Įvadas į „Zohar“ knygą

Viskas, apie ką kalbama kabalos moksle, – tai sąvoka dešimties sfirų, vadinamų KACHAB, CHAGAT, NECHIM, su įvairiais jų deriniais. Šių sąvokų visiškai pakanka bet kokių aukščiausių žinių esmei atskleisti. Pirmiausia reikia išsiaiškinti keletą principų, kurie suteikia teisingą požiūrį į kabalos mokslo studijas. 

1. Yra trys apribojimai, kurių studijuojantysis kabalos mokslą pažeisti negali.  

Skiriamos keturios žinių kategorijos:

•  materija;
•  materijos forma; 
•  abstrakti forma; 
•  esmė. 

Šios keturios suvokimo kategorijos taip pat egzistuoja ir dešimtyje sfirų.  

Pirmas apribojimas. Kabalos mokslas visiškai neliečia tokių sąvokų kaip dešimties sfirų esmė ir abstrakti forma, o tik tiria jų materiją ir jos formą, įvilktą į materiją. 

Antras apribojimas. Viskas, kas egzistuoja Aukštesniajame pasaulyje, susiję su sielų kūrimu ir jų egzistavimo formomis. Skiriame tris kategorijas:

•  Begalybės pasaulis;
•  Acilut pasaulis;
•  trys BJA pasauliai – Brija, Jecira, Asija. 

Kabalos mokslas tiria tik BJA pasaulius, o Begalybės ir Acilut pasaulį tiria tik tiek, kiek iš jų gauna BJA. Kabala netyrinėja Begalybės pasaulio ir Acilut pasaulio atskirai nuo BJA pasaulių. 

Trečias apribojimas. Kiekviename BJA pasaulyje yra trys aspektai:

•   dešimt sfirų, kurių šviesa šviečia kiekviename iš pasaulių;
•   žmonių sielos;
•   likusi tikrovės dalis, egzistuojanti po žmonių sielomis. 

Bet kokiu atveju turėtume žinoti, kad nepaisant to, jog kabalos moksle visos smulkiausios kiekvieno pasaulio detalės yra išsamiai paaiškintos, pagrindinis dėmesys ir tyrimai visada yra sutelkti į žmonių sielas, esančias atitinkamame pasaulyje. Tai, kas sakoma ir paaiškinama kitų aspektų atžvilgiu, tiriama tik siekiant išsiaiškinti, ką iš jų gauna sielos. Tai, kas neturi nieko bendra su gaunančiomis sielomis, nėra aiškinama ir tiriama.

Trys pirmiau minėti aspektai yra esminiai. Todėl jei studijuojantysis jų neprisimins ir studijuodamas kabalos mokslą peržengs jų ribas, jis susipainios ir negalės teisingai įsivaizduoti pasaulėdaros paveikslo. 

2. Dešimt sfirų vadinamos Keter, Chochma, Bina, Chesed, Gvura, Tiferet, Necach, Chod, Jesod, Malchut. Dažnai šešios sfiros: Chesed, Gvura, Tiferet, Necach, Chod, Jesod yra sujungtos į vieną sfirą, kuri dar vadinama Tiferet. Tokiu atveju dešimt sfirų vardinsime kaip Keter, Chochma, Bina, Tiferet, Malchut, arba sutrumpintai KACHAB-TUM. 

Šios 10 sfirų sudaro visą pasaulėdarą, jos apima visus pasaulius: 

•   sfira Keter – Adam Kadmon pasaulis; 
•   sfira Chochma – Acilut pasaulis; 
•   sfira Bina – Brija pasaulis; 
•   sfira Tiferet – Jecira pasaulis; 
•   sfira Malchut – Asija pasaulis.

Pasaulėdarą sudaro dešimt sfirų KACHAB-TUM. Taip pat kiekvienas pasaulis susideda iš dešimties sfirų KACHAB-TUM ir kiekvienoje mažiausioje bet kurio pasaulio detalėje taip pat yra dešimt sfirų KACHAB-TUM. 

3. „Zohar“ knyga dešimt sfirų KAHAB-TUM prilygina keturioms spalvoms:

•  balta, atitinkanti Chochma sfirą; 
•  raudona, atitinkanti Bina sfirą; 
•  žalia, atitinkanti Tiferet sfirą;
•  juoda, atitinkanti Malchut sfirą. 

Pavyzdžiui, imkime optinį prietaisą, kuriame yra keturi stiklai ir kurių spalvos atitinka pirmiau nurodytąsias. Nors šviesa yra viena, eidama pro stiklą ji įgyja atspalvį ir prie išėjimo angos išryškėja keturios šviesos: balta, raudona, žalia ir juoda. 

Šviesa, esanti kiekvienoje sfiroje, – tai Aukštesnioji, paprasta ir vieninga šviesa nuo Acilut pasaulio pradžios iki Asija pasaulio pabaigos. Jos padalijimas į dešimt šviesų vyksta KACHAB-TUM sfirose, čia kiekviena sfira yra tarsi filtras, pro kurį Aukštesnioji paprasta šviesa patenka į gaunančias sielas. 

Taigi kiekviena sfira suteikia šviesai skirtingą spalvą: 

• Acilut pasaulis praleidžia baltą šviesą, kitaip tariant, šviesą be spalvos. 

Aukštesnioji šviesa praeidama pro ją nepatiria jokių pokyčių. Tai reiškia, kad tie, kurie yra Acilut pasaulyje, yra visiškai panašūs į Aukštesniąją jėgą. 

Šviesa, praeinanti per Brija, Jecira ir Asija pasaulius į gaunančias sielas, keičiasi ir tamsėja, ji tampa: 

• Brija pasaulyje (Binos sfira) – raudona šviesa;  
• Jecira pasaulyje (Tiferet sfira) – žalia šviesa;  
•  Asija pasaulyje (Malchut sfira) – juoda šviesa.

Pasakojime apie keturias spalvas yra svarbi užuomina: išmintis (Chochma), slypinti kiekvienoje knygoje, atskleidžiama studijuojančiam ne balta Chochma sfiros spalva, o tik trimis spalvomis, tai yra tomis spalvomis, kuriomis parašytos knygos raidės, junginyje su Chochma šviesa:

•  raudona; 
•  žalia; 
•  juoda. 

