Kabalos mokslo esmė

Kabalos mokslo esmė

Prieš pradėdamas aiškinti kabalos mokslo istoriją, prie kurios jau yra prisilietusios daugelis rankų, manau, būtina iš pradžių gerai išsiaiškinti šio mokslo esmę, nes, mano nuomone, tik nedaugelis ją iš tiesų žino. Ir, be jokios abejonės, neįmanoma kalbėti apie jokio objekto istoriją, kol nežinome, kas yra pats tas objektas.

Ir nors šios žinios platesnės ir gilesnės už jūrą, vis dėlto aš pasitelksiu visas savo jėgas ir žinias, kurias įgijau šioje srityje, kad pateikčiau tikrą išaiškinimą, nušviesdamas jį iš visų pusių taip, kad to pakaktų kiekvienai sielai padaryti teisingas, tiesą atitinkančias, išvadas, nepaliekant skaitytojams galimybės būti suklaidintiems, kaip kad labai dažnai nutinka tokiais atvejais.

Apie ką kalba šis mokslas?

Žinoma, šis klausimas, be abejonės, kyla kiekvienam sveikai mąstančiam žmogui. Ir norėdamas duoti tinkamą atsakymą į šį klausimą, pateiksiu teisingą ir laiko patikrintą apibrėžimą: šis mokslas yra ne mažiau ir ne daugiau, kaip šaknų tvarka, nusileidžianti nuo priežasties iki pasekmės pagal nekintančius ir absoliučius dėsnius, vienijančius ir vedančius į vieną labai didingą tikslą, kuris vadinamas „Jo dieviškumo atskleidimas kūriniams šiame pasaulyje“.

Ir čia yra bendras ir asmeninis dėsnis

<Bendras> – kitaip tariant, visa žmonija kaip visuma, kuri savo pabaigoje būtinai ir su absoliučia būtinybe privalo pasiekti tokį didį išsivystymą, kaip pasakyta: „Nes žemė bus pilna Kūrėjo pažinimo, kaip vandenimis pripildyta jūra“, „Ir daugiau nebemokys kiekvienas savo artimo ir kiekvienas savo brolio, sakydamas: „pažinkite Kūrėją“, nes visi Mane pažins, nuo mažiausio iki didžiausio“, ir pasakyta: „Ir tavo mokytojas daugiau nesislėps, ir tavo akys matys savo mokytoją.“

<Asmeninis> – tai yra, dar prieš visai žmonijai pasiekiant tobulumą kiekvienoje kartoje, tai nutinka ir atskiriems išrinktiesiems. Juk šie išrinktieji kiekvienoje kartoje nusipelno tam tikrų pakopų Kūrėjo dieviškumo atskleidime. Ir jie yra pranašai, garsūs išminčiai. Ir, kaip pasakė išminčiai: „Nėra kartos, kurioje nebūtų tokio, kaip Abraomas, Izaokas ir Jokūbas.“ Ir štai tu matai, kad Kūrėjo dieviškumo atskleidimas visada vyksta kiekvienoje kartoje pagal mūsų išminčių žodžius, kurie tam yra įgalioti ir kuriais mes pasitikime.

Daugybė parcufų, sfirų ir pasaulių 

Tačiau iš to, kas pasakyta, kyla klausimas: jeigu šis mokslas turi tik vieną vienintelę [mūsų] išsiaiškintą funkciją, kam reikalingi daugybė parcufų ir sfirų, ir visi kintami ryšiai [tarp jų], kurių pilnos kabalos knygos?

Tačiau, jei paimtume kokio nors mažo gyvūno organizmą, kurio visa funkcija tėra save išmaitinti, kad galėtų išgyventi šiame pasaulyje pakankamai ilgai, jog galėtų pratęsti ir užtikrinti savo rūšies egzistavimą, pamatytume ir rastume jame sudėtingą sistemą, sudarytą iš tūkstančių tūkstančių skaidulų ir gyslų, kaip ištyrė ir atrado fiziologijos bei anatomijos specialistai. Ir dar šimtus tūkstančių kitų elementų, kurie vis dar nežinomi žmogaus akiai. Iš to gali suprasti, koks didelis yra reiškinių ir kanalų sistemų gausumas, kurios turi susijungti, kad pasireikštų ir atsiskleistų šis [anksčiau minėtas] didingas tikslas.

