelnų pusę ir visą pasaulį. Tuomet jis pasieks visiško teisuolio būseną.

126. Iš to, kas paaiškinta, dabar galime tinkamai suprasti Baraitos žodžius. Jeigu žmogus nekenčia kartu su bendruomene, tuomet net ir nusipelnęs sugrįžimo iš baimės, tai yra viduriniojo savybės, jis patenka į būseną, apie kurią Rašte sakoma: „Štai džiaugsmas ir linksmybė!“ Tai reiškia, kad žmogus, nusipelnęs palaiminimo „Savo pasaulį pamatysi dar šiame gyvenime“, jau mato visą jam paruoštą atlygį už priesakus būsimajame pasaulyje.

Kitaip tariant, jis kupinas didžiulio džiaugsmo dėl jam garantuoto atlygio būsimajame pasaulyje. Todėl džiugiai sako: „Nes rytoj mirsime“, ir po mirties gausiu visą man skirtą būsimojo pasaulio gyvenimą.

Tačiau kas parašyta toliau? „Ir kareivijų Kūrėjas atskleidė mano ausims: ši nuodėmė jums nebus atleista iki jūsų mirties.“ Tai reiškia, kad Raštas priekaištauja žmogui dėl jo rankose vis dar likusių klaidų. Juk jau sužinojome, kad tam, kuris sugrįžta iš baimės, jo tyčinės nuodėmės tampa tik netyčiniais nusižengimais. Kadangi šis žmogus nepatyrė bendruomenės kančių kartu su ja, jis negali pasiekti sugrįžimo iš meilės, kurio metu nuodėmės virsta nuopelnais. Todėl jo klaidos negali būti ištaisytos dar šiame gyvenime. Kaip tuomet jis gali džiaugtis būsimojo pasaulio gyvenimu? Todėl parašyta: „Ši nuodėmė jums nebus atleista“, tai yra netyčiniai nusižengimai, „iki jūsų mirties“, tai reiškia, kol žmogus dar gyvas. Taigi jam trūksta visiško atleidimo.

127. Baraita taip pat sako, kad tai yra „viduriniojo savybė“. Kitaip tariant, šie žodžiai kalba apie laikotarpį po sugrįžimo iš baimės, kai žmogus laikomas viduriniuoju.

Tačiau kas parašyta apie „nedorėlio savybę“? Tai reiškia, kas atsitiks su tuo gyvenimo laikotarpiu, kai žmogus buvo Kūrėjo veido paslėpimo būsenoje ir todėl buvo vadinamas esančiu nedorėlio savybėje? Jau sužinojome, kad sugrįžimas iš baimės neištaiso žmogaus praeities iki sugrįžimo.

Todėl Baraita pateikia kitą eilutę: „Ateikite, atnešiu vyno, prisigersime stipraus gėrimo, o rytojus bus toks pat kaip ši diena.“ Tai reiškia, kad visos praėjusios dienos ir metai, priklausantys Kūrėjo veido paslėpimo laikotarpiui ir dar neištaisyti, vadinami „nedorėlio savybe“. Ši būsena nenori, kad žmogus mirtų, nes ji neturi dalies būsimajame pasaulyje po mirties, kadangi priklauso nedorėlio savybei.

Todėl tuo metu, kai žmoguje esanti viduriniojo savybė džiaugiasi ir linksminasi, sakydama „Rytoj mirsime“ ir nusipelnysime būsimojo pasaulio gyvenimo, joje esanti nedorėlio savybė taip nesako. Priešingai, ji sako: „O rytojus bus toks pat kaip ši diena.“ Tai reiškia, kad ji nori amžinai gyventi ir džiaugtis šiuo pasauliu. Juk ji dar neturi dalies būsimajame pasaulyje, nes nėra ištaisyta. O ją ištaisyti galima tik per sugrįžimą iš meilės.

128. Baraita baigiama žodžiais: „Kas parašyta toliau? Teisuolis žūsta.“ Tai reiškia, kad visiško teisuolio savybė, kurios žmogus turėtų nusipelnyti, jam tampa nepasiekiama. „Ir niekas to neima į širdį... nes dėl blogio teisuolis pražuvo.“

Rašte sakoma: „Ir niekas to neima į širdį.“ Tai reiškia, kad žmogus nepastebi žodžių „dėl blogio“ prasmės. Kitaip tariant, būtent dėl blogio, kurį jis vis dar jaučia prisimindamas ankstesnį Kūrėjo valdymą, „teisuolis žūsta“. Tai reiškia, kad žmogus praranda galimybę pasiekti visiško teisuolio savybę. Jis miršta ir palieka pasaulį būdamas tik vidurinysis.

Visa tai taikoma žmogui, kuris nekenčia kartu su bendruomene ir nenusipelno matyti jos paguodos. Juk jis negali nusverti bendruomenės į nuopelnų pusę ir pamatyti jos paguodos. Todėl jis niekada nepasieks visiško teisuolio savybės.

129. Iš visko, kas paaiškinta, dabar žinome, kad nėra nė vieno žmogaus pasaulyje, kuris nepatirtų šių trijų savybių: nedorėlio savybės, viduriniojo savybės ir teisuolio savybės.

Jos vadinamos Midot (savybėmis), nes kyla iš Mida (mato), pagal kurį žmogus suvokia Kūrėjo valdymą. Mūsų išminčiai pasakė: „Žmogui atmatuojama pagal tai, kaip jis pats matuoja“ (Sota, 8). Tie, kurie suvokia Kūrėjo valdymą per veido paslėpimą, laikomi nedorėliais. Viengubo paslėpimo atveju - nevisiškais nedorėliais. Dvigubo paslėpimo atveju - visiškais nedorėliais.

Juk jie jaučia ir mano, kad pasaulis valdomas blogai. Todėl jie tarsi nusveria save į kaltės pusę, nes dėl Kūrėjo valdymo patiria kančias ir skausmus, o visą dieną jaučia tik blogį. Jie dar labiau nusveria save į kaltės pusę manydami, kad ir visi kiti pasaulio žmonės yra valdomi taip pat - blogai.

