GRUPĖS TIKSLAS -1

1-o straipsnio 1 dalis. 1984 m

Susirinkome čia padėti pagrindą grupei, skirtai visiems, kurie nori eiti Baal Sulamo metodikos keliu, leidžiančiu žmogui nelikti gyvūno kategorijoje ir kilti tapimo žmogumi pakopomis, kaip pasakė išminčiai apie posmą „jūs – Mano avys, pulkas Mano, jūs – žmogus“: „Jūs vadina tės žmogumi, o stabmeldžiai nesivadina žmogumi“, – tai Rašbi posakis.

Tam, kad suprastume žmogaus lygmenį, pa teiksime išminčių mintis apie posmą „Paklau sykime išvados dėl visko: jaudinkis prieš Kūrėją ir Jo priesakus vykdyk, kadangi tame yra visas žmogus“. Gmara klausia: „Ką reiškia „tame yra visas žmogus“?“

Rabi Eliazaras pasakė: „Visas pasaulis sukurtas vien tik tam“ – tai yra visas pasaulis sukurtas vien tik dėl Kūrėjo jaudulio.“

Reikia suprasti, kas yra „Kūrėjo jaudulys“. Iš eina, kad tai – priežastis, dėl kurios buvo sukurtas pasaulis. Iš visų išminčių pasakymų žinoma, kad sukūrimo priežastis buvo (noras) suteikti gėrį Jo kūriniams. Kitaip tariant, Kūrėjas panoro suteikti malonumą kūriniams, kad jie jaustųsi laimingi pasaulyje. Taip pat išminčiai apie posmą „tame yra visas žmogus“ pasakė, kad sukūrimo priežastis – tai „Kūrėjo jaudulys“.

Tai išaiškinama knygoje „Toros dovanojimas“: kūriniai negauna gėrio ir malonumo, nepaisant to, kad tai yra sukūrimo priežastis, dėl Kūrėjo ir jų savybių skirtumo. Juk Kūrėjas – duoda (yra Davėjas), o kūriniai – gauna. Yra taisyklė, pagal kurią šakos supanašėja su šaknimi, iš kurios gimė.

Kadangi gavimas nėra būdingas mūsų šakniai, tai yra Kūrėjas nejaučia trūkumo, kad reikėtų ką nors gauti ir užpildyti tą trūkumą, todėl žmogus gaudamas jaučiasi nesmagiai.

Dėl šios priežasties kiekvienas žmogus gėdijasi, valgydamas „gailestingumo duoną“. Tam, kad tai būtų ištaisyta, reikėjo sukurti pasaulį. „Pasaulis“ (olam – עולם) – reiškia paslėpti (heelem – העלם), nes gėris ir malonumas būtinai turi būti paslėpti. Dėl ko? Atsakymas: dėl jaudulio. Kitaip tariant, kad žmogus jaustų jaudulį prieš pasinaudodamas savo gavimo indu, vadina mu savimeile.

O prasmė ta, kad žmogus susilaikytų nuo ma lonumų gavimo tik todėl, kad jų nori, ir kad jam užtektų jėgų įveikti savo aistrą tam, ko geidžia.

Priešingai, tegul gauna malonumus, iš kurių išaugs malonumas Kūrėjui. Juk kūrinys nori duoti Kūrėjui. Ir jis jaus jaudulį prieš Kūrėją, tai yra, kad tik negautų dėl asmeninės naudos. Nes ma lonumo gavimas, kurį žmogus patiria dėl asmeninės naudos, atitolina jį nuo susiliejimo su Kūrėju. Kita vertus, žmogus, įvykdęs kurį nors iš Kūrėjo priesakų, privalo nusiteikti taip, kad šis priesakas suteiktų jam švarių siekių – kad jis norėtų duoti Kūrėjui, vykdydamas tą priesaiką. Išminčiai pasakė: „Rabi Chananija ben Akašija sako: „Panoro Kūrėjas pagarbinti Izraelį ir todėl padaugino jiems Torą ir priesakus“.

Todėl renkamės čia, kad įkurtume grupę, kad kiekvienas iš mūsų sektų šia „davimo Kūrėjui“ dvasia. O tam, kad pasiektume davimą Kūrėjui, būtina pirmiau išmokti duoti žmogui – ir tai vadinama artimo meile. Bet artimo meilė įmanoma tik atsižadėjus savęs. Viena vertus, kiekvienas turi menkinti save, kita vertus, privalome didžiuotis, kad Kūrėjas davė mums galimybę įstoti į grupę, kurioje kiekvienas turi vienintelį tikslą – „kad Šchina būtų tarp mūsų“.

Nors dar nepasiekėme tikslo, norime jį pasiekti. Tai mums turi būti labai svarbu, nors esame dar tik kelio pradžioje. Bet tikimės pasiekti šį aukštą tikslą.