Dvi tvarkos – iš viršaus žemyn ir iš apačios į viršų

Štai, apibendrinant, šis mokslas dalijasi į dvi lygiagrečias viena kitai tvarkas, panašias viena į kitą kaip du vandens lašai. Tarp jų nėra jokio skirtumo, išskyrus tai, kad:

– pirmoji tvarka eina iš viršaus žemyn, iki pat šio pasaulio,

– o antroji tvarka prasideda nuo šio pasaulio ir eina iš apačios į viršų lygiai tais pačiais keliais ir junginiais, kurie buvo įspausti nuo jų šaknies, jų pasireiškimo ir atskleidimo iš viršaus žemyn metu.

Taigi pirmoji tvarka kabalos kalba vadinama „pasaulių, parcufų ir sfirų, nusileidimo tvarka visose jų apraiškose, tiek pastoviose, tiek kintamose“.

O antroji tvarka vadinama „suvokimu arba pranašysčių ir Aukštesniosios dvasios pakopomis“. Ir žmogus, kuris to nusipelno, privalo sekti visais tais takais ir keliais, suvokdamas kiekvieną elementą ir kiekvieną pakopą, palaipsniui, tiksliai laikydamasis tų dėsnių, kurie buvo juose įspausti nuo pat jų sukūrimo momento iš viršaus žemyn. 

Ir tai todėl, kad Kūrėjo dieviškumo atskleidimas nepasireiškia iš karto ir visa apimtimi, kaip nutinka, kai atsiskleidžia materialūs reiškiniai, bet atsiranda palaipsniui per tam tikrą laiką, kuris priklauso nuo suvokiančiojo tyrumo, – tol, kol jam atskleidžiamos visos daugybinės pakopos, iš anksto nustatytos savo ryšiais iš viršaus žemyn, sekančios ir atsirandančios suvokime viena po kitos ir viena virš kitos, tarsi kopėčių laipteliai, ir todėl vadinamos „pakopomis“.

Abstraktūs pavadinimai

Daugelis mano, kad visi kabalos moksle naudojami žodžiai ir pavadinimai - tai kažkokie abstraktūs pavadinimai. Ir taip yra todėl, kad jis nagrinėja dieviškus ir dvasinius dalykus, kurie yra aukščiau vietos ir laiko, ir netgi mūsų minties žvilgsnis ten neturi jokios galios. Todėl jie nusprendžia, kad viskas, kas sakoma apie tokius dalykus, neabejotinai tėra abstraktūs pavadinimai arba tai net aukštesni ir didingesni už abstrakčius pavadinimus, nes iš esmės jie visiškai atitrūkę nuo savo įsivaizduojamo pagrindo.

Tačiau taip nėra, o visiškai priešingai: tai yra, kabala naudoja pavadinimus ir vardus tik tiek, kiek jie yra realūs ir pagrįsti. Ir visų kabalos išminčių geležinė taisyklė teigia: „To, kas neatskleista, negalima pavadinti vardu ir paaiškinti žodžiais“.

Ir čia turėtumėte žinoti, kad žodis „suvokimas“ reiškia galutinę supratimo pakopą. Jis paimtas iš frazės: „Ir jei įgysi sau pakankamai“ (pažodžiui: „Ir jei pasieks tavo ranka“). Tai reiškia, kad kol tam tikras reiškinys nėra absoliučiai ir galutinai aiškus, lyg tu laikytum jį savo rankose, kabalistai tai vadina ne „suvokimu“, o kitais žodžiais, tokiais kaip „supratimas“ arba „žinojimas“ ir pan.

Kabalos mokslo tikrovė

Nepaisant to, net ir mūsų jaučiamoje materialioje tikrovėje egzistuoja realūs dalykai, apie kurių esmę mes neturime jokios sampratos ar supratimo, pavyzdžiui, elektra, ar magnetizmas ir panašūs reiškiniai, vadinami „fluidais“. Ir vis dėlto, niekas nepasakys, kad šie pavadinimai yra realūs, nors mes gerai žinome jų poveikį ir mums visiškai nesvarbu, kad neturime jokio supratimo apie paties reiškinio, t. y. pačios elektros, esmę. Ir šis pavadinimas yra toks realus ir artimas mums – ne mažiau, nei jei jį visiškai suvoktume savo jutimo organais, iki tiek, kad net maži vaikai žino žodį „elektra“, kaip kad žino žodžius „duona“, „cukrus“ ir panašiai.

