Jehuda Leibas Alevi Ašlagas (Baal Sulamas). Toros dovanojimas
“Pamilk savo artimą, kaip save " (Vaikra, 19:18)
„Rabi Akiva sako: Tai didi Toros taisyklė“ (Berešit Raba, 24:8)
1) Šis mūsų išminčių posakis kviečia mus: „Išsiaiškinkite mane!“ Juk žodis „klal“ („taisyklė“, „visuma“) nurodo elementų, iš kurių bendros sąveikos, ši taisyklė ar visuma yra sukurta.. Pasirodo, kai jis kalba apie priesaką „Pamilk savo artimą, kaip save“ jis sako, kad tai yra „didžioji Toros ‚klal‘ taisyklė“, tai turime suprasti, kad kiti 612 Toros priesakų, įskaitant visas Toros eilutes, yra ne daugiau ir ne mažiau nei į šį vieną priesaką „Pamilk savo artimą“ įtrauktų ir jo sąlygojamų elementų suma.
Ir visa tai labai keista. Juk tai gali būti tiesa kalbant apie priesakus, veikiančius tarp žmogaus ir jo artimo, tačiau kaip vienas ir tas pats priesakas gali apimti ir užtikrinti [įvykdymą] visų priesakų, kurie veikia tarp žmogaus ir Kūrėjo, kurie iš tikrųjų ir yra Toros esmė ir pagrindinė bei svarbiausia jos dalis?
2) Ir jei dar galime pabandyti rasti būdą, kaip išspręsti čia pateiktų išminčių žodžių prieštaravimus, tai prieš mus iškyla antras posakis, dar nuostabesnis – apie tą prašalaitį [tai yra, žmogų, kuris nori prisijungti prie Izraelio] kuris pasirodė Hileliui (1) (traktatas Šabat 31:1) ir pasakė jam: „Išmokyk mane visos Toros, kol aš stoviu ant vienos kojos“. Ir šis jam atsakė: „Nedaryk savo artimui to, ko nenorėtum sau pačiam (vertimas (2): „Pamilk savo artimą, kaip save“). O visa kita – komentarai, eik ir mokykis!”
Taigi, prieš mus yra aiškus priesakas, kuris sako, kad visi 612 priesakų ir visos Toros eilutės neturi pranašumo prieš vieną vienintelį priesaką „Pamilk savo artimą, kaip save“, nes jie skirti tik paaiškinti ir suteikti mums galimybę išpildyti meilės artimui priesaką galutine forma. Juk [Hilelis] aiškiai sako: „Visa kita – komentarai, eik ir mokykis!” Tai yra, likusi Toros dalis yra šio vieno priesako paaiškinimas, nes be jų neįmanoma įvykdyti priesako „Pamilk savo artimą, kaip save“.
3) Prieš gilindamiesi į reikalo esmę, turime pažvelgti į patį įsaką. Juk mums buvo įsakyta: „Pamilk savo artimą, kaip save“, kur žodžiai „kaip save“ byloja, kad turi mylėti savo artimą taip, kaip myli save, ir jokiu būdu ne mažiau. Tai reiškia, kad esu įpareigotas visada būti budrus ir užpildyti kiekvieno žmogaus poreikius, bent jau Izraelio žmonių, ne mažesniu matu nei nuolat rūpinuosi savo poreikių patenkinimu.
Kas yra visiškai neįmanoma, nes mažai kas gali pakankamai patenkinti savo poreikius per darbo dieną. Kaip galite suteikti jam [atsakomybę], kad jis dar dirbtų ir rūpintųsi visų žmonių norais? Ir tuo pačiu visiškai nevalia manyti, kad Toroje naudojami nepamatuotai dideli dalykai. Juk todėl Tora mus perspėja: „Nepridėk ir neatimk...“(3), perspėdama, kad šie dalykai ir dėsniai yra išreikšti absoliučiai tiksliai.
4) Ir jei tau to neužtenka, pasakysiu tau, kad paprastas šio meilės artimui priesako supratimas uždeda mums dar didesnį griežtumą, [nurodydamas, kad būtina] draugo poreikius iškelti aukščiau savo poreikių, kaip parašyta Tosafote, nurodant Jeruzalės Talmudą (Kidušin 20:1) į eilutę: „Nes gera jam pas tave“ (4), kurioje kalbama apie žydų vergą.
