„MOKYMO APIE DEŠIMT SFIRŲ“ PRATARMĖ

(Adaptuotas, literatūriškai apdorotas tekstas susipažinimui)

1. Pirmiausia reikia sugriauti geležinę sieną, kuri skiria mus nuo kabalos mokslo nuo Šventyklos sugriovimo prieš 2000 metų ir toliau, iki mūsų kartos. Tai atskiria mus nuo tobulo, amžino, saugaus egzistavimo. Drauge kelia nerimą, kad žmonės visiškai neužmirštų kabalos mokslo ir taip nenugrimztų į dar didesnę tamsą, tuštumą ir neviltį.

2. Į klausimą, kam mums reikalingos kabalos žinios, pati kabala atsako taip: jei nukreipsime savo dėmesį į atsakymą tik į vieną gerai žinomą klausimą, visi klausimai ir abejonės dėl kabalos studijų poreikio išnyks. Juk kalbame apie giluminį klausimą, kuris vienaip ar kitaip kyla kiekvienam šiame pasaulyje gyvenančiam žmogui: kokia yra mūsų gyvenimo prasmė, kokia šių karčių bevertės egzistencijos metų prasmė, kuri mums taip brangiai kainavo, sukėlė daugybę kančių ir kentėjimų, kuriuos ištvėrėme tik dėl to, kad galiausiai su jais susitaikėme.

Nors žmonėms šis klausimas kildavo visais amžiais ir kyla šiandien, klausimo esmė išliko nepakitusi visa savo jėga ir kartėliu. Kartais šis klausimas mus užklumpa netikėtai, persmelkdamas mūsų protą ir sulygindamas iki dulkių, kol mums pavyksta griebtis gerai žinomos gudrybės: nemąstant stumti dienas.

Kabalos mokslas pretenduoja ne tik išsiaiškinti šį klausimą, bet ir atskleisti tiek teorinį, tiek ir praktinį atsakymą. Tai praktinė metodika, atvedanti žmogų į jo sukūrimo tikslą.

3. Į klausimą apie gyvenimo prasmę kabala atsako: kadangi visko, kas egzistuoja, šaltinis yra vienintelė Aukštesnioji valdančioji jėga – Kūrėjas, tik Jo plano ir Jo valdymo supratimas suteiks atsakymą į šį klausimą. Kabalos mokslas būtent tuo ir užsiima. Apie tai mums pasakoja kabalistai – žmonės, kurie jau yra susipažinę su Kūrėju, su Jo sumanymu, planais mūsų atžvilgiu ir tikslu, į kurį Jis nori mus atvesti. Kabalistai sako, kad šio tikslo suvokimas veda žmogų į tobulumą, pripildymą, amžinybės, gėrio ir malonumo pojūtį. Suartėjimas su Kūrėju – tai suartėjimas su mus pagimdžiusiu šaltiniu, o šio šaltinio pajutimas sukelia mumyse malonumą.

Tačiau pačiam žmogui reikia pasiekti tobulą būseną, kurią jam paruošė Kūrėjas. Tai tarsi iš anksto suplanuota puota, į kurią reikia tik nusipirkti bilietą. Arba, kaip sako kabalistai, Kūrėjas turi pilį, pilną gėrio, kurią Jis pastatė žmogui, ir žmogui reikia patekti į šią pilį. Be to, pats kelias reikalingas tam, kad žmogus sukauptų reikalavimus būtent tiems malonumams ir tokia forma, kokia jie yra šioje Kūrėjo pilyje.

Kelias į šią pilį vadinamas išsitaisymo keliu, jį turi praeiti kiekvienas žmogus, kitaip jis nepajus, neatras šios pilies. O pati pilis materializuojasi žmogui ištaisant savo savybes į tokias, kokios yra šioje pilyje. Štai kodėl sakoma: „Žiūrėk, šiandien tau siūlau gyvenimą ir gėrį, ir mirtį ir blogį.“ Kitaip tariant, dabartinė mūsų egzistencija yra vertinama kaip mirtis ir blogis, nes kančia ir kentėjimai, kuriuos patiriame norėdami išsaugoti savo gyvybę, yra daug kartų didesni nei mažas malonumas, kurį patiriame šiame gyvenime.