Be to, jei norite truputį sutelkti savo dėmesį, pasakyčiau jums bendrai, kad lygiai taip pat, kaip Kūrėjo atžvilgiu nėra absoliutaus jokio suvokimo ir supratimo, lygiai taip pat nėra jokio supratimo apie visų Jo kūrinių, net ir materialių, kuriuos galime paliesti rankomis, esmę. Taigi, visa mūsų pažintis su draugais ir artimaisiais prieš mus besiskleidžiančiame veiksmų pasaulyje yra tik „pažintis per veiksmus“, kurie vyksta ir gimsta iš sąveikos jiems susidūrus su mūsų jutimo organais. Ir jie suteikia mums visišką pasitenkinimą, nepaisant to, kad mes neturime jokio supratimo apie paties objekto esmę.

Dar daugiau, jūs neturite jokio supratimo ir negalite suvokti net savo paties esmės. Ir viskas, kas žinoma apie savo paties esmę, tėra tik veiksmų seka, kurią sukelia jūsų esybė.

Dabar jau lengvai galime suprasti, kad visi kabalos knygose minimi vardai ir pavadinimai yra lygiai tokie pat realūs ir tikri, nepaisant to, kad mes ir nesuvokiame paties objekto. Juk tie, kurie tuo užsiima, yra tikrai pakankamai gerai susipažinę [su tuo] iki galutinio tobulumo, tai yra susipažinę su veiksmais, kurie vyksta ir gimsta iš Aukštesniosios šviesos sąveikos su tais, kurie ją suvokia. 

Tačiau to visiškai pakanka ir užtenka, nes galioja taisyklė: „Viskas, kas yra išmatuota ir išeina iš Kūrėjo valdymo, kad patektų į bendrąją tikrovę, kūrinio prigimtį, turi absoliutų pakankamumą“. Panašiai kaip žmogui negali kilti poreikis turėti šeštą pirštą ant rankos, nes penkių pirštų jam visiškai ir absoliučiai pakanka.

Kabalos knygose vartojamos materialios sąvokos ir „kūniški“ pavadinimai

Vis dėl to, kiekvienam sveikai mąstančiam žmogui aišku, kad ten, kur turime reikalų su dvasiniais reiškiniais – ir net nebūtina sakyti su „dieviškumu“ – neturime jokių žodžių ar raidžių, kuriuos galėtume ištarti. Juk visas mūsų žodynas yra ne kas kita, kaip mūsų vaizduotės ir jausmų raidžių junginiai. Kaip galima jais naudotis ten, kur visiškai nėra vietos mūsų vaizduotei ir jausmams?

Net jei vartotume subtilesnį žodį, tinkamą šiose vietose, būtent žodį „Aukštesnioji šviesa“ arba net „paprasta šviesa“, tai taip pat yra įsivaizduojamas dalykas, pasiskolintas iš saulės šviesos, žvakės šviesos arba šviesos, jaučiamos, kaip malonumas, atsirandantis  žmoguje tą akimirką, kai jam kyla nauja idėja, panaikinanti kai kurias abejones. Bet kaipgi galima tuo naudotis dvasinėje plotmėje ir Kūrėjo keliuose, jei tai skaitytojams pasiūlys tik melą ir apgaulę?

Juolab toje vietoje, kur šiuose žodžiuose turime rasti tam tikrą prasmę, būtiną bendravimui mokslinių tyrimų metu. Ir čia išminčius prieš savo skaitytojus privalo griežtai tiksliai vartoti  tobulus apibrėžimus.

O jei išminčius suklysta, [pasirinkdamas] nors vieną netinkamą žodį, tuo jis suklaidins skaitytoją, ir niekas apskritai nesupras, ką jis ten sako – nei prieš šį žodį, nei po jo, nei visų sąsajų, kuriose šis žodis dalyvauja, – kaip žinoma visiems, studijuojantiems išminties knygas.

