Parinktos ištraukos iš šaltinių

Tarptautinis kongresas „Kabala le – Am“

Jungiamės „Nėra nieko išskyrus Jį“ – 2025 m. gegužė

Pamoka 6. Daugumos malda atskleisti Vieną

Parinktos ištraukos iš šaltinių

1. Rabašas. 15 Straipsnis (1986 m.) „Daugumos malda“

Knyga „Zohar“ duoda patarimą tiems žmonėms, kurie turi vidinį poreikį, nes jie negali susitaikyti su ta būsena, kurioje yra. Juk jie nemato jokios pažangos Kūrėjo darbe ir jie tiki tuo, kas pasakyta: „Ir tu mylėjai Kūrėją, savo Visagalį, ir paklusai Jam ir prisišliejai prie Jo, nes Jis yra tavo gyvenimas ir tavo ilgaamžiškumas“. Bet jie mato, kad trūksta jiems meilės ir susiliejimo ir nejaučia gyvybės Toroje ir nežino, kaip rasti kokių nors patarimų savo sieloms, kurie leistų jiems patirti pojūtį savo organuose, atitinkančius tai, ką kalbama Šventraštyje.

O patarimas yra tas, kad prašyti už visą visuomenę kaip visumą, tai yra visko, ką jis jaučia, kad jam trūksta ir prašo pripildymo, vadinasi jis neturėtų sakyti, kad jis yra išimtis visuomenėje. Tai yra, kad jam priklauso daugiau dalykų, nei turi visa visuomenė. Bet „tarp savo tautos gyvenu aš“. Tai yra, kad aš prašau už visą visuomenę, nes aš noriu pasiekti būseną, kai aš dėl savęs niekuo nesirūpinsiu, o [rūpinsiuosi] tik tuo, kas teikia malonumą Kūrėjui. Tokiu atveju, koks man skirtumas ar Kūrėjas gauna malonumą iš manęs ar tą patį malonumą Jis gali gauti iš kitų.

Tai yra jis prašo Kūrėjo, kad Jis duotų mums tokį supratimą, kuris vadinamas „viskas dėl dangaus“, o tai reiškia, kad jis pats bus įsitikinęs, kad neapgaudinėja savęs, jog nori duoti Kūrėjui. Juk, iš tikrųjų, galbūt jis galvoja tik apie savo egoistinę meilę, tai yra,  kad jis jaustų gėrį ir malonumą.

Todėl jis meldžiasi Kūrėjui už visą visuomenę. Tai reiškia, kad jei visuomenėje yra keletas žmonių, kurie gali pasiekti tikslą, susidedantį iš susiliejimo su Kūrėju ir dėl to Kūrėjas turės didesnį malonumą, nei jis pats yra vertas prisiartinti prie Kūrėjo – jis atsisako savęs ir nori, kad Kūrėjas padėtų jiems, nes iš to bus didesnis malonumas viršuje, nei iš jo darbo. Ir todėl jis meldžiasi už visą visuomenę, tai yra, kad Kūrėjas padėtų visai visuomenei ir suteiktų jam šį pojūtį, tai yra, kad jis turėtų pasitenkinimą iš to, kad gali duoti Kūrėjui, kad Jis patirtų malonumą.

O kadangi visame kame turi būti budinimas iš apačios, jis budina iš apačios. O budinimą iš viršaus gaus kiti, tai yra tie, apie kuriuos Kūrėjas žino, kad iš to bus daugiau naudos Kūrėjui.

Vadinasi, kad jei jis turi jėgų prašyti tokios maldos, tada, be abejonės, jo laukia tikras egzaminas ar jis sutinka su tokia malda. Tačiau, jei jis žino, kad tai, ką jis sako, yra tik tuščias plepėjimas. Ir ką gi jis gali padaryti, kai mato, kad kūnas nesutinka su tokia malda, kad būtų iš tikrųjų tyras davimas be priemaišų iš gavimo pusės? 

Yra tik [vienas] žinomas patarimas, o būtent: tegul meldžiasi Kūrėjui ir tiki virš žinojimo, kad Kūrėjas gali padėti jam ir visai visuomenei.