Todėl tie, kurie suvokia Kūrėjo valdymą per veido paslėpimą, vadinami „nedorėliais“. Šis pavadinimas kyla iš pačių giliausių jų pojūčių. Juk viskas priklauso nuo širdies suvokimo. Nesvarbu, ką žmogus sako ar galvoja, bandydamas pateisinti Kūrėjo valdymą, jeigu jo žodžiai prieštarauja tam, ką jaučia visi jo kūno organai ir pojūčiai. Juk jie negali būti priversti meluoti patys sau.

Todėl tie, kurie yra šioje Kūrėjo valdymo suvokimo pakopoje, laikomi nusvėrusiais save ir visą pasaulį į kaltės pusę, kaip sakė rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus. Taip yra todėl, kad jie įsivaizduoja, jog visus pasaulio žmones Kūrėjas valdo taip pat blogai, kaip ir juos. O juk tai prieštarauja Jo vardui - Gerasis, kuris daro gera tiek geriesiems, tiek blogiesiems.

130. Tie, kurie nusipelno pajusti Kūrėjo valdymą pirmojoje veido atskleidimo pakopoje, vadinamoje „sugrįžimu iš baimės“, laikomi viduriniaisiais. Taip yra todėl, kad jų pojūčiai pasidalija į dvi dalis, kurios vadinamos dviem svarstyklių lėkštėmis.

Dabar, kai jie jau nusipelnė veido atskleidimo, kaip pasakyta „Savo pasaulį pamatysi dar šiame gyvenime“, jie bent jau suvokia gerą Kūrėjo valdymą, atitinkantį Jo vardą - Gerasis. Todėl jie turi nuopelnų pusę.

Tačiau visi skausmai ir karčios kančios, kurios giliai įsirėžė jų pojūčiuose per visas dienas ir metus, kai jie patyrė Kūrėjo veido paslėpimą, liko tokie, kokie buvo. Visa tai jie patyrė praeityje, iki sugrįžimo pas Kūrėją. Todėl visa tai išlieka ir vadinama „kaltės puse“.

Taigi jie turi dvi svarstyklių lėkštes, stovinčias viena priešais kitą. Kaltės pusė apima visą laikotarpį iki sugrįžimo pas Kūrėją. Nuopelnų pusė apima visą laikotarpį nuo sugrįžimo akimirkos. Todėl pats sugrįžimo laikas yra tarp nuopelnų ir kaltės. Būtent dėl to jie vadinami „viduriniaisiais“.

131. O tie, kurie nusipelno antrosios Kūrėjo veido atskleidimo pakopos, vadinamos „sugrįžimu iš meilės“, kai jų tyčinės nuodėmės virsta nuopelnais, laikomi nusvėrusiais ir ankstesnę kaltės pusę į nuopelnų pusę. Tai reiškia, kad visos kančios ir skausmai, giliai įsirėžę į jų esybę Kūrėjo veido paslėpimo laikotarpiu, dabar pasikeičia ir nusveriami į nuopelnų pusę. Juk kiekvienas skausmas ir sielvartas virsta nuostabiu ir begaliniu malonumu. Todėl dabar jie vadinami „teisuoliais“, nes pateisina Kūrėjo valdymą.

132. Turime žinoti, kad minėta viduriniojo savybė gali pasireikšti net tuomet, kai žmogus vis dar patiria Kūrėjo veido paslėpimą. Juk per dideles pastangas stiprinant tikėjimą atlygiu ir bausme žmoguje gali atsirasti stipri pasitikėjimo Kūrėju Šviesa. Tuomet jis kuriam laikui nusipelno veido atskleidimo pakopos, atitinkančios viduriniojo savybę. Tačiau trūkumas tas, kad žmogus negali nuolat išlikti šioje pakopoje. Juk nuolat išlaikyti dvasinę pakopą įmanoma tik per sugrįžimą iš baimės.

133. Taip pat turime žinoti, kad kai sakėme, jog pasirinkimo laisvė egzistuoja tik Kūrėjo veido paslėpimo metu, tai nereiškia, kad žmogui, pasiekusiam atvirą Kūrėjo valdymą, nebereikia dirbti ir dėti pastangų studijuojant Torą bei laikantis priesakų. Priešingai, tikrasis darbas su Tora ir priesakais iš esmės prasideda tik tada, kai žmogus nusipelno sugrįžimo iš meilės. Tik tuomet jis gali užsiimti Tora ir laikytis priesakų su meile ir baime, kaip mums įsakyta. Juk pasakyta: „Pasaulis buvo sukurtas tik visiškiems teisuoliams“ (Brachot, 61).

Tai panašu į karalių, kuris panorėjo išsirinkti ištikimiausius savo šalies pavaldinius ir pakviesti juos dirbti savo rūmuose. Ką jis padarė? Jis paskelbė įsaką, kad kiekvienas, jaunas ar senas, kuris tik nori, gali ateiti į jo rūmus ir ten dirbti.

Tačiau karalius paskyrė daugybę tarnų saugoti rūmų vartus ir visus į juos vedančius kelius. Jis įsakė sargybiniams gudriai atstumti visus, kurie artinasi prie rūmų, ir nukreipti juos nuo kelio, vedančio į vidų.

Žinoma, visi šalies gyventojai puolė link karaliaus rūmų. Tačiau sumanūs sargybiniai juos atstumdavo. Daugelis žmonių įveikė pirmuosius sargybinius ir priartėjo prie rūmų vartų. Tačiau vartų sargybiniai buvo patys sumaniausi. Vos tik kas nors priartėdavo prie vartų, jie gudriai nukreipdavo jį į šalį ir priversdavo sugrįžti atgal.

Taip žmogus nusivildavo ir grįždavo ten, iš kur atėjęs. Tačiau žmonės vėl ateidavo, vėl būdavo atstumti, atgaudavo jėgas ir sugrįždavo dar kartą. Taip kartojosi dienų dienas ir metų metus, kol daugelis pavargo ir nustojo bandyti. Tik stipriausieji, kurių kantrybė neišseko, įveikė sargybinius ir atvėrė vartus. Tuomet jie iš karto nusipelnė pamatyti karaliaus veidą. Karalius kiekvieną iš jų paskyrė į jam tinkamą vietą.

