Parinktos ištraukos iš šaltinių
Tarptautinis kongresas „Kabala le – Am“ Jungiamės „Nėra nieko išskyrus Jį“ – 2025 m.
Pamoka 3. Jei ne aš sau, tai kas man?
Parinktos ištraukos iš šaltinių
1. Baal Sulamas. 16 laiškas
Aš jau kalbėjau iš Baal Šem Tovo žodžių, kad prieš vykdant priesaką jokiu būdu nereikėtų galvoti apie asmeninį valdymą, o priešingai, žmogus privalo pasakyti: „Jei ne aš sau, tai kas man?”. Tačiau, po veiksmo, žmogus įpareigotas viduje sutvirtėti ir patikėti, kad šį priesaką įvykdė ne savo jėgomis, o tik Kūrėjo jėga, Kuris viską už mane suplanavo iš anksto ir tai buvau priverstas atlikti.
Šiame pasaulyje yra ta pati tvarka, nes dvasingumas ir materialumas yra lygiaverčiai, todėl žmogus, prieš eidamas į turgų užsidirbti kasdienio uždarbio, turi atitraukti mintis nuo asmeninio valdymo ir tuo metu pasakyti: „Jei ne aš sau, tai kas man“ ir panaudoti visas gudrybes, kuriomis užsidirba žmonės, tokie kaip ir jis.
Bet vakare, kai grįš namo ir uždarbis jau bus jo, neduok Dieve, kad jis manytų, jog tai užsidirbo savo daugybės triukų dėka, nes net jei visą dieną būtų gulėjęs rūsyje, uždarbis taip pat būtų jo rankose. Nes taip Kūrėjas jam iš anksto suplanavo, ir taip turi būti.
Ir, nepaisant to, kad išoriniame prote šie dalykai yra priešingi ir nepriimtini širdžiai, vis dėlto žmogus privalo tuo tikėti, nes tai Kūrėjas jam nustatė savo Toroje, pasak išminčių ir pasak knygų.
Ir tai vadinama „Avaja – Elokim“ vienybe, kur Avaja reiškia asmeninį valdymą – kad Kūrėjas viską kuria ir nereikia, kad Jam padėtų molinių [kita reikšmė: materialių] namų gyventojai. Ir žodis „Elokim“ – „Visagalis“ turi tokią pat skaitinę reikšmę (gematrijoje), kaip ir žodžiai „gamta“, o žmogus, kuris veikia pagal prigimtį, kurią [Kūrėjas] sudėliojo materialiose dangaus ir žemės sistemose, laikosi jų dėsnių, kaip ir kiti žmonės, ir tuo pačiu tiki Avaja vardu, tuo suteikdamas didelį malonumą Kūrėjui ir pritraukia šviesą visuose pasauliuose.
Ir yra 3 kategorijos: priesakas, nuodėmė, pasirinkimas. Kur priesakas – tai šventumo vieta. Nuodėmė – Sitra Achra [nešvarios jėgos] vieta. O pasirinkimas nėra nei priesakas, nei nuodėmė. Ši vieta [t.y. mūšio laukas] dėl kurio kaunasi šventumas ir Sitra Achra. Kai žmogus atlieka veiksmus naudodamasis pasirinkimo laisve ir nesusieja jų su tikrųjų jėgų galia, visa ši vieta patenka į Sitra Achra valdžią. O kai žmogus tampa stipresnis, kad pasiektų vienybę tame, kur yra pasirinkimas, pagal savo jėgą jis grąžina valdžią į tikrųjų jėgų ribas.
2. Baal Sulamas. Šamati. 217. „Jeigu ne aš sau, tai kas man“
„Jei ne aš sau, tai kas man, o kai aš sau, tai kas aš esu?“ Vienas prieštarauja kitam. O esmė ta, kad žmogus turi atlikti visą savo darbą savybėje: „Jei ne aš sau, tai kas man“. Tai reiškia, nėra to, kas galėtų jį išgelbėti, o „tavo lūpomis ir tavo širdimi (reikia) tai vykdyti“. Kitaip tariant, atlygio ir bausmės savybėje. Tačiau savyje, tai yra kuklume, reikia žinoti: „O kai aš sau, tai kas aš esu?“ Tai reiškia, viskas yra asmeniniame valdyme, ir niekas negali nieko padaryti. O jei tu pasakysi, kad jei viskas yra Kūrėjo Valdymas, kokia prasmė dirbti savybėje: „Jei ne aš sau, tai kas man“? Tačiau dėka savo darbo savybėje: „Jei ne aš sau, tai kas man“, jam suteikiamas asmeninis valdymas, tai reiškia, (apdovanojamas) tai suvokti. Kitaip tariant, viskas eina ištaisymo keliu. O skirtumas – tame, kad tai ypatinga (Kūrėjo) padėtis, vadinama „Mano sūnumis“. Ir ji atsiskleidžia be išankstinio darbo savybėje: „Jei ne aš sau, tai kas man“.
3. Rabašas. 19 straipsnis (1990 m.) „Ką reiškia, kad Tora dvasiniame darbe vadinama „viduriniaja linija“ – 2“
Žmogus turi tikėti, kad „Nėra nieko,išskyrus Jį“, kad Kūrėjas daro viską. Kitaip tariant, kaip sakė mano tėvas ir mokytojas, žmogus prieš kiekvieną veiksmą turi pasakyti, kad jam duotas pasirinkimas, nes „jei ne aš pats sau, tai kas man“. Tai yra, viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo. Tačiau po veiksmo žmogus turi pasakyti, kad visa tai yra Aukštesnysis valdymas, o pats žmogus nieko nedaro.
