Jehuda Leib Alevi Ašlagas (Baal Sulamas)

1 laiškas

1922 m. 

Mano draugui... lai gyvena jis ilgai ir laimingai

Dabar, pietų metu, gavau jo laišką, datuotą aštuntą pirmojo mėnesio dieną ir tavo žodžiai apie mane yra nuviliantys, kaip, kad elgeta – kas yra priimta malda, kaip parašyta „Zohar“ knygoje.

Aš jau priekaištavau tau ankstesniuose mano laiškuose, kad vietoj to, kad kaltintum mane dėl laiškų trūkumo, tau reikėtų pateisinti savo paties tinginystę. Žiūrėk: nuo septintos Švato mėnesio dienos iki aštuntos Nisano, tai yra daugiau nei du mėnesius, tu man nieko neparašei. O per šį laikotarpį aš parašiau tau 4 laiškus: 22 Švato dieną, dešimtą Adaro, per Nisano jaunatį ir aštuntą Nisano dieną.

Ir jei tai vis tiek nepasotina liūto, tai kaip pasakyta: „Aukščiausiasis saugo aukštesnįjį, o virš jų - patys aukščiausieji“. O atsakydamas, ko jis atkakliai reikalauja, pasakysiu, kad visi tiki individualiu valdymu, tuo pat metu visai nesijungdami su juo.

Ir priežastis ta, kad kaip galima priskirti svetimą ir nešvarią mintį... Kūrėjui, kuris yra gėrio absoliutas ir darantis gera... bet tik tikriesiems Kūrėjo darbininkams pirmiausia atskleidžiamos žinios, apie individualų valdymą, kad Jis – tas, kuris sukūrė visas prieš tai buvusias priežastis, ir geras, ir blogas kartu, ir tada jos susijungia su individualiu valdymu, juk kiekvienas, susijungęs su tyrumu, yra tyras.

O paskui, kaip Valdantysis susijungęs su savo valdymu, skirtumas tarp blogio ir gėrio yra visiškai neatskiriamas, „ir jie visi yra mylimi, ir jie visi yra išrinkti“, juk jie visi yra Kūrėjo indo nešėjai, pasiruošę Kūrėjo vienybės atskleidimo nuostabumui, ir tai patiriama pojūčiuose, ir galiausiai jie žino, kad visi veiksmai ir mintys, tiek geros, tiek blogos – Kūrėjo indo nešėjai, ir iš Jo lūpų  jie išėjo , ir tai išvys kiekvienas Galutiniame ištaisyme.

Tačiau kol kas tęsiasi ilga ir baisi tremtis, ir pagrindinė bėda ta, kad kai žmogus pamato kokį nors netinkamą poelgį, jis krenta nuo savo pakopos (ir pakliūva į gerai žinomą melą, ir pamiršta, kad jis, kaip kirvis medkirčio rankoje). Juk jis galvoja, kad jis daro šį veiksmą, ir pamiršta apie priežasčių Sukėlėją ir kad viskas yra iš Jo, ir nėra nieko kito, kuris pasaulyje veiktų, išskyrus Jį.

Ir toks yra mokymasis – nepaisant to, kad iš pradžių jis laikėsi jame žinių prasme, reikiamą akimirką jis vis tiek neturės galios savo žinioms ir nesugebės visko sujungti su Sukėlėju į tokią vienybę, kuri nusvers į nuopelnų pusę. Ir tai yra visas atsakymas į jo laišką.

Jau seniai tiesiai tau pasakiau (hebrajų kalba: „panim be-panim“) tikrą pamokančią istoriją apie šiuos du žinojimus, ir vienas nurodo į kitą. Ir vis dėl to, kol kas vyrauja ir šeimininkauja paslėpties jėga. Kaip pasakė išminčiai apie tuos du juokdarius, stojusius prieš mokytoją, kurie linksmino visus, kas liūdėjo.

Istorija apie karalių, kuriam taip patiko jo tarnas, kad panorėjo jį išaukštinti ir iškelti virš visų ministrų, nes jis atpažino jo širdyje ištikimą, nepalaužiamą meilę.

Tačiau karalystėje nėra tokios tradicijos - iš karto ir be jokios akivaizdžios priežasties pakylėti žmogų į pačią viršūnę. O karalystės tradicija – atskleisti priežastį kiekvieno žvilgsniui gilioje išmintyje (Chochma).

Ką jis padarė? Jis paskyrė vergą sargu išorinėse menėse ir įsakė vienam ministrui, išmanančiam juokdario meną, apsirengti ir suvaidinti maištininką prieš karalystę ir pradėti karą, kad užgrobtų [karališkuosius] namus tą valandą, kai kariuomenė nebus pasirengusi.