Acilut pasaulis, kurio esmė – Chochma, knygoje atitinka baltą spalvą. Kitaip tariant, mes jo nesuvokiame, o visas galimas jo atskleidimas pasaulėdaroje vyksta „dangaus knygoje“ – Bina, Tiferet ir Malchut sfirose, kurios yra trys BJA pasauliai. Raidės ir jų junginiai atsiskleidžia trimis minėtomis spalvomis, kuriomis parašyta dangaus knyga, ir tik per jas sieloms atsiskleidžia Aukštesnioji šviesa.

Kartu reikia išskirti, kad balta spalva yra knygos pagrindas ir su ja jungiamos visos raidės. Taigi be baltos spalvos raidžių egzistavimas ir jose esančios informacijos atskleidimas būtų neįmanomas. Taip ir Acilut pasaulis, kuris yra Chochmos sfira, yra Chochma šviesos, kuri pasireiškia per BJA pasaulius, atskleidimo pagrindas. 

Kaip matyti iš antro apribojimo, kabalos mokslas nekalba apie Acilut pasaulį kaip tokį, nes knygoje jis yra baltas, o kalbama apie jo švytėjimą trijuose BJA pasauliuose, kurie yra spalvos ir raidės bei jų junginiai knygoje.

 Tai pasireiškia dviem būdais:

• arba trys BJA pasauliai savo vietoje gauna Acilut pasaulio foninį apšvietimą – tokiu atveju Aukštesnioji šviesa daug kartų sumažėja ir BJA pasauliuose tampa tik silpnu švytėjimu; 
• arba BJA pasauliai atitinkamai pakyla į Acilut pasaulio Bina, Tiferet ir Malchut sfirų vietas ir gauna šviesą vietoj jo švytėjimo.

Tačiau pasakojimas apie šviesas visiškai neatspindi esmės, nes raidėse baltame šio pasaulio išminties knygos fone nėra gyvybės dvasios. Išminties atskleidimas vyksta ne jų esmėje, o už jų ribų – studijuojančio žmogaus prote. 

Kalbant apie keturis ABJA pasaulius, kurie priklauso „dangaus knygai“, visa išmintis, kuri egzistuoja tikrovėje, tiek dvasinė, tiek materiali, yra juose ir išplaukia iš jų. Atitinkamai žinok, kad balta knygos spalva pati savaime yra tyrimo objektas ir trys spalvos skirtos tai paaiškinti.

4. Pirmiau, kalbant apie pirmąjį kabalos mokslo studijų apribojimą (1 punktas), buvo pateiktas keturių kategorijų suvokimo sąrašas:

•  materija; 
•  materijos forma; 
•  abstrakti forma;
•  esmė.

 Paaiškinsime tai akivaizdžiu mūsų pasaulio pavyzdžiu. Kai sakome „melagis“, tai skiriame:

• jo materiją, tai yra kūną;
• formą, įvilktą į medžiagą, tai yra meluojantįjį; 
• abstrakčią formą. Galima abstrahuoti melagio formą nuo žmogaus medžiagos ir ištirti ją pačią, neatkuriamą jokioje materijoje ar kūne, tai yra ištirti melo savybę, jos privalumus ar niekšiškumą, abstrahuotą nuo bet kokios materijos;
• žmogaus esmė. 

Ketvirta kategorija, kitaip tariant, žmogaus esmė, be materialaus įsikūnijimo suvokimui visiškai neprieinama, nes mūsų penki pojūčiai ir vaizduotė mums nesiūlo nieko kito, išskyrus esmės veiksmų atskleidimą, bet ne pačią save. Pavyzdžiui: 

Regėjimas suvokia tik regimosios esmės bangas pagal jos atspindimą šviesą. 

Klausa – tik tam tikro dažnio garso bangų, kylančių iš esmės, perduodamų oru, poveikio jėga. Oras, veikiamas garso bangos jėgos, spaudžia ausies būgnelį. Taip girdime, kad kažkas vyksta šalia mūsų. 

Uoslė suvokia kvapą, kylantį iš esmės ir dirginantį mūsų nervų galūnėles, kurios reaguoja į kvapus.

Skonis – tai tik kažkokios esybės kontakto su mūsų skonio receptoriais darinys. 

 Atkreipkime dėmesį, kad visi šie keturi jutimo organai reaguoja tik į išorinius veiksmus, kylančius iš tam tikros esmės, bet jokiu būdu ne į ją pačią. 

Prisilietimas – stipriausias pojūtis. Jis geba atskirti šalta ar karšta, kieta ar minkšta, bet ir tai ne kas kita, kaip veiksmų atskleidimas esmės viduje. Šie veiksmai  – tik esmės apraiškos. Galima atvėsinti karštus daiktus ir pašildyti šaltą, kietą galima išlydyti į skystą būseną ir skystį išgarinti, paverčiant jį dujine būsena, ir mūsų penkiais pojūčiais jo aptikti bus neįmanoma. Bet drauge išsaugoma esmė ir galime dujas vėl paversti skysčiu, o skystį paversti kieta būsena.

Aišku, penki jutimo organai mums neatskleidžia esmės, tik jos apraiškas ir poveikį. Ir turėtume žinoti, kad visa, ko mums neduota suvokti pojūčiais, negali atsirasti ir mūsų vaizduotėje. O to, ko nėra vaizduotėje, niekada nebus mintyse. Neturime jokios galimybės suvokti reiškinio esmės. 

Reiškinio esmės negalima suvokti mintimi. Be to, net mūsų pačių esmės mums nėra duota suprasti. Aš jaučiu ir žinau, kad pasaulyje užimu tam tikrą vietą, kad esu kietas, karštas, kad mąstau. Žinau tai dėl mano esmės pasireiškimo poveikio. Bet jei manęs paklaus: „Iš kokios esmės kyla visos šios apraiškos?“, nežinosiu, ką atsakyti. Aukštesnysis valdymas neleidžia suvokti esmės, suvokiame tik apraiškas ir veikimo būdus, kylančius iš jos. 

