Parinktos ištraukos iš šaltinių

Tarptautinis kongresas „Kabala le – Am“

Jungiamės „Nėra nieko išskyrus Jį“ – 2025 m.

Pamoka 4: Dešimtuke nėra nieko kito, tik Jis

Parinktos ištraukos iš šaltinių

1. Rabašas. 19 straipsnis (1990 m.) „Ką reiškia, kad Tora dvasiniame darbe vadinama „viduriniaja linija“ – 2“

Žmogus turi tikėti, kad „Nėra nieko išskyrus Jį“, kad viską daro Kūrėjas. Tai yra, kaip sakė mano tėvas ir mokytojas, žmogus turi pasakyti prieš kiekvieną veiksmą, kad žmogui duotas pasirinkimas, nes „jei ne aš sau, tai kas man“. Tai yra viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo. Tačiau po veiksmo žmogus turi pasakyti, kad visa tai yra Aukštesnysis valdymas, ir kad pats žmogus nieko nedaro.

Ir reikia tai paaiškinti, kaip rašė didis Ari: „Kas yra sąvoka „plaukai“ (searot), kurie  uždengia šviesą, kad nesimėgautų šviesa, kol dar nėra to verti, nes gali pakenkti“. Ir esmė ta, kad mes turime tikėti, kad Kūrėjas suteikia norą ir siekį daryti gerus darbus. Ir kol žmogus dar nėra vertas, negalima jausti, kad Kūrėjas įpareigoja jį daryti gerus darbus. Todėl Kūrėjas slepia Save įsivilkimuose, ir šis įsivilkimas vadinamas „lo Lišma“. Tai yra, Kūrėjas kartais slepia Save įsivilkęs drauguose.

Būna, pavyzdžiui, taip, kad žmogus nenori keltis mokytis ryte. Tada Kūrėjas slepia save įsivilkęs drauguose: žmogus keliasi iš lovos, nepaisant to, kad yra pavargęs, kadangi jo galvoje atsiranda mintis, kuri sako, kad tai negražu prieš draugus, kai visi ateina mokytis, o jis – ne.

Juk tada visi žiūrės į jį, į jo žemumą. Todėl žmogus keliasi ir eina į susirinkimų namus ir mokosi. Vadinasi, kad dėl Kūrėjo priesako jis neturi jėgos pakilti iš lovos. Todėl Kūrėjas neįpareigoja jo, kad eitų į susirinkimų namus, nes dėl tokios priežasties jis gulėtų lovoje. Bet draugai įpareigoja jį.

Ir pagal šį pavyzdį vyksta visa kita, kai žmogus veikia lo Lišma. Be to, lo lišma yra daug lygių. Bet pakalbėkime apie šį pavyzdį. Čia reikia žiūrėti į tai, kad žmogus eina mokytis ir vykdyti priesakus ne dėl to, kad Kūrėjas įpareigoja jį. Juk dėl Kūrėjo priesako jis neturi jėgų įveikti savo kūno ir priversti jį daryti gerus darbus. O dėl žmonių jis turi jėgų daryti gerus darbus. Vadinasi, ši „lo Lišma“ yra svarbi.

Tačiau žmogus turi tikėti, kaip nurodyta aukščiau, kad „Nėra nieko, išskyrus Jį“. Tai yra Kūrėjas įpareigoja jį atlikti gerus veiksmus. Tačiau, kadangi žmogus dar nėra vertas žinoti, kad tai Kūrėjas įpareigoja jį, Kūrėjas įsivelka į žmones (pažodžiui: į kūną ir kraują) ir per juos Jis atlieka šiuos veiksmus, tai yra Kūrėjas veikia, remdamasis „priešinga puse“ „achoraim“.

Tai reiškia, kad žmogus mato žmonių veidus, bet jis turi tikėti, kad už jų veidų stovi Kūrėjas ir atlieka šiuos veiksmus. Tai yra už žmogaus stovi Kūrėjas, versdamas jį daryti tuos veiksmus, kurių nori Kūrėjas. Vadinasi, kad viską daro Kūrėjas, bet žmogus teikia svarbą tam, ką jis mato, o ne tam, kuo jis turi tikėti.

Todėl žmogus sako, kad jis viską daro lo Lišma. Kaip mūsų pavyzdyje, draugai jį įpareigoja. Bet tai nebūtinai turi būti draugai, o kiekvienas, kuris įsivilkęs išoriniu individualiu apvalkalu, atitinkančiu šį žmogų.

