Kongresas „Kabala visiems“, 2025 m. spalis – „Vienoje maldoje“ 

4 pamoka – Malda virš žinojimo

Parinktos ištraukos iš šaltinių

1. Rabašas. 12 straipsnis (1991 m.) „Šios žvakės yra šventos“

Svarbiausia – tai malda. Kitaip tariant, žmogus turi melstis Kūrėjui, kad padėtų jam eiti virš žinojimo. Tai reiškia, kad darbas turi vykti su džiaugsmu, tarsi jis jau būtų pasiekęs dvasinį žinojimą. Ir kokį džiaugsmą teiktų jo darbas – tiek jis turėtų prašyti Kūrėjo, kad suteiktų jam šią jėgą, jog galėtų eiti virš kūno žinojimo. Kitaip tariant, nepaisant to, kad kūnas nesutinka su šiuo darbu dėl davimo, jis prašo Kūrėjo, kad galėtų dirbti su džiaugsmu, kaip ir dera tam, kuris tarnauja didingam Karaliui. Ir jis neprašo Kūrėjo parodyti jam Savo didybės ir tik tada dirbtų su džiaugsmu. O jis nori, kad Kūrėjas suteiktų jam džiaugsmą darbe virš žinojimo, kad žmogui tai būtų svarbu, tarsi jis jau turėtų žinojimą.

2. Rabašas. 13 straipsnis (1985 m.) „Tvirtybė, mano išgelbėjimo tvirtovė“

Ką gali padaryti žmogus, kai nori pradėti nuo šlovinimo, bet jo širdis užverta, jis jaučiasi kupinas trūkumų ir negali atverti burnos giesmei ir šlovinimui? Šiuo atveju patarimas eiti virš žinojimo, pasakant, kad visa tai – „paslėptais chasadim“. Kitaip tariant, jis turi pasakyti, kad visa tai – gailestingumas (chesed), tačiau jis nuo jo paslėptas, nes jis dar nėra pajėgus matyti gėrio ir malonumo, kurį Kūrėjas paruošė Savo kūriniams. O po to, kai jis šlovina Kūrėją, t. y., tiki virš žinojimo, kad visa tai – gėris ir gailestingumas, tuomet jis turi melstis, kad Kūrėjas ištaisytų jo širdį, kad ji taptų „Mano maldos namais“. Tai reiškia, kad ten apsireikš Kūrėjo gailestingumas, ir tai vadinama „atskleistais chasadim“.

3. Rabašas. 25 straipsnis (1987 m.) „Kas yra rimtumas dvasiniame darbe“

Reikėtų paaiškinti žodžius: „Melstis galima tik su visu rimtumu“. Kitaip tariant, mūsų išminčiai pataria mums, kodėl žmogus turi melstis. Jie sako: „Tik su visu rimtumu“. Kitaip tariant, prieš melsdamasis žmogus turi pamatyti, ko jam trūksta, kad melstųsi už šį chisaroną, kad Kūrėjas jį pripildytų. Todėl reikia, kad prieš tai žmogus patikrintų save ar jis gali eiti tikėjimu virš žinojimo, kas ir vadinama „rimtumu“. Ir tik tada tegul imasi maldos, kad Kūrėjas įtvirtintų tikėjimą jo širdyje. Nes jei bus tikėjimas virš žinojimo, jis jau turės viską, kaip pasakyta aukščiau, kad mažas anuliuojasi prieš didelį.

4. Rabašas. 638. „Žmogaus blogio pradas“

Tikėjimas yra tai, kas yra virš žinojimo, t. y., aukščiau gamtos, kadangi viskas, kas yra žinojimo viduje, vadinama žinojimo prigimtimi. Mat tai, ką žmogus supranta, jis gali padaryti, jei nėra linkęs į tinginystę. Tuo tarpu tai, kas yra virš žinojimo, jis negali padaryti. Todėl tai, kas yra virš gamtos, vadinama stebuklu. O visi stebuklai vadinami Kūrėjo vardu, t. y., tai laikoma budinimu iš viršaus, o ne budinimu iš apačios. Mat žemesnysis (žmogus) nesugeba padaryti nieko, kas yra virš gamtos, tačiau, kad jam būtų padarytas stebuklas, žmogus turi melstis, kad jam padarytų stebuklą.

5. Rabašas. 5 straipsnis (1990 m.) „Ką reiškia, kad žemė nedavė vaisių, kol nebuvo sukurtas žmogus dvasiniame darbe“

Turime tikėti, kad „Tu girdi visų lūpų maldą“, kaip mes sakome maldoje. Tokiu atveju Kūrėjas turi išgirsti ir tavo maldą. Ir be to, jei Jis negirdi visų lūpų maldos, tokiu atveju, kodėl tau reikia melstis?

Ir tada, kai žmogus pasiekia tokią būseną, tai yra metas, kai jis gali pasakyti, kad eina virš žinojimo. Tai yra, nepaisant to, kad žinojimas – tai svarbus dalykas ir jis mato, kaip kūnas kalba su žinojimu, tačiau žmogus turi pasakyti, kad reikia eiti virš žinojimo. Tai reiškia, kad nors čia mes matome prieštaravimus, pavyzdžiui, kad jis daug kartų meldėsi ir negavo jokio atsakymo į savo maldą ir tada, kai jis tai įveikia ir eina virš žinojimo, tai vadinama „tikėjimu virš žinojimo“.