Ir jie [tai yra Tosafoto autoriai] sako: „Juk kai jis turi tik vieną pagalvę ir jei pats ant jos guli ir neduoda vergui, jis neįvykdo [eilutės] “Nes gera jam pas tave“, nes jis guli ant pagalvės, o vergas – ant žemės“. Ir jei jis ant jos negulės ir neatiduos savo vergui, tai bus „Sodomos savybė“ (5). Pasirodo, jis, norom nenorom, turi atiduoti ją vergui, o pats šeimininkas guls ant žemės” (6). Citatos pabaiga. Gerai įsidėmėk.
Ir pasirodo, kad tas pats dėsnis galioja ir mūsų posakyje apie meilės artimui matą. Juk ir čia Šventasis Raštas draugo poreikių tenkinimą prilygina savo poreikių tenkinimui, kaip [eilutėje] „Nes gera jam pas tave“, – sakoma apie žydų vergą. Taigi ir čia, jei jis turi tik vieną kėdę, o jo draugas iš viso neturi kėdės, išeina, kad pagal įsaką, jei jis sėdi ant jos ir neduoda jos draugui, jis pažeidžia vykdomąjį įsaką “Pamilk savo artimą kaip save“, nes jis neišpildo savo draugo poreikių taip, kaip išpildo savo. Ir jei jis nesėdi ant jos ir neduoda jos draugui, tai yra nusidėjimas, panašus į „Sodomos savybę“.
Juk jis įpareigotas atiduoti draugui, kad jis atsisėstų, o pats turi sėstis ant žemės arba stovėti. Ir savaime suprantama, kad tas pats priesakas galioja visiems jo paties ir jo draugo poreikiams. Dabar eik ir suprask ar įmanoma šį priesaką įvykdyti.
5) Ir pirmiausia turėtume suprasti, kodėl Tora buvo suteikta būtent Izraelio žmonėms, o ne visiems gyvenantiems pasaulyje. Ar čia galėtų būti kažkas nacionalistinio?
Ir neabejotina, kad taip pagalvotų tik beprotis. Ir tiesą sakant, mūsų išminčiai jau apsistojo ties šiuo klausimu, nes būtent tai jie turėjo omenyje sakydami (traktatas Avoda Zara, 2:2): „Kūrėjas ėjo su ja pas visas tautas ir gentis, bet jie jos nepriėmė“, kaip žinoma.
Tačiau jų žodžiuose nesuprantama: kodėl šiuo atveju esame vadinami išrinktąja tauta, kaip sakoma „Kūrėjas tave išsirinko“ (7) ir t.t. – jei nebuvo nė vienos kitos tautos, kuri to norėtų? Be to, šie žodžiai yra neaiškūs nuo pat pradžių: ar įmanoma, kad Kūrėjas pasirodė su savo Tora rankoje ir derėjosi su šiais laukiniais, neišmanėliais žmonėmis, ar [Jis tai padarė] per savo pranašus? Juk nesame girdėję tokio dalyko, ir mūsų širdis to visiškai nepriima.
6) Tačiau kai mes nuodugniai suprasime Toros esmę ir mums duotus priesakus bei ko norima iš jų vykdymo [iš viršaus], tiek, kiek mums parodė mūsų išminčiai ir kas yra visos puikiosios kūrinijos tikslas, kuris pasirodo prieš mūsų akis, mes viską suprasime. Juk pirma išvada – nėra veikiančiojo be tikslo. Ir šiai taisyklei nėra jokių išimčių, išskyrus žmonijos giminės nepilnaverčius arba kūdikius. Ir šiuo atveju nekyla abejonių dėl Kūrėjo ir Jo neišmatuojamos didybės, kad Jis, baisu pasakyti, padarys ką nors mažo ar didelio be jokio tikslo.
O išminčiai mums nurodė, kad pasaulis buvo sukurtas vykdyti Torą ir priesakus. Tai reiškia, kaip mums paaiškina „pirmieji“ (8), kad Kūrėjo ketinimas kūrinijoje nuo pat jos [tai yra kūrinijos] sukūrimo momento yra perteikti savo dieviškumą kitiems.