Materiją, apie kurią kalbama pirmame apribojime, kitaip tariant, bet kokios mums atskleidžiamos esmės veiksmų apraiškas, galime suvokti iki galo, nes jos paaiškina, visiškai mus patenkindamos, materijos esmę. Taigi, visiškai nekenčiame negalėdami suvokti pačios esmės ir mums to nereikia, kaip ir nejaučiame šeštojo rankos piršto poreikio. Kitaip tariant, materijos suvokimo, tai yra esmės veiksmų pasireiškimo, visiškai pakanka visiems mūsų poreikiams ir suvokimui, tiek suvokiant savo esmę, tiek suvokiant bet kokią esmę, esančią mūsų išorėje. 

Forma, įvilkta į materiją, apie kurią kalbama antrame apribojime, taip pat mums suvokiama visiškai aiškiai ir pakankamai, nes ją suvokiame iš konkrečių veiksmų patirties, kurią gauname iš materijos elgsenos. Taip įgyjame visas mūsų aukštesniąsias žinias, kuriomis galime pasikliauti. 

Abstrakti forma, apie kurią kalbama trečiame apribojime. Materijoje atkurtai formai pasireiškus mūsų atžvilgiu, mūsų vaizduotės jėga leidžia visiškai atskirti ją nuo materijos ir tirti abstrakčiai, atskirai nuo bet kokios materijos. Pavyzdžiui, galime analizuoti savigarbą ir teigiamas savybes, apie kurias kalbama knygose apie moralę. Kalbėdami apie tiesos ir melo, pykčio, heroizmo ir kitas savybes, turime omenyje jų abstrakčią formą, laisvą nuo bet kokios materijos. Šiai abstrakčiai formai suteikiame privalumų ir trūkumų. 

Mokslininkų požiūris į trečią kategoriją yra labai atsargus. Juk visiškai ja pasikliauti neįmanoma ir lengva suklysti tame, kas abstrahuota nuo materijos. Pavyzdžiui, idealistas, aukštinantis abstrakčią tiesos kategoriją, gali nuspręsti, kad net ir gelbėdamas žmones nuo mirties, tyčia neištars nė vieno melo žodžio, net jei visas pasaulis nustotų egzistavęs.

 Jei tyrinėtume tiesą ir melą, kai jie yra įkūnyti materijoje, šios sąvokos būtų suvokiamos iš jų naudos ar žalos materijai perspektyvos. Tada po daugybės eksperimentų, atliktų pasaulyje, pamatę daugybę aukų ir nuostolių, kuriuos sukėlė melagiai ir jų melagingos kalbos, taip pat didelę tiesos šalininkų naudą, padarytume išvadą, kad nėra svarbesnio privalumo nei tiesa ir nėra nieko žemesnio už melą. 

Tai supratęs idealistas, žinoma, priimtų kabalos nuomonę, kad melas, jei jis išgelbėja nuo mirties nors vieną žmogaus gyvybę, yra nepamatuojamai svarbesnis už didybę ir už abstrakčios tiesos vertę. Juk abstrakčiose trečios kategorijos sąvokose nėra įrodymų ir juo labiau nėra ko svarstyti apie abstrakčias formas, kurios dar neįkūnytos šio pasaulio materijoje.

5. Keturios sąvokos buvo aiškiai paaiškintos iliustraciniais pavyzdžiais:

•  materija;
•  materijos forma; 
•  abstrakti forma
•  esmė. 

Taigi paaiškėja, kad:

•  negalime iš principo suvokti esmės;  
•  abstrakčios formos tyrimas gali suklaidinti; 
•  patikimas tik suvokimas apie materiją ir materijoje įkūnytą formą. Tik jų pagalba galima atskleisti teisingą požiūrį į ABJA pasaulių suvokimą. 

Juk pasaulėdaroje nėra nė menkiausios detalės, kuri neapimtų šių keturių kategorijų. Pavyzdžiui, paėmę kokią nors Brija pasaulio dalį, joje rasime raudonos spalvos kelim, per kuriuos šio pasaulio šviesa perduodama tiems, kas tai suvokė.

 Raudonos spalvos Brija pasaulio kli vaizduoja formą, į kurią įsivilkusi esmė, priklausanti pirmajai kategorijai. Spalva – tik dalinė esmės veikimo apraiška. Bet kuriuo atveju, mes nesuvokiame pačios esmės, tik jos veiksmus. Veiksmo pasireiškimas ir vadinamas „esme“, arba „materija“, arba „kūnu“, arba „kli“. O Kūrėjo šviesa, „įsivilkusi“ į raudoną spalvą ir pratekėdama per ją, sukuria formą, „įsivilkusią“ į esmę, tai yra priklauso antrai kategorijai. Todėl ji matoma kaip raudona šviesa, kuri rodo jos „apvalkalą“ ir tai, kad ji šviečia per esmę, kuri yra kūnas ir materija, kitaip tariant, raudona šviesa. 

Jei vis dėlto kyla noras atskirti Aukštesniąją šviesą nuo esmės, kuri yra raudona spalva, ir pradėti ją tyrinėti savarankiškai, neįvilktą į esmę, tai jau priklauso trečiai kategorijai, kitaip tariant, abstrakčiai formai, dėl kurios gali atsirasti klaidų. Todėl tokio tipo studijos kabaloje yra griežtai draudžiamos. 

Dar griežtesnis draudimas yra nustatytas „esmės“ tyrinėjimui bet kurioje kūrinijos dalyje, nes neturime galimybės jos suvokti, juk net nesuvokiame materialiojo pasaulio objektų esmės, ką ir kalbėti apie dvasines esmes. 

Taigi, yra keturi aspektai:

•  Brija pasaulio kli reiškia raudoną spalvą ir yra apibrėžiama kaip Brija pasaulio esmė, arba medžiaga;
•  Aukštesniosios šviesos įsikūnijimas į Brijos pasaulio kli yra medžiagos forma;
•  Aukštesnioji šviesa atskirta nuo Brija pasaulio medžiagos;
•  esmė. 