Tačiau atlikę ištaisymus, padedančius surasti stebuklingą Kūrėjo pilį ir joje gyventi, tikrai esame apdovanoti tikru, džiaugsmingu ir džiuginančiu gyvenimu. Todėl po žodžių „Žiūrėk, šiandien tau siūlau gyvenimą ir gėrį, ir mirtį ir blogį“ sakoma: „Pajauskite, koks nuostabus Kūrėjas.“

Toliau sakoma: „Pasirink gyvenimą.“ Bet kaip galima gyvam žmogui siūlyti gyvenimą? Turima omenyje, gyvenimą siekiant panašumo į Kūrėją, su tobulumo, amžinybės ir pilnatvės jausmu. O mirtis suprantama kaip egzistencija su priešingomis Kūrėjui savybėmis, kuri laikoma blogesne už mirtį.

4. Kūrėjas, sakydamas „Rinkis gyvenimą“, palaimina žmogų geram likimui, suteikdamas jam pasitenkinimo ir malonumų materialiame gyvenime, ir drauge sukuria jam gyvenimą, pilną nepriteklių, kančių ir neturintį jokios prasmės. Žmogus būtinai palūžta ir bėga, kad išvengtų tokio gyvenimo, kuris yra sunkesnis už mirtį. Ir nėra didesnio nurodymo žmogui iš Kūrėjo pusės.

Žmogaus pasirinkimas yra tik stiprinti save šiame kelyje. Iš jo reikalaujama daugybės pastangų apsivalyti nuo egoizmo, nuo mėgavimosi savimi, kol mintys ir veiksmai bus nukreipti tik suteikti malonumą Kūrėjui, kad jis visame kame elgtųsi altruistiškai, taip pat kaip Kūrėjas. Tik tokiu būdu žmogus gali būti apdovanotas laimingu gyvenimu. Tačiau kol žmogus taip apsivalo, jis yra pasirinkimo būsenoje: visomis priemonėmis ir gudrybėmis stiprinti save gerame kelyje ir daryti viską, kas jo jėgose ir ką leidžia gebėjimai, kol baigs apsivalyti nuo egoizmo, arba spaudžiant egoizmui suklupti kelio viduryje.

5. Remiantis tuo, kas pasakyta, aiškėja skirtumas tarp kabalos ir kitų mokslų. Pasaulio mokslai nereikalauja keisti žmogaus prigimties, norint juos suvokti, pakanka tik kruopštumo. Kabalos mokslo neužtenka tik studijuoti. Norint jį suvokti, būtina ištaisyti savo prigimtį iš egoistinės į altruistinę. Priešingu atveju viskas, ką studijuojame, liks formaliomis žiniomis, užuot tapus suvokimu, įgyjant naują gyvenimą, egzistavimą susiliejant su Kūrėju Jo amžinume ir tobulume.

Teiginio pabaiga dar labiau stebina: „Jei tai padarysi – tau bus gerai ir šiame, ir ateities pasaulyje.“ Tarkime, ateities pasaulyje man bus gerai, tačiau kaip tokį gyvenimą šiame pasaulyje galima pavadinti laimingu, jei skiriu jį savo prigimčiai ištaisyti?

6. Iš tikrųjų, egoizmo ištaisymas panašumu į Kūrėją, į davimo savybę pasiekiamas daug dirbant su savimi. Ir tik po to, kai žmogus įgyja savybę, leidžiančią jausti malonumą ne dėl savęs, o tik suteikiant jį Kūrėjui, jis pasiekia Aukštesniojo tobulo ir amžino pasaulio altruistinių malonumų pojūtį.

