Parinktos ištraukos iš šaltinių

Tarptautinis kongresas „Kabala le – Am“

Jungiamės „Nėra nieko išskyrus Jį“ – 2025 m. gegužė

Pamoka 5. Kritimai – tramplinas kilimui

Parinktos ištraukos iš šaltinių

1. Rabašas. 29 straipsnis (1986 m.) „Skirtumas tarp Lišma ir lo-Lišma“

Kol žmogus neatlieka savo parengiamojo darbo ir neišeina iš neištaisytų norų jėgos valdžios, jis nemato, kiek jau įžengė į dvasinį pasaulį. Priešingai, jis mato save, kad vis labiau tolsta nuo dvasingumo, nes įžengdamas į dvasingumą, jis atranda savyje slypintį blogį. Ir kol neateina dvasinė šviesa, žmogus negali pamatyti savo blogio jo tikra forma. Nes tik ten, kur yra šviesa, būtent ten galima įžiūrėti nešvarą, esančią namuose.

Iš to, kas pasakyta, seka, kad žmogus negali žinoti, kokia būsena jam yra gera. Kartais žmogus jaučiasi, kad yra nuosmukio būsenoje, tai yra mato, kad jis neturi jokio noro vykdyti priesakus ir užsiimti Tora ir mato, kad šiandien jo meilė sau tapo dar didesnė nei vakar. Toks žmogus, žinoma, pasakys, kad, kai jis vakar žiūrėjo į žmones, kurie rūpinasi savo materialiniu gyvenimu, siekdami patenkinti savo norus, jis nuo jų nutoldavo, kad nebūtų tokiame pačiame žemume. Ir negalėjo jis tada žiūrėti į tai, kaip suaugę, protingi žmonės žemina save. O dabar šis žmogus mato, kad ir jis – vienas iš jų ir jam visai ne gėda jausti savo žemumą. Jis jam yra įprastas dalykas, tarsi niekada jis net ir negalvojo apie dvasingumą.

Kad geriau tai suprastume, panagrinėkime pavyzdį. Žmogus turi atsikelti anksti ryte ir štai, jį žadina žadintuvas arba kitas žmogus, ir jis jaučia, kad turi atsikelti, kad dirbtų Kūrėjui. Jis pradeda jausti šio darbo svarbą ir kadangi darbo Kūrėjui svarbos jausmas suteikia jam jėgų, jis tuoj pat atsikelia.

Žinoma, šiuo atveju jis yra pakilimo būsenoje, nes ne materialiniai rūpesčiai ir džiaugsmai suteikia jam jėgų darbui, o dvasingumas, tai, kad jis jaučiasi, kad dabar jis turi ryšį su Kūrėju kokia nors forma. Ir to jam pakanka, kad gautų jėgų darbui. Ir tada jis negalvoja apie nieką kitą, o tik apie Kūrėją. Ir jaučia, kad dabar jis vadinamas gyvu, tuo tarpu be dvasingumo jis laikomas mirusiu. Ir, žinoma, jis jaučia, kad yra pakilimo būsenoje.

Bet iš tikro žmogaus negali nustatyti savo būsenos. Jei jis, nori eiti davimo keliu, jaučia savo atitolimą, tai jis turi suprasti, kad iš aukščiau su juo elgiamasi ypatingai. Tai yra, jį nuleidžia iš ankstesnės būsenos, kad jis iš tikrųjų susimąstytų apie Tikslą, apie tai, ko iš jo norima ir ko jis pats nori, kad Kūrėjas jam duotų. Tuo tarpu, jei žmogus yra pakilimo būsenoje bei turi norą Torai ir priesakams, tada jis neturi jokio poreikio rūpintis dvasingumu. Ir jis tada nori visomis savo gyvenimo dienomis likti tokioje būsenoje, nes jam taip gera.

Vadinasi, kad tas kritimas, kurį jis gavo, yra jo paties naudai. Būtent juo ypatingai rūpinamasi iš viršaus, nuleidžiant jį iš ankstesnės būsenos, kurioje jam atrodė, kad jis turi šiek tiek tobulumo, tai rodo jo sutikimas likti šiame būvyje visas savo gyvenimo dienas.

Tuo tarpu dabar, matydamas, kad yra nutolęs nuo dvasingumo, jis pradeda galvoti: „Ko jie iš tikrųjų nori iš manęs? Kas man pavesta padaryti? Kokį tikslą aš turiu pasiekti?“ Ir mato žmogus, kad jis neturi jokios jėgos darbui, kad jis yra tarp dangaus ir žemės. Ir tik tada žmogus gali sustiprėti suvokdamas, kad tik Kūrėjas gali jam padėti. O pats savaime – jis yra pražuvęs.

Apie tai pasakyta: „Tie, kurie pasitiki Kūrėju – atnaujins savo jėgas“. Tai yra tie, kurie mato, kad, išskyrus Kūrėją, pasaulyje nėra nieko kito, kas jiems padėtų – tokie žmonės kiekvieną akimirką atnaujina savo jėgas. Išeina, kad pats kritimas, kaip tik ir yra pakilimas, nes būtent jis leidžia jiems pakelti savo lygį, nes nėra trokštamo malonumo be išankstinio noro.