Ministras tai padarė karaliaus įsakymu ir su rafinuotumu bei didele išmintimi apsimetė, kad kovoja prieš karališkuosius namus. O vergas - sargas rizikavo gyvybe, kad išgelbėtų karalių ir su nuostabia drąsa bei dideliu atsidavimu kovojo prieš tą ministrą, taip,  kad jo nuoširdi meilė karaliui atsiskleidė  kiekvieno akyse.

Tada ministras nusimetė aprėdus ir prasidėjo didžiulės linksmybės (juk jis kovojo su didele narsa (gvura) ir dvasios stiprybe, o dabar įsitikino, kad tai buvo iliuzija, o ne tikrovė). O labiausiai juokėsi, kai ministras papasakojo apie žiaurumo ir didelės baimės vaizdavimo gilumą, ką jis suvaidino jo akivaizdoje. Ir kiekviena smulkmena šiame siaubingame kare kėlė linksmybes ir didelį džiaugsmą.

Bet vis tiek jis yra vergas! Ir nemokytas. Ir kaip jis gali būti iškeltas virš visų karaliaus ministrų ir darbuotojų?

Karalius susimąstė savo sieloje ir pasakė tam pačiam ministrui, kad jis turėtų apsirengti plėšiko ir žudiko drabužiais, ir pradėti įsivaizduojamą karą prieš jį. Nes karalius žino, kad antrajame kare jam atsiskleis nuostabi išmintis (Chochma), kad jis bus vertas stovėti visų ministrų priešakyje.

Todėl jis paskyrė vergą karališkojo iždo sergėtoju. O šis ministras apsirengė piktadario ir žudiko drabužiais, ir nuėjo plėšti karališkųjų lobių.

Vargšas sergėtojas kovojo su juo kiek įmanydamas drąsiai ir pasiaukojančiai iki galo. Tada ministras nusimetė savo aprėdą ir karališkuose rūmuose – dar stipriau nei anksčiau – kilo didžiulis džiaugsmas ir linksmybės. Mat sumanios ministro idėjos su visomis smulkmenomis kėlė didžiulį juoką, nes dabar ministras turėjo tapti išmoningesnis nei anksčiau, nes dabar buvo visuotinai žinoma nusistovėjusi tvarka, kad karalius šalyje neturi nei vieno piktadario, o piktadariai yra tik juokdariai, todėl šis ministras [tik] gilių gudrybių pagalba įgavo jėgą persikūnyti į piktadario įvaizdį.

Tačiau vienaip ar kitaip, vergas įgyja „išmintį“ (Chochma) - iš žinojimo pabaigoje, ir „meilę“ - iš žinojimo pradžioje. Ir tuomet jis pakylėjamas amžiams.

Ir iš tikrųjų tai nuostabus vaizdas – visi šie karai tremtyje ir visi žino [paslėptą] savyje gėrį, juk  visa tai – savotiška vaidyba ir linksmybės, suteikiančios tik gėrį. Ir kaip ten bebūtų, nėra jokio būdo palengvinti sau karo ir siaubo naštos.

Aš tau tai išsamiai papasakojau be jokių nukrypimų (panim be-panim), o dabar tu žinai šią pamokančią istoriją iš vieno galo, o su Aukštesniojo pagalba suprasi ir iš kito galo.

Bet dėl ​​pagrindinio dalyko, apie kurį nori išgirsti mano žodžius, aš nieko negalėsiu tau atsakyti, o apie tai, taip pat pasakojau istoriją, kad „žemės karalystė yra, kaip dangaus karalystė“, nors praktinis valdymas atiduotas ministrams, vis dėlto viskas daroma pagal karaliaus patarimus ir su jo parašu, tačiau pats karalius nieko nedaro, tik pasirašo šių ministrų parengtą planą ir jei aptinka kokį nors trūkumą tame plane, jis jo netaiso, o į jo vietą paskiria kitą ministrą, o pirmasis atleidžiamas iš savo pareigų.

Taip pat ir žmogus - mažas pasaulis, ir jis elgiasi pagal jame įspaustas raides, nes karaliai valdo 70-imt jame esančių tautų, ir tai yra Jecira knygos žodžių prasmė: „Jis pastatė tokią tai raidę valdyti“. Ir kiekviena raidė - kaip ministras savo valandą, kuris rengia [planus], o pasaulio Karalius turi juos pasirašyti, ir jei ši raidė suklysta kokiame nors plane, ji  tuoj pat atstatydinama iš savo pareigų, ir Jis paskiria kitą raidę į jos vietą.