7. Žmogaus kelias į savo sukūrimo tikslą susideda iš dviejų dalių: · Išsitaisymo kelias, reikalaujantis didelio pasiruošimo, kai žmogus turi atsikratyti pirminės egoistinės prigimties, vis dar būdamas egoizme ir iš visų jėgų stengdamasis jo atsikratyti. Šis kelio laikotarpis sunkus ir nemalonus.

· Kai žmogus atsikrato egoizmo ir ruošiasi atlikti veiksmus dėl Kūrėjo, tada jis ateina į antrąją kelio dalį – į džiaugsmingą gyvenimą ir didžiulę ramybę. Čia ir slypi kūrimo sumanymas „atnešti gėrį kūriniams“ – tai yra atvesti žmogų į laimingiausią gyvenimą tiek šiame, tiek ateities pasaulyje.

8. Tai aiškiai rodo didelį skirtumą tarp kabalos mokslo ir kitų pasaulio mokslų. Kitų pasaulio mokslų suvokimas visiškai nepagerina gyvenimo šiame pasaulyje, pats suvokimas mokslininko neperkelia į kitokią būseną, todėl jis neprivalo savęs ištaisyti. Žmogui užtenka pasistengti mokytis, kaip ir gauti kitus šio pasaulio įgijimus, įgytus dėl įdėtų pastangų. Kabalos mokslo užduotis yra padėti žmogui, studijuojančiam kabalą, apsivalyti nuo egoizmo ir tokiu būdu tapti vertam gauti Aukščiausiąjį gėrį, esantį kūrimo sumanyme.

9. Taip pat aiškiai matyti to, kas buvo pasakyta, prasmė: būsi laimingas ir šiame pasaulyje. Turima omenyje, kad tiems, kurie išsivadavo iš egoizmo ir įvaldė altruizmo savybes, prasideda gyvenimas, kupinas prasmės, tobulumo, laimės suvokimo ir palaiminimų, kurie yra kūrimo sumanyme. Žmogus įgyja gyvenimo prasmę šiame ir juo labiau ateities pasaulyje.

10. Vienu vieninteliu kūrimo veiksmu Kūrėjas sukūrė tobulą pasaulį, visiškai pilną ir užbaigtą. Tačiau norint paruošti vietą pasirinkimo ir darbo laisvei, šis tobulas pasaulis yra paslėptas ir žmogui atsiskleidžia tik panašumo į jį mastu, kitaip tariant, ištaisymo dydžiu, kaip sakoma, ateityje. Todėl toks suvokimas vadinamas ateities pasauliu. Žmonės, kurie užsiima savo prigimties ištaisymu, tuo apdovanojami tik ateityje, tai reiškia, apsivalę nuo egoistinių norų. Tada jie tampa verti tos didžiulės šviesos ir šiame pasaulyje, juk sakoma: „Savo gyvenimą pamatysi dar šiame gyvenime.“

11. Tačiau kaip egoistinės prigimties žmogus gali pats pradėti atsikratyti savo vienintelės savybės? Kabalistai atsako: žmogus turėtų užsiimti kabalos mokslu net būdamas egoistas, net ir turėdamas egoistinių tikslų. Palaipsniui jis pasieks altruistinius tikslus dėl jam daromo Aukštesniosios šviesos poveikio, kuri, studijuojant autentiškas kabalos knygas, grąžina žmogų į Šaltinį, padaro jį panašų į Kūrėją.

Kitaip tariant, yra speciali priemonė, vadinama „Aukštesniąja šviesa“, kurioje slypi pakankama jėga, kad žmogus taptų panašus į Kūrėją, nes ši šviesa kyla iš paties Kūrėjo. Šiuo atveju turime iššaukti svytėjimą, ištaisančios Aukštesniosios šviesos nusileidimą.

