Stebuklai įvyksta, kuomet susijungiame

1. RABAŠAS, Laiškas Nr. 68

Chanuka buvo dvasinis stebuklas, o dvasingume būtina klausti „Kas tai?“, kitaip mes negalime suvokti stebuklo esmės. Todėl jie paklausė: „Kas yra Chanuka?“ – tam, kad kiekvienas klaustų apie dvasinį stebuklą, tai yra, kad pirmiausia žmogus suprastų dvasinės tremties prasmę, o po to nusipelnytų dvasinio išlaisvinimo. 

Todėl turime viešai atskleisti šį stebuklą, kad jis kiekvienam sukeltų susidomėjimą, nes kitaip neįmanoma pajausti nei tremties, nei išlaisvinimo.

2. RABAŠAS, Straipsnis Nr. 638, „Žmogaus blogio pradas“

Viskas, kas yra virš prigimties, laikoma stebuklu.
O visi stebuklai priskiriami Kūrėjui, t.y. tai laikoma pažadinimu iš aukščiau, o ne iš apačios, nes žemesnysis negali padaryti to, kas yra virš prigimties. Tačiau tam, kad žmogui būtų suteiktas stebuklas, jis turi to melsti.

3.RABAŠAS, Straipsnis Nr. 11 (1990), „Ką darbe reiškia, kad Chanukos žvakidė statoma įėjimo kairėje“

Stebuklu vadinama tai, ko žmogus negali pasiekti savo jėgomis. Kitaip tariant, tai yra neįmanoma pasiekti be stebuklo iš aukščiau. Tik tokiu būdu tai vadinama „stebuklu.“

4. RABAŠAS, Laiškas Nr. 68

Dvasinis pasaulis yra tremtyje, valdomas materialumo.
Žmogus negali pats išeiti iš šios tremties – tik Kūrėjas gali jį išvaduoti, kaip pasakyta mūsų išminčių: „Žmogaus blogio pradas kasdien jį nugali ir ieško, kaip jį pražudyti. Ir, jei ne Kūrėjo pagalba, jis palūžtų.“ Iš to matome, kad tik Kūrėjas gali padėti, ir dėl to, tai vadinama „stebuklu.“

5. RABAŠAS, Straipsnis Nr. 24 (1988), „Ką reiškia darbe „Paslėptis priklauso Kūrėjui, o tai kas atskleista – mums“?“

Žmogus turi „uždegti“ – daryti veiksmus tol, kol liepsna kils savaime, ne dėl žmogaus jėgų, o “savaime”- per “Kūrėjo jėgą”.

6. RABAŠAS, Straipsnis Nr. 9 (1984), „Visada žmogus turi parduoti savo namo sijas“

Kiekviename iš jų yra meilės artimui kibirkštys. Tačiau viena kibirkštis negali įžiebti meilės šviesos, kad ši šviestų kiekvienam asmeniškai. Todėl jie sutarė, kad jų vienybės tarpusavyje dėka, iš visų kibirkščių kartu kils viena didelė liepsna.

7. RABAŠAS, Straipsnis Nr. 15 (1991), „Ką darbe reiškia palaiminimas: „Kuris padarė man stebuklą šioje vietoje?“

Žmogus turi pratintis viskam - lyginti kančių laiką su malonumų laiką bei dėkoti už stebuklą, kuris jį išvedė iš kančios į malonumo būseną. Tokiu būdu jis galės dėkoti Kūrėjui ir gauti malonumą į naujus indus (Kelim), kurie dabar buvo jam pridėti, lyginant tarpusavyje šiuos du būsenų periodus. Tai leidžia žmogui tobulėti darbe.

Ir kaip pasakė mano tėvas ir mokytojas (Baal Sulamas): “nesvarbu ką žmogus gauna iš Kūrėjo -  ką nors didelio ar kažką visai nereikšmingo. Svarbu yra tai, kiek žmogus dėkoja Kūrėjui. Pagal jo dėkingumo matą, atsiskleidžia tai, ką jam davė Kūrėjas. Todėl žmogui būtina (visada) stengtis dėkoti, t.y.įvertinti Kūrėjo dovaną, kad galėtų prie Jo priartėti.

8. RABAŠAS, Straipsnis Nr. 13 (1985), „Galinga mano išganymo uola“

Pasakyta: „Šlovinti Tave yra malonumas“, tai reiškia, kad dėkojame ir šloviname Tave už gėrį, kurį iš Tavęs gavome. Kaip sakė mūsų išminčiai: „Žmogus visada pirmiausia turi šlovinti Kūrėją, o tada melstis“ (Brachot [Palaiminimai], 32).

Priežastis ta, kad tas, kuris tiki, jog Kūrėjas yra maloningas ir gailestingas bei nori daryti gera savo kūriniams, tas turi galimybę melstis. Todėl pirmiausia turime įškelti Kūrėjo šlovinimą, kitaip tariant, žmogus pats turi pamatyti Kūrėjo šlovę. Tai nereiškia, kad Kūrėjas turi matyti, jog žmogus Jį šlovina, nes Kūrėjui neturi poreikio kūriniams. O pats žmogus pats turi pamatyti Kūrėjo šlovę ir tada jis gali Jo prašyti pagalbos, nes Kūrėjo prigimtis – daryti gera savo kūriniams.

9. Ravas Kukas 

Kiekvienas turi žinoti ir suprasti, kad jame dega žvakė ir kad jo žvakė nėra tokia kaip jo draugo žvakė, ir nėra žmogaus, kuris neturėtų žvakės. Ir kiekvienas žmogus turi žinoti ir suprasti, kad jis privalo dirbti, kad atskleistų savo žvakės šviesą daugeliui ir paverstų ją didžiuliu fakelu, kuris apšviestų visą pasaulį.

10. Knyga Zohar visiems, Acharei Mot [Po mirties], „Štai, kaip gera ir kaip malonu“, punktai 65–66

„Štai, kaip gera ir kaip malonu, kai broliai sėdi, dar ir kartu“ - tai yra draugai, kurie šią valandą sėdi kartu ir nėra atsiskyrę vienas nuo kito. Iš pradžių jie atrodo kaip žmonės kariaujantys tarpusavyje, norintys vienas kitą užmušti. Tačiau vėliau jie grįžta į brolišką meilę. Ir ką apie juos sako Kūrėjas: „Štai, kaip gera ir kaip malonu, kai broliai sėdi, dar ir kartu.“ Žodžiai „dar ir“ nurodo į kartu su jais esančią Šchiną. Be to, Kūrėjas klausosi jų kalbų, ir tai Jam teikia malonumą ir  Jis džiaugiasi jais. To esmė ta: „Tada bijantys Kūrėjo, kalbėjo vienas su kitu, ir Kūrėjas įsiklausė ir išgirdo tai, ir atminimo knyga buvo parašyta Jo akivaizdoje.“

o jūs, draugai, kurie esate čia, kaip buvote bendrystės meilėje iki dabar, nuo šiol ir toliau taip pat nebesiskirsite tol, kol Kūrėjas nesidžiaugs su jumis kartu ir nepaskelbs virš jūsų taikos ir jūsų nuopelnų dėka pasaulyje įsivyraus taika. Tai yra posakio: „Dėl savo brolių ir draugų prašau taikos tau”, prasmė.