Kongresas „Kabala visiems“, 2025 m. spalis – „Vienoje maldoje“ 

5 pamoka – Malda dešimtuke

Parinktos ištraukos iš šaltinių

1. Rabašas. 15 straipsnis (1986 m.) „Daugelio malda“

Supraskime daugelio maldos svarbą, kaip pasakyta: „Aš gyvenu tarp savo tautos“, apie tai knygoje „Zohar“ sakoma: „Ir todėl žmogus niekada neturi atsiskirti nuo tautos, nes Kūrėjo gailestingumas visuomet yra virš visos tautos kartu“. Ir to prasmė yra ta, kad jei žmogus prašo Kūrėjo, kad Jis suteiktų jam davimo kelim (indus), kaip pasakė mūsų išminčiai – „Kaip Jis gailestingas, taip ir tu būk gailestingas“ – tada jis privalo melstis už visą visuomenę. Juk tuomet tampa aišku, kad jo ketinimas – jog Kūrėjas suteiktų jam švarius davimo kelim, kaip jau minėta aukščiau: „Nes Kūrėjo gailestingumas visuomet yra virš visos tautos kartu“. Kaip žinoma, kad „iš viršaus neduoda pusės“, o tai reiškia, kad kai gėris duodamas iš viršaus žemyn, jis skirtas visai visuomenei.

2. „Zohar visiems“. Skyrius Vaechi. Straipsnis „Tegul susirenka ir aš jums pasakysiu“.

Visos pasaulio maldos, t.y. daugelio maldos, tai ir yra maldos. O vienišo žmogaus malda pas šventąjį Karalių (Kūrėją) patenka tik su didele jėga. Prieš maldai pasiekiant savo vietą, Kūrėjas ją stebi, į ją įsižiūri ir vertina žmogaus nuodėmes bei nuopelnus – ko Jis nedaro daugelio maldos atveju. Juk daugybė tų maldų kyla ne iš teisuolių, tačiau visos jos priimamos Kūrėjo ir Jis nekreipia dėmesio į jų nuodėmes.

3. Rabašas. 15 straipsnis (1986 m.) „Daugelio malda“

„Aš gyvenu tarp savo tautos“. Tai yra, kad aš prašau už visą visuomenę, nes noriu pasiekti tokią būseną, kai man neberūpės niekas dėl savęs, o rūpės tik tai, kad Kūrėjas gautų malonumą. Tokiu atveju, koks man skirtumas ar Kūrėjas gauna malonumą iš manęs, ar tokį pat malonumą Jis gali gauti iš kitų. Tai yra, jis prašo Kūrėjo, jog Jis suteiktų mums tokį supratimą, kuris vadinamas „viskas dėl dangaus“, o tai reiškia, kad jis pats bus tikras, jog neapgaudinėja savęs, norėdamas duoti Kūrėjui. Juk iš tikrųjų, galbūt, jis galvoja tik apie savo egoistinę meilę, tai yra, kad pats jaustų gėrį ir malonumą.

4. Rabašas. 15 straipsnis (1986 m.) „Daugelio malda“

Jei visuomenėje yra keletas žmonių, kurie gali pasiekti tikslą susilieti su Kūrėju ir Kūrėjas iš to patirs didesnį malonumą, nei jei pačiam būtų suteiktas priartėjimas prie Kūrėjo – jis atsisako savęs ir nori, kad Kūrėjas jiems padėtų, nes tai suteiks didesnį malonumą viršuje, nei jo darbas.

5. Rabašas. 17 straipsnio 2 dalis (1984 m.) „Grupės susirinkimo tvarka“

Pirmiausia, susirinkus, reikia pagirti draugus, [išaukštinti] kiekvieno iš draugų svarbą. Ir tiek, kiek jis vertina grupės didingumą, jis gali ją gerbti. O po to jis turi melstis. T.y. kiekvienas turi patikrinti save, kiek jis stengiasi dėl grupės. Ir tada, kai jie mato, kad neturi jėgų padaryti nors ką nors dėl grupės, atsiranda vieta maldai, kad Kūrėjas padėtų jam ir duotų jam jėgų bei noro mylėti artimą.

