1. Rabašas. 29 straipsnis (1986) „Lišma ir lo Lišma“

Matydamas, kad jis toli nuo dvasingumo, žmogus susimąsto: „Ko iš tikrųjų iš manęs norima? Kas man patikėta? Kokį tikslą turėčiau pasiekti? „Jis mato, kad visai neturi jėgų dirbti ir pasijunta „pakibęs tarp dangaus ir žemės“. Ir jį gali sustiprinti tik tai, kad tik Kūrėjas gali jam padėti, o jis pats yra pasiklydęs.

Apie tai yra pasakyta: „Tie, kurie pasitiki Kūrėju, atnaujins savo jėgas“. „Pasitikintys Kūrėju“ - tai žmonės, kurie mato, kad nėra nieko kito pasaulyje, galinčio pagelbėti jiems kiekvieną kartą įgyti naujų jėgų.

2. Rabašas. 12 straipsnis (1988 m.) „Kas yra Tora ir amatas dvasiniame darbe“

Norėdamas patirti gyvenimą Toroje žmogus turi gerai pasiruošti, paruošti savo kūną, kad būtų pajėgus pajusti gyvenimą, paslėptą Toroje. Todėl išminčiai sakė, kad reikia pradėti nuo lo lišma ir Toros šviesos pagalba, kuri  pasiekiama lo lišma pakopoje, prieis prie lišma, nes šviesa joje grąžina į šaltinį. Ir tada jis turės galimybę mokytis lišma, tai yra dėl Toros, vadinamos gyvenimo Tora, nes jis jau suvokė gyvenimą Toroje, kadangi Toros šviesa paruošė žmogų taip, kad galėtų patirti gyvenimą, kuris yra Toroje.

3. Rabašas. 19 straipsnis (1985 m.) „Eikime pas faraoną – 1“

Reikia susikoncentruoti į [principą:] „Eikime pas Faraoną“ ir tikėti visose blogiausiose būsenose, kurios tik gali būti ir nebėgti iš mūšio lauko, o visada pasikliauti Kūrėju, kad Jis gali padėti ir duoti žmogui [pagalbą], nesvarbu ar jam reikia mažos pagalbos, ar didelės. Ir iš tikrųjų tas, kuris supranta, kad jam reikia, kad Kūrėjas jam suteiktų didelę pagalbą, nes jis yra blogesnis už kitus žmones, yra vertas, kad jo malda būtų priimta, kaip pasakyta: „Kūrėjas artimas sudužusioms širdims ir gelbsti dvasios nuskriaustuosius“.

4. Rabašas. 42 straipsnis (1991 m.) „Ką dvasiniame darbe reiškia „jautis pažįsta savo  šeimininką... bet Izraelis – ne“

Žmogus tiki, kad Kūrėjas daro viską, ir, žinoma, Kūrėjas daro viską žmogaus labui. Jei taip, tai apie kritimus, kuriuos žmogus patiria, jis sako, kad Kūrėjas jam atsiuntė šias būsenas, be abejo, jo labui.

Tai suteikia žmogui jėgų nepabėgti iš mūšio lauko, net jei jis nemato, kad Kūrėjas juo rūpinasi taip, kad jaustų, jog Kūrėjas jam padeda. Ir [jis jaučia], kad ne tik nedaro pažangos savo darbe, bet grįžta atgal. Bet jeigu jis tiki, kad Kūrėjas jam padeda siųsdamas kritimą, tai, žinoma, žmogus nebėga iš mūšio lauko.

Mat jis sako, kad Kūrėjas jam padeda, bet ne taip, kaip tai žmogus supranta pakilimų metu. Ir Kūrėjas padeda jam išgyventi kritimus. Todėl šis tikėjimas jį stiprina, kad nepabėgtų iš mūšio lauko, o jis tikisi Kūrėjo pagalbos ir meldžiasi, kad turėtų jėgų dirbti toliau, kol Kūrėjas atvers akis ir bus pagerbtas susiliejimu su Kūrėju.