Ir tokiu atveju jums turėtų būti keista, kaip kabalos išminčiai gali naudoti melagingus žodžius ir jais aiškinti šio mokslo sąsajas. Juk, kaip žinoma, klaidingi pavadinimai neturi jokio apibrėžimo, nes „melas neturi kojų“ ir negali išsilaikyti. Tačiau čia pirmiausia būtina suvokti šaknies ir šakos dėsnį, susijusį su pasaulių tarpusavio santykiu.

Šaknų ir šakų dėsnis pasaulių atžvilgiu

Kabalos išminčiai atrado, kad keturių pasaulių, vadinamų Acilut, Brija, Jecira ir Asija, atžvilgiu – pradedant nuo pirmojo, aukščiausiojo pasaulio, vadinamo Acilut, iki šio, materialaus, duoto [mums] pojūčių pasaulyje, kuris vadinamas Asija, jų forma yra absoliučiai panaši viena į kitą visomis savo ypatybėmis ir detalėmis.

Tai yra, visa tikrovė ir jos apraiškos, vykstančios pirmajame pasaulyje, taip pat yra ir antrajame pasaulyje, kuris yra žemiau jo, be jokio skirtumo. Tas pats pasakytina ir apie visus kitus pasaulius esančius po jo, iki pat šio pasaulio, kurį mes jaučiame. Ir tarp jų nėra jokio skirtumo, išskyrus lygmenų skirtumą, kuris suprantamas tik kaip materija, [iš kurios susideda] kiekvieno pasaulio tikrovės elementai.

Ir tikrovės elementų materija, esanti pirmajame, aukščiausiajame pasaulyje, yra subtilesnė materija nei visuose pasauliuose, esančiuose žemiau jo. O tikrovės elementų materija antrajame pasaulyje yra grubesnė nei pirmajame, bet subtilesnė už viską, kas yra žemiau jo lygio. Ir taip toliau iki pat šio pasaulio, kuris yra prieš mus ir kuriame tikrovės elementų materija yra grubesnė ir tamsesnė nei visi pasauliai, kurie buvo prieš jį.

Tačiau tikrovės elementų formos, o taip pat ir visos jų apraiškos, yra vienodos kiekviename iš pasaulių tiek kiekybe, tiek kokybe, be jokio skirtumo.

Ir tai galima prilyginti su spaudo ir jo antspaudo santykiu, kai visos spaudo formos yra visiškai, su visomis smulkmenomis ir detalėmis perkeliamos į tai, kas juo buvo įspausta.

Taip pat yra ir su pasauliais, kuriuose kiekvienas žemesnysis pasaulis yra virš jo esančio pasaulio atspaudas. Ir todėl visos formos, egzistuojančios Aukštesniajame pasaulyje, visu savo kiekiu ir kokybe, yra visiškai nukopijuojamos ir atsiranda taip pat ir žemesniajame pasaulyje, todėl žemesniajame pasaulyje nėra nė vieno tikrovės elemento ar jo apraiškos, kuriam Aukštesniajame pasaulyje nerastume atitikmens, panašaus į jį kaip du vandens lašai.

Ir tai vadinama „šaknimi ir šaka“. Tai yra, šis elementas, kuris yra žemesniajame pasaulyje, laikomas šaka, palyginti su jo atitikmeniu, kuris yra ir lieka Aukštesniajame pasaulyje, kuris yra žemesniojo elemento šaknis. Juk iš ten buvo įspaustas ir suformuotas šis žemesniojo pasaulio elementas.

Ir štai ką  mūsų išminčiai turėjo omenyje, sakydami: „Nėra nė vieno žolės stiebelio apačioje, virš kurio nebūtų likimo ir viršininko iš viršaus, mušančio jį ir sakančio: „Auk!““

Kitaip tariant, šaknis, vadinama „likimu“, verčia ją augti ir įgyti visas savo kiekybines bei kokybines savybes pagal spaudo ir jo antspaudo dėsnį, kaip aprašyta aukščiau. Toks yra šaknies ir šakos dėsnis, veikiantis visus tikrovės elementus ir jų pasireiškimus kiekviename pasaulyje, atsižvelgiant į Aukštesnįjį pasaulį.