Nes „Jo dieviškumo perdavimas“ ateina į kūrinį tiek, kiek Jis mėgaujasi gėriu, kuris nuolatos didėja iki pageidaujamo masto. Ir taip žemesnieji pakyla į tikrąjį sąmoningumą, tampa Kūrėjo atrama ir susilieja su Juo, kol pasiekia galutinį tobulumą: „Akis nematė Visagalio, išskyrus Tave“ (9). Ir dėl šio tobulumo didybės ir nuostabumo, net Tora ir pranašystės buvo atsargios, kad nepasakytų nė žodžio apie šį didingumą, kaip mums nurodė mūsų išminčiai (traktatas Brachot, 34:2): „visų pranašų spėjimai kalba tik apie Mesijo laikus, tačiau ateityje „Visagalio nėra mačiusi jokia akis, išskyrus Tave“ (10), kaip aišku radusiems žinojimą, ir čia nėra ko pridurti.
Ir šis tobulumas išreiškiamas Toros ir pranašysčių, ir mūsų išminčių žodžiais, – tik paprastu žodžiu „susiliejimas“. Bet dėl [ilgo] šio žodžio vartojimoi žmonių lūpose jis praktiškai prarado visą turinį. Tačiau jei tu trumpam pamąstysi apie šį žodį, liksi stovėti, nustebintas jo nuostabios didybės. Juk tu įsivaizduosi šį dievišką dalyką, o taip pat menkojo kūrinio vertę, ir tuomet galėsi įvertinti vieno su kitu susiliejimo santykį.
Ir tada tu suprasi, kodėl mes statome šį žodį, kaip visos šios didžiulės kūrinijos tikslą. Iš mūsų žodžių išplaukia, kad visos šios kūrinijos tikslas yra, kad menki kūriniai, vykdydami Torą ir priesakus, galėtų kilti vis aukščiau, vis labiau tobulėdami, kol nusipelnys susiliejimo su savo Kūrėju.
7) Tačiau knygos Zohar išminčiai čia sustojo su klausimu: „Kodėl gi Jis nuo pat pradžių nesukūrė mūsų visoje norimoje didybėje, leidžiančioje susilieti su Juo? Kodėl Jam prireikė mus vesti per visą šį sunkumą ir kūrinijos kančias, ir per Torą bei priesakus?
Ir jie atsakė: „Kas valgo tai, kas priklauso artimui, gėdijasi žiūrėti jam į veidą“ (11). Kitaip tariant, tas, kuris valgo draugo darbo rezultatus ir jais mėgaujasi, bijo matyti draugo veido išraišką, nes tai visą laiką jį žemina tiek, kad jis praranda žmogišką pavidalą.
Ir kadangi tame, kas kyla iš Kūrėjo tobululo, nei iš vienos pusės negali būti trūkumo, Jis suteikė mums vietą užsitarnauti norimą didybę per savo darbą Toroje ir priesakuose.
Ir šie dalykai yra gilesni už bet kokią gelmę. Ir aš jau pakankamai juos išaiškinau savo knygoje „Panim Masbirot“ skyriuje „Gyvybės medis“, 1 dalyje [taip pat „Dešimties sfirų mokyme“, 1 dalyje, Vidinė dvasinė branda]. O čia aš trumpai paaiškinsiu, kad suprastų kiekvienas.
8) Galų gale, tai panašu į [palyginimą] apie vieną turtuolį, kuris pasikvietė žmogų iš turgaus - diena iš dienos maitino, davė vandens, davė sidabro ir aukso bei visokių papuošalų. Ir kiekvieną dieną jo dovanos buvo vis didesnės nei ankstesnės, ir taip jis vis pridėdavo ir pridėdavo.
Galiausiai turtuolis jo paklausė: „Pasakyk man ar visi tavo norai jau užpildyti?
O tas atsakė: „Visi mano prašymai dar neužpidyti, nes kaip man būtų gera ir malonu, jei visas šis turtas ir papuošalai atsirastų, kaip mano paties darbo rezultatas, kaip jie atsirado pas tave, kad nebūčiau dovanų gavėjas iš tavo gailestingų rankų“.
Ir turtuolis jam atsakė: „Tokiu atveju nesukurtas dar žmogus, galintis įgyvendinti tavo norus“.
Ir tai yra natūralu. Iš tiesų, nors, viena vertus, jis jaučia didžiulį malonumą, nuolat atinkamai augantį pagal jo gautų dovanų kiekį, tačiau, kita vertus, dėl gėdos, jam sunku atlaikyti šios naudos, kurią turtuolis visą laiką daugina, augimą. Nes pasaulyje egzistuoja prigimtinis dėsnis, kad gavėjas, gavęs nesavanaudišką dovaną iš dovanotojo, jaučia tam tikrą gėdą ir nepatogumą dėl dovanotojo jam parodytos malonės gailestingumo.