Taigi pirmasis apribojimas buvo išsamiai išaiškintas: kabala kalba išskirtinai apie pirmą ir antrą suvokimo kategorijas, o apie trečią ir ketvirtą suvokimo tipus kabalos knygose nė neužsimenama. Viskas, kas paaiškinta apie Brija pasaulį, galioja ir visiems keturiems ABJA pasauliams, čia raudona, žalia ir juoda spalvos trijuose BJA pasauliuose reiškia medžiagą, arba esmę. O balta Acilut pasaulio spalva yra materijoje įkūnyta forma, tai yra trijų spalvų, vadinamų BJA. Begalybės pasaulis yra esmė. 

Dėl pirmojo apribojimo mums nėra duota suvokti esmės, kuri yra ketvirtoji kategorija ir yra paslėpta kiekvienoje esmėje, įskaitant ir mūsų pasaulio esmes. Pati balta spalva, „neįvilkta“ į tris spalvas BJA pasauliuose, tai yra Chochma šviesa, „neįvilkta“ į Bina, Tifferet ir Malchut, yra abstrakti forma, kurios netiriame. Kabala apie ją nieko nekalba. 

Kalbame tik apie pirmąjį tipą, tai yra apie tris BJA spalvas, kurios laikomos medžiaga ir vaizduoja tris sfiras: Biną, Tiferet ir Malchut, taip pat apie antrąjį tipą, kuris vaizduoja Acilut pasaulio švytėjimą, „įvilktą“ į tris BJA spalvas, tai yra Chochma šviesa, „įsivilkusi“ į Biną, Tiferet ir Malchut, – formą, įkūnytą materijoje. Atsižvelgiant į tai, jei studijuojantysis nėra itin dėmesingas, kad jo mintys ir supratimas studijuojant kabalos mokslą visada atitiktų šių dviejų žinių tipų suvokimo ribas, jis iškart susipainios visuose klausimuose, nes praleis tikrąją to, kas buvo pasakyta, prasmę.

 Kaip kad buvo paaiškinta apie keturis ABJA pasaulius kaip visumą, taip yra ir kiekvieno pasaulio atžvilgiu atskirai. Tai pasakytina net apie bet kokią mažą kiekvieno pasaulio dalį, tiek Acilut pasaulio galvoje, tiek ir Asijos pasaulio pabaigoje, nes jame yra KACHAB-TUM. Sfira Chochma yra forma, o Bina, Tiferet ir Malchut – medžiaga, kurioje įkūnyta forma. 

Kol kas kalbame apie pirmą ir antrą kategorijas, kurias tiria kabalos mokslas. Bet jei sfira Chochma nėra įsivilkusi į Biną, Tiferet ir Malchut, ir yra forma be materijos, tada kabalos mokslas jos netyrinėja, o juo labiau jos esmės  – Begalybės pasaulio šioje mažoje dalelėje. Mes studijuojame Biną, Tiferet ir Malchut kiekvienoje dalyje, net ir Acilut pasaulyje, ir nenagrinėjame abstrakčios Keter ir Chochma sfirų formos. Kad ir kur jos būtų, įskaitant Asijos pasaulio Malchut, jas tyrinėjame tik tiek, kiek jos yra įkūnytos Binoje, Tiferet ir Malchut. 

Tokiu būdu aiškiai išdėstyti pirmojo ir antrojo apribojimų taikymo pagrindai. Visi studijuojantieji kabalos mokslą tyrinėja tik materiją arba materijos formas, o tai yra pirmasis apribojimas, taip pat BJA pasaulius arba Acilut pasaulio švytėjimą šiuose pasauliuose, o tai yra antrasis apribojimas. 

6. Paaiškinsime trečiąjį apribojimą. Nepaisant to, kad kabalos mokslas užsiima kiekvieno pasaulio tyrinėjimu tik sfirų atžvilgiu, kurios yra Aukštesniosios šviesos švytėjimas šiuose pasauliuose, taip pat kiekviena dalelė iš negyvojo, augalinio, gyvūninio ir kalbančiojo lygių – atitinkamų pasaulių kūriniai, vis dėlto pagrindinis kabalos mokslo studijų dalykas yra „kalbančiojo“ lygis kiekviename pasaulyje.

Pateiksime mūsų materialiojo pasaulio pavyzdžių. Yra keturi kūrinijos lygmenys:

•  · negyvasis;
•  · augalinis;
•  · gyvūninis;
•  · kalbantysis.

 Kiekviename pasaulyje ir net mūsų pasaulyje yra keturi noro gauti lygiai. Kiekvienas iš jų taip pat turi keturis lygius: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir kalbančiojo. Žmogus šiame pasaulyje turi maitintis ir dėl to augti iš visų keturių lygių – negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus šiame pasaulyje. Juk net žmogaus maiste yra keturi komponentai iš visų keturių lygmenų, kurie kyla iš keturių žmogaus kūno lygių (negyvojo, augalinio, gyvūninio ir kalbančiojo). Tai:

• Noras gauti tiek, kiek reikia egzistavimui.
• Noras gauti daugiau, nei būtina egzistavimui. Siekia pertekliaus ir gali pažaboti tik kūniškus norus. 
• Socialinių malonumų, tokių kaip garbė ir valdžia, siekimas.
• Mokslų siekimas. 

Jie kyla iš keturių žmogaus noro gauti dalių:

•   Noras gauti tiek, kiek reikia, atitinka negyvąjį lygmenį.
•   Noras gauti kūniškų malonumų atitinka augalinį lygmenį. Šie malonumai suteikiami siekiant padidinti norą ir kad fiziologinis kūnas gautų malonumą.
•  Socialinių malonumų noras – gyvūninis noro gauti lygmuo. 
•  Žinių noras atitinka kalbančiojo lygmenį. 

Pastebime, kad gaunant iš pirmojo lygmens – kiek būtina egzistencijai ir iš antrojo – kūniškų malonumų lygmens, viršijančio egzistencijai būtiną lygmenį, žmogus gauna ir maitinasi žemesniais jo atžvilgiu negyvuoju, augaliniu, gyvūniniu lygmenimis. Tačiau trečiojoje stadijoje, kuri įkūnija visuomeninio pripažinimo malonumus, tokius kaip garbė ir valdžia, jis gauna ir yra pripildytas iš sau lygių. 