Žinoma, nuo tos akimirkos jie daugiau nebeturėjo jokių reikalų su sargybiniais, kurie juos klaidino, atstumdavo ir kartino jų gyvenimą daugybę dienų bei metų, kai jie nuolat bėgiojo pirmyn ir atgal prie rūmų vartų. Juk dabar jie nusipelnė dirbti ir tarnauti karaliaus veido didybės akivaizdoje, jo rūmuose.

Taip yra ir su visiškų teisuolių darbu. Pasirinkimo laisvė, kuri egzistavo Kūrėjo veido paslėpimo metu, jau nebetaikoma tada, kai jie atveria vartus ir nusipelno atviro Kūrėjo valdymo.

Tačiau būtent nuo veido atskleidimo prasideda pagrindinis jų darbas. Tuomet jie pradeda kilti daugybe kopėčių pakopų, kurios pastatytos ant žemės, o jų viršūnė siekia dangų. Kaip parašyta: „Teisuoliai eis iš stiprybės į stiprybę.“

Mūsų išminčiai taip pat sakė: „Kiekvieną teisuolį degina jo draugo baldakimas.“ Šie darbai paruošia teisuolius įvykdyti Kūrėjo valią, kad juose būtų įgyvendintas Jo kūrimo sumanymas - „suteikti malonumą savo kūriniams“ pagal Jo gerą ir dosnią prigimtį.

134. Turite žinoti šį dėsnį: atskleidimas įmanomas tik ten, kur anksčiau buvo paslėpimas. Tai panašu į šio pasaulio dalykus, kuriuose nebuvimas eina prieš buvimą. Juk kviečiai išauga tik ten, kur grūdas buvo pasėtas ir suiro žemėje.

Tas pats galioja ir aukštesniesiems dalykams. Paslėpimas ir atskleidimas tarpusavyje susiję taip, kaip dagtis ir ją apimanti liepsna. Juk kiekvienas paslėpimas, kai yra ištaisomas, tampa priežastimi atsiskleisti Šviesai, atitinkančiai būtent tą paslėpimo rūšį. O atsiskleidusi Šviesa laikosi jo taip, kaip liepsna laikosi dagties. Prisiminkite šį dėsnį visuose savo keliuose.

135. Dabar galite suprasti mūsų išminčių žodžius, kad visa Tora yra Kūrėjo vardai. Tai gali kelti nuostabą. Juk Toroje yra daug nešvarių ir nepadorių dalykų. Ten minimi nedorėlių vardai, pavyzdžiui, faraonas, Balaamas ir kiti. Taip pat kalbama apie draudimus, Tuma (netyrumą), baisius prakeiksmus dviejuose perspėjimų skyriuose ir panašius dalykus. Kaip tuomet galima suprasti, kad visa tai yra Kūrėjo vardai?

136. Kad tai suprastume, turime žinoti, jog mūsų keliai nėra Kūrėjo keliai. Mūsų kelias yra eiti nuo netobulumo į tobulumą. Tačiau Kūrėjo kelyje visi atskleidimai ateina pas mus nuo tobulumo į netobulumą.

Pirmiausia iš Jo sklinda ir atsiranda visiškas tobulumas. Šis tobulumas nusileidžia nuo Jo veido ir palaipsniui apribojamas per daugybę dvasinių pakopų. Jis leidžiasi nuo vieno apribojimo prie kito, kol pasiekia paskutinę, labiausiai apribotą pakopą, tinkamą mūsų materialiajam pasauliui. Tuomet šis dalykas atsiskleidžia mums čia, šiame pasaulyje. 137. Iš to suprasite, kad Tora, kurios aukštis yra begalinis, neišėjo ir neatsirado iš Kūrėjo tokia forma, kokią mes matome šiame pasaulyje. Juk žinoma, kad „Tora ir Kūrėjas yra viena“. Tačiau šio pasaulio Toroje tai visai neakivaizdu. Maža to, tam, kuris studijuoja Torą lo lišma, ji netgi tampa mirties nuodais.

Todėl turime suprasti, kad iš pradžių, kai Tora kilo iš Kūrėjo, ji atsirado visiško tobulumo būsenoje. Tai reiškia tikrąją būseną, kurioje „Tora ir Kūrėjas yra viena“. Ši būsena vadinama Acilut pasaulio Tora. Kaip parašyta Tikunei Zohar įžangoje, 3 puslapyje: „Jis, Jo gyvybė ir Jo esmė yra viena.“ Vėliau Tora nusileido nuo Kūrėjo veido ir palaipsniui buvo apribota per daugybę apribojimų, kol buvo duota prie Sinajaus kalno. Tuomet ji buvo užrašyta tokia forma, kokią turime šiame pasaulyje, apvilkta šiurkščiais materialiojo pasaulio apvalkalais.

138. Tačiau turite žinoti, kad skirtumas tarp Toros apvalkalų šiame pasaulyje ir Toros apvalkalų Acilut pasaulyje yra neišmatuojamas. Vis dėlto pati Tora, tai yra Šviesa, esanti šiuose apvalkaluose, visiškai nesikeičia. Ji yra tokia pati tiek Acilut pasaulio Toroje, tiek šio pasaulio Toroje. Tai ir yra Rašto žodžių prasmė: „Aš, Kūrėjas, nesikeičiu“ (Malachijo knyga, 3:6).

Maža to, šie šiurkštūs mūsų Asija pasaulio Toros apvalkalai nėra mažiau vertingi už juose esančią Šviesą. Priešingai, galutinio ištaisymo požiūriu jų reikšmė yra net didesnė už visų tyrųjų apvalkalų aukštesniuosiuose pasauliuose reikšmę. Taip yra todėl, kad paslėpimas tampa atskleidimo priežastimi. Kai paslėpimas ištaisomas ir įvyksta atskleidimas, jis tampa tarsi dagtis, kurioje laikosi liepsna. Kuo didesnis paslėpimas, tuo didesnė Šviesa gali jame atsiskleisti po ištaisymo. Todėl visi šiurkštūs apvalkalai, kuriais Tora apsivelka šiame pasaulyje, savo verte nėra mažesni už juose esančią Šviesą. Priešingai, jų vertė yra dar didesnė.