Visa kūrinių darbas yra dirbti aukščiau žinojimo. Ir neįmanoma nieko padaryti be tikėjimo išminčiais, kurie mums nustatė darbo tvarką. Ir po to, kai žmogus priima savo darbą kaip liūtų uodegą, tai yra, jis seka išminčiais, kad eitų tik pagal tai, ką jie mums nustatė.

Apie tai išminčiai pasakė: „Apsigaubk teisiųjų kojų dulkėmis.“ Bartanura aiškina: „Tai reiškia – eik paskui juos, ir kadangi einantis pakelia dulkes kojomis, tai tas, kuris eina paskui jį, prisipildo dulkių, kurias jis pakelia kojomis.“ Citatos pabaiga.

Reikia suprasti, ką mums nurodo išminčių žodžiai šiame pavyzdyje. Ir reikia paaiškinti, kad tas, kuris eina tikėdamas išminčiais, žiūri į jų kelią, ką jie sako, kad reikia eiti aukščiau proto, ir tada žmogus pradeda būti tarsi „žvalgas“ – kritiškai vertinti, ar tikrai verta eiti jų keliu. Ir tai reiškia, kad išminčių kojos pakelia dulkes, kurios patenka į einančiųjų paskui juos akis. Tai yra, todėl, kad žmogus nori suprasti išminčių kelią, kurie mums sako, kad turime eiti paskui juos užmerktomis akimis, kitaip pateks „dulkės“, tai yra kažkas visiškai nereikšmingo, vadinamo dulkėmis – kitaip tariant, didesnio žemumo jau negali būti.

Kadangi žmogui duotas žinojimas ir protas, kad viską suprastų pagal protą. O čia mums sako, kad turime eiti priimdami išminčių tikėjimą. Ir žmogus nori suprasti šį kelią. Bet tol, kol žmogus dar paniręs į norą gauti sau, jis pats negali žinoti, kas yra gera, o kas bloga. Viską reikia priimti pagal tai, ką mums nustatė išminčiai, kad į akis nepatektų dulkės ir purvas, ir tada neįmanoma eiti pirmyn. Bet jei nekritikuoja išminčių žodžių ir nenori jų suprasti proto ribose, būtent tada nusipelno šventumo žinojimo.

Ir priežastis, dėl kurios turime eiti aukščiau žinojimo, yra ta, kad esame panirę į egoistinę meilę sau. Todėl tikėjimo aukščiau žinojimo pagalba mes nusipelnome davimo indų. Ir tada atsiskleidžia gėris ir malonumas davimo induose, ir tai, Zoharo kalba, reiškia: „Žinojimas pasklis ir užpildys kambarius ir praėjimus.“ Tai reiškia, kad tada, kai indai yra tvarkoje, žinojimas pasklinda tiek vidiniuose, tiek išoriniuose induose.

4. RABAŠAS, 1990 m. straipsnis Nr. 1, "Ką dvasiniame darbe reiškia "Būkime galva, o ne uodega"?"

Visas kūrinių darbas yra tas, kad jie turi dirbti aukščiau proto. Neįmanoma nieko padaryti be tikėjimo išminčiais, kurie mums nustatė darbo tvarką. Kai žmogus priima savo darbą kaip "liūtų uodega", tai yra seka išminčiais, kad eitų tik taip, kaip jie mums nustatė.

Apie tai mūsų išminčiai pasakė (Avot, 1 skyrius, 4): "Apsidulkink jų kojų dulkėmis (išminčių)." Bartenura aiškina, kad turi eiti paskui juos, nes einantis žmogus kojomis pakelia dulkes, o einantis paskui jį prisipildo dulkių, kurias anas pakelia savo kojomis.

Turime suprasti, ką mūsų išminčiai nori mums pasakyti šiuo palyginimu. Reikia aiškinti, kad tas, kuris seka tikėjimu išminčiais, žvelgia į jų kelią, o jie sako, kad turime eiti aukščiau proto. Tuomet žmogus pradeda elgtis tarsi žvalgas, norėdamas patikrinti, ar iš tikrųjų verta eiti jų keliu. Tai laikoma tuo, kad išminčių kojos pakelia dulkes, kurios patenka į jų pasekėjų akis. Kitaip tariant, kai žmogus nori suprasti išminčių kelią, jie mums sako, kad turime sekti paskui juos užmerktomis akimis, antraip į akis pateks dulkių. Kažkas nesvarbaus vadinama "dulkėmis", nes negali būti nieko žemesnio už tai.