Ketvirtame lygmenyje, atitinkančiame mokslo siekį, žmogus gauna malonumą ir prisipildo iš aukštesniojo jo atžvilgiu, tai yra iš išminties ir proto esmės, o tai yra dvasinės sąvokos. 

Visi pasauliai yra vienas kito atspaudas iš viršaus į apačią ir viskas, kas yra Brija pasaulio negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir kalbančiojo lygmenyse, yra įspausta Jecira pasaulyje. Iš Jecira pasaulio negyvojo, augalinio, gyvūninio ir kalbančiojo lygių įspausti Asija pasaulio negyvojo, augalinio, gyvūninio ir kalbančiojo lygiai. Asija pasaulio negyvasis, augalinis, gyvūninis ir kalbančiojo lygmenys yra įspausti kaip negyvojo, augalinio, gyvūninio ir kalbančiojo pasaulio lygiai šiame pasaulyje. 

Kabalos moksle:

•  negyvasis lygmuo dvasiniuose pasauliuose vadinamas „menėmis“;
•  augalinis lygmuo vadinamas „drabužiais“;
•  gyvūninis – „angelais“;
•  kalbančiojo lygmuo – tai žmonių, esančių atitinkamame pasaulyje, sielos; 
•  dešimt sfirų kiekviename pasaulyje – Aukštesnioji šviesa. 

Žmonių sielos yra kiekvieno pasaulio centras. Jie gauna pripildymą iš visos atitinkamo pasaulio dvasinės tikrovės, kaip ir žmogus materialiajame pasaulyje gauna pripildymą iš visos materialiosios mūsų pasaulio tikrovės. 

Tai vyksta taip. 

 Pirmoje stadijoje, kuri yra noras gauti tiek, kiek reikia egzistavimui, jis gauna švytėjimą iš ten esančių „menių“ ir „drabužių“. 

Antroje stadijoje, kuriai būdingas gyvūninių norų perteklius, didinantis jo kūną (norą), žmogus gauna iš šiame lygmenyje esančių „angelų“. Kitaip tariant, žmogus gauna dvasinę šviesą didesne apimtimi, nei reikia egzistavimui, kad padidintų indus, į kuriuos „įsivilkusi“ jo siela. 

Pirmoje ir antroje stadijose žmogus gauna iš žemesniųjų jo atžvilgiu lygmenų, tai yra „menių“, „drabužių“ ir „angelų“. Jų lygis yra žemesnis nei žmonių sielų lygis. 

Trečioji stadija atstovauja žmogaus norams, kurie vysto žmogaus dvasią, ir gauna juos iš sau lygių – iš visų sielų, kurios yra šiame pasaulyje. Taip jis padidina Ruach šviesą, kuri pripildo jo sielą. 

Ketvirtoje noro stadijoje, kitaip tariant, siekį mokslams, jis gauna iš atitinkamo pasaulio sfirų, iš kurių gauna savo sielos CHABAD. 

Juk žmogaus siela, esanti kiekviename iš pasaulių, turi vystytis ir tobulėti remdamasi viskuo, kas yra šiame pasaulyje. Tai trečiasis apribojimas, apie kurį turime žinoti. Kai kabala kalba apie bet kurią Aukštesniųjų pasaulių dalį – ar tai būtų sfiros, sielos ir angelai, drabužiai ar menės, – visada reikia prisiminti, kad apie juos kalbama tik žmogaus sielos atžvilgiu, kuri iš jų gauna ir maitinasi iš jų. Visi jie skirti sielos poreikiams tenkinti. Jei studijuodamas kabalos mokslą mokinys laikosi šios linijos, jis teisingai supras šį mokslą.

 7. Kabalos moksle remiantis dešimties sfirų mokymu aprašomi visi materialūs vaizdiniai, tokie kaip „aukščiau“ ir „žemiau“, „kilimas“ ir „kritimas“, „susitraukimas“ ir „išplėtimas“, „maža“ ir „didelė“ būsenos, „atskyrimas“ ir „susijungimas“, skaičiai ir panašiai. Taip aprašoma viskas, ką žmogus savo gerais ar blogais veiksmais sukelia dešimtyje sfirų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista: ar gali būti, kad dėl žmogaus veiksmų gali įvykti pokyčiai Aukštesniuose pasauliuose? 

Net jei darytume prielaidą, kad taip yra, atkreipkime dėmesį, kad pokyčiai nevyksta pačioje Aukštesniojoje šviesoje, kuri įsivelka į dešimt sfirų ir jose šviečia. Keičiasi tik sfirų indai, tai yra kas sukurta. Indai kuriami tik su sielų kūrimu, siekiant paslėpti arba atskleisti suvokimo laipsnius tiek, kiek reikia sieloms, kad jas būtų galima atvesti į norimą galutinį ištaisymą. Sfirų veiksmas panašus į darbą optinio prietaiso, sudaryto iš keturių spalvotų stiklų – balto, raudono, žalio ir juodo. 

Taip pat balta knygos spalva, jos medžiaga ir raidės egzistuoja trijuose BJA pasauliuose, kuriuose yra sukurtų sfirų indai, o ne pati šviesa. Tačiau visiškai nepagrįsta manyti, kad jie egzistuoja ir Acilut pasaulyje, kuriame dešimties sfirų indai savybėmis visiškai panašūs į Aukštesniąją šviesą.

 Acilut pasaulyje indai yra susijungę su Aukštesniąja šviesa, kuri užpildo juos pagal pilno pripildymo taisyklę: „Jis, Jo šviesa ir Jo veiksmai yra vieningi.“

•   „Jis“ reiškia sfirų esmę.
•   „Šviesa“ – šviesa, užpildanti sfiras. 
•   „Jo veiksmai“ reiškia sfirų indus. 

Visa tai yra absoliuti vienybė. Tada kaip suprasti pokyčius, kuriuos juose sukelia žmogus? Bet pirmiau jau buvo pasakyta, kad:

• esmė, kuri įpareigoja tikrovę egzistuoti, yra esmė, kurios mums nėra duota suvokti nei materialaus pasaulio esme, nei mūsų pačių esme, nei juo labiau įpareigojant tikrovę egzistuoti; 
• Acilut pasaulis – tai forma; 
• trys BJA pasauliai – materija;
• Acilut švytėjimas BJA – materija „apvilkta“ forma.