139. Tai paaiškina Mozės pergalę prieš angelus, kai jis jiems pasakė: „Argi tarp jūsų yra pavydas? Argi tarp jūsų yra blogasis pradas?“ (Šabat, 89). Tai reiškia, kad didesnis paslėpimas leidžia atskleisti didesnę Šviesą. Mozė parodė angelams, kad tyruose apvalkaluose, kuriais Tora apsivelka angelų pasaulyje, negali atsiskleisti tokios didelės Šviesos, kokios gali atsiskleisti šio pasaulio apvalkaluose.

140. Taigi matome, kad tarp Acilut pasaulio Toros, kurioje „Tora ir Kūrėjas yra viena“, ir Toros šiame pasaulyje nėra jokio pačios Toros pasikeitimo. Skiriasi tik jos apvalkalai. Juk šio pasaulio apvalkalai paslepia Kūrėją ir uždengia Jį.

Turite žinoti, kad dėl savo apsivilkimo Toroje Kūrėjas vadinamas „Mokytoju“ (More). Tai reiškia, kad net Kūrėjo veido paslėpimo ir dvigubo paslėpimo metu Kūrėjas yra Toroje ir yra ja apsivilkęs. Juk Jis yra More (Mokytojas), o ji yra Tora.

Tačiau šiurkštūs Toros apvalkalai, kuriuos matome savo akimis, panašūs į sparnus, dengiančius ir slepiančius juose esantį Mokytoją. Tačiau kai žmogus nusipelno Kūrėjo veido atskleidimo per ketvirtojo meilės laipsnio sugrįžimą iš meilės, apie jį sakoma: „Tavo Mokytojas daugiau nebesislėps, ir tavo akys matys tavo Mokytoją“ (Izaijo knyga, 30:20). Nuo tos akimirkos Toros apvalkalai daugiau nebeslepia Mokytojo. Ir žmogus visiems laikams atranda, kad „Tora ir Kūrėjas yra viena“.

141. Dabar galite suprasti mūsų išminčių žodžius apie pasakymą: „Palikite Mane, bet laikykitės Mano Toros.“ Jie aiškino: „Norėčiau, kad jie paliktų Mane, bet laikytųsi Mano Toros, nes Šviesa joje grąžina juos prie Šaltinio“ (Jeruzalės Talmudas, Chagiga, 1 skyrius, 7 halacha). Iš pirmo žvilgsnio tai stebina.

Turima omenyje, kad žmonės pasninkavo ir kentėjo, norėdami pasiekti Kūrėjo veido atskleidimą. Kaip parašyta: „Jie trokšta Kūrėjo artumo“ (Izaijo knyga, 58:2). Tačiau Rašte Kūrėjo vardu jiems sakoma: „Norėčiau, kad jūs paliktumėte Mane, nes visos jūsų pastangos yra tuščios ir bevaisės. Juk Aš esu tik Toroje. Todėl laikykitės Toros ir ieškokite Manęs joje. Šviesa joje grąžins jus prie Šaltinio, ir jūs Mane surasite.“ Kaip parašyta: „Tie, kurie Manęs ieško, Mane suras.“

142. Dabar galime bent šiek tiek paaiškinti kabalos išminties esmę, kad žmogus įgytų teisingą supratimą apie šios išminties prigimtį. Tuomet jis neapgaudinės savęs klaidingais įsivaizdavimais, kuriuos dažnai turi daugelis žmonių.

Turite žinoti, kad Tora skirstoma į keturias pakopas, apimančias visą tikrovę. Trys iš jų pasireiškia bendroje šio pasaulio tikrovėje ir vadinamos pasauliu (Olam), metais (Šana) ir siela (Nefeš). Ketvirtoji pakopa apima šių trijų tikrovės dalių egzistavimo būdus, jų maitinimą, valdymą ir visus joms nutinkančius įvykius.

143. Pirmoji - išorinė tikrovės dalis. Tai dangus, dangaus skliautai, žemė, jūros ir kitos Toroje minimos vietos. Visa tai vadinama „pasauliu“. Antroji - vidinė tikrovės dalis. Tai žmogus, naminiai ir laukiniai gyvūnai, įvairių rūšių paukščiai ir kitos Toroje minimos būtybės, gyvenančios vietose, priklausančiose išorinei tikrovės daliai. Visa tai vadinama „siela“. Trečioji - tikrovės vystymasis per kartas, vadinamas priežasties ir pasekmės ryšiu. Pavyzdžiui, Toroje aprašomas kartų vystymasis nuo pirmojo žmogaus, Adam ha-Rišon, iki Jozuės ir Kalebo, įžengusių į Izraelio žemę. Tėvas laikomas sūnaus priežastimi, o sūnus - tėvo sukeltu padariniu. Toks tikrovės dalių vystymasis per priežasties ir pasekmės ryšius vadinamas „metais“. Ketvirtoji - tikrovės egzistavimas. Tai visi Toroje aprašyti išorinės ir vidinės tikrovės egzistavimo būdai, visos jų valdymo formos ir visi įvykiai. Visa tai vadinama „tikrovės egzistavimu“.

144. Turite žinoti, kad keturi pasauliai, kabalos išmintyje vadinami Acilut, Brija, Jecira ir Asija, išsivystė ir atsirado vienas iš kito tarsi antspaudas ir jo atspaudas. Tai reiškia, kad visa, kas yra antspaude, būtinai atsispindi jo atspaude - nei daugiau, nei mažiau. Taip pat vyko ir pasaulių nusileidimas bei vystymasis. Visos keturios pakopos - pasaulis, metai, siela ir jų egzistavimo būdai, buvę Acilut pasaulyje, atsirado, įsispaudė ir atsiskleidė tokiu pačiu pavidalu Brija pasaulyje. Lygiai taip pat jos perėjo iš Brija pasaulio į Jecira pasaulį, o iš jo - į Asija pasaulį.

Todėl visos trys mūsų akimis matomos tikrovės pakopos - pasaulis, metai ir siela, kartu su visais jų egzistavimo būdais, atsirado šiame pasaulyje iš Jecira pasaulio. O Jecira pasaulis juos gavo iš aukštesniojo pasaulio.