Vadinasi, kad kai jis jautėsi pakilimo būsenoje, jis neturėjo jokio trūkumo jausmo ir noro, kad Kūrėjas jam ką nors duotų. Jo indai-norai buvo pilni ir todėl daugiau niekas negalėjo į juos įeiti. Tuo tarpu dabar, kai jis jaučia, kad yra kritimo būsenoje, jis pradeda matyti savo trūkumus ir pagrindines priežastis, trukdančias jam pasiekti susiliejimą su Kūrėju. Ir dabar jis žino, kad reikia prašyti iš Kūrėjo: kad Jis jam padėtų. Nes dabar jis mato tiesą, mato savo tikrąją kliūtį.

Išeina, pagal tai, kas pasakyta, žmogus negali pasakyti, kad Kūrėjas atitolino jį nuo dvasinio darbo. Įrodymas tam – tai, kad jis yra kritimo būsenoje. Tai nėra tiesa, kad Kūrėjas jį atstūmė ir nenori, kad žmogus Jam dirbtų. Priešingai, Kūrėjas nori jį priartinti, bet negali to padaryti tuo metu, kai žmogus jaučiasi, kad yra pakilimo būsenoje, nieko nenorėdamas.

Todėl, norėdamas suteikti žmogui norus, Kūrėjas yra priverstas išvesti žmogų iš dabartinės jo būsenos ir įvesti į kitą, kurioje šis pats pajus savo trūkumus. Ir tada Kūrėjas galės jam padėti. Kaip pasakė išminčiai: „Ateinančiam apsivalyti, padedama.“ Ir knyga „Zohar“ klausia: „Kuo padeda?“ – ir atsakoma: „Tuo, kad suteikia šventą sielą.“ Tai yra leidžia jam pajusti, kad siela yra Kūrėjo dalis. Ir tada jis patenka į dvasinį pasaulį ir gali žengti nuo pakopos ant pakopos, kol atves savo sielą į tobulumą, ištaisydamas viską, kas jai patikėta.

2. Rabašas. 34 straipsnis (1988) „Kas yra diena ir naktis dvasiniame darbe“

Žmogus turi suvokti, tiksliau, pajausti, kas yra tamsa, antraip jis negalės mėgautis šviesa, nes bet kokį dalyką, kurio skonį žmogus nori paragauti [norėdamas suprasti], ar verta jį naudoti, jis turi studijuoti priešingai, kaip pasakyta: „Kaip šviesos pranašumas iš tamsos“. Lygiai taip pat, kaip žmogus negali mėgautis poilsiu, jei jis nežino, kas yra nuovargis.

Todėl žmogus privalo pereiti pakilimų ir kritimų procesą, bet nesimėgauti nuopuoliais, o dėti pastangas, kad  nepabėgti iš kovos lauko. Todėl, nors darbo procese jis turi suvokti, kad tai du [skirtingi] dalykai, tačiau darbo pabaigoje jis mato, kad šviesa ir tamsa yra tarsi dvi kojos, vedančios žmogų tikslo link.

3. Rabašas. 22 straipsnis (1989 m.) „Ką reiškia, kad Pesacho išvakarėse užduodami keturi klausimai?“

Mes neturime proto, leidžiančio įvertinti pakilimo svarbą. Kitaip tariant, mes neturime proto, kad suprastume, kiek kainuoja viena akimirka [būsenos], kai turime jėgų tikėti Kūrėju ir kai turime tam tikrą Kūrėjo didybės pojūtį, juk pakilimo būsenoje mes siekiame anuliuotis prieš Jį be jokio žinojimo ir nuomonės, kaip kad žvakė prieš fakelą.

Ir kaip ten bebūtų, [jei mes negalime įvertinti pakilimo svarbos], mes negalime mėgautis tuo, kad Kūrėjas priartino mus, šiek tiek mus pritraukdamas, kad pajaustume džiaugsmą ir dvasios pakilimą, kurį jis [šis priartėjimas] turėtų mums atnešti. Kadangi mes neturime svarbos pojūčio, kad tai įvertintume, negalime mėgautis tuo daugiau nei [esamu] mastu [...]. Todėl mums duodami kritimai, kad turėtume galimybę išmokti pakilimų svarbos, kaip pasakyta: „Kaip šviesos pranašumas [suvokiamas] iš tamsos“, – nes būtent dėl ​​kritimų žmogus gali pradėti pažinti ir vertinti pakilimus.