Čia reikia suprasti, kad pavadinimas „Begalybės pasaulis“ visai nėra esybės, įpareigojančios realybę egzistuoti, pavadinimas, nes „kaip galima pavadinti tai, kas nesuvokiama?“.

 Kadangi vaizduotė ir penki jutimo organai negali atkurti nieko, kas susiję su esme, net ir materialiame pasaulyje, kaip įmanoma mintis ar žodis apie Aukštesniosios jėgos esmę? O pavadinimas „Begalybės pasaulis“ turėtų būti suprantamas taip pat, kaip jis mums apibrėžtas trečiajame apribojime, kuriame sakoma, kad kabalos mokslas kalba tik apie sielas.

Todėl pavadinimas „Begalybės pasaulis“ neišreiškia Aukštesniosios jėgos esmės, tik nurodo, kad visi pasauliai ir visos sielos yra įtrauktos į kūrimo sumanymą. Apie tai sakoma: „veiksmo užbaigimas – pirminiame sumanyme“, kuris yra visos kūrinijos ryšys su juo iki galutinio ištaisymo. Tai ir vadinama „Begalybės pasauliu“.

 Šią būseną kabaloje vadiname „pirmąja sielų būsena“, kai visos sielos egzistuoja Aukštesniojoje jėgoje, pripildytos visų malonumų; jos visą pripildymą gaus būdamos galutinio ištaisymo būsenos. 

Paimkime pavyzdį iš mūsų pasaulio. Tarkime, žmogus nori pasistatyti namą. Pirmiausia jis mintyse piešia sau namą su visais kambariais ir detalėmis, kokie jie bus baigus statybas. Paskui jis parengia darbo planą su visomis detalėmis, kad paaiškintų darbininkams. Tik paskui stato iki galo, kaip planavo nuo pat pradžių. 

Žinokite, kad Begalybės pasaulyje, kuris yra pirminio sumanymo paslaptis, visi kūriniai jau yra sukurti galutinai tobuli. Tačiau šis aprašymas nevisiškai atspindi esmę, nes Aukštesniojoje jėgoje ateitis ir dabartis yra viena, sumanymas tuo ir baigiasi, o veiksmams nereikia jokių įrankių. Tai – tikra realybė. „Acilut“ pasaulis – tarsi mintis, detalus planas, kuris bus realizuotas vėliau, prasidėjus namo statyboms. Žinokite, kad nei pirminiame sumanyme, kuris yra Begalybės pasaulis, nei mintyse, detaliajame plane, kuris laikui bėgant bus realizuotas praktiškai, kūrinių nėra, nes viskas dar tik sumanyme ir dar niekas nebuvo įkūnyta praktiškai. 

Taip yra ir su žmogumi: nepaisant to, kad jis yra apgalvojęs visas detales (plytas, metalo konstrukcijas, lentas), kurių jam prireiks statyboms, jame nėra nieko, išskyrus įsivaizduojamą medžiagą. Nėra nei tikrų lentų, nei plytų, apskritai nieko. Visas skirtumas tas, kad žmogaus įsivaizduojamas planas nėra tikra tikrovė, o Aukštesniosios jėgos sumanymas  – tai tikra tikrovė, nepalyginti didesnė už pačių kūrinių tikrovę. 

Taigi, išsiaiškinome, kad kabaloje apie Begalybės ir Acilut pasaulį kalbama tik ryšium su kūrinių kūrimu ir tik tada, kai jie yra sumanyme, o jų esmė dar niekuo nepasireiškė. Tai panašu į tai, kaip žmogaus sukurtame statybos plane nėra nei lentų, nei plytų, nei metalo konstrukcijų, apskritai nieko. 

BJA pasauliai ir šis pasaulis yra suplanuoto veikimo įsikūnijimas: panašu į tai, kaip žmogus, kuris praktiškai stato namą, veža lentas, plytas ir samdo darbininkus statyboms užbaigti. Atitinkamai, Aukštesnioji šviesa šviečia BJA pasauliuose. Ir tiek, kiek sielos turi gauti, kad pasiektų tobulą būseną, jis įsivelka į dešimt KACHAB, CHAGAT ir NECHIM indų. Šie indai yra tikri. Jie nepriklauso Aukštesniajai jėgai, bet yra jos sukurti sielų poreikiams.

 Iš pirmiau pateikto žmogaus, kuris planavo statyti namą, pavyzdžio reikia suprasti, kaip trys komponentai yra susiję vienas su kitu priežasties ir pasekmės ryšiu, kur visko šaknis – pirminis sumanymas. Juk jo sumanytame plane neatsiras nei viena detalė, nebent norint užbaigti veiksmą pagal pirminį planą. Statybų metu visi darbai bus atliekami pagal šio plano detales.

 Iš to aišku, kad bet koks pasaulių pokytis kyla iš Begalybės pasaulio, iš pirmosios sielų būsenos, kurios ten yra tobulos savo Galutiniame ištaisyme, pagal tai, kas buvo pasakyta: „veiksmo pabaiga pirminiame sumanyme“. 

Begalybės pasaulyje yra visa, kas bus atskleista ateityje, iki Galutinio ištaisymo, ir iš pradžių ateina į Acilut pasaulį, nes įsivaizduojamas planas pirmiau pateiktame pavyzdyje gimsta iš pirminio sumanymo. O iš Acilut pasaulio kiekviena detalė nusileidžia į BJA pasaulius, nes visos detalės kyla iš pavyzdyje pateikto įsivaizduojamo plano, kurios realizuojamas statant namą.

 Juk šiame pasaulyje nėra sukurtos nė menkiausios dalelės, kuri neateitų iš Begalybės pasaulio, kuriame sielos yra pirmos būsenos. Iš Begalybės pasaulio viskas nusileidžia į Acilut pasaulį, o iš Acilut pasaulio šis naujas dalykas nusileidžia į tris BJA pasaulius, iki pat šio pasaulio, kuriame jis iš tikrųjų atsiskleidžia veikiant ir pasireiškia kaip Aukštesniosios jėgos santykis su kūrinija. Ir nėra nieko naujo pasaulyje, kas kiltų ne iš bendros šaknies Begalybės pasaulyje, savo šaknies Acilut pasaulyje ir nepereitų per BJA pasaulius.