Taigi visų daugybės tikrovės detalių, kurias matome prieš save, šaltinis yra Acilut pasaulyje. Maža to, net visi nauji dalykai, kurie šiandien atsiranda šiame pasaulyje, pirmiausia turi atsirasti aukščiau - Acilut pasaulyje. Iš ten jie nusileidžia per pakopas ir atsiskleidžia mums šiame pasaulyje.

Tai ir yra mūsų išminčių žodžių prasmė: „Apačioje nėra nė vieno žolės stiebelio, kuris neturėtų savo likimo ir prižiūrėtojo aukščiau, kuris jį muša ir sako: „Auk!““ (Berešit Raba, 10 skyrius). Taip pat pasakyta: „Žmogus apačioje nepajudina nė piršto, kol apie tai nepaskelbiama aukščiau“ (Chulin, 7b).

145. Turite žinoti, kad Toroje esantys draudimai, netyrumas (Tuma) ir įvairūs trūkumai kyla dėl to, kad Tora šiame materialiame pasaulyje apsivelka trimis tikrovės pakopomis - pasauliu, metais ir siela - bei jų egzistavimo būdais. Jau paaiškinome, kad Kūrėjas yra apsivilkęs Toroje pagal principą „Tora ir Kūrėjas yra viena“. Tačiau šiame pasaulyje Jis yra labai stipriai paslėptas, nes materialieji apvalkalai panašūs į sparnus, kurie Jį dengia ir slepia.

O Toros apsivilkimas tyrųjų pasaulio, metų ir sielos pakopų bei jų egzistavimo būdų pavidalu trijuose aukštesniuosiuose pasauliuose - Acilut, Brija ir Jecira - bendrai vadinamas kabalos išmintimi.

146. Taigi kabalos išmintis ir atviroji Tora yra viena ir tas pats. Tačiau kol žmogus patiria Kūrėjo veido paslėpimą ir Kūrėjas slepiasi Toroje, laikoma, kad žmogus studijuoja atvirąją Torą. Kitaip tariant, jis nepajėgia gauti jokio švytėjimo iš Jecira pasaulio Toros, jau nekalbant apie aukštesniuosius pasaulius.

Tačiau kai žmogus nusipelno Kūrėjo veido atskleidimo, jis pradeda studijuoti kabalos išmintį. Juk patys atvirosios Toros apvalkalai jam išgryninami, ir jo Tora tampa Jecira pasaulio Tora, vadinama „kabalos išmintimi“.

Net jeigu žmogus nusipelno Acilut pasaulio Toros, tai nereiškia, kad Toros raidės jam pasikeičia. Priešingai, tie patys atvirosios Toros apvalkalai jam išgryninami ir tampa labai tyrais apvalkalais. Tuomet išsipildo žodžiai: „Tavo Mokytojas daugiau nebesislėps, ir tavo akys matys tavo Mokytoją.“ Šioje būsenoje jie tampa tokie, apie kuriuos sakoma: „Jis, Jo gyvybė ir Jo esmė yra viena.“

147. Kad šis dalykas būtų šiek tiek aiškesnis, pateiksiu pavyzdį. Kol žmogus buvo Kūrėjo veido paslėpimo būsenoje, Toros raidės ir jos apvalkalai neišvengiamai slėpė nuo jo Kūrėją. Todėl žmogus klydo, darė netyčinius ir tyčinius nusižengimus. Tuo metu jis buvo veikiamas šiurkščių Toros apvalkalų, susijusių su bausme, netyrumu, draudimais ir trūkumais.

Tačiau kai žmogus nusipelno atviro Kūrėjo valdymo ir sugrįžimo iš meilės, kai jo tyčinės nuodėmės virsta nuopelnais, visi nusižengimai ir klaidos, kuriuos jis padarė veido paslėpimo metu, nusimeta šiurkščius ir labai karčius apvalkalus. Dabar jie apsivelka Šviesos, priesakų ir nuopelnų apvalkalais.

Taip yra todėl, kad tie patys šiurkštūs apvalkalai virto nuopelnais. Dabar jie tampa panašūs į apvalkalus, sklindančius iš Acilut ar Brija pasaulių. Jie daugiau nebedengia ir neslepia Mokytojo. Priešingai: „Tavo akys matys tavo Mokytoją.“

Taigi tarp Acilut pasaulio Toros ir šio pasaulio Toros, tarp kabalos išminties ir atvirosios Toros nėra jokio skirtumo. Vienintelis skirtumas yra žmogus, kuris studijuoja Torą. Du žmonės gali studijuoti tą patį Toros skyrių, tuos pačius žodžius. Tačiau vienam ši Tora bus kabalos išmintis ir Acilut pasaulio Tora, o kitam - Asija pasaulio Tora, tai yra atviroji Tora.

148. Dabar suprasite Vilniaus Gaono žodžių, parašytų maldyne prie Toros palaiminimo, tikrąją prasmę. Jis rašė, kad Tora prasideda nuo Sod (paslapties). Tai reiškia atvirąją Asija pasaulio Torą, kuri laikoma paslėptąja, nes Kūrėjas joje yra visiškai paslėptas.

Vėliau pereinama prie Remez (užuominos), kai Kūrėjas labiau atsiskleidžia Jecira pasaulio Toroje. Galiausiai žmogus pasiekia Pešat (tiesioginę prasmę), tai yra Acilut pasaulio Torą. Ji vadinama Pešat, nes yra Mufšat - išlaisvinta iš visų apvalkalų, kurie slepia Kūrėją.

149. Pasiekę šį supratimą, dabar galime susidaryti tam tikrą vaizdą apie keturis pasaulius, kurie kabalos išmintyje vadinami šventumo (Kedušos) pasauliais - Acilut, Brija, Jecira ir Asija. Taip pat apie keturis Klipot pasaulius, vadinamus ABJA, kurie yra išdėstyti priešais šventumo ABJA pasaulius, vienas priešais kitą.

Visa tai suprasite remdamiesi ankstesniais paaiškinimais apie keturias Kūrėjo valdymo suvokimo pakopas ir keturis meilės laipsnius. Pirmiausia paaiškinsime keturis šventumo ABJA pasaulius. Pradėsime nuo žemiausiojo - Asija pasaulio.

