Parinktos ištraukos iš šaltinių

Tarptautinis kongresas „Kabala le – Am“ Jungiamės „Nėra nieko išskyrus Jį“ – 2025 m.

 Pamoka 2. Tikėti, kad Kūrėjas Geras ir Kuriantis gėrį

Parinktos ištraukos iš šaltinių

1. Rabašas. 1 straipsnis (1987) „Geras, kuriantis gėrį blogiems ir geriems“

Mes sakome: „Ir visi tiki, [kad Jis]... geras ir kuriantis gėrį blogiems ir geriems“. Ir tai reikia suprasti kalbant apie darbą, t. y. [kalbant apie] tuos, kurie nori priartėti prie Kūrėjo, o tai jie vadina „gėriu“, t. y. jie tik trokšta būti verti susiliejimo su Kūrėju – šiuo atveju, kaip paaiškinti: „blogiems ir geriems“? T.y. kodėl jie laikomi „blogais“, jei kalbame apie žmogų, kuris nori eiti link gėrio, kas jam reiškia „susiliejimas su Kūrėju“? Ir tokiu atveju, ką mes vadiname „gerųjų“ pakopa?

Ir norėdami tai suprasti, pirmiausia turime kalbėti apie kūrinijos tikslą, kuris, kaip žinoma, yra daryti gera Jo kūriniams. Ir iš to išplaukia, kad mes sakome: „Ir visi tiki, [kad Jis] yra geras ir kuriantis gėrį“. Turima omenyje, kaip sakė mūsų išminčiai, kad „gėrio savybė yra kurti gėrį“. Ir todėl tikime, kad jis atneša gėrį ir blogiems, ir geriems. T.y., kad ir blogi taip pat gaus gerovę ir malonumą.

O paprasta prasme reikėtų pasakyti, kad „blogi“ yra tie žmonės, kurie daro bloga kitiems, t.y. jiems rūpi tik jų pačių gerovė, o ne davimas. O „geri“ – tai žmonės, kurie mėgsta daryti gera kitiems, ir tai yra žmonės, kurie vadinami gerais. Ir todėl tai turėtų būti suprantama kaip „geras ir kuriantis gėrį blogiems ir geriems“ – t.y. ir blogi žmonės, paskendę egoistinėje meilėje, taip pat gaus gėrį ir malonumą.

Ir pagal taisyklę, kurią mokomės, kad gavimo dėl gavimo kelim buvo apribojimas ir paslėptis, t. y. šioje vietoje šviesa daugiau nebešvies, ir ji liks šviesos neužpildytos erdvės pavidalu, ir šis apribojimas vadinamas Pirmuoju apribojimu, ir jis niekada nebus atšauktas, tik Antrasis apribojimas bus atšauktas, bet gaunantis dėl gavimo negaus niekada. Tokiu atveju, kaip galima įgyvendinti „ir kuriantis gėrį blogiems ir geriems“, juk jie neturi gavimo kelim, kad gautų Aukštesnįjį gėrį, kuris vadinamas „kurti gėrį Savo kūriniams“?

O mano tėvas ir mokytojas kartą pasakė, kad žmogus turi dviejų tipų kelim: 1) davimo kelim (indai), 2) gavimo kelim (indai), kurie kabalos kalba vadinami „kelim de-panim“ - t.y. davimo kelim ir „kelim de-achoraim“ - t.y. gavimo kelim. Ir davimo kelim (indai), vadinami „gerais kelim“, ir yra žmonės, kurie gali ištaisyti save tik davimo kelim, t.y. tik davimo kelim (induose) jie gali sukurti ketinimą dėl davimo, ir ne daugiau. Ir yra žmonių, pasiekusių aukštesnę pakopą, tai reiškia, kad gavimo kelim (induose) jie taip pat gali sukurti ketinimą dėl davimo.

Ir iš to, kas pasakyta, galime paaiškinti tai, ką reiškia būti „geras ir kuriantis gėrį blogiems ir geriems“ – t.y. žmogus turi tikėti, kad Kūrėjas teikia pagalbą iš viršaus, kaip sakė mūsų išminčiai: „Padeda tiems, kurie ateina apsivalyti“. Ir todėl, kai žmogus prašo Kūrėjo duoti jam jėgų, kad jis galėtų nukreipti savo veiksmus dėl davimo, jis turi prašyti su pilna malda, t. y. kad Kūrėjas padėtų jam, suteikdamas jėgų nugalėti dėl davimo taip pat ir gavimo kelim, kad jie būtų skirti davimui, - ir tai vadinama „blogais“,– tai yra (gavimo kelim) – ir gerais, – (davimo kelim)“. Tada ir tie ir kiti turės ketinimą dėl dangaus.