2. Rabašas. 15 straipsnis (1986 m.) „Daugumos malda“

Supraskime, kokia yra daugumos maldos svarba, kaip pasakyta: „Tarp savo tautos aš gyvenu“, apie ką  knygoje Zohar knygoje sakoma: „Ir todėl žmogus niekada negali atsiskirti nuo tautos, nes Kūrėjo gailestingumas visada būna virš visos tautos kartu“. Ir viso to prasmė yra ta, kad jei žmogus prašo Kūrėjo, kad Jis suteiktų jam davimo Kelim, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Kaip Jis gailestingas, taip ir tu būk gailestingas“, tada žmogus turi melstis už visą visuomenę, nes tada aišku, kad jo ketinimas – kad Kūrėjas suteiktų jam švarius davimo Kelim, kaip pasakyta aukščiau: „Nes Kūrėjo gailestingumas visada būna virš visos tautos kartu“. Kaip žinoma, „iš aukščiau neduoda pusės“, kas reiškia, kad kai iš aukščiau duoda gėrį žemyn, jis skirtas visai visuomenei.

3. Rabašas. 7 straipsnis (1986) „Daugumos maldos svarba“

Daugumos malda, kaip paaiškino mano tėvas ir mokytojas, – kai žmogus meldžiasi už daugumą. Tai vadinama daugumos malda. Ir todėl daugumos malda vadinama palankumo valanda. Juk kai žmogus meldžiasi už save, jis turi kaltintojų, [kurie stebi] ar tikrai verta, kad jo malda būtų priimta, ar ne. Tuo tarpu, jei jis meldžiasi už daugumą, nėra kalbos apie tai, kad reikia „apsvarstyti jo atvejį“, kad patikrintų, ar verta atsakyti į jo maldą, – juk jis nieko neprašo sau, o [prašo] dėl visos visuomenės.

Ir todėl jie pasakė, kad daugumos malda vadinama palankumo valanda, kai jo malda priimama.

4. Rabašas. 217. „Bėk, mano mylimasis“

Ir tai didi taisyklė, kad pats žmogus vadinamas „kūriniu“, tai yra tik jis vienas. O visa kita, išskyrus jį, yra šventoji Šchina. Vadinasi, kai jis meldžiasi už savo kartą, mano, kad meldžiasi už šventąją Šchiną, kuri yra tremtyje ir kuriai reikia išgelbėjimo. Tai reiškia amžinybės būseną. Ir tik taip gali pasireikšti gailestingumo šviesa.

Ir dar viena priežastis, kad reikia melstis tik už visuomenę – tai yra tai, kad reikia atskleisti gailestingumo šviesą, kuri yra davimo šviesa. Ir ši taisyklė, kad negalime gauti dalyko be panašumo su juo ir visada reikia būti panašumo būsenoje.

Todėl, kai žmogus budina gailestingumą, laikoma, kad jis gauna dėl savęs. Ir kuo daugiau jis meldžiasi, tuo ne tik neparuošia davimo Kli, bet, priešingai, jame atsiranda gavimo kibirkštys.

Pasirodo, jis eina priešingu keliu, tai yra, jam reikėjo paruošti davimo Kli ir „susilieti su Jo savybėmis“ ir tapti „kaip Jis gailestingas, taip ir tu gailestingas“.

Todėl, kai jis meldžiasi už visuomenę, laikoma, kad per maldą jis veikia su davimo savybe. Ir jam meldžiantis, jame atsiranda davimo Kli, kuriame gali atsiskleisti davimo šviesa, vadinama „gailestingumo“ šviesa.

Ir dėka to, kad gauname gailestingumo šviesą, po to atsiranda galimybė atsirasti „ir gailestingas“ matui.

5. „Knyga Zohar visiems“. „Pratarmė knygai „Zohar“.“ Straipsnis „Tora ir malda“, 183 pastraipa

Malda, kurią mes keliame, yra šventos Šchinos ištaisymas, kad pritrauktume Jai gėrio pripildymą, išlaisvinant Ją nuo visų trūkumų. Būtent todėl visi prašymai yra daugiskaitoje, tokie kaip: „Ir apdovanok mus žinojimu Tavo“, „ir sugrąžink mus, Tėve mūsų, į Torą Tavo“.

Juk malda keliama už Izraelio bendrystę ir viskas, kas yra šventojoje Šchinoje, yra visame Izraelyje ir viskas, ko jai trūksta, trūksta visam Izraeliui. Tokiu būdu, kai mes meldžiamės už visą Izraelį, mes meldžiamės už šventąją Šchiną, nes tai yra tas pats. Ir todėl prieš maldą mes turime pamatyti, ko trūksta Šchinai, tam, kad žinotume, ką būtina ištaisyti Joje ir kuo Ją pripildyti.