12. Gyvenime galime matyti pavyzdžių, kai kabalos mokslą studijuojantys žmonės neatskleidžia Kūrėjo. Kokia šio nepatenkinamo rezultato priežastis?

Esmė ta, kad Aukštesnioji šviesa nusileidžia žmogui tik tuo atveju, jei jis teisingai studijuoja kabalos mokslą, tai yra jis yra įsitikinęs, kad už studijas gaus atlygį ar bausmę, ir užsiima kabalos mokslu, kad iššauktų Aukštesniąją jį ištaisančią šviesą. Šiuo atveju nepaisant to, kad studijuojantysis vis dar yra visiškai egoistinių norų valdžioje ir, žinoma, siekia tik egoistinių tikslų, studijų metu jam nusileidžia Aukštesnioji ištaisanti šviesa. Jeigu žmogus neketina taisyti savo prigimties, tai užuot žengęs link tikslo, jis savybių atžvilgiu dar labiau tolsta nuo Kūrėjo.

13. Iš to išplaukia, kad jei mokinys neatsikratė egoizmo ir neįgijo altruistinių savybių, tai yra teisingo ketinimo mokymosi procese stokos pasekmė. Tas, kurio mintys, norai, ketinimai yra egoistiniai, bet nori kaip nors pakeisti savo būseną, iššaukia Aukštesniąją šviesą, kuri suteikia jam davimo savybę, šios šviesos šaltinio savybę – Kūrėją.

14. Žmogaus siekis pasireiškia pačiose kabalos mokslo studijose. Jei žmogus jaučia, kad kabalos studijos – tai vaistas, leidžiantis išsigelbėti, išsiveržti iš gyvenimo, kuris yra baisesnis už mirtį, tada jis visiškai pasineria į studijas, nepraleidžia nė vienos progos, brangina kiekvieną savo laisvo laiko akimirką, skirtą kabalos mokslo studijoms.

15. Žmogus, studijuojantis kabalos mokslą, bet nesiekiantis panašumo į Kūrėją, davimo savybės, klaidingai suvokia visą mokomąją medžiagą, ir galiausiai studijos atneša jam žalą.

16. Jei žmogus praktikuojasi, kad įgytų davimo savybę, studijos veda jį į Aukščiausią tobulumą, o jei jis praktikuoja ne dėl davimo, studijos veda į dar didesnę tamsą. Jei žmogus užsiima kabala dėl išsitaisymo, jei jis tiki atlygiu ir bausme, tačiau jei jo ketinimas suteikti malonumą Kūrėjui susimaišo su asmeninės naudos troškimu, Šviesa vis tiek grąžina jį į Šaltinį. Jei žmogus užsiima kabala ne dėl išsitaisymo, nes netiki atlygiu ir bausme tiek, kad įdėtų reikiamą kiekį pastangų, o deda pastangas tik dėl savo malonumo, galiausiai jis dar labiau nutolsta nuo savo tikslo paskirties. To nepastebėdamas jis tampa dar didesniu egoistu.

17. Pradėdamas studijuoti kabalą, žmogus turėtų išsikelti tikslą atskleisti Kūrėją ir Jo valdymą atlygiu ir bausme, nes toks atskleidimas pamažu pakeis jo egoistinę prigimtį į altruistinę, su ketinimu dėl Kūrėjo visose jo mintyse ir veiksmuose.

Išsitaisyti ir tapti visiškai panašiam į Kūrėją galima tik studijuojant kabalą, su ketinimu pasiekti šį tikslą.

18. Taigi, studijuoti gali pradėti bet kuris žmogus, turintis bet kokių egoistinių savybių. Tačiau studijos suponuoja, kad žmogui kyla asmeninis gyvenimo prasmės klausimas, kitaip tariant, vidinis poreikis atskleisti Kūrėją. Tokiu atveju kabalos mokslo studijos pirmiausia priveda žmogų prie egoistinių ketinimų anuliavimo visose jo mintyse, noruose ir veiksmuose. Nėra kito būdo pasiekti panašumą į Kūrėją.