150. Jau paaiškinome dvi pirmąsias Kūrėjo valdymo pakopas, susijusias su veido paslėpimu. Turite žinoti, kad abi jos priskiriamos Asija pasauliui. Todėl knygoje Ec Chaim („Gyvybės medis“), 48 vartuose, 3 skyriuje, parašyta, kad Asija pasaulyje daugiausia yra blogio. Net ir tas nedidelis gėrio kiekis, kuris jame yra, susimaišęs su blogiu taip, kad jo neįmanoma atskirti.

Tai reiškia, kad pirmojo paslėpimo požiūriu šiame pasaulyje vyrauja blogis, tai yra kančios ir skausmai, kuriuos jaučia taip valdomi žmonės. O dvigubo paslėpimo požiūriu gėris taip pat susimaišęs su blogiu, todėl jo visiškai neįmanoma atskirti.

Pirmoji Kūrėjo veido atskleidimo pakopa atitinka Jecira pasaulį. Todėl knygoje Ec Chaim (48 vartai, 3 skyrius) parašyta, kad Jecira pasaulis yra pusiau geras ir pusiau blogas. Tai reiškia, kad žmogus, pasiekęs pirmąją Kūrėjo veido atskleidimo pakopą, kuri yra pirmasis sąlyginės meilės laipsnis ir vadinama „sugrįžimu iš baimės“, laikomas viduriniuoju. Jis yra pusiau kaltas ir pusiau nekaltas.

Antrasis meilės laipsnis taip pat yra sąlyginė meilė, tačiau joje tarp mylinčiųjų nėra jokio žalos ar nuostolio pėdsako. Trečiasis meilės laipsnis yra pirmasis besąlyginės meilės laipsnis. Abu jie priskiriami Brija pasauliui.

Todėl knygoje Ec Chaim (48 vartai, 3 skyrius) parašyta, kad Brija pasaulyje daugiausia yra gėrio ir tik nedidelė dalis blogio, o ši nedidelė blogio dalis yra nepastebima. Tai reiškia, kad vidurinysis, nusipelnęs dar vieno priesako, nusveria save į nuopelnų pusę. Todėl jis laikomas „daugiausia geru“. Tai antrasis meilės laipsnis.

O nedidelis, nepastebimas blogis, esantis Brija pasaulyje, kyla iš trečiojo meilės laipsnio, kuris yra besąlyginė meilė. Žmogus jau nusvėrė save į nuopelnų pusę, tačiau dar nenusvėrė viso pasaulio. Todėl jame vis dar yra nedidelė blogio dalis, nes ši meilė dar nelaikoma amžinąja. Tačiau ši dalis nepastebima, nes žmogus dar nepajuto jokios žalos ar nuostolio net kitų žmonių atžvilgiu.

Ketvirtasis meilės laipsnis - besąlyginė ir kartu amžinoji meilė - atitinka Acilut pasaulį. Tai ir yra knygoje Ec Chaim parašytų žodžių, kad Acilut pasaulyje visiškai nėra blogio, prasmė. Ten išsipildo žodžiai: „Blogis negyvens su Tavimi.“

Taip yra todėl, kad žmogui nusvėrus į nuopelnų pusę ir visą pasaulį, jo meilė tampa amžina ir visiška. Tuomet nebegalima įsivaizduoti jokio paslėpimo ar uždangalo, nes tai yra visiško Kūrėjo veido atskleidimo vieta. Kaip parašyta: „Tavo Mokytojas daugiau nebesislėps, ir tavo akys matys tavo Mokytoją.“ Juk dabar žmogus pažįsta visus Kūrėjo santykius su visais žmonėmis kaip tikrąjį Jo valdymą, kylantį iš Jo vardo - Gerasis, kuris daro gera tiek geriesiems, tiek blogiesiems.

151. Dabar taip pat galite suprasti keturis Klipot ABJA pasaulius, išdėstytus priešais šventumo ABJA pasaulius. Kaip parašyta: „Kūrėjas sukūrė vieną priešais kitą.“ Taip yra todėl, kad Asija pasaulio Klipot Merkava (struktūra) kyla iš abiejų Kūrėjo veido paslėpimo pakopų. Ši struktūra viešpatauja tam, kad priverstų žmogų viską nusverti į kaltės pusę.

O Jecira pasaulio Klipa savo valdžioje laiko tą kaltės pusę, kuri dar nėra ištaisyta šventumo Jecira pasaulyje. Taip ji valdo viduriniuosius, kurie gauna iš Jecira pasaulio, pagal principą „Kūrėjas sukūrė vieną priešais kitą“.

Brija pasaulio Klipa turi galią panaikinti sąlyginę meilę. Tai reiškia, kad ji gali panaikinti būtent tai, nuo ko ši meilė priklauso. Tai yra antrojo meilės laipsnio netobulumas.

O Acilut pasaulio Klipa savo valdžioje laiko tą nedidelę blogio dalį, kuri Brija pasaulyje yra nepastebima dėl trečiojo meilės laipsnio. Nors ši meilė iš tiesų yra tikra ir kyla iš Gerojo, kuris daro gera tiek geriesiems, tiek blogiesiems, savybės, atitinkančios šventumo Acilut pasaulį, vis dėlto žmogus dar nenusipelnė nusverti viso pasaulio į nuopelnų pusę. Todėl Klipa vis dar turi galią sugriauti jo meilę dėl Kūrėjo valdymo kitų žmonių atžvilgiu.

152. Tai ir yra knygoje Ec Chaim parašytų žodžių, kad Klipot Acilut pasaulis stovi priešais Brija pasaulį, o ne priešais Acilut pasaulį, prasmė. Taip yra todėl, kad iš šventumo Acilut pasaulio kyla tik ketvirtasis meilės laipsnis. Todėl Klipot šiame pasaulyje visiškai neturi valdžios. Juk žmogus jau nusvėrė visą pasaulį į nuopelnų pusę ir pažįsta visus Kūrėjo valdymo būdus žmonių atžvilgiu pagal Jo vardą - Gerasis, darantis gera tiek geriesiems, tiek blogiesiems.