Kabalistų kalba – tai šakų kalba

Tai reiškia, kad [kabalos kalba], remiasi šių šakų nuoroda į jų šaknis, kurios yra jų atitikmuo, egzistuojantis Aukštesniajame pasaulyje. Nėra nė vieno reiškinio žemesniajame pasaulyje, kuris nesivadovautų ir nekiltų iš Aukštesniojo pasaulio, laikantis spaudo ir antspaudo dėsnio, kaip tai buvo paaiškinta anksčiau.

Todėl šaknis, esanti Aukštesniajame pasaulyje, išleidžia ir nulemia savo šaką žemesniajame pasaulyje, kad joje atsiskleistų visa jos forma ir savybė. Kaip pasakė mūsų išminčiai, likimas Aukštesniajame pasaulyje, atitinkantis žolės stiebelį žemesniajame pasaulyje, muša tą stiebelį, priversdamas jį augti taip, kaip jam dera, kaip jau paaiškinta aukščiau. Iš to seka, kad kiekviena šaka šiame pasaulyje tiksliai apibrėžia savo atitikmenį, kuris yra Aukštesniajame pasaulyje.

Todėl kabalos išminčiai turėjo paruoštą ir išplėtotą žodyną, pakankamą ir patenkinamą jų bendravimo kalbos požiūriu, stebėtinai įstabų, kuris leido jiems bendrauti tarpusavyje [dvasinių] šaknų, esančių Aukštesniuose pasauliuose, lygmeniu. Tai yra, kad jie, kreipdamiesi į draugus, įvardina tik žemesnę, mūsų juntamą šaką, esančią šiame pasaulyje ir gerai apibrėžtą materialiais pojūčių organais. O klausytojai savo protu supranta Aukštesniąją šaknį, į kurią rodo ši materiali šaka. Juk šaka yra susijusi su šaknimi, kadangi yra įspausta pastarosios, kaip buvo minėta aukščiau.

Tad visi [mūsų] juntamos kūrinijos elementai ir visos jų apraiškos jiems tapo tarsi absoliutūs ir [aiškiai] apibrėžti vardai ir pavadinimai, nurodantys didingas aukštesnes dvasines šaknis. Ir nepaisant to, kad jų dvasinėje vietoje neįmanoma išreikšti savęs jokiu žodžiu ar garsu, kabalistai įgijo teisę išreikšti save jų šakų, pateiktų mūsų jutimo organams, mūsų jutiminiame pasaulyje, pagalba, kaip tai buvo paaiškinta aukščiau.

Būtent tame ir slypi visas kabalos išminčių bendravimo kalbos unikalumas, kurio pagrindu jie atskleidžia savo dvasinius suvokimus iš žmogaus žmogui ir iš kartos į kartą, tiek žodžiu, tiek raštu, visiškai pakankamai suprasdami vienas kitą pagal bet kokį tikslų matą, kuris yra būtinas bendraujant ir tiriant šį mokslą. Tai yra tiksliais apibrėžimais, kuriuose neįmanoma susipainioti, nes kiekviena šaka turi natūralų apibrėžimą, absoliučiai unikalų jai. Dėl šio absoliutaus apibrėžimo ji automatiškai nurodo ir į savo šaknį  Aukštesniajame pasaulyje.

Žinokite, kad ši kabalos šakų kalba yra patogesnė paaiškinti šio mokslo sąvokas nei bet kuri mūsų įprasta kalba. Kaip žinoma iš nominalizmo mokymo, kalbos masių lūpose tapo labai iškreiptos, tai yra, dėl masnių žodžių vartojimo, jos palaipsniui praranda savo tikslią reikšmę, todėl, kaip žinoma, kyla didelė problema tiksliai perduodant idėjas vienas kitam, tiek žodžiu, tiek raštu.

Tuo pačiu metu kabalos šakų kalboje, kuri paimta iš kūrinių pavadinimų ir jų savybių, išskleistų ir esančių priešais mūsų akis, bei apibrėžtų amžinai nustatytais gamtos dėsniais, klausytojai ar skaitytojai niekada negali suklysti, suprasdami jiems siūlomus žodžius. Juk gamtos ribos yra pakankamai absoliučios ir atspindi nekintamą dėsnį.