Ir iš čia seka antrasis dėsnis – kad neįmanoma visame pasaulyje įsivaizduoti žmogaus, kuris galėtų visiškai ir iki galo užpildyti savo draugo norų, nes galiausiai jis negalės jam perteikti asmeninio pasiekimo charakterio ir formos, tik su kuria, visas šis gausinimas ir baigiasi, visoje trokštamoje tobulybėje.
Ir tai sakoma tik apie kūrinius, bet to visiškai negali būti ir yra visiškai nederama Kūrėjo didingo tobulumo atžvilgiu.
Ir štai ką Jis mums paruošė – pastangomis ir darbu mes patys turime susikurti savo didybę, praktikuodami Torą ir priesakus. Galų gale, tada visas malonumas ir gėris, kuriuos mums teikia Kūrėjas, tai yra, viskas, kas yra susiliejus su Juo, įgaus savaiminio įgijimo formą, kurią įgausime savo darbo dėka. Ir tada jausimės viso to šeimininkais. Nes, kaip paaiškėja, jokiu kitu atveju neturime tobulumo skonio.
9) Tikrai turėtume pažvelgti į šio prigimtinio dėsnio esmę ir kilmę ir iš kieno įsčių kilo ši gėdos ir nepakantumo yda, kurią jaučiame sulaukdami iš ko nors gailestingumo.
Tačiau tai yra gamtos tyrinėtojams žinomo dėsnio, kurį lemia tai, kad bet kurios šakos prigimtis yra artima ir panaši į jos šaknį:
- ir visko, kas yra šaknyje, taip pat norės ir šaka, ji tai mylės ir sieks, ir gaus iš to naudos;
- ir priešingai - tam, ko nėra šaknyje, šaka taip pat šalinsis, negalės to pakęsti, ir tai jai kenks.
Ir šis dėsnis egzistuoja tarp bet kurios šaknies ir jos šakos bei yra nekintantis..
Ir iš čia turime galimybę suprasti visų mūsų pasaulyje jaučiamų malonumų ir kančių šaltinį.
- Iš tiesų, kadangi Kūrėjas yra visų Jo kūrinių, kuriuos Jis sukūrė, šaknis, viskas, kas yra įtraukta į Jį ir nusileidžia mums tiesiai iš Jo, bus mums miela ir malonu, nes mūsų prigimtis yra arti mūsų Aukščiausios šaknies.
- Ir viskas, ko nėra Kūrėjuje ir nenusileidžia mums tiesiogiai iš Jo, o [ateina] iš pačios kūrinijos esmės, bus priešinga mūsų prigimčiai, ir mums bus sunku tai iškęsti.
Kitaip tariant, mes mylime ramybę ir tikrai nekenčiame judėjimo tiek, kad nepadarysime nė vieno judesio, kuris neveda į ramybę. Ir taip atsitinka todėl, kad mūsų šaknis ne judri, o besiilsinti, ir jokiomis aplinkybėmis Jame nėra jokio judesio. Ir todėl tai taip pat prieštaraus mūsų prigimčiai ir bus mums nepakenčiama.
Atitinkamai, mes labai mylime išmintį, jėgą, turtus ir pan., nes jie visi yra įtraukti į Kūrėją, kuris yra mūsų šaknis.
Ir todėl mes labai nekenčiame priešingų dalykų, tokių kaip kvailumas, silpnumas ir skurdas. Juk mūsų šaknyje jų visai nėra, todėl jie yra šlykštūs ir nepakenčiami mūsų pojūčiams, be to, nepakeliamai skausmingi.
10) Ir tai suteikia mums tą nemalonų gėdos ir nekantrumo skonį tą akimirką, kai ką nors gauname iš kitų kaip paslaugą. Juk Kūrėjas nėra įpratęs gauti kokių nors malonių. Nes iš ko Jis turėtų gauti? Ir kadangi tai nevyksta mūsų Šaknyje, tai, kaip buvo sakyta, mums tai atgrasu ir nepakantu..
Ir priešingai, mes jaučiame malonumą ir subtilų pasitenkinimą duodami savo artimui, nes tai yra mūsų Šaknyje, kuri duoda kiekvienam.