Ir kaip sakoma: „Kiekviena karta turi savo teisėjus“, o Galutiniame ištaisyme viešpataus ta raidė, kuri vadinama „Mesijas“, kuri papildys ir apjuos visas kartas šlovės vainiku (Ateret tiferet) Kūrėjo rankoje. Ir iš to suprask, kaip aš galiu kištis į tavo šalies reikalus, kai jau yra... karaliai ir teisėjai, ir kiekvienas turi atskleisti viską, ką jam patikėta atskleisti. O vienybės trūkumų... jis nenori taisyti, aš taisysiu (suglumęs!), bet viskas paaiškės gilgul (gyvenimo rato) paslaptyje.

Ir dėl šios priežasties labai noriu išgirsti su visomis įmanomomis smulkmenomis apie jūsų įvairius sprendimus, nes kiekvienoje smulkmenoje slypi gili išmintis, ir jei iš tavęs išgirsčiau apie kokią nors nusistovėjusią [veiksmų] tvarką, galėčiau juos pripildyti, pradžiugindamas tavo širdį.

Ir žinok, kad man labai sunku girdėti tavo kalbą, nes tu nesi nuoseklus terminuose ir jų reikšmėse. Todėl aš tau atversiu duris į pavadinimų reikšmes. Ir pagal pavadinimų įstatymą, „kaip jos tau nurodys“, matuok jomis man savo išminties teismą, ir tokiu būdu aš galėsiu suprasti tavo žodžius iki galo.

Noriu surikiuoti pavadinimus pagal tai, kaip aš juos supratau iš visų tavo laiškų, kad jie nuolat tarp mūsų būtų apibrėžti, ir [būtų galima] žinoti, ką parašysi, be jokio įsigilinimo, kaip kad etiketes ant vyno ąsočių.

Ir pradėkime nuo visų šaknų šaknies – iki visų pabaigų pabaigos, o bendrai yra penki lygiai: jechida, chaja, nešama, ruach, nefeš. Ir jie visi susijungia į ištaisytą guf. Taigi, jechida, chaja, nešama yra virš laiko. Ir nors juos galima rasti net kūrinijos šerdyje, bet [tik] kaip supančius [Šviesą, kuri šviečia] iš toli, ir jų nebus guf viduje, kai jis bus ištaisytas, nes net ir paslėptame šaltinyje išsiskiria šaknis: roš, toch, sof, – kur roš yra [šviesos] šaknis jechida, o tai yra Begalybė, nes ten, net ir jos vietoje, Kūrėjo šviesa neatsiskleidžia, ir viskas gęsta, kaip žvakė prieš fakelą.

Tada - toch šaknis ir jis pats yra chaja [šviesos] šaknis, ir tai yra Begalybės šviesos savybė, tai yra Kūrėjo šviesos atskleidimas tobulybėje ir, laiko kategorijoje, ši šviesa suvokiama tik, kaip joje esanti gyvybę teikianti jėga. Ir pakanka  suprantančiam. Ir todėl ji vadinama [šviesos] chaja (gyvybės) šaknimi.

Ir tada – sof šaknis, o tai yra sielų šaknis (nešamot), ir ji absoliučiai, kaip pradžioje, Begalybės savybė. Ir tada aukštesnioji uždanga prasiskiria, ir laikas prasideda savybėjė „šešis tūkstančius metų pasaulis egzistuoja, ir per vieną - sugrius“, kas vadinama: ruach, nefeš, o jų šaknis, susijusi su nešama, bet jie taip pat sklinda žemyn Toros savybėje, ir tai yra gyvybės dvasia (ruach chaim). Ir priesakas yra nefeš, ir šis nefeš yra nuolatinis, ramybės savybė (nefiša), ir tai yra jėga, kuri apima ir stiprina guf nuolatinėje moteriško prado (nokvut) jėgos būsenoje, patalpintoje  šiame nefeš. 

Ir tai yra tas ruach, kuris įkvepia gyvybinę dvasią ir Toros šviesą į nukvos atvaizdą. Ir taip  iš esmės atsiskleidžia savybė „Ir Jis įpūtė į jo šnerves gyvybės dvasią (ruach), ir žmogus tapo gyvu nefeš“. T.y. ruach pakyla į nešama ir gauna iš jos gyvybę karališkoje šviesoje.

Ir tokia tvarka yra visuose septyniose roš nukvų zivuguose ir dviejuose žemiau, nefeš. Ir ši savybė: „Kūrėjas apgyvendina vienišus namuose“, t.y. atskleidžiant moterišką jėgą, ir to dėka „visa Karaliaus dukters šlovė - viduje“.

