Parinktos ištraukos iš šaltinių

Tarptautinis kongresas „Kabala le – Am“

Jungiamės „Nėra nieko išskyrus Jį“

Pamoka 1. Nėra nieko, išskyrus Jį

Parinktos ištraukos iš šaltinių

Baal Sulamas. Šamati. 1. Nėra nieko, išskyrus Jį

Išgirsta 1944 m. vasario 6 d.

Pasakyta: „Nėra nieko išskyrus Jį“. Tai reiškia, kad nėra jokios kitos jėgos pasaulyje, kuri turėtų galimybę ką nors padaryti prieš Kūrėjo valią. O tai, jog žmogus mato, kad yra pasaulyje dalykai, neigiantys Aukštesniąsias jėgas (pažodžiui: „aukščiausiąją palydą“), tai priežastis ta, kad tokia Kūrėjo valia. Ir tai yra ištaisymo būdas, vadinamas „kairioji ranka atstumia, o dešinioji priartina“². Kitaip sakant tai, kad kairioji atstumia, yra ištaisymo dalis. Tai reiškia, kad pasaulyje egzistuoja dalykai, kurie ir skirti tam, kad išvesti žmogų iš tiesaus kelio, kurių veiksmai atstumia jį nuo šventumo.

Ir šių atstūmimų nauda tame, kad dėka jų žmogus gauna poreikį ir tobulą norą, kad Kūrėjas jam padėtų, nes kitaip jis mato, kad prapuolė. Maža to, kad jis nedaro pažangos darbe, – mato, kad jis eina atgal. Tai yra net „lo lišma“ (tai yra dėl savęs) jis neturi jėgų vykdyti Torą ir priesakus. Ir, dėka tikrojo visų kliūčių įveikimo virš žinojimo, jis gali vykdyti Torą ir priesakus. Bet ne visada jis turi jėgos veikti virš žinojimo. Kitaip jam teks, baisu pagalvoti, nusukti nuo Kūrėjo kelio, net „lo lišma“.

Ir visada pas jį daugiau „sulaužyto daugiau negu išlikusio“³. Tai yra kritimų gerokai daugiau negu pakilimų. Ir, greta to, jis nemato, kad šios būsenos (kada nors) baigsis. Ir jis visada liks už šventumo. Nes jis mato, kad net mažuose dalykuose jam sunku vykdyti (Torą ir priesakus), (ir jis gali dirbti) tik įveikimu virš žinojimo. Bet ne visada jis gali įveikinėti. Ir kuo gi tai baigsis?

Ir tada jis priima sprendimą, kad nėra nieko, kas jam gali padėti, be paties Kūrėjo. Ir tai priveda prie to, kad atsiranda jo širdyje tikrasis reikalavimas to, kad Kūrėjas atvertų jo akis ir širdį, ir iš tikro priartintų jį prie susiliejimo su Juo amžinai.

Iš to seka tai, kad visi atstūmimai, kuriuos jis patyrė, – visi buvo iš Kūrėjo. Tai yra ne dėl to, kad jis buvo negeras ir neturėjo gebėjimo įveikti. Bet tiems žmonėms, kurie tikrai nori priartėti prie Kūrėjo ir kad jis nepasitenkintų mažu, kitaip tariant, kad neliktų mažo, neprotingo vaiko būsenoje, – todėl iš aukščiau jam buvo duota pagalba, kad jis neturėtų galimybės pasakyti, kad, laimei, jis turi Torą ir priesakus bei gerus darbus. Ir ko jam dar trūksta?

Ir tai (vyksta) kaip tik tada, kai šis žmogus iš tikrųjų turi tikrą troškimą. Tada šis žmogus gauna pagalbą iš aukščiau ir jam visada rodo kiek jis dar netvarkoje savo dabartinėje būsenoje. Tai yra jam siunčiamos mintys ir nuomonės, (nukreiptos) prieš darbą. Ir taip yra tam, kad jis pamatytų, kad jis nėra tobulas su Kūrėju.

Ir  kad ir kiek jis įveiktų, jis visada mato, kad jo būsena yra toliau nuo šventumo nei (visų) kitų dirbančių, kurie jaučiasi esantys tobuli su Kūrėju. Tuo tarpu jis visada turi reikalavimų ir pretenzijų ir negali pateisinti Kūrėjo elgesio – kaip Jis elgiasi su juo.

Ir tai sukelia jam skausmą: kodėl jis nėra tobulas su Kūrėju? Iki tokio lygio, kad jam kyla jausmas, jog jis iš tikrųjų neturi nei dalelės šventumo. Ir nors jis kartais sulaukia kažkokio įkvėpimo iš viršaus, kuriam laikui jį atgaivina, ir jis iš karto krenta žemyn. Tačiau tai yra priežastis suvokimo to, kad tik Kūrėjas jam gali padėti ir priartinti iš tikro. 