Kadangi žmogui buvo duoti protas ir intelektas, kad jis viską suprastų protu, o čia mums sakoma eiti priimant tikėjimą išminčiais, žmogus nori suprasti šį kelią. Tačiau kol žmogus yra valdomas noro gauti sau, jis negali žinoti, kas yra gera ir kas bloga, todėl turi priimti viską taip, kaip mums nustatė išminčiai. Priešingu atveju dulkės ir purvas pateks jam į akis, ir jis negalės judėti pirmyn. Tačiau kai nekritikuojame išminčių žodžių ir nenorime jų priimti proto ribose, būtent dėl to nusipelnome Kedušos [šventumo] žinojimo [proto].

Taip yra todėl, kad visa priežastis, dėl kurios turime eiti aukščiau proto, yra ta, jog esame panirę į meilę sau. Todėl per tikėjimą aukščiau proto nusipelnome davimo indų, ir tada davimo induose atsiskleidžia malonumas ir mėgavimasis. Zoharo žodžiais, tai vadinama: "Protas išsiplečia ir pripildo kambarius bei koridorius." Kitaip tariant, kai Kelim [indai] yra tinkami, protas išsiplečia ir vidiniuose Kelim, ir išoriniuose Kelim.

5. Rabašas. Laiškas 28

Net jei nusipelnėme išgirsti Gyvojo Kūrėjo žodžius iš Šchinos lūpų, kalbančios mano tėvo ir mokytojo lūpomis, vis dėlto pasirinkimas lieka mums. Todėl, net jei Jis mums davė daug atskleidimų, tai buvo tik tam, kad mus nukreiptų, kad galėtume eiti be atramos.

Todėl kiekvienam naujam [žodžiui] Toroje, kurį Jis mums atskleidė, suteikdamas mums dvasios pakilimą ir nepajudinamą tikrumą, kad reikia paskirti visas savo dienas tik Kūrėjo gerovei, – vis dėlto iškart po to ateina širdies apsunkinimas prasme: „nes Aš apsunkinau jo širdį“, kad po to turėtume savo pasirinkimą. Juk tai vadinama pastangomis be paramos ir atramos.

Nes Jo ketinimas buvo atvesti mus į trokštamą tobulumą. Todėl kiekvienas lieka būsenoje, kuri netinka jo mokiniui. Ir pakanka suprantančiam.

Ir turime stiprinti save. Kaip parašyta mano ankstesniame laiške, protėvis Jokūbas nemirė, t. y. jo tiesos savybė gyva ir egzistuoja amžinai. Ir teišsipildo eilutė: „Ir tu nebijok, mano tarne Jokūbai, – sako Kūrėjas, – ir nebijok, Izraeli, nes štai aš išgelbėsiu tave iš toli ir tavo palikuonis – iš jų nelaisvės šalies“.

Kitaip tariant, net jei esame visiškame nutolime, Kūrėjo išgelbėjimas – akimirksniu, ir mes nusipelnysime ateiti į tiesos savybę, t. y. suteikti malonumą mūsų Kūrėjui. Amen, tebus Jo valia.

6. Baal Sulam. „Laisvė“

Tai galima palyginti su ligoniu, kuris nenori klausytis gydytojo patarimo, kol pats nesupras, kaip tas patarimas jį išgydys, todėl pats pradeda studijuoti mediciną. Tačiau jis gali mirti nuo savo ligos dar nespėjęs perprasti medicinos.

Taip pat yra ir su kančių keliu, palyginti su Toros keliu. Juk tas, kuris netiki idėjomis, kurias Tora ir pranašystės pataria jam priimti be asmeninio supratimo, privalo pats prieiti prie šių sąvokų. Tai yra, tik pereidamas priežasčių ir pasekmių grandinę, kurią sukelia gyvenimo situacijos, kurios yra labai spartinančios patirtys, galinčios išvystyti blogio suvokimo jausmą, kaip buvo paaiškinta anksčiau, be asmeninio pasirinkimo, o tik dėl pastangų įgyti gerą aplinką, kuri atveda jį prie šių minčių ir veiksmų.

Ištrauka Nr. 7

Kaip sakė išminčiai (Sanhedrinas, 39): „Visur, kur yra dešimt, ten yra Šchina.“

Žinoma, kad malchut vadinama „dešimta“. Taip pat žinoma, kad trūkumo pajautimas gavime vadinamas sfira malchut vardu, kuri yra dešimtoji sfira, gaunanti Aukščiausiąją šviesą. Ji taip pat vadinama „norėjimu gauti“, ir visi kūriniai kyla tik iš jos. Todėl nėra bendruomenės mažesnės nei dešimt, nes visos materialios šakos kyla iš aukštesniųjų šaknų.

Ištrauka Nr. 8

Ten, kur yra dešimt žmonių, jau yra vieta Šchinos buvimui. Mišnos išminčiai savo Mišnoje pasakė: „Dešimt, kurie sėdi ir užsiima Tora – Šchina yra tarp jų“, nes „tai ir yra visas žmogus“.

(Knyga „Tania“, Laiškas apie šventumą, 23 skyrius)