8. Tuo pačiu metu reikia suprasti, kad visi pokyčiai Acilut pasaulyje nėra susiję su pačia Aukštesniąja jėga. Kalbama tik apie sielas tiek, kiek jos gauna iš Acilut pasaulio per tris BJA pasaulius. Šis pasaulis yra susijęs su Begalybės pasauliu taip pat, kaip įsivaizduojamas planas yra susijęs su pirminiu sumanymu. Tačiau abiejuose šiuose pasauliuose, ir Begalybės, ir Acilut pasaulyje, sielų dar nėra. Visai kaip prote, apmąstančiame pastato planą, nėra nei tikrų lentų, nei geležies, nei plytų.

 Sielos pradeda atsiskleisti Brija pasaulyje. Todėl dešimties sfirų indai, kurie tikrai lemia sielų dydį ir jų savybes, tikrai nėra Aukštesnioji jėga, o tik naujai sukurti kūriniai. Juk Aukštesniojoje šviesoje negali būti jokių pokyčių ir jokio kiekio. Todėl koreliuojame trijų pasaulių BJA dešimties sfirų indus su spalvomis – raudona, žalia ir juoda. 

Tačiau šviesa, įsivilkusi į dešimt BJA pasaulių indų, yra Aukštesnioji ir paprasta vienybė, be menkiausio pasikeitimo. Ir net šviesa, užpildanti žemesnį indą Asija pasaulyje, – paprasta, be menkiausio pasikeitimo, nes pati šviesa yra viena. Bet kokius jos švytėjimo pokyčius sukelia sfirų indai. Visose detalėse trimis spalvomis, atitinkančiomis BJA indus, sukuriama daugybė pakeitimų. Tačiau dešimties BJA pasaulių sfirų indai iš Acilut pasaulio gauna visas smulkiausias detales ir bet kokius jų pakeitimus kaip bendro plano dalį. Šios detalės bus įgyvendinamos atitinkama tvarka kuriant BJA pasaulius.

 BJA pasaulių dešimties sfirų KACHAB-TUM indai gauna iš atitinkamų KACHAB-TUM indų Acilut pasaulyje, tai yra iš ten esančio plano. Taigi, bet kuri detalė, įkūnyta praktikoje, yra atitinkamos plano detalės pasekmė. Todėl Acilut pasaulio indus vadiname baltais, tai yra bespalviais. 

Balta spalva – visų spalvų šaltinis. Kaip baltas fonas knygoje (nepaisant to, kad jame nieko neįmanoma suvokti, nes balta spalva knygoje mums nieko nesako), jis  – visko, kas yra kabalos knygoje, nešėjas, nes šviečia aplink kiekvieną raidę ir kiekvienos raidės viduje, kiekvienai raidei suteikdamas ypatingą formą ir kiekvienam deriniui priskirdamas ypatingą vietą. 

Tačiau galime sakyti ir priešingai: raidžių (raudonų, žalių ar juodų) medžiagoje mums neduota nieko suvokti. O visas suvokimas ir žinojimas, kurį gauname per knygos raidžių medžiagą, atsiranda tik dėl joje esančios baltos spalvos. Juk švytėjimas aplink raides ir kiekvienos raidės viduje suteikia joms formą, ir ši forma atskleidžia mums visą informaciją, esančią kabalos moksle.

Čia yra Acilut pasaulio dešimties sfirų prasmė. Jos prilyginamos baltai spalvai ir todėl neįmanoma atpažinti nei kiekio, nei kokių nors pokyčių jose. Visi pokyčiai BJA pasauliuose, kurie yra trys raidžių medžiagos spalvos, būtinai kyla iš dešimties Acilut pasaulio sfirų indų. Nepaisant to, kad pačiame Acilut pasaulyje nėra jokių indų, nes jis visas – balta spalva (kaip pavyzdyje su baltu knygos fonu raidžių ir jų derinių atžvilgiu), bet jo švytėjimas BJA pasauliuose sukuria juose kelim.

 Iš to, kas pasakyta, tampa aišku, kad Acilut pasaulis yra padalytas į tris sudedamąsias dalis: „Aukštesniąją jėgą, jos šviesą ir veiksmus“, nepaisant to, kad ten yra paprasta vienybė ir nėra kūrinių. Pačios Aukštesniosios jėgos nesuvokiame, juk mums nėra duota suvokti kokios nors esmės, net materialios. O jos veiksmai – tai dešimt joje esančių KACHAB-TUM indų, kuriuos prilyginome baltai spalvai kabalos knygoje. 

Daugybę pokyčių, kurie egzistuoja BJA pasauliuose, kurie yra raidžių materija, pirmiausia randame KACHAB-TUM kelim pačiame Acilut pasaulyje. Visi šie pokyčiai pasireiškia per baltą spalvą, nors joje nėra jokios formos. Balta spalva turi daug formų, nors ji neturi jokios formos. 

Acilut pasaulio dešimt sfirų pasireiškia daugybe pokyčių, atsižvelgiant į jų švytėjimą BJA pasauliuose, lygiai taip pat, kaip įsivaizduojamas planas įsivelka į tikrovę statant namą. Visi pokyčiai, iš tikrųjų vykstantys BJA pasauliuose, vyksta tik esant Acilut pasaulio dešimties sfirų KACHAB-TUM švytėjimui. O pati Acilut pasaulio balta spalva neįsivelka į raidžių spalvas. Joje nėra nei kiekybės, nei apskritai nieko. 

9. Aukštesniosios jėgos šviesa – tai šviesa baltos spalvos viduje, kuri yra it indai. Ši šviesa taip pat pasireiškia tik atžvilgiu sielų, kurios gauna iš Acilut pasaulio, bet ne pačios Aukštesniosios jėgos esmės atžvilgiu. Kitaip tariant, kai trys BJA pasauliai pakyla į Acilut su žmonių sielomis, ten gaunama šviesa apibrėžiama kaip sielų šviesa. 