Perdavimas iš kabalisto išminčiaus lūpų gavėjui, kuris supranta iš savo paties supratimo

Taip Rambanas rašė savo Toros komentaro įvade, ir ta pačia dvasia rašė rabi Chaimas Vitalis straipsnyje apie žingsnius. Ir tai yra jų žodžiai: “tegul skaitytojai žino, kad jie nesupras nė vieno žodžio iš visko, kas parašyta šiuose straipsniuose, nebent tai būtų perduota iš išmintingo kabalisto lūpų į išmintingo ir suprantančio gavėjo ausis, iš jo paties supratimo”. Taip pat ir mūsų išminčių žodžiais tariant: „Negalima savarankiškai studijuoti vežimo [struktūros] ([Maase] Merkava) vienam, nebent tai darytų išminčius, suprantantis savo paties supratimu“.

Taigi, jų žodžiai yra visiškai aiškūs, ką jie pasakė, ką reikia gauti iš kabalisto išminčiaus. Tačiau kodėl būtina, kad mokinys iš pradžių taip pat būtų išminčius ir suprastų remdamasis savo paties supratimu? O jei jis toks nėra, net jei būtų didžiausias teisuolis pasaulyje, jo mokyti negalima?! Be to, jei jis jau yra išminčius ir supranta iš savo paties supratimo, tai tokiu atveju jis neturi poreikio mokytis iš kitų?

Iš to, kas išsiaiškinta aukščiau, supraskite jų žodžius jų absoliučiame paprastume. Juk išaiškėjo, kad jokiais žodžiais ir garsais, kuriuos galime ištarti, neįmanoma paaiškinti nė vieno žodžio apie dieviškuosius dvasinius reiškinius, esančius aukščiau įsivaizduojamos vietos ir laiko. Tačiau šiems reiškiniams yra speciali kalba, ir tai yra „šakų kalba“, nurodančių jų sąsają su savo aukštesniąja šaknimi.

Tačiau ši kalba, nors ir labai tinka savo funkcijai būti bendravimo priemone tyrinėjant šį mokslą, daug labiau nei įprasta kalba, kaip paaiškinta aukščiau, vis dėlto, visa tai galioja tik tada, kai klausytojas pats yra išminčius, tai yra, žino ir supranta šakų ryšį su jų šaknimis..

Juk visiškai neįmanoma išsiaiškinti šių santykių nuo žemesnio iki aukštesniojo. Kitaip tariant, žiūrint į žemutines šakas, visiškai neįmanoma iš jų išvesti jokios analogijos ar supratimo apie kokį nors atitikimą aukštesnėse šaknyse.

Ir todėl „iš aukštesniojo mokysis žemesnysis“. Kitaip tariant, pirmiausia reikia suvokti aukštesnes šaknis, tokias, kokios jos yra dvasiniame pasaulyje, virš bet kokios vaizduotės, tik grynu suvokimu, kaip pasakyta aukščiau pastraipoje „Kabalos mokslo realybė“. O kai jis tinkamai suvokia aukštesnes šaknis iš savo supratimo, jis gali pažvelgti į [mūsų] jaučiamas šakas šiame pasaulyje, žinodamas, kaip kiekviena šaka susijusi su savo šaknimi Aukštesniajame pasaulyje visais savo aspektais, tiek kiekybe, tiek kokybe.

Ir, kai jis visa tai tinkamai sužinojo ir suprato, jis turi bendrą kalbą su savo mokytoju, tai yra „šakų kalbą“, kurios pagalba išminčius kabalistas gali perteikti jam visus šio mokslo tyrimus, vykstančius aukštesniuose dvasiniuose pasauliuose – tiek tai, ką jis gavo iš savo mokytojų, tiek tuos mokslo papildymus, kuriuos jis pats atrado. Juk dabar jie turi bendrą kalbą ir supranta vienas kitą.

Tačiau, kai mokinys nėra išminčius, kuris iš savo supratimo nesupranta šios kalbos, tai yra, šakų nuorodų į jų šaknis, savaime suprantama, kad mokytojas negali jam paaiškinti nė vieno šio dvasinio mokslo žodžio, juo labiau bendrauti su juo apie mokslo tyrimus. Juk jie visiškai neturi bendros kalbos, kuria galėtų naudotis. Ir išeina taip, kad jie yra panašūs į nebylius. Ir todėl dėl būtinybės Maasė Merkava, tai yra, kabalos mokslas, nėra perduodamas niekam, išskyrus išminčių, kuris supranta remdamasis savo paties supratimu.