Žmogus privalo visuomet eiti susiliejimo su Kūrėju keliu. Kitaip tariant, kad visos jo mintys būtų apie Jį. Tai yra net jei jis yra pačioje blogiausioje būsenoje ir negali būti didesnio kritimo už šį, jis neturi išeiti iš Kūrėjo valdžios, tai yra (galvoti), kad yra kita jėga, kuri neleidžia pasiekti šventumo ir kuri gali kurti gėrį ar blogį. Tai reiškia, kad jis neturi galvoti, jog egzistuoja Sitra Achra jėga, kuri neleidžia žmogui daryti gerus darbus ir eiti Kūrėjo keliais, o viskas daroma tik Kūrėjo. 

Ir, kaip sakė Baal Šem Tovas, kad tas, kuris teigia, kad egzistuoja kita jėga pasaulyje, tai yra klipot, tas žmogus yra būsenoje „ ir tarnausite jūs kitiems dievams“⁴. Tai yra jis nusikalto ne mintimi, neigiančia Kūrėją, o galvojimu, jog egzistuoja kita valdžia ar jėga išskyrus Kūrėją, – tuo jis įvykdo nusikaltimą. Ir, maža to, tas, kuris sako, kad žmogus turi savo valią, tai yra jis sako, kad vakar jis pats nenorėjo eiti Kūrėjo keliais, – tai taip pat vadinama, kad jis nusikalsta netikėjimu. Kitaip tariant, jis netiki, kad tik Kūrėjas valdo pasaulį. 

Tačiau kai jis įvykdė kokį nors nusikaltimą, – ir, nėra abejonės, kad jis privalo atgailauti ir gailėtis to, kad įvykdė šį nusikaltimą, – čia taip pat reikia suvokti kodėl  jis privalo kentėti ir atgailauti: su kokiu momentu jis susieja nusikaltimo priežastį, ir būtent to jis turi gailėtis.

Ir tada žmogus privalo gailėtis ir pasakyti: tai, kad aš nusikaltau, tai yra dėl to, kad Kūrėjas atmetė mane nuo šventumo į purviną vietą, išvietę, šiukšlyną. Kitaip tariant, Kūrėjas davė jam norą ir siekį kvėpuoti bei  žaisti dvokiančioje vietoje. 

(O galima pasakyti, kad knygose rašoma, jog kartais savo įsikūnijimų cikluose žmogus įsikūnija į kiaulę. Ir reikia paaiškinti, kad jis (tai yra Baal Šem Tovas) sako, jog žmogus gauna norą ir siekį gauti gyvybines jėgas iš dalykų, apie kuriuos jau pasakė, kad tai šiukšlės, o dabar jis nori jais maitintis.)

Ir taip pat, kada žmogus jaučia, kad dabar jis yra pakilimo būsenoje, ir jis jaučia tam tikrą skonį darbe, tegul nesako, kad dabar aš esu būsenoje, kada suprantu, jog verta būti Kūrėjo darbuotoju. O jis turėtų žinoti, kad dabar jis pelnė pelnė palankumą Kūrėjo akyse, todėl Kūrėjas priartina jį ir todėl jis dabar jaučia skonį darbe. Ir tegul būna atsargus, kad niekuomet neišeiti iš šventumo, kalbant, kad yra dar kažkas, kas veikia, be Kūrėjo.

(Tačiau iš to seka, kad palankumo Kūrėjo akyse pelnymas, arba atvirkščiai, nepriklauso nuo paties žmogus, o viskas priklauso nuo Kūrėjo. Ir kodėl dabar jis pelnė palankumą Kūrėjo akyse, o po to ne? Žmogus negali to suvokti savo išoriniu protu).

Ir taip pat, kada jis apgailestauja apie tai, kad Kūrėjas jo nepriartina, reikia būti atsargiam, kad nebūtų tai jo paties sąskaita, tai yra dėl to, kad jis toli nuo Kūrėjo, nes taip jis tampa gaunančiu savo naudai. O gaunantis – atskirtas (nuo Kūrėjo). Ir jis turi apgailestauti dėl Šchinos tremties, tai yra kad jis iššaukia Šchinos kančias.

Ir žmogus turi įsivaizduoti: panašiai kaip jei žmoguje skauda kos nors mažas organas, skausmas vis tiek jaučiamas pagrinde smegenyse ir širdyje, nes širdis ir smegenys yra žmogaus centas. Ir, be abejonės, neįmanoma lyginti atskiro organo pojūčio su viso žmogaus centru, kuriame daugiausiai ir jaučiamas skausmas.