Ir iš to, kas pasakyta, suprasime tai, ko klausėme: kaip galima kalbėti apie žmogų, kuris nori, kad Kūrėjas priartintų jį prie Savo darbo, kad žmogus savo veiksmus nukreiptų dėl dangaus – kodėl jie vadinami „blogais“? Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, paaiškinimas toks, kad tie, kurie nori, kad gavimo kelim, vadinami „blogais“, taip pat priartėtų prie Kūrėjo – mes tai vadiname „blogais“ – paaiškėja, kad kalbant apie blogus kelim, kad jie būtų ištaisyti dėl davimo, tai yra aukštesnė pakopa, nei „gero“ savybė, nes „geras“ – turima omenyje, kad jis nori iš Kūrėjo, kad Jis suteiktų jam jėgų įveikti juos ir nukreipti į davimą.

2. Baal Sulamas. Šamati. 34. Žemės pranašumas – visame kame

Kaip žinoma iš knygų ir iš išminčių, Kūrėjas – geras ir kuriantis gėrį, tai yra Jo valdymas atsiskleidžia žemesniesiems kaip geras ir kuriantis gėrį. Ir taip mes turime tikėti.

Todėl kai žmogus žiūri į pasaulio Valdymo kelius ir pradeda matyti savyje ar kituose, kaip nuo Valdymo jie išgyvena kančias, o ne malonumą, kaip tai priklauso Kūrėjo vardui, tai yra Geram ir Kuriančiam Gėrį, jam sunku toje būsenoje pasakyti pasakyti, jog aukščiausias valdymas vykdomas su savybe „geras ir kuriantis gėrį, ir dovanojantis jiems visą gėrį“.

Tačiau verta žinoti, kad tokioje būsenoje, kai jie negali pasakyti, jog Kūrėjas duoda tik gėrį, jie vadinasi nusidėjėliais „raša“. Juk iš to, kad jie jaučia kančias, – tai verčia juos kaltinti „maršija“ savo Kūrėją. Ir tik kai jie mato, jog Kūrėjas duoda jiems malonumus, jie pateisina Kūrėją. Kaip pasakė mūsų išminčiai: „Kas toks teisuolis? Tas, kuris pateisina savo Sutvėrėją“, tai yra, kas sako, kad Kūrėjas valdo pasaulį teisumo keliu.

3.Baal Sulamas. 65 Laiškas

«Teisuolis» – turima omenyje žmogus, kuris gyvena Kūrėjo pasaulyje ir tuo pačiu metu nuolat patiria gerus ir malonius pojūčius, ir jis nuolat mėgaujasi. Todėl jis visada laimina Kūrėją, kuris sukūrė jį, kad parodytų jam tokį gerą ir džiaugsmingą pasaulį. Ir jis, žinoma, neprivalo ištarti šių žodžių kalbos pagalba, nes patys pojūčiai ir yra palaiminimai, kuriais jis visą laiką laimina Kūrėją. [...] Todėl jis vadinamas «teisuoliu», nes pateisina kūriniją ir jaučia ją tokią, kokia ji iš tikrųjų yra.

4. Rabašas. 28 straipsnis (1987 m.)„Kas yra „nepridėti ir nesumažinti“ darbe“ 

Jis turi tikėti virš žinojimo ir įsivaizduoti taip, tarsi jis jau nusipelnė tikėjimo Kūrėju savo organuose, ir mato, ir jaučia, kad Kūrėjas valdo visą pasaulį savybe „geras ir kuriantis gėrį“. Nors, kai jis žiūri žinojimo viduje, jis mato priešingai, vis dėlto jis turi dirbti virš žinojimo, ir kad jo suvokime tai būtų taip, tarsi jis jau būtų jaučiamas organuose, nes taip ir yra iš tikrųjų – kad Kūrėjas valdo pasaulį savybe „geras ir kuriantis gėrį“.

Ir čia jis įgyja tikslo svarbą, ir iš čia jis gauna gyvenimą, tai yra džiaugsmą iš to, kad jis priartėjo Kūrėjo, ir žmogus turi galimybę pasakyti, kad Kūrėjas – geras ir kuriantis gėrį.

5. Baal Sulamas. 1 Laiškas

Visi tiki asmeniniu valdymu, bet visiškai nėra su juo susiję. 

Ir to priežastis yra ta, kad kaip galima priskirti svetimą ir nešvarią mintį ... Kūrėjui, kuris yra gėrio ir kuriančio gėrį absoliutas ... bet tik tikriems Kūrėjo darbininkams iš pradžių atskleidžiamas asmeninio valdymo žinojimas, kad Jis – tas, kuris sukūrė visas šias priežastis, tiek geras, tiek blogas, ir tada jos susijungia su asmeniniu valdymu, nes kiekvienas kuris susijęs su tyrumu yra tyras.

O po to, kai Valdantysis sujungtas su savo valdymu, skirtumas tarp blogio ir gėrio absoliučiai neatskiriamas, „ir visi jie mylimi, ir visi jie išrinkti“, juk visi jie yra Kūrėjo indo nešėjai, pasiruošę šlovinti Kūrėjo vienybės atskleidimą, ir tai suvokiama pojūčiuose, ir galiausiai jie įgyja žinojimą, kad visi veiksmai ir mintys, tiek geros, tiek blogos, – yra Kūrėjo indo nešėjai ir Jis juos paruošė, ir iš Jo lūpų jie išėjo, ir tai taps žinoma visiems Galutiniame Ištaisyme.