Jei žmogus studijavo kabalos mokslą, bet negalėjo ištaisyti savo egoizmo, tai reiškia, kad jis ištaisymui neskyrė pakankamai arba kokybiškai reikalingų pastangų. Kitaip tariant, studijuodamas kabalos mokslą, jis neskyrė pakankamai dėmesio, kad sužadintų Aukštesniosios ištaisančios šviesos poveikį, o siekė kitų studijų tikslų.

Galbūt jis pradėjo pamokas turėdamas teisingą tikslą, bet vėliau studijuodamas jį pamiršo.

19. Žmogus, pasiekęs egoizmo ištaisymą, įgijęs davimo ketinimą, geba visame kame įžvelgti Kūrėjo Aukštesniųjų valdančiųjų jėgų veikimą.

20. Kūrimo tikslui pasiekti nėra kitų priemonių, išskyrus kabalos mokslo studijas, todėl žmogus jokiu būdu neturėtų mesti šių studijų.

21. Norint praktikuoti kabalos mokslą, nereikia jokio išankstinio pasiruošimo. Rezultatas pasiekiamas tik žmogaus noru, siekiant teisingo tikslo – pasiekti panašumą į Kūrėją.

22. Būtent Kūrėjo veiksmų studijavimas pagal kabalos tekstus gali ištaisyti žmogų, nes kabaloje tiesiogiai tiriami Kūrėjo veiksmai. Drauge lengva prisiminti mokymosi tikslą – sugebėti atlikti tuos pačius veiksmus. Iš to visų pirma išplaukia, kad ištaisymas, kaip norimas mokymosi rezultatas, priklauso ne nuo žmogaus protinių gebėjimų, charakterio ir kitų natūralių polinkių, o tik nuo jo noro.

23. Jei žmogus per penkerius studijų metus nepasiekė egoizmo ištaisymo, to priežastis yra tik jo ketinimo trūkumas.

24. Kabalos mokslas turėtų būti studijuojamas tik iš autentiškų šaltinių.

25. Studijos turi siekti tik to tikslo, kurį nurodo Kūrėjas ir dėl kurio mums atskleidžiamos kabalos knygos, aprašančios paslėptą pasaulį, Kūrėjo veiksmus. Tikslas – prilygti aprašytiems veiksmams.

26. Po ištaisymo studijuojantysis jau gali matyti aukštesnių veiksmų aprašymą bet kuriuose kituose šaltiniuose.

27. Kabalos mokslas susideda iš dviejų dalių: 

· Slaptos – kuri gali būti atskleista tik žmogui, kuris jau suprato visus Kūrėjo veiksmus. Slaptąją kabalos mokslo dalį sudaro „Maase-Merkava“ („Kūrimo veiksmas“), „Maase-Berešit“ („Pirminis veiksmas“) ir pirmosios trys parcufo (GAR) sfiros (Keter, Chochma, Bina), arba „parcufo galva“.

· Aiškios  – kuri gali ir turi būti atskleista visiems. Aiškioji kabalos mokslo dalis vadinama „septyniomis žemesnio parcufo (ZAT) sfiromis“, arba „parcufo kūnu“.

28. Acilut pasaulio struktūra, kuri valdo pasaulėdarą, yra tokia, kad dalis Kūrėjo veiksmų – Acilut pasaulio GAR – yra paslėpta, o dalis Kūrėjo veiksmų – Acilut pasaulio ZAT – atskleidžiama. Žmogus, studijuojantis kabalą, turi daryti tą patį.

29. Žmogus, suvokiantis slaptą kabalos dalį, gauna didžiulį atlygį (judėjimą į priekį ir pripildymą) už tai, kad neatskleidžia kitiems to, ką suvokė, o žmogus, suvokiantis aiškią kabalos dalį, gauna didžiulį atlygį už jos atskleidimą kitiems. Šios dvi dalys vadinamos „paslaptimis“ ir „skoniais“.