Analogiškai yra  ir su skausmu, kurį žmogus jaučia dėl to, kad yra toli nuo Kūrėjo. Ir kadangi žmogus yra tik atskiras šventosios Šchinos organas, nes šventoji Šchina yra Izraelio sielos bendrumas, asmeninio skausmo pojūčio negalima lyginti su bendro skausmo pajautimu. Kitaip tariant, Šchinos kančia yra iššaukta to, kad jos organai nutolę nuo jos, ir ji negali jų maitinti.

(Ir verta pasakyti, kad yra toks išminčių posakis:„Kada žmogus kenčia, ką sako Šchina? Sunkumas mano galvoje“⁵) Ir tuo, kad nepriskiria kančios dėl atitolimo sau, jis išsigelbėja nuo kritimo į noro gauti dėl savęs tinklų, kas yra atskyrimo nuo šventumo būsena. 

Lygiai taip pat, kai žmogus jaučia, kad jis truputį priartėjęs prie šventumo. Kada jis džiaugiasi tuo, kad nusipelnė Kūrėjo palankumo. Ir tada jis taip pat privalo pasakyti, kad svarbiausia jo džiaugsme yra tai, kad džiaugiasi dabar viršuje, šventoji Šchina, nes ji galėjo priartinti atskirą organą prie savęs, ir jai nereikia atmesti šį savo organą į išorę.

Ir dėl to, kad žmogus nusipelnė suteikti džiaugsmą Šchinai, džiaugsmą jaučia ir jis pats. Ir tai taip pat taikoma aukščiau paminėtam išskaičiavimui, nes tai, kad atskiras elementas jaučia džiaugsmą, yra tik dalis bendrojo džiaugsmo. Ir, dėka šių išskaičiavimų, jis praranda savo individualumą ir nepakliūna į Sitra Achra tinklus, tai yra į norą gauti dėl savęs.

Ir nors noras gauti yra būtinas, nes „tame yra visas žmogus“⁶, nes tai, kas yra žmoguje be noro gauti, nepriskiriama kūriniui, o mes tai priskiriame Kūrėjui. Tačiau noras gauti malonumą turi būti ištaisytas dėl davimo. Kitais žodžiais sakant, malonumas ir džiaugsmas, kuriuos priima noras gauti, turi būti su ketinimu, nes viršuje jaučia malonumą nuo to, kad kūriniai gauna malonumą. Juk tame ir yra kūrimo tikslas – suteikti malonumą Savo kūriniams. Ir tai vadinama „Šchinos džiaugsmu viršuje“

Ir todėl žmogus privalo ieškoti būdų kaip suteikti malonumą viršuje. Ir, be abejonės, tai, kad jis patirs malonumą, iššauks malonumą viršuje. Todėl jis visada stengiasi būti Karaliaus rūmuose, kad turėtų galimybę žaisti Karaliaus lobyne. Ir tai, be jokios abejonės, iššauks pasitenkinimą viršuje. Vadinasi visas siekis turi būti tik dėl dangaus. 

2. Baal Sulamas. „Kūrėjo Vardai“

Ateik ir mokykis tikrosios išminties, kad visa šio sudėtingumo priežastis slypi tame, kad pats Kūrėjas yra visiškai neprieinamas mūsų minčiai. Ir to prasmė paprasta – juk visos mintys, ateinančios į žmogaus galvą, iš esmės yra Kūrėjo veiksmai. Tai nėra taip, kaip žmogui atrodo, kad jis jas pritraukia iš kažkur arba jos gimsta jame iš vidaus – tai apgaulė ir visų apgavysčių pradžia. Net ir pačią menkiausią mintį pats Kūrėjas siunčia į žmogaus protą ir Jis yra jėga, judinanti žmogų, gyvūną ir visą gyvybę. Kitaip tariant, Kūrėjas, norėdamas atlikti veiksmą gyvame organizme, veikia jame siųsdamas jam tam tikrą mintį ir ta mintis sužadina jį pagal savo savybę. Panašiai kaip lietus siunčiamas žemei, tačiau žemė negali pajusti, kas jai siunčia lietų, taip ir žmogus jokiu būdu negali pajusti, kas jam atsiuntė mintį, nes jis nejautė jos prieš jai atsirandant ir tampant jo proto vaizduotės dalimi. Ir kadangi ta mintis jau yra jo dispozicijoje, jam atrodo, kad ji yra jo paties dalis. Todėl suprask, kad mintis negali suvokti Jo vien todėl, kad Kūrėjas nenorės mums siųsti tokios minties, kuri būtų pajėgi Jį suvokti. Vis dėlto Jis mums paruošė tokią minčių tvarką, kuri galiausiai privers mus Jį suvokti tikruoju mastu.