Apie visus šiuos tris komponentus kalbama tik gavėjų atžvilgiu. „Veiksmai“ reiškia mažą indų švytėjimą (sumažintą šviesą) pasaulių BJA vietoje, po Acilut pasaulio parsa, nes Acilut pasaulio šviesa niekada nenusileis žemiau Acilut pasaulio parsos. Ten prasiskverbia tik mažas indų švytėjimas.

 Aukštesniosios jėgos šviesa – tai Acilut pasaulio šviesos švytėjimas BJA pasauliams kylant į Acilutą. Aukštesnioji jėga yra visiškai nesuvokiama esmė. Visi trijų komponentų skirtumai Acilut pasaulyje yra susiję tik su gavėjais. Todėl visiškai neįmanoma suvokti Acilut pasaulio. Čia ir slypi „baltos spalvos“ sąvokos prasmė. Tai – šviesa, kuri negali būti suvokiama, nes viskas joje – absoliučiai paprasta vienybė. 

KACHAB-TUM indų padidėjimas arba sumažėjimas Acilut pasaulyje dėl žmonių veiksmų reiškia, kad pačioje Aukštesniojoje šviesoje nėra nieko kito, išskyrus jos paprastumą, nes joje jokie pokyčiai neįmanomi. Kadangi kūrimo sumanymas yra malonumo suteikimas kūriniams, taip suvokiame, kad Aukštesnioji jėga nori duoti. 

Kaip kad mūsų pasaulyje matome, kad davėjas auga, kai daugėja tų, kurie iš jo gauna, ir nori, kad daugėtų gaunančiųjų, taip ir šviesa Acilut pasaulyje auga, kai sielos gauna jo šviesą, taip jį maitindamos. Ir atvirkščiai, kai žemesnieji negauna šviesos, tokiu pat dydžiu mažėja Aukštesniosios jėgos atskleidimas, juk nėra nieko, kas iš jos gautų. Kaip žvakei nesvarbu, ar nuo jos uždegsi dešimtis tūkstančių žvakių, ar neuždegsi nė vienos. Dėl to pačioje žvakėje nerasite jokių pokyčių. Taip ir Acilut pasaulyje pokyčių nėra, nesvarbu, ar sielos iš jo gauna šviesą, ar negauna. Visas minėtas šviesos padidėjimas yra susijęs tik su sielomis. 

10. Kodėl tuomet reikia apibūdinti pokyčius, kurie tarsi vyksta pačiame Acilut pasaulyje? Ar ne geriau būtų juos paaiškinti atsižvelgiant į tuos, kurie gauna BJA pasauliuose, o ne apie Acilut pasaulį sukurti tiek daug sąvokų, kad reikėtų ieškoti pasiteisinimų? 

Bet toks aprašymas turi savo aukštą tikslą: visi vaizdai, sukuriantys įspūdį tik gavėjų sielose, parodys sieloms, kaip dalyvauja pati Aukštesnioji jėga, kad sielos daugiau suvoktų. Taip tėvas slepia nuo sūnaus sielvartą ar džiaugsmą, nepaisydamas to, kad jame nėra nė vieno iš jų. Jis tai daro tik norėdamas paskatinti mylimą sūnų išplėsti supratimą, kad pasirūpintų juo. Sūnus tik užaugęs ir tapęs išmintingesnis sužino, kad visame kame, ką jo tėvas padarė dėl jo, nebuvo nieko daugiau, ko reikia norint juo užsiimti. 

Taip yra ir su mumis, nepaisant to, kad visi vaizdai ir pokyčiai kyla iš sielų įspūdžio ir jose baigiasi, vis dėlto Aukštesniosios jėgos pasireiškimas sukuria įsivaizduojamą vaizdą, tarsi visi iškylantys paveikslai yra Aukštesniojoje jėgoje. Aukštesnioji jėga daro tai, siekdama maksimaliai išplėsti ir padidinti sielų suvokimą pagal kūrinijos sumanymo dėsnį „suteikti malonumą savo kūriniams“. 

Tas pats požiūris yra nustatytas Aukštesniosios jėgos valdymo mūsų materialiame pasaulyje dėsniuose. Kaip pavyzdį paimkime matymą. Kai prieš save regime didžiulį pasaulį ir visą jo nuostabų pripildymą, visa tai matome ne tikrovėje, o tik savo viduje. 

Mūsų smegenyse gamta sukūrė objektyvą, kuris apverčia viską, ką suvokia, kad matytume tai tarsi iš išorės, už savo smegenų ribų – tarsi būtų priešais mus. Nors tai, ką matome ne savyje, nėra realybė, bet kuriuo atveju turėtume būti dėkingi Aukštesniajam valdymui už tai, kad mumyse sukurtas toks objektyvas, leidžiantis viską matyti ir suvokti, tarsi tai būtų ne mumyse. Nes tai suteikia galimybę tyrinėti kiekvieną reiškinį ir kiekvieną objektą, gaunant žinių ir visišką aiškumą, išmatuoti kiekvieną objektą iš vidaus ir išorės. Jei ne tai, nieko negalėtume suvokti ir plėtoti savo mokslų. 

Taip yra ir santykyje su Aukštesniojo pasaulio pažinimu: nepaisant to, kad visi pokyčiai vyksta gaunančiose sielose, jos savo pojūčius sieja su davimo Aukštesniąja jėga, nes tik tokiu būdu gauna visas žinias ir visus kūrimo sumanymo malonumus. Be to, sprendžiant iš pateikto pavyzdžio, nepaisant to, kad praktiškai viską, ką matome, suvokiame kaip esančius priešais mus, bet kokiu atveju kiekvienas sveikai mąstantis žmogus tikrai žino, kad viskas, ką matome, yra tik mūsų smegenyse. Taip yra ir su sielomis: nepaisant to, kad jos visus vaizdus nukreipia į Aukštesniąją jėgą, vis dėlto jos neabejoja, kad visi pokyčiai vyksta tik jose, visai ne Aukštesniajame šaltinyje.