882. Roš ha-Šana
Apie eilutę: „Kūrėjo, tavo Visagalio, akys nukreiptos į ją [tai yra į Izraelio žemę] nuo metų pradžios“. „Kartais – į gera, o kartais – į bloga. Kaip tai suprasti? Jeigu per Roš ha-Šaną Izraelis buvo visiški nusidėjėliai ir jiems buvo paskirta nedaug lietaus, tačiau galiausiai jie sugrįžo į gerą kelią, pridėti daugiau lietaus jau neįmanoma, nes nuosprendis jau paskelbtas. Tačiau Kūrėjas siunčia tą lietų tinkamu laiku ir į tas žemės vietas, kur jo labiausiai reikia.“
„Kartais – į bloga. Kaip tai suprasti? Jeigu per Roš ha-Šaną Izraelis buvo visiški teisuoliai ir jiems buvo paskirta gausiai lietaus, tačiau galiausiai jie nukrypo nuo teisingo kelio, sumažinti lietaus jau neįmanoma, nes nuosprendis jau paskelbtas. Todėl Kūrėjas siunčia jį [tai yra lietų] netinkamu laiku ir į tą žemę, kuriai jo nereikia“.Raši aiškina: „netinkamu laiku“ reiškia prieš sėją, kai jo nereikia, arba jis iškrinta miškuose ir dykumose (Roš Ha-Šana 17b).
Norint suprasti tai vidinio darbo žmoguje požiūriu, reikia paaiškinti, kad „Roš Ha-Šana“ vadinama žmogaus sukūrimo pradžia. Kaip pasakė mūsų išminčiai, apie gemalo lašą paskelbiama, ar žmogus bus išmintingas, ar kvailas ir t. t. (Nida 16b). „Lietus“ reiškia jo materialiąsias jėgas, tai yra, ar jis turės mažesnį ar didesnį protą, mažesnę ar didesnę širdį, silpnesnį ar stipresnį norą ir panašiai.
Jeigu žmogus, užaugęs, eina geru keliu, neįmanoma jam pridėti daugiau, tai yra suteikti didesnį protą ar stipresnį norą, nes visa tai jam jau buvo paskirta jo sukūrimo metu. Tačiau visą savo protą ir visas savo jėgas jis naudoja tik šventumui ir ten, kur jų iš tikrųjų reikia. Ir to jam visiškai pakanka, kad pasiektų pakopą, kurioje galėtų nusipelnyti Kūrėjo Šviesos atsiskleidimo, iš tikrųjų susilieti su Juo ir gauti savo dalį būsimajame pasaulyje.
O jeigu žmogui jo sukūrimo pradžioje buvo paskirtas didelis protas ir stiprus noras, tačiau jis neina geru ir tiesiu keliu, tuomet jis panaudoja juos ne ten, kur reikia. Tai panašu į tai, kaip Kūrėjas siunčia lietų netinkamu laiku į žemę, kuriai jo nereikia.
Tuomet visos geros jėgos, kurios jam buvo suteiktos jo sukūrimo metu, jam nepadeda. Jis galėjo būti puikus Talmudo (Šas) ir halachos autoritetų (poskim) žinovas, tačiau vis tiek nenusipelnyti trokštamo tobulumo, vadinamo susiliejimu su Juo.
Iš to išplaukia, kad žmogus neturėtų skųstis, jog nėra toks gabus kaip kiti jo draugai, nes ne tai lemia. Svarbiausia – būti teisuoliu. Tik tuomet žmogus panaudoja visas savo jėgas taip, kad jos vestų į tikrąjį tikslą, ir nešvaisto jų veltui. Tuomet visos jo pastangų jėgos susijungia ir įsilieja į šventumą.