Jehuda Leib Alevi Ašlag (Baal Sulamas)
Laikas veikti
Ilgą laiką mane kasdien persekioja sąžinės priekaištai, [versdami] peržengti savo ribas ir parašyti kokį nors išsamų kūrinį apie judaizmo esmę ir [mūsų] religiją (čia: kabalą), remiantis kabalos mokslo ištakų žinojimu ir išplatinti jį tarp žmonių. Taip, kad žmonės galėtų iš jo susipažinti ir suprasti bendrą padėtį, esančią pasaulio viršūnėje, kaip dera – tikroje jų formoje ir prigimtyje.
O iki to Izraelyje, kol pasauliui neatsiskleidė spausdinimo verslas, mes neturėjome netikrų knygų apie judaizmo esmę ir panašiai. Nes tarp mūsų beveik nebuvo autorių, kurie neatsakingai žiūrėtų į savo žodžius. Ir tai buvo dėl paprastos priežasties – nes neatsakingas žmogus paprastai nepriklauso žinomiesiems. Todėl, jei kas nors ir pasirodydavo, įžūliai išdrįsdamas parašyti tokį kūrinį – nė vienam perrašinėtojui neapsimokėdavo jo knygos perrašinėti, nes jam už tai nesumokėtų, o darbas įprastai kainuodavo nemažai. Taigi, savaime aišku, kad jo likimas buvo nulemtas – jis [turėjo] išnykti iš mūsų tautos aplinkos.
Tuo pačiu metu ir žinantiems žmonėms nebuvo jokio intereso ar poreikio rašyti tokio pobūdžio knygas, nes šios žinios nėra būtinos plačiajai masei. Priešingai – jie turėjo interesą paslėpti šiuos dalykus pačioje slapčiausioje vietoje, juk: „Kūrėjo šlovė – paslėptuose dalykuose“¹. Mat mums įsakyta slėpti Toros esmę ir vidinį darbą nuo tų, kam to nereikia arba kurie nėra to verti. O ne paniekinti ją, demonstruojant ją vitrinoje prieš godžius, užtemdytais akiniais apakusius akluosius² ar pasipūtėlius, nes taip mus įpareigoja Kūrėjo šlovė.
Tačiau nuo to momento, kai spaudos verslas išplito po pasaulį ir autoriams nebereikalingi tekstų perrašinėtojai ir knygos kaina ženkliai sumažėjo – visa tai atvėrė kelią ir tiems autoriams, kurie neatsako už savo veiksmus, kurti knygas taip, kaip jiems patinka, dėl pelno, garbės ar panašiai. O savo darbų esmės jie visiškai neįvertina ir į savo kūrinius visiškai nežiūri.
Ir nuo tos akimirkos ėmė daugėti ir anksčiau minėto pobūdžio knygų, kai autoriai be jokio mokymosi, be žodžio perdavimo iš lūpų į lūpas per įgaliotą mokytoją ir net nežinodami visų ankstesnių šiai temai susijusių knygų, daro išvadas, remdamiesi savo žemiška prigimtimi³ ir įvairiomis nesąmonėmis. Jie deda šiuos dalykus į svarbiausią vietą, pateikdami juos kaip tautos sielą ir visą jos didžiulį turtą. Ir kaip kvailiai, nežinodami atsargumo, jie taip pat neturi galimybės suvokti, kad perduoda kartoms sugadintas žinias, dėl savo menkų aistrų nusidėdami ir įvedinėdami į nuodėmę daugybę žmonių visoms ateinančioms kartoms.
O pastaruoju metu jų dvokas pakilo į neregėtas aukštumas, nes be visa to jie įsmeigė savo nagus į kabalos mokslą, nepaisydami to, kad šis mokslas užrakintas ir uždarytas tūkstančiais spynų iki pat šiandienos, taip, kad niekas negali į jį įsiskverbti ir suprasti bent vieno žodžio jo tikrojoje reikšmėje, nekalbant jau apie žodžių tarpusavio ryšį. Juk visose tikrose iki šiol parašytose knygose yra tik subtilios užuominos, kurių vos užtenka tik mokiniui, kuris pats supranta, kaip gauti jų paaiškinimą iš įgalioto išminčiaus - kabalisto lūpų. Ir taip pat: „Ten įsikurs skraidanti gyvatė, padės kiaušinius, perės juos ir išperės savo šešėlyje“⁴ ir mūsų laikais šie buriantys kūrėjai⁵ dauginsis, ruošdami ten tokius patiekalus, kurie yra bjaurūs kiekvienam juos matančiam.
Yra tokių, kurie nueina dar toliau, kad pakiltų į viršūnę ir priskiria sau vietą, tinkamą kartos vadams, apsimesdami, kad moka atskirti senovinių knygų turinį nuo „pirmųjų“ knygų⁶ – rodydami žmonėms, kurią knygą verta studijuoti, o kuria neturėtų užsiimti, nes ji, baisu pasakyti, pilna fantazijų. Gėda ir gėda! Juk iki šiol toks vertinimas buvo išimtinė tik vieno iš dešimties kartos vadų teisė. O dabar neišmanėliai čia darys ką panorėję.
Todėl visuomenės nuomonė apie šių dalykų supratimą labai suprastėjo. Be to, atsirado lengvabūdiškumo atmosfera. Kiekvienas mano, kad jam užtenka paviršutiniško peržiūrėjimo laisvu laiku, kad išstudijuotų ir išanalizuotų šiuos aukštus dalykus. Jie tarsi vieno skrydžio metu aplėkia visą šį aukštą mokslą ir tikrąją judaizmo esmę, panašiai kaip žinomas angelas⁷. Ir daro išvadas, kaip kam patinka.
Tokios yra priežastys, kurios išvedė mane iš mano ribų ir aš nusprendžiau, kad atėjo metas veikti dėl Kūrėjo⁸, kad išgelbėčiau tai, ką dar galima išgelbėti. Ir aš prisiėmiau pareigą atskleisti tam tikrą tikrosios esmės dalį, susijusią su minėta tema ir skleisti ją tarp žmonių.
¹ Patarlių knyga 25:2. Kūrėjo šlovė – paslėptuose dalykuose, o karalių šlovė – tyrinėti dalykus
² Par.: „žiūrinčių iš vamzdžių“. Šaltinis – talmudo išsireiškimas „kaip aklasis, papuolęs į vamzdį“
³ Par.: kūnas ir kraujas.
⁴ Ješaja 34:15. Ten įsikurs skraidanti gyvatė, padės kiaušinius, perės juos ir išperės savo šešėlyje; ten susirinks vienas prie kito aitvarai.
⁵ „Chovrej hover“ – gyvačių užkalbėtojai, taip pat kilę iš šaknies „sudarinėti“ (‘chiber’).
⁶ „Pirmieji“ arba „ankstyvieji“ (rišonim) – kabalistai ir teisės leidėjai XI–XV amžiuose.
⁷ Talmudas, traktatas Brachot, 4:2. Michaelis – už vieną, Gabrielius – už du, Elijahu – už keturis, mirties angelas – už aštuonis, o epidemijos metu – už vieną. Žr. taip pat Zohar, Pinchas, 320 punktą.
⁸ Psalmės 119:126. Atėjo metas veikti dėl Kūrėjo: jie pažeidė Tavo Torą!