30. Paslėptis ir atskleidimo bei perdavimo apribojimas visada priklausė slaptai Acilut pasaulio Acilut daliai – Acilut pasaulio GAR. Šią slaptą kabalos žinių dalį galima perduoti tik ypatingiems mokiniams, kurie jau yra pasiekę tokius apsivalymo ir panašumo į Kūrėją lygius, kurie atitinka Acilut pasaulio GAR. Atitinkamai, visose parašytose ir išspausdintose knygose apie kabalos mokslą nė neužsimenama apie paslėptas žinias apie Acilut pasaulio GAR, nes jas jau slepia pirmasis jo parcufas – Atik. Ir viskas, kas pasakyta kabalistiniuose šaltiniuose, – aiški kabalos mokslo dalis, kurią kiekvienas kabalistas privalo atskleisti.

Didieji visų kartų kabalistai išleido knygų apie kabalos mokslą, kurias jie sukūrė pagal savo panašumą į Kūrėją. Ir nėra didesnio atskleidimo, kaip parašyti knygą ir pateikti ją visuomenei. Iš to aišku, kad visos tikrosios kabalos knygos neabejotinai nurodo tą kabalos mokslo dalį, kuri turi būti atskleista, nes išsivadavimas iš kančios ir visos žmonijos pakėlimas Kūrėjo link priklauso nuo kabalos atskleidimo.

31. Išsigelbėjimas nuo visų kančių ir laimės, amžinybės, tobulumo pasiekimas yra įmanomas tik visai žmonijai morališkai pakilus iki Kūrėjo, ką gali atlikti tik Aukštesnioji šviesa, kuri iš pradžių sukūrė mus mūsų dabartinėje, žemiausioje egzistencijos būsenoje. Aukštesnioji šviesa, sumažindama save, sukelia mumyse kančias, kad joms akumuliuojantis suvoktume išsivadavimo iš jų poreikį, o patys, studijuodami kabalos mokslą, sukeltume jos poveikį mums. Akivaizdu, kad kabalos mokslo studijų priešininkai atideda žmonijos išlaisvinimą iš kančios.

32. Kadangi žmogus nuo pat pradžių buvo sukurtas kaip absoliutus egoistas, pirmiausia jis užsiima kabala tik tam, kad gautų atlygį. Šis preliminarus etapas yra neišvengiamas.

33. Vienintelis kabalos studijų tikslas turėtų būti ištaisyti ją studijuojančio žmogaus egoizmą. Jeigu žmogus nejaučia poreikio išsitaisyti iki Kūrėjo lygio, jam studijuojant nebus atskleistas Aukštesnysis pasaulis. Priešingai, egoizmas augs ir atitolins žmogų nuo dvasingumo.

34. Todėl mokinys pirmiausia turi įgyti davimo ir pripildymo chasadim šviesa savybę – gailestingumo šviesą, o tada jau chasadim šviesa įsivilks į chochma šviesą – išminties šviesą.

35. Jeigu žmogus, studijuojantis kabalą, stengiasi įgyti davimo savybę, jis bus apdovanotas Kūrėjo atskleidimu. Tačiau jei jis mokosi ne dėl išsitaisymo, jis dar labiau grimzta į egoizmą. Žmogus, kuris nenori studijuoti kabalos mokslo, neturi kitų būdų pasiekti išsitaisymą ir panašumą į Kūrėją.

36. Studijuodamas autentiškas kabalos knygas, žmogus iššaukia ištaisymo šviesą, kuri veikia žmogų tik tiek, kiek jis siekia įgyti davimo ir meilės Kūrėjui savybę.

37. Ankstesnių kartų kabalistų parašytas knygas pradedantiesiems studijuoti labai sunku. Todėl Baal Sulamas parašė kabalos knygas, pagal kurias kiekvienas norintysis gali pradėti savo kabalos studijas ir pasiekti savo egzistavimo tikslą.