11) Dabar radome supratimą („akių atvėrimas“), leidžiantį pamatyti kūrinijos tikslą, apibrėžtą kaip „ir susilieti su Juo“, tikrąja forma. Juk visa ši didybė ir susiliejimas, kuris mums pažadėtas kaip mūsų darbo Toroje ir priesakuose rezultatas, yra ne daugiau ir ne mažiau, nei šakų prilyginimas jų šaknims, kur visas malonumas ir dangiškas malonumas, kaip ir viskas, kas didinga, automatiškai pritraukiami natūraliu būdu.
Kaip išaiškinta aukščiau:
- malonumas yra ne kas kita, kaip panašumas forma į savo Kūrėją. Ir kai savo akyse tampame panašūs į kiekvieną reiškinį, kuris vyksta ir egzistuoja mūsų šaknyje - patiriame malonumą;
- o visa, kas mums nutinka, bet neegzistuoja mūsų šaknyje - toks reiškinys mums tampa nepakeliamas ir atstumiantis, arba tikra kančia, kaip ir turėtų būti su tokiu reiškiniu.
Ir natūraliai paaiškėja, kad visa mūsų viltis priklauso nuo mūsų formos panašumo į mūsų šaknį mato ir yra jo nulemta.
12) Štai ką pasakė mūsų išminčiai (Berešit Raba 44:1) klausime: „Koks skirtumas Kūrėjui ar skerdžiama [apie galvijus] nuo gerklės ar nuo sprando pusės? Juk įsakai buvo duoti tik tam, kad jais apvalytų kūrinius“. Citatos pabaiga.
O šis apsivalymas reiškia nešvaraus kūno nuskaidrinimą, o tai yra tikslas, išplaukiantis iš Toros ir visų priesakų įvykdymo. Nes „žmogus gimsta laukiniu asilu (12). Galų gale, kai jis išeina ir gimsta iš kūrinijos įsčių, jis lieka absoliučiame purve ir menkystėje, o tai reiškia jame įskiepytą didžiulę egoistinę meilę, kuomet visi jo judesiai nuolat sukasi aplink save, be menkiausios davimo kibirkštėlės artimui..
Taigi šiuo metu jis yra maksimaliu atstumu nuo šaknies, tai yra, jie yra diametraliai priešingi:
- kadangi Šaknis visiškai duodanti, be jokios, baisu pagalvoti, net menkiausios gavimo kibirkštėlės;
- o šis naujagimis yra visiškai gavimo būsenoje dėl savęs, be jokios davimo kibirkštėlės.
Ir todėl jo būklė apibrėžiama kaip žemiausias menkumo ir purvo taškas, kuris egzistuoja tik mūsų žmonių pasaulyje. O augdamas, iš savo aplinkos gaus dalines „davimo artimui“ porcijas. Ir tai, be jokios abejonės, priklauso nuo besivystančių vertybių būdingų tam tikrai aplinkai [masto].
Ir tuomet, jį taip pat pradeda ugdyti Toroje ir priesakų vykdyme - savanaudiškos meilės dvasioje - dėl atlygio šiame pasaulyje ir ateityje, kas vadinama „lo lišma“, kadangi jokiu kitu būdu jo išmokyti neįmanoma.
O kai jis auga ir bręsta, jam atskleidžiama, kaip pereiti prie “lišma” priesakų vykdymo, tai yra tik su ypatingu ketinimu, tik teikiant malonumą savo Kūrėjui. Kaip pasakyta Rambamo (Sugrįžimo dėsniai, 10:5), “moterims ir mažamečiams neturėtų būti atskleista [galimybė] užsiimti Tora ir priesakais “lišma”, nes jie negalės to pakelti. Tik tada, kai jie užauga ir įgyja žinių bei protą, juos galima mokyti “lišma”.
Ir kaip sakė mūsų išminčiai: „Iš „lo lišma“ pereinama prie “lišma” (13), tai lemia ketinimas suteikti savo Kūrėjui malonumą, o ne savanaudiškos meilės siekis bet kokia kaina.