Tačiau kol kas tęsiasi ilga ir baisi tremtis, ir pagrindinė bėda yra ta, kad kai žmogus mato netinkamo veiksmo atskleidimą, jis krenta iš savo pakopos (ir pakliūna į žinomą melą ir pamiršta, kad jis yra tarsi kirvis medkirčio rankoje). Juk jis mano, kad jis atlieka šį veiksmą, ir pamiršta apie visų priežasčių Sukėlėją – kad viskas iš Jo, ir nėra nieko kito, kas veiktų pasaulyje, išskyrus Jį.

Ir tai yra mokymosi esmė – nepaisant to, kad pradžioje jis laikėsi jos [tai yra pakopos] žinojimo savybėje, reikiamą akimirką jis vis tiek negalės savo žinojimu suvienyti viską su Sukeliančiuoju į tokią vienybę, kuri nusvertų į nuopelnų pusę.

6. Rabašas. 44 straipsnis (1990 m.) „Kas yra „karas dėl valdžios“ darbe – 2“

Žmogus turi tikėti, kad paslėptis, kai žmogus nejaučia Karaliaus buvimo pasaulyje, yra sukurtas Kūrėjo ir vadinamas „ištaisymu per apribojimą“. Tačiau žmogus turi tikėti ir dėti dideles pastangas, kol jo organuose bus juntama, kad Kūrėjas valdo pasaulį. Ir ne tik valdo, bet žmogus turi tikėti, kad Jo valdymas yra geras ir kuriantis gėrį. Ir žmogus turi padaryti viską, kas jo galimybėse, kol atsiras galimybė tai pasiekti.

7. Baal Sulamas. Šamati. 16. Ką reiškia „Kūrėjo diena ir Kūrėjo naktis“ darbe

Tie, kurie laukia Kūrėjo dienos, – turima omenyje, kad jie laukia, kad taps verti tikėjimo virš žinojimo savybės. Tiek, kad tikėjimas bus tiek tvirtas, tarsi tai jie matytų savo akimis ir puikiai žino, kad taip yra. Tai yra, kad Kūrėjas valdo pasaulį savybe „geras ir kuriantis gėrį“. Kitaip sakant, jie nenori to, kad jie pamatytų kaip Kūrėjas valdo savybe „geras ir kuriantis gėrį“. Juk matymas prieštarauja tikėjimui. 

Kitaip tariant, tikėjimas turi savo vietą ten, kur jis prieštarauja protui. Ir (kada) žmogus daro kažką, kas prieštarauja protui, – tai vadinama tikėjimu virš žinojimo. Kitaip sakant, jie tiki, kad Kūrėjo valdymas kūriniams vykdomas savybe „geras ir kuriantis gėrį“. O į tai, kad jie nemato to aiškiu žinojimu, jie nesako Kūrėjui: Mes norime matyti savybę „geras ir kuriantis gėrį“ viduje proto“. O jie nori, kad tai liktų juose tikėjimo virš žinojimo savybėje. 

Tačiau jie prašo Kūrėjo, kad Jis duotų jiems jėgų, kad tas tikėjimas būtų tiek tvirtas, lyg tai jie mato viduje žinojimo. Tai yra, kad nebūtų skirtumų tarp tikėjimo ir žinojimo viduje proto. Tai vadinama pas juos, tai yra pas tuos, kurie nori būti susilieję su Kūrėju, „Kūrėjo diena“.

8. Rabašas. 28 straipsnis (1988 m.) „Kas yra paslėptas ir atviras Kūrėjo valdymas“

Mums prisakyta tikėti Kūrėjo valdymu – kad Jis valdo pasaulį kaip geras, kuriantis gėrį. Ir taip yra todėl, kad turime tikėti, jog kūrinijos tikslas kyla iš Kūrėjo noro suteikti malonumą Savo kūriniams. Ir turime tikėti, kad net jei jaučiame kančią dėl to, ką [aukštesnysis] valdymas siunčia mūsų pojūčiams, bet kokiu atveju turime tikėti, kad bausmės, kurias gauname už Kūrėjo priesakų, kuriuos Jis mums prisakė, nevykdymą, nėra kerštas ir kerštingumas, kaip tai būna tarp žmonių, kai vienas baudžia kitą už jo orumo įžeidimą nepaklusdamas jo įsakymams. O čia įvyksta ištaisymas.

Tai reiškia kančią, kurią žmogus gauna dėl to, kad neįvykdė Kūrėjo priesakų. Juk Toros ir priesakų dovanojimas yra žmogaus labui, nes dėl to jis gaus kelim (indus), gebančius priimti gėrį ir malonumą, kurį Kūrėjas paruošė kūriniams.