6. Rabi Nachmanas iš Breslavo. „Įstatymų rinkinys“

Maldos namai vadinami susirinkimo namais, kur susirenka visos sielos per maldą, kai ten meldžiasi. Todėl, kad malda – tai sielos (nefeš) savybė. Ir todėl tai pagrindinė malda – susirinkimų namuose ir visuomenėje. Nes svarbiausias dalykas sielos pakylėjime ir jos tobulėjime – tai kai visos sielos įsijungia viena į kitą ir tampa viena visuma, nes tada jos pakyla į šventumą, juk šventumas yra vienas. Ir todėl malda, t.y. sielos savybė, daugiausia priklauso nuo sielų susivienijimo. Štai kodėl prieš maldą reikia prisiimti priesako „pamilk savo artimą, kaip save“ įvykdymą, nes ištarti maldos žodžius galima tik per taiką, kai susivienijame su visomis Izraelio sielomis. Todėl pagrindinė malda – visuomenėje, o ne vienumoje, kad nebūtų kiekvienas atskirai, kas prieštarauja šventumui. Būtina sujungti šventąją visuomenę ir jie taps viena visuma. Ir tai yra malda visuomenėje, būtent susirinkimų namuose, kur susirenka ir susivienija sielos ir tame yra maldos tobulumas.

7. Rabašas. 7 straipsnis (1986 m.) „Daugelio maldos svarba“

Kai žmogus ateina apsivalyti, t.y. jis nori, kad Kūrėjas priartintų jį prie Savęs ir suteiktų jam davimo kli, kurio dėka jis bus vertas susiliejimo, išeina, kad viskas, ko jis [nori], – kad Aukštesnis gėris atsiskleistų dėl davimo, t.y. jis nori, kad iš aukščiau jam suteiktų jėgų, kad jis galėtų visada likti šventume, kuri yra susiliejimo būsena. Tada jo malda tampa vainiku, karališkąja karūna, nes tada pripažįstama Karaliaus svarba. Ir tai yra „Zohar“ knygos žodžių prasmė, kad malda „tampa vainiku ir uždedama ant teisuolio galvos, kuris atgaivina pasaulius“, t.y. Jesodo, perduodančio visus išgelbėjimus Nukvai, o iš jos visai visuomenei. Juk dėl maldos Aukštesnis gėris perduodamas žemesniajam ir tada atsiskleidžia gėris ir malonumas. Tai vadinama vainiku, karališkąja karūna, Karaliaus svarba.

8. Baal Sulamas. 25 laiškas

„Zohar“ knygoje apie tai yra pasakyta, kad tas, kuris nusipelno atsakymo, jam atsiskleidžia šventoji Šchina, kaip švelniaširdė motina, kuri ilgai nematė savo sūnaus ir jie atliko daug ir daugybę veiksmų, kad pamatytų vienas kitą, ir abu patyrė dėl to didelių pavojų ir pan. Ir galiausiai atėjo ši laisvė, kurios jie su nekantrumu laukė ir jie nusipelnė pamatyti vienas kitą, ir tada motina krenta į jo glėbį, ir bučiuoja jį, ir guodžia, ir ramina visą dieną ir visą naktį, ir pasakoja jam apie ilgesį ir pavojus kelyje, kuriuos ji patyrė iki šios dienos, ir kaip ji visada buvo su juo, ir Šchina nepasitraukė, o kentėjo su juo visur, tik jis negalėjo to matyti. Ir taip sakoma Zohar, kad ji sako jam: čia mes nakvojome, čia mus užpuolė plėšikai. Ir mes nuo jų išsigelbėjome, čia slėpėmės gilioje duobėje ir pan. Ir koks kvailys nesupras didžios meilės ir atgaivos ir malonumo, kuris trykšta ir kyla iš šių guodžiančių istorijų.

9. Baal Sulamas. Pri chacham. „Maldos priėmimas“

Iš tikrųjų, Kūrėjas girdi visų lūpų maldas, išskyrus to, kuris prašo Jo kažko niekingo ar žalingo, kai dėl savo kvailumo jis nejaučia [skirtumo] tarp gėrio ir blogio, o Kūrėjas, kaip gailestingas tėvas, nelinki jam to ir negirdi, o palaipsniui išmokys jį išminties ir moralės, kol jis išmoks atskirti gėrį nuo blogio ir tada jis sugebės prašyti Kūrėjo gerų ir didingų dalykų. Ir tada jis, iš tikrųjų, gaus atsakymą į viską, ko jis prašo, niekas iš jų nebus prarasta, nes Gėrio noras – kurti gėrį.

10. Rabašas. 40 straipsnis (1989 m.). „Ką reiškia: „Kiekvieną dieną jie bus tau kaip nauji darbe“?“

Ir nėra jokios maldos nuo pasaulio sukūrimo dienos iki pasaulio pabaigos, kuri būtų panaši į kitą. Ir vienas žmogus nepanašus į kitą, ir vienas ištaisys tai, ko neištaisys kitas. [...] Ir kiekvieną dieną ir kiekvienoje maldoje atsiskleidžia ir vyksta naujų kibirkščių išaiškinimai.