6. Rabašas. 23 straipsnis (1989 m.) „Ką reiškia dvasiniame darbe: „Jei prarijote marorą, neįvykdėte savo pareigos““

Netgi tada, kai žmogus suvokia, kad Kūrėjas gali jam padėti, jis supranta, kad vienintelis tikras patarimas yra malda, kūnas (materialioji prigimtis) ateina ir sako jam: „Juk matai, kiek daug kartų tu jau meldeisi ir negavai jokio atsakymo iš aukščiau. Tokiu atveju kam tau vėl melstis, kad Kūrėjas tau padėtų? Juk matai, kad tu negauni jokios pagalbos iš aukščiau.“ Tokiu atveju jis negali melstis. Ir čia vėlgi reikia įveikti, t. y., įveikti tikėjimu – tikėti, kad Kūrėjas iš tikrųjų girdi kiekvieną maldą ir Jam nesvarbu ar žmogus pajėgus, ar turi dorybių, ar atvirkščiai. O jis turi įveikti ir tikėti virš žinojimo, nepaisant to, kad jo žinojimas verčia sakyti – po to, kai meldėsi jau daug kartų ir vis dar nieko negavo iš aukščiau – kaipgi jis gali vėl melstis. Ir tai taip pat reikia įveikti, t. y., dėti pastangas virš žinojimo ir melstis, kad Kūrėjas padėtų jam įveikti savo žinojimą ir vis dėlto melstis.

7. Rabašas. 236. „Visa žemė pilna Jo šlovės.“

Jei žmogus nukreips savo širdį į tai, stengdamasis eiti tikėjimo savybe virš proto, tai jo pagalba jis pasiruošia ir taiso save veido atsiskleidimui. Kaip rašoma „Zohar“ knygoje, šventoji Šchina pasakė rabi Šimonui bar Jochajui: „Nėra vietos, kur būtų galima nuo tavęs pasislėpti.“ Kitaip tariant, visose paslėptyse, kurias jis jautė, jis tikėjo, kad ten yra Kūrėjo šviesa ir tai paruošė jį iki tokio lygio, kad jis pasiekė Kūrėjo šviesos veido atskleidimą. Ir tai vadinama tikėjimo didybe, kuris išveda žmogų iš įvairių žemų būsenų ir paslėpčių, jei žmogus jame sustiprėja ir prašo Kūrėjo, kad Jis atskleistų Save.

8. Rabašas. 6 straipsnis (1989 m.) „Kas dvasiniame darbe yra „virš žinojimo“?“

Tikėjimas virš žinojimo dvasiniame darbe reiškia, kad reikia tikėti, nors protas ir nemato, kad taip yra ir turi įrodymų, kad viskas yra kitaip, nei jam norėtųsi tikėti – tai ir vadinama tikėjimu virš žinojimo. Tai reiškia, kad jis sako, jog tiki, tarsi matytų tai žinojimo viduje – tai ir yra „tikėjimas virš žinojimo“ darbe. Tai didžiulis darbas, kurį žmogus prisiima – ir tai yra priešingai jo žinojimui. Kitaip tariant, kūnas su tuo nesutinka, bet jis vis tiek tai prisiima, tarsi tai būtų jo žinojimo viduje. Tokiam tikėjimui reikalinga Kūrėjo pagalba. Todėl dėl tokio tikėjimo žmogus turi melstis, kad Kūrėjas suteiktų jam jėgų supanašėti su Juo, tarsi jis tai jau būtų pasiekęs savo žinojimu. Tačiau jis neturėtų melstis Kūrėjui, kad leistų jam tai suprasti žinojimo viduje, o melstis Kūrėjui, kad suteiktų jam jėgų priimti tikėjimu virš žinojimo, tarsi tai būtų jo žinojimo viduje.

9. Rabašas. 266. „Suvokimas po vyno“

Kas tiki Kūrėju – kad Jis girdi maldą – nepaisant to, kad kasdien melsdamasis jis nemato, jog Kūrėjas girdi jo maldą, vis dėlto jis tiki, kad Kūrėjas girdi maldą. Tuo tarpu tas, kuris jau nusipelnė, kad viską, ko jis prašo, Kūrėjas išpildo jo prašymą, jam jau nebereikia tikėti, kad Kūrėjas girdi maldą, nes jis akivaizdžiai mato, kad Kūrėjas suteikia jam tai, ko jis trokšta. Todėl vieta, kurioje reikia tikėti, vadinama paslaptimi. O atskleidimo vieta vadinama „Toros vynu“. Ir žmogus turi save stiprinti tikėjimo atžvilgiu net ir toje vietoje, kurioje gali gauti atskleidimo būseną – kad Kūrėjas girdi maldą.

10. Rabašas. 28 straipsnis (1987 m.) „Kas yra „nepridėti ir neatimti“ darbe“

Jis turi tikėti virš žinojimo ir įsivaizduoti, tarsi jam jau būtų suteiktas tikėjimas Kūrėju savo organų pojūčiuose ir jis mato bei jaučia, kad Kūrėjas valdo visą pasaulį savybe „geras ir darantis gera“. Nors, kai jis žiūri žinojimo viduje, jis mato atvirkščiai, vis dėlto jis turi dirbti virš žinojimo ir kad jo suvokime tai būtų, tarsi tai jau būtų organų pojūčiuose, nes taip ir yra iš tikrųjų – kad Kūrėjas valdo pasaulį savybe „geras ir darantis gera“. Ir čia jis įgyja tikslo svarbą ir iš čia jis gauna gyvenimą, t.y. džiaugsmą dėl to, kad jis priartėja prie Kūrėjo ir žmogus turi galimybę pasakyti, kad Kūrėjas – geras ir darantis gera, ir jis jaučia, kad turi jėgų pasakyti Kūrėjui: „Tu išsirinkai mus iš visų tautų, pamilai mus ir troškai mūsų“, nes jis turi už ką padėkoti Kūrėjui. Ir kiek jis jaučia dvasingumo svarbą, tiek jis kuria Kūrėjo šlovinimą.