38. Kodėl reikia studijuoti būtent kabalą?

39. Teisingos kabalos studijos veda žmogų į amžinąjį gyvenimą, o neteisingos – į dvasinę mirtį.

40. Visas atlygis už pastangas kabaloje – Kūrėjo atskleidimas.

41. Kūrėjas slepiasi tik autentiškose kabalose knygose ir atskleidžiamas tik teisingai studijuojant šias knygas. Niekur kitur, tik kabalos knygose apie Jį, Kūrėjas nėra paslėptas, Jo ten tiesiog nėra. Todėl ir Jo ieškoti reikia būtent ten, kur Jis slepiasi.

Paslėptis būtina, kad tik to norintis ir pasiruošęs, jau turintis išsivysčiusį egoizmą žmogus galėtų atskleisti Kūrėją, įdėdamas reikiamą kiekį ir reikiamos kokybės pastangų, kurios iš jo egoizmo suformavo reikalingą formą Kūrėjui atskleisti.

42. Kūrėjo paslėptis neleidžia mums įgyvendinti Jo norų, priešingai, skatina mus elgtis priešingai Jo norui. Tokiais veiksmais sukeliame sau neigiamą poveikį iš aukščiau, kurį jaučiame kaip kančią. O jei jaustume Kūrėją, norėtume elgtis kaip Jis ir visada elgtumės teisingai. Dėl to patirtume tik teigiamą Aukštesniojo valdymo poveikį.

43. Jei Kūrėjo valdymas būtų atviras, tai visi priverstinai elgtųsi teisingai, nes žmogus dėl savo prigimties negali sau pakenkti. Akivaizdžiai matydamas, kaip už nepageidaujamą poelgį iškart ateina bausmė, o už teigiamą  – atlygis, jis būtų priverstas vykdyti Kūrėjo norus, vengdamas bausmės ir siekdamas atlygio. Tada visi taptume teisuoliais.

44. Akivaizdu, kad mūsų pasaulyje mums trūksta tik Aukštesniojo valdymo atskleidimo. Nes jei būtų atskleistas Aukštesnysis valdymas, visi taptų tobulais teisuoliais ir susilietų su Kūrėju tobuloje meilėje. Tačiau, matyt, mūsų priverstinis teisingas elgesys Kūrėjui yra nepageidaujamas ir todėl Jis nuo mūsų pasislėpė.

Be to, Kūrėjas supainiojo savo valdymą taip, kad mums atrodo, jog piktadariai klesti. Nors noras atskleisti Kūrėją kyla daugeliui, kol kas tik vienetai atranda savyje jėgų pasiekti tikslą.

45. Žmogus, eidamas Kūrėjo suvokimo keliu, jaučia dvejopą Jo valdymą: · paslėptą – viengubą paslėptį ir paslėptį paslėpties viduje; · atvirą – atlygiu ir bausme, ir valdymu meile.

46. Pasakyta:  · „Užsidegs Mano rūstybė – ir paslėpsiu nuo jų Savo veidą“ – vienguba paslėptis.  · „Ir jį ištiks daug nelaimių, o Aš paslėpsiu savo veidą“  – dviguba paslėptis.

47. Kai žmogų persmelkia gėris, jis atpažįsta jame Kūrėją.

48. Kai žmogų persmelkia kančia, jis nejaučia joje Kūrėjo, abejoja Jo egzistavimu.

Kai žmogus jaučia kančią, tai reiškia, kad Kūrėjas slepia savo veidą, kuris yra jo gėrio matas. Kitaip tariant, atskleista Jo atvirkštinė pusė ir norint elgtis teisingai, būtina stiprinti tikėjimą Jo egzistavimu ir valdymu. Tai vadinama vienguba paslėptimi.