Todėl po veiksmo, sakykime, pavyzdžiui, po to, kai žmogus atėjo mokytis, ir tai įvyko dėl to, kad draugai jį įpareigojo, jis sako: „Tai atsitiko todėl, kad Kūrėjas buvo priežastis, dėl kurios aš mokiausi. Tiesiog Kūrėjas įsivilko prieš mane draugų apvalkalu. Todėl dabar aš dėkoju Kūrėju už tai, kad Jis buvo priežastis“.

Ir iš to, kas pasakyta, seka, kad tai, kad žmogus kažką atliko – tai lo Lišma, vadinasi ne Kūrėjas buvo priežastimi, kuris jam įsakė vykdyti šį priesaką, o atliko jis tai todėl, pavyzdžiui, kad draugai jam nurodė, o žmogus priverstas jiems paklusti. Tuomet jis turi tikėti, kad tai atliko todėl, kad Kūrėjas jam įsakė vykdyti šį priesaką. Ir jis turėjo daryti tai, ką jam įsakė Kūrėjas. Tačiau Kūrėjas pasislėpė lo Lišma apvalkaluose, tai yra draugų ir pan., taip, kad per šį apvalkalą žmogus mano, jog turi paklusti lo Lišma balsui.

Bet tiesa yra ta, kad žmogus turi tikėti, jog viską daro Kūrėjas. Taigi, po to, kai jis įvykdė priesaką, jam reikia pasakyti, kad Kūrėjas veikė už lo Lišma apvalkalo. Ir tuomet išeina, kad žmogus turi dėkoti Kūrėjui už tai, kad Jis jam suteikė norą vykdyti Jo priesakus šio apvalkalo pagalba.

Taigi, iš to, kas pasakyta, suvoksime lo Lišma svarbą. Juk tai ne taip, kaip žmogus mano, kad viską daro lo Lišma, o daro jis viską todėl, kad Kūrėjas jam nurodė. Tik kol jis nėra to nusipelnęs, kad galėtų pajusti, jog Kūrėjas – būtent Jis tai liepė. Todėl žmogus mano, kad lo Lišma ir yra priesakas. Ir todėl veiksmas nėra toks ir svarbus jo akyse.

Tačiau, jei žmogus tikėtų, kad „Nėra nieko, išskyrus Jį“, kaip parašyta ankstesniuose straipsniuose, išeitų, kad iš tikrųjų jis vykdo Kūrėjo priesaką. Ir jis turėtų vertinti veiksmą, kurį atliko lo Lišma būsenoje. Nes tai, kad žmogus įsivaizduoja, jog atlieka veiksmus lo Lišma, yra tik todėl, kad jis dar nenusipelnė pajausti, kad atlieka Karaliaus priesakus ir kad jis tarnauja Karaliui.

Todėl, jei žmogus tiki, kad lo Lišma – tai Pats Kūrėjas įpareigoja jį užsiimti Tora ir priesakais, išeina, kad jis gali dėkoti Kūrėjui už tai, kad Jis įsivelka į lo Lišma apvalkalus. Ir todėl žmogus gali įvertinti Toros ir priesakų svarbą net ir būdamas lo Lišma. Ir tai yra taip, kaip pasakė išminčiai: „Išieško skolas – su žmogaus žinia ar be jos“, tai yra Lišma, o „be jo žinios“ – reiškia lo Lišma.

Ir apie tai pasakyta, kad plaukai, tai yra lo Lišma, slepia šviesą, kad nesimaitintų šviesa, kol nėra to verti. Tai yra plaukai – tai apvalkalas, o po šiuo apvalkalu yra šviesa ir ji šviečia. Bet kol kas šviesa yra paslėpta.

2. „Maor ve-Šemeš“. Vajechi skyrius

Svarbiausia susirinkime yra tai, kad visi būtų vieningi ir kartu prašytų tik vieno - tai yra rasti Kūrėją, nes bet kurioje dešimtyje yra Šchina. Ir, žinoma, jei jų yra daugiau nei dešimt, tuomet Šchinos atskleidimas yra didesnis. Ir tegul kiekvienas susijungia su draugu ir ateina pas jį išgirsti ką nors apie Kūrėjo darbą ir kaip rasti Kūrėją, ir anuliuojasi prieš savo draugą, o draugas prieš jį, ir visi daro tą patį. Ir, vienaip ar kitaip, kai susirinkimas vyksta su šiuo ketinimu, kad ir kaip būtų, dar labiau, nei veršelis nori žįsti, karvė nori jį pamaitinti. Bet kuriuo atveju Kūrėjas priartina Save prie jų ir būna su jais, o didelis gailestingumas ir malonė, akivaizdūs visiems, nusileidžia ant Izraelio susirinkimo.