4. Rabašas. 6 straipsnis (1991) „Kas yra „Abramo kaimenės piemenys ir Loto kaimenės piemenys“ dvasiniame darbe“
„Ne tu privalai užbaigti darbą“, tai yra, tai ne žmogaus rankose, bet, kaip yra pasakyta: „Kūrėjas užbaigs už mane“. Tai yra, kad žmogus negali pats pasiekti noro duoti. Ir čia yra du komponentai:
- Žmogus turi pasakyti: „Jei ne aš pats sau, tai kas man?“ Todėl žmogus neturėtų stebėtis, kad jam dar nebuvo suteiktas noras duoti, nepaisant to, kad jis, kaip pats mano, įdėjo daug darbo; bet kokiu atveju, jis turi tikėti, kad Kūrėjas jo laukia, kol žmogus atskleis tai, ką žmogus turi padaryti.
- Ir paskui „Kūrėjas užbaigs už jį“, tai yra, tada jis gaus tai, ko trokšta, vienu metu, kaip pasakyta: „Kūrėjo išgelbėjimas [ateina] akimirksniu“.
5. Rabašas. 18 straipsnis (1986) „Kas yra maldos priežastis“
Žmogus negali sakyti: „Laukiu, kol Kūrėjas mane pabudins iš viršaus. Tada turėsiu galimybę atlikti šventą darbą.“ Juk Baal Sulamas sakė, kad ateities atžvilgiu žmogus privalo tikėti atlygiu ir bausme. Tai yra, jis turi pasakyti: „Jei ne aš pats sau, tai kas man? O kai aš sau, kas aš esu? O jei ne dabar, tai kada?“
Tokiu atveju negalime laukti nė akimirkos. Ir žmogus turi pasakyti: „Jei ne dabar, tai kada?“ Ir negalima laukti tinkamesnio laiko, ir „tada aš pakilsiu atlikti švento darbo“. Ir kaip pasakė mūsų išminčiai: „Ir nesakyk: „Kai turėsiu laiko, mokysiuosi“ – nes gali būti, kad jo ir neatsiras.“
6. Rabašas. 659. „Kas yra Tora ir darbas?“
Kalbant apie Kūrėją, reikėtų kalbėti apie Torą, nes darbas susijęs būtent su kūriniais.
Darbas vyksta tik kūriniuose. Todėl, kalbėdami apie darbą, turime omenyje, kad mokomės, ką žmogus turėtų daryti. Ir žmogus šioje būsenoje turi pasakyti: „Jei ne aš pats sau, tai kas man?“
Ir tada į šį darbą turi būti įtraukta „Toros“ savybė, ir tai vadinama tuo, ką daro Kūrėjas. Kitaip tariant, reikia pritraukti asmeninio valdymo savybę ir negalima jam sakyti: „Mano jėga ir mano rankos galia man įgijo šiuos turtus“ ir todėl Tora vadinama Kūrėjo vardu, kitaip tariant, viską daro Kūrėjas.
7. Rabašas. 845. „Nėra kito šventojo išskyrus Kūrėją“
Visas šventumas, kuris, kaip jaučia žmogus, suteikiamas jam Kūrėjo. O tai reiškia, kad nėra jokio šventumo, tai yra, jokio šventumo pasaulyje, kurį žmogus galėtų pasiekti pats, bet viskas ateina iš Kūrėjo. Kaip sakoma: „Nėra kito šventojo išskyrus Kūrėją, ir nėra tokios tvirtovės,... kaip mūsų Visagalis.“
Kaip žinoma, kelim (indai) vadinami „Visagalio“ – „Elokim“ vardu, o šviesos – vadinamos Avaja vardu. Kaip pasakyta: „Nėra tvirtovės“ – tai yra tada, kai žmogus mato, kad turi davimo kelim (indus), tai reiškia, kad jame atsirado kažkas naujo, tai vadinama „tvirtove“. Tai yra, ten, kur jis turėjo gavimo Kelim, ten susiformavo davimo kelim. Ir neduok Dieve, žmogui kiltų mintis, jog jis kažkaip padėjo Kūrėjui ir taip pasiekė davimo kelim. Nes viskas ateina iš aukščiau.
Ir yra žinomas mano šeimininko, tėvo ir mokytojo posakis, jog prieš darbą žmogus turėtų pasakyti: „Jei ne aš pats sau, tai kas man?“, o po darbo jis turėtų tikėti asmeniniu valdymu, tai reiškia, kad viską daro Kūrėjas. Kaip [knygoje Zohar] yra pasakyta: „Kūrėjas kuria formą formos viduje.“ Ir reikėtų paaiškinti, kad kelim formos viduje, dirbdamas tam, kad gautų, Jis sukuria davimo formą.
8. Baal Sulamas. Šamati. 5. Lišma – tai pabudimas, duotas iš viršaus, o kam reikalingas pabudimas iš apačios?
Žmogus privalo atlikti visus veiksmus, kurie tik gali būti pasaulyje, kad taptų vertu savybės „dėl dangaus“. Tada jis galės pakelti maldą iš širdies gelmių. Ir tada Kūrėjas girdi jo maldą. Tačiau tada, kai žmogus bando įgyti Lišma savybę, jis privalo žinoti, kad priims tai, jog nori dirbti davimui pilname tobulume. Tai yra jis pilnai duos ir nieko negaus. Ir tik tada jis pradeda matyti, kad (jo) organai nesutinka su šia nuomone. Ir čia galima aiškiai suvokti, kad nėra kito patarimo kaip tik išlieti Kūrėjui savo maldą, kad Jis padėtų jam ir kūnas sutiktų be jokių sąlygų vergauti Kūrėjui.