Kongresas „Kabala visiems“, 2025 m. spalis – „Vienoje maldoje“

6 pamoka – Tobula malda

Parinktos ištraukos iš šaltinių

1. Rabašas. 9 straipsnis (1984 m.) „Žmogus visada privalo parduoti savo namo sijas“

Mes turime tikėti, kad viskas, ką mums suteikia Kūrėjas – mums į gera. Nors ir turime melstis, už bet kokias bėdas, kurios gali ištikti, kad Kūrėjas paimtų iš mūsų šias bėdas. Bet turime žinoti, kad malda yra atskirai, o atsakymas į maldą – atskirai. Kitaip tariant, jei mes padarėme tai, ką turime padaryti, tai Kūrėjas daro tai, kas mums yra gera. Ir apie tai pasakyta: „O Kūrėjas padarys tai, kas yra gera Jo nuomone“.

2. Rabašas. 10 straipsnis (1988 m.) „Ką reiškia keturi į Mokymosi namus einantys tipai dvasiniame darbe?“

Tikrasis maldos atsakymo laikas, kai žmogus gauna leidimą įeiti į Karaliaus rūmus, t.y. Kūrėjas priartina jį prie Savęs, kad jis būtų vertas susilieti su Juo, ateina būtent tada, kai žmogus mato, kad pats vienas jis yra pražuvęs ir neturi jėgų atlikti jokio veiksmo. Tada žmogus pakylėja tikrąją maldą, nes tiesiog mato, kad jis yra nusidėjėlis, t.y. kad neturi ryšio su dvasingumu. Todėl išeina, kad kai žmogus patiria nuopuolį, jis neturėtų prarasti vilties ir bėgti iš mūšio lauko, o atvirkščiai, būtent tada ir ateina tikrasis laikas pakylėti tikrąją maldą iš širdies gelmių.

3. Rabašas. 65 laiškas

O kai jis širdyje apsisprendžia visiškai anuliuotis, tada jis prašo Kūrėjo, kad Jis jam padėtų pereiti iš potencialo į praktinį įgyvendinimą – jėga. Tai yra, nors minties ir noro atžvilgiu jis mato, kad kūnas nesutinka su tuo, jog jis anuliuos visus savo norus prieš Kūrėją ir jie nebus jo paties naudai, jis turi melstis Kūrėjui, kad Jis jam padėtų, kad jis panorėtų anuliuotis prieš Jį su visais norais ir nepalikti sau nė vieno noro. Ir tai vadinama visiška malda, nes jo noras – kad Kūrėjas jam duotų visišką norą be jokių kompromisų sau ir jis prašo, kad Kūrėjas jam padėtų, kad jis visada liktų su Jo teisumu.

4. Baal Sulamas. Šamati 50. „Dvi būsenos“

Tačiau žmogus turi tikėti atlygiu ir bausme, kad „yra teismas ir yra teisėjas“ ir viskas vyksta per atlygį ir bausmės valdymą. Juk kartais, kai žmoguje kyla koks nors noras ir pabudimas Kūrėjo darbui ir jis mano, kad tai atsirado jame atsitiktinai. Ir apie tai jis taip pat turi žinoti, kad prieš tai jis dirbo darbą „veiksmas prieš tai, ką išgirdo“. Ir tai vadinama „MAN pakėlimo“ būsena.

Tačiau žmogus jau pamiršo apie tai ir nevertino šio veiksmo, nes negavo atsakymo į savo maldą iš karto, kad galėtų pasakyti: „Nes Tu girdi visų lūpų maldas“. Ir, nepaisant to, jis turi tikėti, kad tvarka viršuje yra tokia, kad atsakymas į maldą gali ateiti po kelių dienų ir mėnesių nuo tos akimirkos, kai jis meldėsi. Ir tegul žmogus negalvoja, kad jis atsitiktinai gavo šį pabudimą dabar.

5. Rabašas. 12 straipsnis (1986 m.). „Koks yra pagrindinis chisaronas, už kurį reikėtų melstis“

Tikrasis chisaronas, dėl kurio žmogus turi melstis Kūrėjui, turi būti [nukreiptas] į kli. Ir tai atitinka taisyklę: „Nėra šviesos be kli“. Ir kai jis meldžiasi dėl tikrojo chisarono, kurio jam stinga, tuomet ateina atsakymas į maldą, t.y. Kūrėjas suteikia jam naują kli. Ir tai, kaip pasakyta: „Aš paimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu jums širdį iš kūno“.

6. Rabašas. 25 straipsnis (1991 m.). „Ką reiškia, kad žmogus atlikęs sugrįžimą, turi būti džiaugsme?“

Atsakymas į maldą ateina, kai žmogus yra džiaugsmo būsenoje, t.y. jis džiaugiasi savo dalia ir neturi jokio poreikio siekti aukštesnės pakopos. Būdamas tokioje būsenoje, jis yra patenkintas ir jaučiasi [galįs pasakyti]: „šlovė Kūrėjui“. Tai yra laikas, kai „palaimintasis prilimpa prie Palaimintojo“. Ir tai yra laikas, kai jis gali būti vertas susiliejimo, nes jis jau turi tam reikalingus kelim iš kairiosios linijos pusės. 