5. Rabašas. 19 straipsnis (1985 m.) „Eikime pas faraoną – 1“

Tam, kad žmogus galėtų saugotis ir neprarasti to, kas jam duota, pirmiausia jis turi labai pasistengti, nes tai, kas ateina pas žmogų pastangų dėka, verčia saugotis, kad to neprarastų. Tačiau, pastangų metu, kai žmogus pamato, kad darbas dar toli gražu nebaigtas, jis kartais pabėga iš mūšio lauko ir puola į neviltį. Ir tada jam reikia ypatingo pastiprinimo, kad tikėtų Kūrėju, kad Kūrėjas jam padės.

O tai, kad pagalba dar neatėjo, yra todėl, kad jis dar neįdėjo reikiamų pastangų tiek kiekybe, tiek kokybe, kurių reikia ruošiant chisaroną, kad gautų užpildymą, kaip sakoma: „O jei kas nors studijavo Torą ir nesugebėjo išginti iš savęs pikto prado, tai dėl to, kad neįdėjo pakankamai pastangų ir darbo, kurį reikėtų įdėti į Toros studijas, kaip sakoma: „Jei neįstengei ir randai - netikėk“, arba gal žmogus įdėjo reikiamą kiekį pastangų, bet neužtektinai stengėsi dėl  kokybės“.

6. Rabašas. 924. "Ir Visagalis kalbėjo su Moze"

Neįmanoma gauti nieko aukščiau prigimties, kol žmogus nenusprendė, kad tai neįmanoma prigimties viduje.

Ir tik po to, kai jis nukris į neviltį savo prigimties atžvilgiu, jis galės prašyti dangaus pagalbos, kad jam būtų padėta virš prigimties.

7. Rabašas. 10 straipsnis (1986 m.) „Dėl maldos“

Kol žmogus nesužino, kad pats nesugeba įgyti atidavimo kelim, jis neprašo Kūrėjo, kad jam juos duotų. Išeina, kad jis neturi tikrojo, jog Kūrėjas atsakytų į jo maldą.

Ir todėl žmogus turi dirbti pats, kad įgytų atiduodančius kelim. Ir po daug darbo, kurį jis skyrė tam ir vis jų nerado, prasideda tikra malda iš širdies gelmių. Ir tada jis gali gauti pagalbą iš viršaus, kaip sakė mūsų išminčiai: „Ateinančiam apsivalyti  padeda“.

Bet kadangi ši malda prieštarauja prigimčiai, nes žmogus buvo sukurtas su noru gauti, o tai yra egoistinės meilės savybė, kaip jis gali melstis Kūrėjui, kad suteiktų jam jėgą atiduoti, jei visi jo organai prieštarauja šiam troškimui? Todėl šis darbas vadinamas malda, t.y. reikia daug pastangų, kad galėtų melstis Kūrėjui, kad Jis suteiktų žmogui jėgą duoti ir atimtų iš žmogaus jėgą gauti.

8. Baal Sulamas. Šamati. 5. "Lišma – tai pažadinimas iš aukščiau, ir kodėl reikalingas prabudimas iš apačios" 

Žmogus turi tikėti, kad Kūrėjas priima žemesniųjų darbą, ir nesvarbu, kokia jų darbo apimtis ir rūšis, nes Kūrėjas bendrai žiūri [tik] į ketinimą, ir [būtent] tai teikia Kūrėjui malonumą, tada žmogus nusipelno malonumo [remdamasis] Kūrėju. 

Juk jau Kūrėjo darbo metu jis jaus gėrį ir malonumą, nes dabar žmogus dirba būtent Kūrėjui, kadangi pastangos, kurias jis įdėjo dirbdamas priverstinai, parengė žmogų, kad jis galėtų dirbti tikrai dėl Kūrėjo. Pasirodo, kad ir tada malonumas, kurį jis gauna, [remiasi] Kūrėju, t. y. būtent dėl Kūrėjo.