Ir dėka natūralios savybės, esančios Toroje, kurią Toros Davėjas žinojo, kaip sakė mūsų išminčiai (Kidušin 30:2), Kūrėjas tarė: „Aš sukūriau blogio pradą ir sukūriau Torą, kaip prieskonį“. Ir pasirodo, kad šis kūrinys nuolat tobulėja ir kyla į viršų minėtos didybės pakopomis ir lygiais, kol pavyksta sunaikinti savyje visas egoistinės meilės kibirkštis ir iškyla visi jo kūno įvykdyti įsakai, ir jis viską daro tik vardan davimo. Taigi net būtinas minimumas, kurį jis gauna, taip pat ateina su davimo ketinimu, tai yra, kad jis galėtų duoti. Štai kodėl mūsų išminčiai sakė: „Įsakai buvo duoti tik tam, kad jais apvalytų kūriniją (14).
13) Ir jei iš tikrųjų Toroje yra dvi dalys:
- priesakai, veikiantys tarp žmogaus ir Kūrėjo,
- priesakai, galiojantys tarp žmogaus ir jo artimo, abu jie, kaip paaiškėjo, reiškia vieną dalyką, būtent atvesti kūrinį į galutinį tikslą – susiliejimą su Kūrėju.
Ir maža to, net praktinė jų abiejų pusė, taip pat yra lygiai tokia pati. Juk kai žmogus savo veiksmą atlieka „lišma“, o ne dėl kokios nors egoistinės meilės priemaišos, tai yra negaudamas naudos sau, jis nepajus jokio skirtumo savo veiksmuose – ar jis dirba vardan meilės draugui ar jis dirba vardan meilės Kūrėjui.
Juk vienintelis dėsnis visai kūrinijai yra toks, kad viskas, kas yra už savo kūno ribų, kūriniui yra tuščia ir visiškai netikra. Ir bet kokį judesį, kurį žmogus daro dėl meilės savo artimui, jis daro pasitelkdamas Atspindėtą šviesą ir dėl tam tikro atlygio, kuris galiausiai turėtų jam sugrįžti ir tarnauti jo paties naudai.
Todėl tokie veiksmai negali būti vadinami žodžiais „meile artimui“, nes reikia spręsti pagal [veiksmo] pabaigą. Ir tai tarsi nuomos sutartis, kuri baigiasi tik pabaigoje. Tačiau, bet kuriuo atveju, nuomos sutartis nėra laikoma meile artimui.
Tačiau iš prigimties visiškai neįmanoma atlikti kažkokį judesį ir darbą tik dėl meilės artimui, kitaip tariant, be Atspindėtos šviesos kibirkščių ir jokios vilties, kad jis gaus atlygį.
Panašiai kalbama knygoje Zohar (15) apie pasaulio tautas: „Visą gailestingumą, kurį jie vykdo, jie vykdo sau“. Tai reiškia, kad visą gailestingumą, kurį jie rodo savo draugams ar tarnaudami savo dievams, sukelia ne meilė artimui, o savanaudiška meilė. Ir, kaip jau paaiškėjo, taip atsitinka dėl to, kad šis veiksmas nėra natūralus. Ir todėl tai sugeba tik tie, kurie vykdo Torą ir priesakus, nes įpratinę save vykdyti Torą ir priesakus, suteikdami malonumą savo Kūrėjui, jie palaipsniui atsiskiria ir palieka natūralios kūrinijos įsčias, įgydami antrą prigimtį, tai yra aukščiau minėtą meilę artimui.
Ir tai paskatino knygos Zohar išminčius visiškai išvesti pasaulio tautas iš meilės artimui. Ir jie pasakė: „Visą gailestingumą, kurį jie vykdo, jie vykdo dėl savęs“, nes jie nevykdo Toros ir priesakų “lišma”. Ir, kaip žinoma, visą tarnystę jų dievams lemia atlygis ir išgelbėjimas šiame ir ateinančiame pasauliuose.
Ir pasirodo, kad jų tarnystę savo dievams lemia egoistinė meilė. Ir, kad ir kaip bebūtų, su jais niekada neįvyks jokie veiksmai, kurie būtų už jų pačių kūno ribų ir dėl kurių jie galėtų nors per plauką pakilti virš savo prigimties.
14) Ir dabar abiem akimis matome, kad tas, kuris studijuoja Torą ir priesakus “lišma”, net ir kalbant apie praktinį Toros įvykdymą, nejaučia jokio skirtumo šiose dviejose Toros dalyse. Juk prieš jam pasiekus tobulumą, būtina, kad bet koks veiksmas, susijęs su artimu, tiek Kūrėjo, tiek žmonių atžvilgiu, jame būtų jaučiamas kaip tuščias ir nepasiekiamas.