6. „Knyga Zohar visiems“. Vaechi skyrius. Straipsnis „Tegul jie susirenka, ir aš jums pasakysiu“, p. 514–516

Visos pasaulio maldos, tai yra daugumos maldos, tai ir yra maldos. O vienišiaus malda pasiekia šventąjį Karalių, ne kitaip, tik su didele jėga. Nes prieš pasiekiant maldai savo vietą, kurioje ji būtų papuošta, Kūrėjas ją stebi ir įsižiūri į ją ir žiūri į šio žmogaus nusižengimus ir nuopelnus – į tai, ko jis nedaro daugumos maldos atveju. Juk kiek šių maldų išeina ne iš teisuolių, bet vis dėlto visos jos priimamos Kūrėjo ir Jis nekreipia dėmesio į jų nusižengimus. „Atsigręžė Jis į vienišiaus maldą“ – tai reiškia, kad Jis nagrinėja šią maldą, sukiodamas ją iš visų pusių, ir žiūri: su kokiu noru buvo atlikta malda, kas yra žmogus, besikreipiantis su šia malda, ir kokie jo darbai. Todėl žmogus turėtų melstis būdamas visuomenėje, nes „Jis nepaniekino jų maldos“, nepaisant to, kad jie visi neturi teisingo ketinimo ir širdies noro. Ir tai, kas pasakyta: „Atsigręžė Jis į vienišiaus maldą“ reiškia, kad tik į vienišiaus maldą Jis atsigręžia, įsižiūrėdamas į ją. Bet daugumos maldos atžvilgiu – „Jis nepaniekino jų maldos“, nors jie ir nebuvo geidžiami.

Kita reikšmė. „Jis atsigręžė į vienišiaus maldą“ – tai yra, Jis priima jo maldą bet „tai tas vienišius, kuris įtrauktas į daugumą“ – todėl jo malda yra kaip daugumos malda. „Ir kas tas vienišius, kuris įtrauktas į daugumą? – Jakovas, kuris įtrauktas į dvi puses“, dešinę ir kairę, tai yra Abraomą ir Izaoką. „Ir jis pašaukė savo sūnus ir pakėlė už juos savo maldą. Ir kokia tai malda, kuri pilnai priimama viršuje? Tai malda, kad nežūtų Izraelio sūnūs tremtyje“. Paaiškinimas. Bet kokia malda, sakoma už Šchiną, priimama pilnai, nes kai Izraelis tremtyje, Šchina kartu su jais, todėl ši malda laikoma, kaip malda už Šchiną ir yra pilnai priimta.

7. „Knyga Zohar visiems“. Vaece skyrius. Straipsnis „Atmintis ir prisiminimai“, p. 284–285

Kokioje būsenoje žmogus bekeltų savo maldą, jis turi įsijungti į kitus, būti visos visuomenės viduje. Kaip šunametietės atveju, kuriai Eliša pasakė: „Ar nereikėtų pakalbėti apie tave su karaliumi ar su karo vadu?“ „Ar nereikėtų pakalbėti apie tave su karaliumi?“ – kadangi tai buvo šventinė diena, metų pradžia (Roš a-Šana). Šią dieną dangaus Malchut valdo, kad teistų pasaulį ir Kūrėjas šiuo metu vadinamas Teisingumo Karaliumi. Todėl Eliša jai pasakė: „Ar nereikia pakalbėti apie tave su karaliumi?“ – tai yra, jis pavadino Kūrėją karaliumi.

Ir ji pasakė: „Savo tautoje aš gyvenu“. Kitaip tariant, ji pasakė: „Aš nenoriu išsiskirti niekuo aukštybėse, o įsijungti į kitus, ir nebūti išimtimi“. Ir lygiai taip pat žmogus turi įsilieti į visuomenę ir nelaikyti savęs kažkuo ypatingu, kad kaltintojai nerastų priežasties priminti jam apie jo nuodėmes.

8. Rabašas. 5 straipsnis (1991 m.) „Ką reiškia, kad teisuolių geri darbai yra jų pačių kūrinys dvasiniame darbe“

Mes prašome, kad Kūrėjas suteiktų mums jėgų, kad būtų galima atlikti visus mūsų veiksmus dėl Tavęs, tai yra dėl Kūrėjo. Jei ne, jei Tu mums nepadėsi, tai visi mūsų poelgiai bus tik dėl asmeninės naudos. Ir tai reiškia „jei ne“, tai reiškia, jei Tu mums nepadėsi, tai visi mūsų veiksmai bus tik dėl savęs, dėl savo naudos, juk neturime jėgos, kad įveiktume savo norą gauti. Todėl padėk mums, kad galėtume dirbti dėl Tavęs. Todėl Tu privalai mums padėti. Ir tai vadinama „padaryk dėl Tavęs“, tai yra, kad Tu atliktum šį veiksmą, kad Tu suteiktum mums noro duoti jėgą. Kitu atveju, „jei ne“, mes pražuvę. Tai reiškia, kad liksime gavimo nore dėl savo naudos.