O pagrindiniai ištaisymai ir darbas - atskleidžiant nešama jėgas, kuri “Zohar” knygoje vadinama aukštesniuoju pasauliu (alma ilaa). Tai taip pat priskirta paslėpto šaltinio savybei sof šaknies atžvilgiu, kaip minėta aukščiau. Ir kiekvienas zivug - vienos šviesos atskleidimas Aukštesniojo pasaulio tikrovėje. Ir tai vadinama: „Kad mūsų sūnūs būtų, kaip jų jaunystėje užaugę jauni augalai“, tai yra ibur savybėje Aukštesniajame pasaulyje, o žemesniesiems su zivug pagalba... ... toks buvo noras, kad pradžios pabaiga, paslėptas šaltinis pripildytų visus šviesulius... tęsinys  knygoje „Žinių lobynas“. Proto esmė yra žmogaus nefeš ir visas žmogus, nes žmogus yra visiškai jo (nefeš) nulemtas, o tai, kas kylą  iš jo (iš nefeš)  - tai jo apvalkalai ir tarnai, dalis kurių - jo šakos, o dalis laikoma jam svetimomis.

Ir nors ši jėga yra nefeš viduje, vienaip ar kitaip, jis jos nepamatys, ir ji yra paslėpta nuo bet kurio gyvo žmogaus akių. Ir nesistebėk tuo, nes regėjimas yra dominuojanti savybė, svarbiausia iš visų jutimo organų, bet kad ir kaip būtų, [nors] jie niekada savęs nepamatys, jie neabejotinai jaučia savo egzistavimą – tiek, kad regėjimas nesuteiktų jiems jokio žinojimo. Ir todėl niekas nėra sukurta veltui, nes jie turi jausmą, ir nėra poreikio prie jausmo pridėti pojūčius.

Lygiai taip pat ir kalbant apie dvasinę stiprybę, kuri yra žmogaus esmė, - jam nesuteikiamas joks jausminis suvokimas, nes jis vienaip ar kitaip patenkintas savo egzistencijos pojūčiu. Ir nei vienas žmogus nebus patenkintas savo egzistencija, ir jam reikės įrodymų iš jutimo organų (o priežastis ta, kad be judesio nėra jausmo, t.y. pojūtis kartais nutrūksta, bet Acmuto judesio nėra, taigi tai labiau panašu į absoliutų žinojimą). Ir yra didelė klaida lyginti proto esmės vaizdinį su suvokimo/atskleidimo vaizdiniu, kuris mažiau remiasi vaizduotės akimis, juk tai yra absoliutus melas, nes šis supratimas yra tarsi išeinanti ir aktyvioji šviesa, kurios veikimo tęsinyje taip pat skiriasi šviesos pojūtis tol, kol nebaigia savo veikimo ir jo šviesa neišnyksta.

Taigi suprask, kad suvokimas, jaučiamas atskleidimo metu, yra tik maža ir silpna jo šaka (esmės pajautimas yra žinojimo savybė, nes pojūčio jėga taip pat yra ir jausmas praktinės išraiškos prasme, o jausmui esmės nereikia), ir jis neturi nieko bendra su savo esme nei kiekybine, nei kokybine prasme, - kaip akmuo, kurį daužant, nuo smūgių sklinda šviesos kibirkštys, atsirandančios dėl bendros sukauptos jėgos, esančios akmenyje, veikimo ir nepaisant to, kad šios jungtinės jėgos savybėje visiškai nėra jokios šviesos. Lygiai taip pat ir proto esmė yra bendra jėga žmoguje, o įvairios jo šakos, kaip drąsos ir jėgos atveju, šilumos ir šviesos,- pagal jo aktyvuojamus praktinius dėsnius.

Ir nors mes tai vadiname „protinga siela (nefeš)“ arba „proto esme“, taip yra todėl, kad protas yra ir jos šaka, pati svarbiausia pasaulyje, nes: „Žmogus giriamas pagal jo protą. O kadangi niekas negali duoti to, ko jis neturi, mes tai apibrėžiame pavadinimu „protas“. Kitaip tariant, bet kuriuo atveju ne mažiau nei jaučiamas protas, nes jis yra jos šaka ir dalis. Jis valdo likusias jo šakas ir jas praryja, kaip žvakę praryja deglas. Ir protas nesusietas su jokiu veiksmu, vienok prote yra susieti ir nulemti įvairūs veiksmai, ir pasirodo, kad visa tikrovė yra jo vergai tiek paklusnumo, tiek jo tobulėjimo požiūriu, nes visa nuolat mažėja, o protas, apskritai, nuolat vystosi. Todėl mums rūpi tik proto keliai ir jo siekiai. Tai viskas.

Jehuda