Tačiau per dideles pastangas jis palaipsniui kyla ir, kaip minėta aukščiau, pasiekia antrąją prigimtį. Ir tuomet, kaip paaiškėjo aukščiau, jam iš karto suteikiamas galutinis tikslas - tai yra susiliejimas su Kūrėju.
O kadangi taip yra, egzistuoja nuomonė, kad ta Toros dalis, kuri lemia žmogaus ir artimo santykius, labiau tinka vesti žmogų link norimo tikslo, nes darbas priesakuose tarp žmogaus ir Kūrėjo yra pastovus ir konkretus, ir nėra jo reikalaujančių, ir žmogus lengvai prie to pripranta. O viskas, kas daroma iš įpročio, jam, kaip žinoma, negali atnešti jokios naudos.
Tuo pačiu metu priesakai tarp žmogaus ir jo artimo nėra pastovūs ir apibrėžti, o [jų] reikalaujantieji supa jį, kur tik jis bebūtų. Ir todėl jie yra patikimesnė priemonė, o jų tikslas yra artimesnis.
15) Dabar mums bus lengva suprasti rabi Hilelio žodžius, kuriuos jis pasakė tam gerui, kad pagrindinė Toros esmė yra [priesakas] „Pamilk savo artimą, kaip save“, o likę 612 priesakų yra komentarai ir pasiruošimas jam (kaip nurodyta 2 punkte). Ir net priesakai tarp žmogaus ir Kūrėjo taip pat yra pasiruošimo dalis šiam priesakui, nes jis yra galutinis tikslas, išplaukiantis iš visos Toros ir priesakų. Kaip sakė išminčiai: „Tora ir priesakai buvo duoti tik tam, kad jais apvalytų Izraelį“ (16) (kaip pasakyta aukščiau 12 pastraipoje), tai yra kūno apvalymas, kol jis įgaus antrąją prigimtį, apibrėžiamą kaip meilė artimui, kitaip tariant, vienintelis priesakas yra - „Pamilk savo artimą, kaip save“, jis atspindi galutinį Toros tikslą, kurio pasekoje, jis iškart apdovanojamas susiliejimu su Kūrėju.
Ir nereikia klausti, kodėl Jis to neapibrėžė eilėse: „Pamilk Kūrėją, savo Visagalį, visa širdimi, visa siela ir visais savo gerove“ (17). Juk Jis tai padarė dėl anksčiau išsiaiškintos priežasties, nes iš tiesų žmogui, kuris vis dar yra kūrinio prigimtyje, nėra jokio skirtumo tarp meilės Kūrėjui ir meilės draugui, nes viskas, išskyrus jį patį, laikoma jam neegzistuojančiu.
Ir kadangi tas prašalaitis paprašė Hillelio jam apskritai paaiškinti, ko reikia norėti iš Toros, kad jo tikslas būtų arti pasiekiamo ir, kaip jis sakė, nereikėtų jam per ilgai eiti: „Išmokink mane visos Toros [kol aš stoviu] ant vienos kojos” (18), jis [tai yra Hilelis] apibrėžė tai, kaip meilę artimui, nes jo [šio priesako] tikslas yra artimesnis ir greičiau atsiskleidžia (kaip minėta, 14 pastraipoje), nes jis yra apdraustas nuo klaidų ir yra, kam jo reikalauti.
16) Ir iš to, kas buvo pasakyta, mes radome būdą suprasti tai, ką sakėme aukščiau (3 ir 4 pastraipos) apie pagrindinę šio priesako „Pamilk savo artimą, kaip save“ esmę: kaip Tora gali įpareigoti mus daryti tai, ko neįmanoma atlikti?
Supraskite, kad būtent dėl šios priežasties Tora nebuvo duota mūsų šventiesiems protėviams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, ir tai tęsėsi iki pat išėjimo iš Egipto, kai jie išėjo ir tapo viena tauta, sudaryta iš 600 000 žmonių nuo dvidešimties metų ir vyresnių. Ir tada jų paklausė: „Ar kiekvienas iš jūsų sutinka su šiuo didingu darbu?”
Ir po to, kai kiekvienas iš žmonių sutiko su tuo visa širdimi ir siela bei pasakė: „Padarysime ir išgirsime“, tai visumoje ir yra visa Tora – ir taip tapo įmanoma ją išpildyti, tai yra jie peržengė neįmanomo rėmus ir pateko į to, kas įmanoma, rėmus.