Tačiau Brija pasaulyje, iš kurio kyla trečiasis meilės laipsnis, visas pasaulis dar nėra nusvertas į nuopelnų pusę. Todėl Klipot vis dar turi galimybę įsitvirtinti. Vis dėlto šios Klipot vadinamos Acilut pasaulio Klipot, nes jos yra priešingos trečiajam meilės laipsniui - besąlyginei meilei. O ši meilė priskiriama Acilut pakopai.

153. Taigi išsamiai paaiškinome keturis šventumo ABJA pasaulius ir keturis jiems priešingus Klipot pasaulius. Kiekvienas Klipot pasaulis atitinka tam tikrą trūkumą, esantį atitinkamame šventumo pasaulyje. Būtent šie pasauliai vadinami keturiais Klipot ABJA pasauliais.

154. Šių žodžių pakanka, kad kiekvienas atidus skaitytojas galėtų bent iš dalies pajusti kabalos išminties esmę. Turite žinoti, kad dauguma kabalos knygų autorių savo veikalus skyrė tik tiems skaitytojams, kurie jau buvo pasiekę Kūrėjo veido atskleidimą ir visus didingus dvasinius suvokimus.

Tačiau neturėtume klausti: „Jeigu šie žmonės jau pasiekė dvasinį suvokimą, jie viską žino iš savo patirties. Kam tuomet jiems dar reikia gilintis į kitų kabalistų knygas?“

Toks klausimas nėra išmintingas. Tai panašu į žmogų, kuris studijuoja pažodinę Torą, tačiau nieko nežino apie šio pasaulio gyvenimo būdus, apie pasaulio, metų ir sielos pakopas šiame pasaulyje. Jis nepažįsta žmonių elgesio ir jų santykių su savimi bei kitais. Taip pat nieko nežino apie šiame pasaulyje gyvenančius gyvūnus ir paukščius. Argi galima manyti, kad toks žmogus sugebėtų teisingai suprasti bent vieną Toros klausimą? Jis iškraipytų Toros dalykų prasmę, gėrį paverstų blogiu, o blogį - gėriu ir niekur nebesusigaudytų.

Tas pats galioja ir mūsų nagrinėjamu atveju. Net jeigu žmogus nusipelnė dvasinio suvokimo, net Acilut pasaulio Toros pakopoje, jis vis tiek suvokia tik tai, kas susiję su jo paties siela. Tačiau tam, kad suprastų to pasaulio Toros dalykus, žmogus turi sąmoningai pažinti visas tris pakopas - pasaulį, metus ir sielą, visus jų įvykius ir valdymo būdus.

Visi šie dalykai su visomis smulkmenomis ir subtilybėmis paaiškinti knygoje Zohar ir tikrosiose kabalos knygose. Todėl kiekvienas išminčius ir kiekvienas, kuris geba suprasti savo protu, turi gilintis į jas dieną ir naktį.

155. Todėl turime paklausti: kodėl kabalistai įpareigojo kiekvieną žmogų studijuoti kabalos išmintį? Iš tiesų čia slypi didis dalykas, kurį būtina viešai paskelbti. Tiems, kurie studijuoja kabalos išmintį, suteikiama nuostabi ir neįkainojama ištaisymo priemonė (Segula). Nors jie dar nesupranta to, ką studijuoja, tačiau dėl savo troškimo ir didelio noro suprasti studijuojamus dalykus jie pažadina sau Šviesas, supančias jų sielas.

Tai reiškia, kad kiekvienam Izraelio žmogui yra užtikrinta, jog galiausiai jis pasieks visus nuostabius dvasinius suvokimus, kuriuos Kūrėjas numatė kūrimo sumanyme - suteikti malonumą kiekvienam kūriniui. O tas, kuris nenusipelnė jų šiame gyvenime, nusipelnys kitame gyvenime ir taip toliau, kol galiausiai įgyvendins visą Kūrėjo sumanymą, kurį Jis jam numatė, kaip parašyta knygoje Zohar.

Kol žmogus dar nepasiekė tobulumo, Šviesos, kurios ateityje turi jį pasiekti, vadinamos supančiomis Šviesomis (Ohr Makif). Tai reiškia, kad jos jau yra jam paruoštos, tačiau laukia, kol jis išgrynins savo gavimo indus (Kelim de Kabbala). Tuomet šios Šviesos galės apsivilkti tam paruoštuose induose.

Todėl net ir tada, kai žmogus dar neturi tinkamų indų, tačiau studijuoja šią išmintį ir mini Šviesų bei indų, susijusių su jo siela, pavadinimus, tos Šviesos iš karto tam tikru mastu jį apšviečia. Tačiau jos šviečia neapsivilkdamos jo sielos viduje, nes žmogus dar neturi indų, galinčių jas priimti. Vis dėlto tas švytėjimas, kurį jis vėl ir vėl gauna studijuodamas, pritraukia jam malonę iš aukščiau. Ši malonė suteikia jam gausybę šventumo ir tyrumo, kurie labai priartina jį prie galutinio ištaisymo ir tobulumo.

156. Tačiau studijuojant šią išmintį būtina laikytis vienos griežtos sąlygos: negalima dvasinių dalykų materializuoti, vaizduojantis juos kaip materialius objektus ar reiškinius. Juk taip žmogus pažeidžia priesaką: „Nesidaryk sau jokio stabo ar atvaizdo.“

Tokiu atveju studijos jam gali atnešti žalos, o ne naudos. Todėl mūsų išminčiai perspėjo, kad šią išmintį reikėtų studijuoti tik sulaukus keturiasdešimties metų arba mokantis iš ravo, ir pateikė kitų panašių perspėjimų. Visi jie susiję su minėta priežastimi.

Todėl parengiau komentarus Panim Meirot ir Panim Masbirot knygai Ec Chaim („Gyvybės medis“), siekdamas apsaugoti skaitytojus nuo dvasinių dalykų materializavimo. Tačiau kai pirmosios keturios šių komentarų dalys buvo išspausdintos ir išplatintos mokiniams, pamačiau, kad mano paaiškinimai nėra tokie aiškūs, kaip maniau. Visos didžiulės pastangos, kurias įdėjau siekdamas kuo paprasčiau ir išsamiau paaiškinti šiuos dalykus, buvo beveik bergždžios.