3. Rabašas. 13 straipsnis (1986) „Eikime pas Faraoną – 2“

Mes privalome žinoti, kad meilė draugams duota mums, kad išmoktume iš jos, kaip neįžeisti Karaliaus orumo. Tai reiškia, kad jei jis neturi noro teikti malonumą Karaliui, jis, be abejo, įžeis Karaliaus orumą, kas vadinama, kad jis perduoda šventumą išoriniams. Ir todėl negalima nepaisyti meilės draugams darbo svarbos, nes iš jos žmogaus išmoks, kaip išeiti iš egoistinės meilės ir atsistoti ant kelio, vedančio į meilę artimui. O kai jis baigs darbą meilėje draugams, jis gali tapti vertas meilės Kūrėjui.

4. Baal Sulamas. Šamati. 67. „Venk blogio“ 

Ir galima pasakyti, kad tas, kuris mano, jog apgaudinėja draugą, iš tikrųjų apgaudinėja Kūrėją, nes už žmogaus kūno yra tik Kūrėjas. Juk iš kūrinio esmės (seka), kad žmogus vadinamas kūriniu tik savo paties atžvilgiu. Nes Kūrėjas nori, kad žmogus jaustųsi nuo Jo, kaip atskira tikrovė. Tačiau, be to, viskas laikoma „žeme pilna Jo šlovės“.Todėl, kai jis apgaudinėja draugą, jis apgaudinėja Kūrėją.

5. Rabašas. 15 straipsnis (1989 m.) „Teisuoliai atskiriami per nusidėjėlius“

Jei jų ketinimas – teikti malonumą Kūrėjui, tai veda prie to, kad jei jie nori tobulėti darbe, tai jie turi pridėti Kūrėjo didybės, nes pagal Kūrėjo didybės matą, jie gali anuliuotis prieš Jį ir atlikti visus veiksmus dėl dangaus. Apie tai pasakyta knygoje „Zohar“: „Žinomas jos vyras miesto vartuose“, kiekvienas „pagal širdies supratimą“.

Iš to seka, kad tie žmonės, kurie nori dirbti dėl dangaus, tam, kad turėtų jėgų dirbti, turėtų kiekvieną dieną stengtis suvokti tikėjimą Kūrėjo didybe, nes Kūrėjo didybė įpareigoja juos dirbti Jam ir tame yra visas jų malonumas teikiamas darbo.

6. Rabašas. 13 straipsnis (1989 m.) „Kas yra „bloga linkinčio žmogaus duona“ dvasiniame darbe“

Mes norime būti verti to, kad Toros ir priesakų vykdymo metu mes pajustume, jog tarnaujame didžiam ir svarbiam Karaliui ir kad tuo pat metu turėtume meilę Kūrėjui dėl to, kad jaučiame Jo didybę. Tačiau visas mūsų malonumas bus susijęs su tuo, kad mes tarnaujame Kūrėjui – tame bus mūsų atlygis, o ne tame, kad Jis duos kokį nors atlygį už mūsų darbą ir kad mes pajusime, jog pats darbas ir yra atlygis ir negali būti didesnio atlygio pasaulyje, nei tada, kai žmogui yra garbė tarnauti Kūrėjui.

7. „Pri a-Arec“. 30 Laiškas

Taisyklė, apsauganti nuo mažo proto ir susiliejimo nutraukimo – tai tarpusavio ryšys, meilė ir tikras vientisumas atsidavime draugams. Ir tegul prisipratina laikyti meilę savo širdyje draugams iki pat jo sielos baigties ir didinti tai, kol jo siela prisišlies (prie kitų), ir žmogus prisišlies prie savo brolių. O kai visi bus, kaip vienas žmogus, vienintelis Kūrėjas bus juose ir jie bus Jo įtakoje visuose išgelbėjimuose ir paguodose.

8. Baal Sulamas. 4 Laiškas

Ir tavyje nėra jokio trūkumo, o [liko tik] išeiti į „lauką, kurį palaimino Kūrėjas“, surinkti visas tas atsiskyrusias dalis, kurios atsiskyrė nuo tavo sielos ir sujungti jas į vieną kūną. Ir į šį tobulą kūną Kūrėjas patalpins savo Šchiną, amžinai, be jokio pertrūkio. Ir didžiosios išminties „tvunos“ šaltinis ir Aukštesniosios šviesos upės bus kaip neišsenkantis šaltinis.