Juk neabejotina, kad kai 600 000 žmonių atsilaisvina iš visos veiklos dėl savo naudos ir nėra daugiau jų gyvenime kitos veiklos, kaip tik nuolat rūpintis, kad draugams nieko netrūktų, ir negana to, jie tai darys su didele meile, visa širdimi ir siela pilnai laikydamiesi priesako „Pamilk savo artimą, kaip save“,
tada be jokios abejonės tampa aišku, kad bet kuris šios tautos žmogus praranda poreikį, bet kokiu būdu rūpintis savo egzistencija. Todėl jis tampa visiškai laisvas nuo savo egzistencijos palaikymo ir gali lengvai vykdyti priesaką „Pamilk savo artimą, kaip save“ su visomis sąlygomis, kurios buvo paaiškintos pastraipose 3 ir 4. Nes, kaip gi dabar, gali jį apimti kokia nors baimė dėl savo egzistencijos, kai 600 000 mylinčių ir patikimų žmonių budi visiškai pasiruošę, akylai stebėdami, kad jam nieko netrūktų?
Ir todėl, kai visi šie žmonės su tuo sutiko, Tora jiems buvo nedelsiant duota, nes dabar jie galėjo ją įvykdyti. Tačiau, kol jie netapo pakankamai didele tauta, jau nekalbant apie protėvių laikus, kai tik keli buvo [Izraelio] žemėje, jie iš tikrųjų negalėjo įvykdyti Toros norimu būdu, nes mažame žmonių skaičiuje neįmanoma net pradėti vykdyti priesakų, kurie veikia tarp žmogaus ir jo artimo pagal principą „Pamilk savo artimą, kaip save“, kaip tai paaiškinta 3 ir 4 pastraipose. Ir todėl Tora jiems nebuvo duota.
17) Ir iš čia mes suprantame vieną iš labiausiai nesuprantamų mūsų išminčių posakių, būtent žodžius, kad „visas Izraelis, vienas už kitą laiduoja“ (19). Ir iš pirmo žvilgsnio tai visiškai nesąžininga. Juk, ar gali būti taip, kad jei kas nors padarys kokį nors nusikaltimą, supykdydamas savo Kūrėją, o aš jo visiškai nepažįstu ir neturiu su juo ryšio, Kūrėjas išieškos iš manęs jo skolą? Ir šventraščiuose parašyta: „Tėvai nebus nubausti myriop dėl savo sūnų...“ (20), taip pat: „Kiekvienas bus nubaustas mirtimi už savo nuodėmes“ (21). Kaip jie gali sakyti, kad net man visiškai nepažįstamam žmogui, nepaisant to, kad aš nepažįstu nei jo, nei žinau, kur jo [gyvenama] vieta, aš tampu laiduotoju už jo nuodėmes?
Ir jei jums to neužtenka, imkite ir pažiūrėkite (traktatas Kidušin 40:2), ką jie sako: „Rabi Eliazaras, rabi Šimono sūnus, sako: „Kadangi pasaulis teisiamas pagal daugumą, ir žmogų teisia pagal daugumą, tai tas, kuris įvykdęs vieną priesaką - yra laimingas, nes palenkė save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę. Padaręs vieną nusikaltimą - vargas jam, nes jis palenkė save ir visą pasaulį į kaltės pusę, kaip sakoma: „Ir vienas nusidėjėlis sunaikins daug gėrio“ (22). Citatos pabaiga.
Taigi rabi Eliazaras, rabi Šimono sūnus, padarė mane laiduotoju už visą pasaulį. Juk išeina, kad, jo nuomone, visi pasaulio gyventojai yra vienas kito laiduotojai, o kiekvienas žmogus atskirai savo veiksmais iššauks viso pasaulio nuopelnus ar kaltę, o tai yra keisčiausia iš keistenybių.
Tačiau pagal tai, kas buvo paaiškinta aukščiau, išminčių žodžiai mums suprantami ir priimami absoliučiai paprastai. Juk mes įtikinamai įrodėme, kad kiekvienas 613 Toros priesakų elementas sukasi aplink centrą, kuris išreiškia šį vieną priesaką: „Pamilk savo artimą, kaip save“. Ir paaiškėjo, kad šio centro negalima pasiekti kitaip, kaip tik su visa tauta, kurios visi nariai tam yra pasiruošę.