Ir tada, kai jis gali pasakyti, kad džiaugiasi savo dalia, nors ir turi tokį didelį chisaroną, kad jaučia chisaroną ir skausmą dėl to, kad yra toli nuo Kūrėjo, tai vadinama „džiaugtis savo dalia“. Ir tik tada, kai jis turi chisaroną, galima sakyti, kad jis „džiaugiasi savo dalia“. O kai jis neturi chisarono, tai nesivadina „džiaugiasi savo dalia“, nes „džiaugiasi savo dalia“ reiškia, kad jis pasitenkina mažu. O jei jis neturi chisarono, negalima sakyti, kad jis „pasitenkina mažu“, nes jam  nereikia daugiau, nei jis turi.

7. Baal Sulamas. Šamati 5. „Lišma – tai pabudimas, duotas iš viršaus, o kam reikalingas pabudimas iš apačios?

Kai žmogus bando įgyti lišma savybę, jis privalo žinoti, kad priims tai, jog nori dirbti davimui pilname tobulume. Tai yra jis visiškai duos ir nieko negaus. Ir tik tada jis pradeda matyti, kad (jo) organai nesutinka su šia nuomone. Ir ir čia galima aiškiai suvokti, kad nėra kito patarimo kaip tik išlieti Kūrėjui savo maldą, kad Jis padėtų jam, ir kūnas sutiktų be jokių sąlygų vergauti Kūrėjui. Juk jis mato, kad nesugeba įtikinti savo kūno, kad jis pilnai anuliuotų save. Išeina, kad būtent tada, kai jis mato, jog nėra ko tikėtis, kad kūnas sutiks dirbti Kūrėjo labui, tada jo malda gali būti iš širdies gelmių. Ir tada jo malda priimama.

8. Baal Sulamas. 52 laiškas

„… Dar kalba jie, o Aš išgirsiu", t.y., kad Kūrėjo klausymosi matas visiškai priklauso nuo aistringo noro, kuris atsiskleidžia tariant maldą, mato. Ir kai žmogus jaučia didelį ilgesį, jis veikimo metu sužinos, kad Kūrėjas jį ypatingai girdi. Ir savaime suprantama, kad tai sužinojęs jis ypatingai sustiprės išliejant savo širdį, nes nėra didesnės garbės už šią – kai pasaulio Karalius įdėmiai jo klauso. Ir tai panašu į tai, ką pasakė išminčiai: „Kūrėjas trokšta teisuolių maldų“, nes Kūrėjo noras, kad žmogus priartėtų prie Jo, tada žmoguje pabunda jėga ir didelis ilgesys trokšti Kūrėjo, nes „kaip vanduo veidas į veidą, taip ir žmogaus širdis į žmogaus širdį“. Ir pasirodo, kad iš tiesų, maldos tarimas ir maldos klausymasis eina kartu, kol pilnai susirenka ir viskas įgyjama.

9. Rabašas. 17 straipsnio 2 dalis (1984 m.) „Grupės susirinkimo tvarka“

Taip pat reikėtų elgtis su meile draugams. Tai yra, patikrinęs save ir įvykdęs žinomą patarimą, t.y. pasimeldęs, dabar tegul galvoja, tarsi jo malda buvo priimta ir jie sėdės džiaugsme su draugais, tarsi visi draugai būtų vienas kūnas. Ir kaip kūnas trokšta, kad visi jo organai jaustų malonumą, taip pat ir jis nori, kad dabar visi draugai jaustų malonumą. Todėl po visų skaičiavimų ateina meilės draugams džiaugsmo metas. Ir tada kiekvienas turi jaustis laimingas, tarsi būtų sudaręs gerą sandorį, kurio dėka uždirbs daug pinigų. Ir pasaulyje įprasta tokiu atveju pakelti „lechaimą“ (išgerti) už draugus. Taip pat ir čia, kiekvienas turi pasirūpinti, kad draugas ką nors išgertų ir užkąstų (sausainiu) ir pan., nes dabar jis laimingas ir nori, kad ir draugai jaustųsi gerai. Todėl, kai susirinkimas išsiskirsto, tai turi vykti iš džiaugsmo ir pakilios nuotaikos jausmo.

10. Baal Sulamas. 57 laiškas

Nėra laimingesnės akimirkos žmogaus egzistencijoje, nei ta, kai jis nusivylęs savo jėgomis, kitaip tariant, jis jau stengėsi ir padarė viską, kas, regis, įmanoma, bet išgijimo nėra. Nes tada jis pasiruošęs tobulai maldai, kad padėtų Kūrėjas. Juk jis tvirtai tiki, kad jo paties darbas neduos jam naudos, o kol jis jaučia tam tikrą jėgą savo paties darbe, jo malda nėra tobula. Nes blogio pradas skuba jam pasakyti, kad iš pradžių jis privalo padaryti tai, kas jo jėgose, ir tada jis bus pageidaujamas Kūrėjui. Ir apie tai pasakyta: „Išaukštintas Kūrėjas ir žemasis pamatys“. Nes po to, kai žmogus deda pastangas įvairiuose darbuose ir puola į neviltį, jis pasiekia iš tikrųjų žemą būseną. Tai yra, jis žino, kad jis yra žemiausias iš visų žmonių, nes savo kūno sandaroje neturi nieko naudingo. Ir tada jo malda yra tobula ir jis gauna atsakymą iš Jo dosniosios rankos.