1. Rabašas. 508. „Apie malchut pakilimą į biną“

Prieš žmogui įgyjant tikėjimą, jis turi dirbti „lo lišma“. Ir tai pasireiškia žmoguje kaip malchut maišymasis su bina. 

Ir žmogus galės dirbti lišma tik tada, kai jis turės tikėjimą. Todėl, jei žmogus nori dirbti lišma, jis turi sutelkti visas savo jėgas tik į šį tašką, tai yra, jis turi melstis Kūrėjui, kad Jis atsiųstų jam tikėjimo jėgą, nes tik tada jis galės užsiimti Tora ir priesakais lišma.

2. Baal Sulamas. Šamati. 5. "Lišma – tai pažadinimas iš aukščiau, ir kodėl reikalingas prabudimas iš apačios" 

Tai reiškia, kad žmogaus darbas, norint gauti iš Kūrėjo savybę lišma, reikalingas tik chisarono ir indo (kli) įgijimui – užpildymas niekada nepriklauso nuo žmogaus, o yra Kūrėjo dovana.

Bet malda turi būti užbaigta, iš širdies gelmių, kai žmogus visiškai tikras tuo, kad nėra pasaulyje nieko, kas galėtų jam padėti, išskyrus patį Kūrėją. Tačiau kaip žmogui sužinoti, kad niekas pasaulyje jam negali padėti, išskyrus asmeniškai patį Kūrėją? Tai sužinoti žmogus gali, tik jeigu įdėjo visas įmanomas pastangas, kokias tik gali, ir įsitikino, kad jau niekas jam nepadės.
Todėl privalo žmogus daryti bet kokius įmanomus veiksmus, norėdamas pasiekti davimo Kūrėjui savybę. Tik tada jis sugebės melsti pagalbos iš širdies gelmių – ir tada Kūrėjas girdi jo maldą.

3. Baal Sulamas. Šamati. 20. „Apie lišma“

Apie lišma. Norint gauti lišma dovaną, žmogui reikalingas pažadinimas iš viršaus, juk tai švytėjimas iš aukščiau, ir žmogaus protas negali šito suprasti, bet tas, kuris jaučia skonį, žino. Apie tai pasakyta – „Paragaukite ir pamatysite, kad Kūrėjas nuostabus“.

Todėl žmogus, priimdamas aukščiausios malchut jungą, turi būti visiškai tobulas, tai yra atiduodantis viską, negaudamas nieko. O jeigu žmogus mato, kad jo organai nesutinka su šia nuomone, jis neturi kito patarimo, išskyrus maldą – išlieti savo maldą Kūrėjui, kad Jis padėtų jam, ir kūnas sutiktų vergauti Kūrėjui.

4. Baal Sulamas. Šamati. 79. "Acilut ir BEA"

Jis turi pasiekti mokymąsi „lišma“, tai yra dėl Toros. Tai reiškia, kad Tora jį išmokys Kūrėjo kelių. Ir tada jis turi pirmiausia atlikti malchut pasaldinimą bina, kas reiškia, kad jis pakelia malchut, vadinamą noru gauti, į biną, kuri yra davimo savybė. Tai reiškia, kad visas jo darbas bus tik dėl davimo.  

Ir tada jis patiria tamsos [būseną]. Tai reiškia, kad jis jaučia, kad pasaulis jam tapo tamsus, nes kūnas suteikia jėgų darbui tik gavimo savybėje, o ne davimo savybėje. Ir tada jam nėra kito patarimo, kaip tik melstis Kūrėjui, kad Jis suteiktų šviesą jo akims, kad jis galėtų dirbti davimo savybėje. Ir tai yra šių žodžių prasmė: „Kas “mi”, kuriame yra klausimas“. Ir tai reiškia biną, vadinamą „mi“. O „klausimas“ – “šeela” iš žodžių: „prašo “šoalin” lietaus“, kas reiškia maldą. Kai jis pasiekia „mi“ savybę, biną, tuomet šioje vietoje reikia melstis dėl to.

5. Rabašas. Straipsnis 24 (1991 m.) "Ką reiškia, kad „žmogus turi pagimdyti sūnų ir dukrą“ dvasiniame darbe" 

Kai žmogus įveikia save ir prašo Kūrėjo pagalbos po to, kai jau nusprendė, kad jo širdyje yra žalingas noras, vadinamas noru gauti ir jis nesugeba išeiti iš jo, tai yra po kelių nuosmukių ir pakilimų, kuriuos jis patyrė, galiausiai jis mato, kad liko nieko neturėdamas, tuomet jo malda kyla iš širdies gilumos, tai yra, jis tuomet mato, kad „jei Kūrėjas jam nepadėtų, jis neišgyventų“.

6. Baal Sulamas. Šamati. 19. "Ką reiškia, kad Kūrėjas nekenčia kūnų, darbe"

Būtent tada, kai pabunda noras gauti, atsiranda vieta darbui, kad žmogus turėtų glaudų ryšį su Kūrėju, kad Jis padėtų jam pakeisti norą gauti į norą duoti.

Ir žmogus turi tikėti, kad iš to jis Kūrėjui suteiks malonumą – kad žmogus meldžiasi Jam, kad Jis priartintų jį prie susiliejimo savybės, vadinamos „panašumu pagal formą“, kas yra noro gauti anuliavimas, kad jis taptų dėl davimo. Ir apie tai sako Kūrėjas: „Įveikė Mane sūnūs mano“. Tai reiškia: Aš daviau jums norą gauti, o jūs prašote Manęs, kad Aš jums suteikčiau vietoje jo norą duoti.

7. Rabašas. Straipsnis 40 (1990 m.) "Ką reiškia „nes jūs mažesni už visas tautas“ dvasiniame darbe"  

Žmogus mato, kad neturi jokios galimybės dirbti su noru duoti ir ne dėl savo paties naudos. Tai įmanoma tik kaip stebuklas iš Dangaus. Iš tikrųjų tai vadinama išėjimu iš Egipto. Tai reiškia išėjimą iš proto, kurį jis turi pagal gamtą, kai neįmanoma padaryti jokio judesio be malonumo. Ir čia jis prašo Kūrėjo, kad suteiktų jam jėgų dirbti ten, kur jis neturi jokio skonio ir pojūčių, o tik tiki, kad Kūrėjas džiaugiasi šiuo darbu, nes jis visas yra davime.  

Ir todėl ši malda yra tikra, nes žmogus mato, kad nėra vilties, kad kada nors turės galimybę dirbti dėl davimo. Taigi žmogus jaučia, kaip jis pasimetęs. Tai reiškia, kad jis turi glaudų ryšį su Kūrėju. Ir šį ryšį žmogus turi vertinti – tai, kad žmogus prašo Kūrėjo pagalbos, nes nėra nieko daugiau pasaulyje, kas galėtų jį išgelbėti.

8. Rabašas. Laiškas 9  

Tas, kuris mato savo menkumą, mato, kad eina keliu, vedančiu į darbą lišma ir todėl turi galimybę tikrai maldai iš širdies gelmių. Kai mato, kad nėra nieko, kas galėtų jam padėti, išskyrus Kūrėją, kaip aiškino mano tėvas ir mokytojas apie egiptietišką išsilaisvinimą – „Aš, o ne pasiuntinys“, nes visi matė, kad tik pats Kūrėjas juos išgelbėjo iš blogio prado valdžios. 

Ir kai nusipelno dirbti lišma, tai, žinoma, nėra kuo didžiuotis, nes tada mato, kad tai tik Kūrėjo dovana, o ne „mano rankų jėga ir stiprybė“.