4. Rabašas. 77 laiškas

Kaip sakė mano tėvas ir mokytojas: „Visas pagrindas yra tame, kad žmogus turi prašyti, kad visos jo mintys ir norai būtų tik Kūrėjo labui“. Ir tada iš karto jam pasirodo jo menkumo paveikslas, vadinamas „Šchina dulkėse“, todėl nereikėtų stebėtis kritimais, nes „kiekviena moneta pridedama prie didelės sąskaitos“. Ir tai, kaip mes mokėmės, kad dvasingume nėra tuštumos, bet [Jis] laikinai pasitraukė, kad būtų galimybė judėti pirmyn, nes kiekviena akimirka, kuri yra išaiškinta, išanalizuota [ir pridėta] prie šventumo, įeina į šventumo valdymą. O žmogus krenta tik tam, kad atrinktų papildomas šventumo kibirkštis. Žmogui yra tik vienas patarimas: nelaukti, kol jis bus nuleistas per pakopą, o kai pajunta savo menkumą - vėl kiltų. Ir apie šį pakilimą sakoma, kad jis [žmogus] pasirinko dalį šventumo, bet pats nusileidžia ir, keldamas kitas kibirkštis, pakelia jas į šventumo savybę, kaip sakoma: „Ieškojau, kol nepraradau“ (Šabas, 152), tai yra, iki tol, kol dar nepraradau dabartinės būsenos, aš jau ieškau. Kaip mano tėvas ir mokytojas sakė apie karalių Dovydą, kuris pasakė: „Aš budinsiu aušrą“, o mūsų išminčiai aiškino: „Aš budinu aušrą, o ne aušra mane budina“. Todėl pagrindinis atsargumas yra kilimo, o ne kritimo metu; ir pakilimo metu reikia pritraukti baimės [prieš Kūrėją] pakopą, kad mes, baisu sakyti, nebūtume išstumti. Tačiau, po viso šito, mums nelieka nieko kito, kaip tik šauktis Karaliaus ir prašyti, kad pasigailėtų mūsų kartą ir visiems laikams.

5. Rabašas. 6 straipsnis (1989 m.) „Kas dvasiniame darbe yra „virš žinojimo“

Darbo metu, kai žmogus turi pasakyti: „Jei ne aš pats sau, tai kas man?“, darbo būsenoje jis mano, kad pats sukuria pakilimus ir kritimus. Tai reiškia,  kad jie yra kariai, vadinami „kariauna“, „drąsiais didvyriais“. O vėliau, kai jie buvo išgelbėti, jie suvokė, kad Kūrėjas yra kariaujantis. Kitaip tariant, visus jų pakilimus ir kritimus sukėlė Kūrėjas. Tai yra, net ir kritimai ateina iš Kūrėjo. Kad žmogus ne veltui patiria tiek daug kritimų ir pakilimų, o Kūrėjas padaro visus šiuos išėjimus. Ir šiuos išėjimus galima vadinti išėjimais iš šventumo. O įėjimus – įėjimais į šventumą. Viską daro Kūrėjas.

6. Baal Sulamas. Šamati. 172. „Apie kliūtis ir trukdžius“

Visos kliūtys ir trukdžiai, kurie atsiranda ir atsiskleidžia prieš mūsų akis, yra ne kas kita, kaip priartėjimo savybė, kuomet Kūrėjas nori mus priartinti. Ir visos šios kliūtys mus tik suartina. Juk, jei ne tai, nebūtų jokios galimybės priartėti prie Jo. Nes iš gamtos pusės nėra didesnio atitolimo, nei (tarp) mūsų, sukurtų iš materijos ir Kūrėjo, kuris yra visų aukščiausiai. Ir tik kai žmogus pradeda artėti, tuomet jis pradeda jausti šį atstumą. Ir kiekviena kliūtis, kurią jis įveikia, sutrumpina jam kelią.

7. Rabašas. 6 straipsnis (1990 m.) „Kada žmogus turėtų naudotis garbės pojūčiu dvasiniame darbe“Žmogus turi į tai atkreipti dėmesį ir tikėti, kad Kūrėjas juo rūpinasi ir veda jį keliu, vedančiu į Karaliaus rūmus. Iš to seka, kad jis turėtų džiaugtis, jog Kūrėjas jį stebi ir jam taip pat suteikia kritimų. Tai reiškia, kad žmogus turi tikėti, kiek jis gali suprasti, kad Kūrėjas suteikia jam pakilimo būsenas, nes, žinoma, žmogus negali pasakyti, kad pats gauna pakilimo būsenas, bet kad Kūrėjas nori jį priartinti; būtent dėl to Jis suteikia jam pakilimus.

8. Baal Sulamas. Šamati 19. „Ką reiškia, kad Kūrėjas nekenčia kūnų, darbe“

O žmogaus viltis turi būti tame, kad žmogus negali atsilaisvinti nuo noro gauti valdžios ir todėl jis visada būna pakilimuose ir kritimuose, todėl jis laukia iš Kūrėjo, kad taps vertu to, kad Kūrėjas padovanos šviesą jo akims ir pas jį atsiras jėga įveikti bei dirbti tik vardan Kūrėjo. Kaip pasakyta: „Vienos aš prašau pas Kūrėją, Jos ieškau aš“. „Ji“ – tai šventoji Šchina. Ir jis prašo, kad būtų: „Kad būčiau Kūrėjo namuose visas savo gyvenimo dienas“. Čia „Kūrėjo namais“ vadinama šventoji Šchina.