Taip atsitiko todėl, kad skaitytojai nejaučia didžiulės būtinybės nuodugniai įsigilinti į kiekvieno prieš juos esančio žodžio reikšmę ir kelis kartus ją pakartoti, kol tvirtai įsimins, ką tas žodis reiškia visose knygos vietose, kuriose jis vartojamas. Pamiršę bent vieno žodžio prasmę, jie pasimeta nagrinėjamuose dalykuose. Juk dėl šių dalykų subtilumo nepaaiškintas net vienas žodis gali aptemdyti viso klausimo supratimą.

Norėdamas tai ištaisyti, pradėjau rašyti abėcėline tvarka sudarytą „Žodžių paaiškinimą“. Jis apima visus kabalos knygose vartojamus žodžius, kuriems reikia atskiro paaiškinimo. Viena vertus, surinkau visus ARI ir kitų ankstyvųjų kabalistų komentarus, kuriuose jie aiškino atitinkamus žodžius. Kita vertus, iš visų šių aiškinimų išskyriau jų esmę ir sudariau tikslų kiekvieno žodžio apibrėžimą. Toks apibrėžimas turėtų būti pakankamas, kad skaitytojas galėtų teisingai suprasti šį žodį kiekvienoje vietoje, kur jis pasirodo tikrosiose kabalos knygose, nuo pirmosios iki paskutinės. Taip pasielgiau su visais kabalos išmintyje vartojamais žodžiais.

Jau išspausdinau žodžius, prasidedančius raide Alef, ir dalį žodžių, prasidedančių raide Bet, tačiau tik iš vienos pusės. Visa tai sudaro beveik tūkstantį puslapių. Deja, dėl lėšų trūkumo turėjau nutraukti šį darbą pačioje jo pradžioje. Jau beveik metus netęsiau šio svarbaus darbo. Ir tik Kūrėjas žino, ar kada nors galėsiu prie jo sugrįžti, nes išlaidų daug, o šiuo metu nėra jokios paramos.

Todėl pasirinkau kitą kelią, vadovaudamasis posakiu: „Geriau žvirblis rankoje...“ Tai knyga Talmud Eser Sefirot („Dešimties sfirų mokymas“, TES), parengta pagal ARI mokymą. Joje surinkau iš ARI knygų, ypač iš jo veikalo Ec Chaim, visus pagrindinius tekstus, susijusius su dešimties sfirų aiškinimu. Juos išdėsčiau kiekvieno puslapio viršuje ir parengiau išsamų komentarą, kurį pavadinau Ohr Pnimi („Vidinė Šviesa“). Taip pat parengiau kitą aiškinimą, pavadintą Histaklut Pnimit („Vidinis stebėjimas“). Šiuose komentaruose stengiausi kuo paprasčiau ir suprantamiau paaiškinti kiekvieną žodį ir klausimą, pateiktą puslapio viršuje esančiame ARI tekste.

Knygą padalijau į šešiolika dalių. Kiekviena dalis yra atskira pamoka, skirta tam tikram dešimties sfirų klausimui. Ohr Pnimi daugiausia aiškina toje pamokoje pateiktus ARI žodžius, o Histaklut Pnimit daugiausia nagrinėja bendrąją klausimo esmę. Be to, kiekvienai daliai parengiau Klausimų lentelę ir Atsakymų lentelę, apimančias visus toje dalyje vartojamus žodžius ir nagrinėjamus klausimus.

Kai skaitytojas baigia studijuoti vieną dalį, jis turi pasitikrinti, ar gali teisingai atsakyti į kiekvieną Klausimų lentelėje pateiktą klausimą. Atsakęs į klausimą, jis turi peržiūrėti atitinkamą atsakymą Atsakymų lentelėje ir patikrinti, ar atsakė teisingai. Net jeigu jis jau moka gerai atsakyti į klausimus iš atminties, vis tiek turi juos kartoti daugybę kartų, kol visi atsakymai bus tarsi sudėti į dėžutę. Tuomet prireikus jis iš karto prisimins kiekvieną žodį arba bent jau žinos, kur ieškoti jo paaiškinimo. Ir „Kūrėjo valia per jį bus įgyvendinta“.

STUDIJŲ TVARKA

Pirmiausia studijuokite Panim („Veidą“), tai yra ARI žodžius, išspausdintus kiekvieno puslapio viršuje, nuo pradžios iki knygos pabaigos. Net jeigu jų nesuprantate, pakartokite kelis kartus, kaip pasakyta: „Pirmiausia mokykis, o paskui suprask.“ Po to studijuokite komentarą Ohr Pnimi („Vidinė Šviesa“). Gilinkitės į jį ir dėkite tokias pastangas, kad galėtumėte studijuoti ir gerai suprasti Panim net be komentaro pagalbos. Vėliau studijuokite Histaklut Pnimit („Vidinis stebėjimas“), kol viską suprasite ir įsiminsite.

Po viso to pasitikrinkite save naudodamiesi Klausimų lentele. Atsakę į klausimą, suraskite jam skirtą atsakymą ir patikrinkite, ar atsakėte teisingai. Taip darykite su kiekvienu klausimu. Mokykitės, įsiminkite ir kartokite viską daugybę kartų, kol tvirtai prisiminsite, tarsi visos žinios būtų sudėtos į dėžutę. Juk trečiojoje dalyje, studijuojant kiekvieną žodį, būtina labai gerai prisiminti visas pirmąsias dvi dalis, nepraleidžiant nė menkiausios reikšmės. Blogiausia tai, kad skaitytojas gali net nepastebėti, jog kažką pamiršo. Tuomet arba nagrinėjami dalykai jam tampa neaiškūs, arba dėl užmiršimo jis susikuria klaidingą jų supratimą. Suprantama, kad viena klaida sukelia dešimt kitų klaidų. Galiausiai žmogus visiškai praranda nagrinėjamų dalykų supratimą ir būna priverstas apskritai nutraukti studijas.

Autorius



  1. Žr. paaiškinimą straipsnyje PARDES.