3. Baal Sulamas. TES, 1 dalis, Vidinė žiūra, 1 skyrius, 8 punktas

Viena mintimi sukurta ir sutverta ši tikrovė – aukštesnieji ir žemesnieji kartu, iki visiško galutinio ištaisymo užbaigimo. Ir ši vienintelė mintis sukuria viską, ir ji yra veiksmo esmė, ir ji gauna užbaigimą, ir ji yra pastangų dėjimo esmė, ir ji pati – visos tobulybės tikrovė bei laukiamas atpildas.

4. Rabašas. Laiškas Nr. 76

Yra žinoma, kad „visa žemė pilna Jo šlovės“. Ir kiekvienas žmogus turi tikėti taip, kaip pasakyta: „Dangų ir žemę Aš užpildau.“ Tačiau Kūrėjas paslepia save, kad žmogus negalėtų Jo matyti – tam, kad būtų pasirinkimo laisvė ir tik tuomet atsiranda vieta tikėjimui – tikėti, kad Kūrėjas „užpildo visus pasaulius ir valdo visus pasaulius“. Ir tik po to, kai žmogus užsiima Tora ir priesakais, ir vykdo pasirinkimo priesaką, Kūrėjas atsiskleidžia žmogui ir tuomet jis mato, kad Kūrėjas valdo pasaulį.

Vadinasi, kad žmogus tada daro Karalių, kad šis viešpatautų jam. Tai reiškia, kad žmogus jaučia Kūrėją, kad Jis valdo visą pasaulį. Ir tuomet tai vadinama, kad žmogus stato Kūrėją Karaliumi virš savęs. Nes kol žmogus dar neatėjo iki tokio pojūčio, išeina, kad Kūrėjo karalystė yra paslėpta.

5. Baal Sulamas. Šamati, 67. „Venk blogio“

Ir galima pasakyti, kad tas, kuris mano, jog apgaudinėja draugą, iš tikrųjų apgaudinėja Kūrėją, nes už žmogaus kūno yra tik Kūrėjas. Juk iš kūrinio esmės (seka), kad žmogus vadinamas kūriniu tik savęs atžvilgiu. Nes Kūrėjas nori, kad žmogus jaustųsi nuo Jo kaip atskira tikrovė. Tačiau, be to, viskas laikoma „užpildyta žemė Jo šlovės“.

6. „Zohar visiems“. Skyrius „Lech Lecha“. Straipsnis „Ir buvo, kai Abraomas įžengė į Egiptą“, p. 116

Viskas, kas vyksta pasaulyje, kyla iš Kūrėjo. Tai reiškia, kad tik Jis vienas vykdė, vykdo ir vykdys visus veiksmus pasaulyje. Jis nuo pat pradžios žino, kas bus pabaigoje, kaip pasakyta: „Nuo pradžios išpranašauju pabaigą.“ Ir Jis numato bei atlieka veiksmus nuo kūrimo pradžios taip, kad sugrįžtų prie jų ir atliktų juos tobulai, kai ateis laikas.

7. Baal Sulamas. Laiškas Nr. 18

Žmogus neturi jokio kito ištaisymo, kaip tik ištiesinti visas akimirkas, tiek dabartines, tiek būsimas, kad jos būtų pašvęstos ir atiduotos Jo didžiajam vardui. O tas, kuris atmeta Jo veido buvimo akimirką, nes ji sunki, – atskleidžia visiems savo kvailumą, juk visi pasauliai ir visi laikai jam neturi jokios vertės, nes Kūrėjo veido šviesa nėra įsivilkusi į laikotarpių ir laikų kaitą, nors žmogaus darbas būtinai keičiasi nuo jų. Ir tam mums paruošti, dėka mūsų šventųjų protėvių, tikėjimas ir pasitikėjimas virš žinojimo, kuriais žmogus naudojasi sunkiomis akimirkomis be pastangų ir be nuovargio.

8. Baal Sulamas. „Įvadas į Zohar knygą“, 13 punktas

Kai kilo sumanymas sukurti sielas, Kūrėjo mintis galėjo akimirksniu viską užbaigti, nes Jam nereikia vykdymo įrankių, kaip mums. Ir tuoj pat išėjo ir susiformavo visos sielos bei visi pasauliai, kurie turėjo būti sukurti – pripildyti viso gėrio, malonumo ir palaimos, kurią Jis joms buvo sumanęs, su visu galutiniu ir absoliučiu tobulumu, kurį sielos turės gauti Galutiniame Ištaisymo etape. Tai reiškia – po to, kai noras gauti, įdėtas į sielas, buvo visiškai ištaisytas ir pavirto į tyrą davimą, visiškai atitinkantį Kūrėjo formą.