Ir dar galima paklausti apie tai: iš kur mokinys gavo tokią išmintį, kad suvokė šakos ir šaknies ryšį, remdamasis aukštesniųjų šakų tyrimais?

Ir atsakymas yra toks, kad čia „ žmogaus pagalba veltui“, bet mums reikia Kūrėjo pagalos! Juk tą, kuris nusipelnė malonės Kūrėjo akyse, Kūrėjas pripildys Chochma, Bina ir Daat [išmintimi, intelektu ir žinojimu], kad jis suvoktų aukštesniuosius pasiekimus. Ir čia niekame neįmanoma pasikliauti mirtingųjų pagalba. Tačiau po to, kai jis nusipelnė malonės Kūrėjo akyse ir tapo vertas aukštesnio suvokimo, jis pasirengęs ateiti ir priimti [beribes] kabalos mokslo erdves iš kabalisto išminčiaus lūpų. Juk dabar jis turi bendrą kalbą su juo, ir jokiu būdu nekitaip.

Žmogaus dvasiai svetimi vardai

Iš visko, kas buvo išsiaiškinta aukščiau, supraskite, kad kartais kabalos knygose yra pavadinimų ir sąvokų, kurios yra svetimos žmogaus dvasiai, ir dažniausiai jos randamos pagrindinėse kabalos knygose – tai „Zohar“ ir Ištaisymo knygos bei Ari darbai. Ir tai labai keista: kodėl gi tokioms šventoms ir iškilioms idėjoms išreikšti šie išminčiai naudojo tokius žemus pavadinimus?

Tačiau, po to, kai įgijote aukščiau pateiktas žinias, tai taps jums suprantama savo tikruoju pavidalu. Nes paaiškėjo, kad visiškai neįmanoma naudotis šio mokslo paaiškinimais jokia pasaulio kalba ar tarme, išskyrus specialiai tam skirta kalba, būtent „šakų kalba“, pagal jų ryšį su savo aukštesnėmis šaknimis.

Ir todėl, savaime suprantama, kad neįmanoma palikti jokios šakos ar bet kurios šios šakos apraiškos dėl jos žemumo ir nenaudoti jos norimai sąvokai išreikšti šio mokslo sąsajose, nes mūsų pasaulyje nėra jokios kitos šakos, kurią galėtume paimti vietoje jos. Juk, kaip du plaukai negali būti maitinami iš vienos vietos, taip negali būti dviejų šakų, priklausančių vienai šakniai.

Taigi, jei paliksime tam tikrą reiškinį nenaudojamą, paaiškėja, kad prarandame jį atitinkančią dvasinę sąvoką Aukštesniajame pasaulyje, kadangi neturime jokio kito žodžio jo vietoje, nurodančio tą šaknį, – tai pakenks visai mokslo erdvei visa savo apimtimi, nes prarasime vieną šio mokslo visos grandinės grandį, kuri buvo susijusi su šia sąvoka.

Taigi paaiškėja, kad tai gadina visą mokslą. Juk tarp šio pasaulio mokslų nėra kito mokslo, kuriame reiškiniai būtų taip susiję ir susieti vienas su kitu priežasties ir pasekmės, veiksmo ir rezultato forma, kaip kabalos moksle, kuris juos iš tiesų sujungia nuo pradžios iki pabaigos, tarsi ilga grandinė. Ir todėl, jei net ir nedidelė žinojimo dalis per vidurį išnyks, visas mokslas praras savo aiškumą, nes visi jo elementai yra glaudžiai susiję vienas su kitu, iš tikrųjų, susijungia į vieną visumą.

Ir dabar mūsų visiškai nestebina tai, kad kartais jie [tai yra kabalistai] naudoja svetimus pavadinimus. Juk jie neturi laisvės rinktis pavadinimus, kad galėtų keisti ir versti blogą į gerą arba gerą į blogą. Nes jie visada privalo tiksliai nurodyti tą šaką arba reiškinį, kurie rodo į savo aukštesniąją šaknį, visa apimtimi, kuri yra tam būtina. Be to, jie turi pateikti šių reiškinių detales tol, kol to pakaks tiksliam apibrėžimui jų draugų, skaitančių jų knygas, akyse.