Kūrėjas iš pradžių yra paslėptas nuo egoizmo ir neatsiskleidžia žmogui per egoistinį, tiesioginį tyrinėjimą ir norą suvokti – net ir tam, kad elgtųsi teisingai. Kitaip tariant, Kūrėjui neįdomūs egoistiškai teisingi žmogaus veiksmai, kad žmogus elgtųsi teisingai ir gerai, matydamas visus tikrus pasaulėdaros dėsnius, pagal kuriuos jo geri darbai neša jam gėrį.

Dėl to Kūrėjas tiesiog nesislėptų. Priešingai, Jis atsiskleistų egoistiniam žmogaus suvokimui. Tačiau Kūrėjas trokšta būtent žmogaus prigimties pasikeitimo iš egoizmo į altruizmą, tai yra žmogaus veiksmų motyvacijos pokyčių. Todėl Jis slėpsis, kol žmogaus ketinimai iš egoistinių pasikeis į altruistinius, o tada atsiskleis tiek, kiek žmogus įgis šių motyvacijų virš savo norų.

49. Kai padaugėja kančių, tai veda prie dvigubos paslėpties, „paslėpties paslėptyje“. Tada žmogus nejaučia, kad Kūrėjas paslėptas, netiki Kūrėjo egzistavimu ir Aukštesniuoju atlygio bei bausmės valdymu, nemano, kad jo būsena yra Kūrėjo paslėpties jo atžvilgiu pasekmė. Tai vadinama tikėjimu kitomis jėgomis, stabmeldyste.

50. Jei žmogus mano, kad Kūrėjas yra paslėptas dėl jo egoistinės būsenos, dėl atlygio ir bausmės valdymo pasekmės, tai apibrėžiama kaip paprasta, vienguba Kūrėjo paslėptis.

51–52. Kūriniai skiria du paslėpto valdymo suvokimo lygius:

· Vienguba paslėptis reiškia tik gero valdymo (veido) slėpimą, o žmogui atskleidžiama atvirkštinė pusė. Tai yra jis tiki, kad tai Kūrėjas siunčia kančią kaip bausmę. Prasiskverbiant pro kančias ir bėdas (Kūrėjo atvirkštinę pusę), sunku nuolat turėti omenyje Kūrėjo egzistavimą ir Jo visišką valdymą to, kas vyksta su žmogumi ir aplink jį. Todėl žmogus tai pamiršta ir mano, kad viskas vyksta atsitiktinai ar yra sukelta kitų žmonių arba jo paties – tai vadinama nusikaltimu, stabmeldyste.

Bet ir tada jis vadinamas „nebaigtu nusidėjėliu“, o jo atsitraukimai nuo Kūrėjo visuotinumo vadinami nusikaltimais, nusižengimais. Tai tarsi klaidos, nes yra nemalonumų ir kančių raizginio rezultatas, tačiau bendrai žmogus tiki Kūrėjo visuotinumu ir Jo valdymu atlygiu ir bausme.

· Paslėptis paslėptyje reiškia, kad net atvirkštinė Kūrėjo pusė (blogas valdymas) yra paslėptas nuo žmonių, nes jie netiki atlygiu ir bausme. Tada jų nusižengimai apibrėžiami kaip pikti sumanymai. Tokie žmonės vadinami „visiškais nusidėjėliais“, nes jaučia, kad Kūrėjas nevaldo kūrinių, ir pradeda užsiimti stabmeldyste.

PIRMOJI VALDYMO SUVOKIMO PAKOPA – ATLYGIU IR BAUSME?

53. Visas žmogaus išsitaisymo darbas pasirinkimo laisvės sąlygomis vyksta dviem pirmiau aprašytomis Aukštesniojo valdymo viengubos ir dvigubos paslėpties stadijomis. Pagal kančią – ir mokestis. Juk Aukštesnysis valdymas nėra akivaizdus. Bėdos visada sukelia abejonių dėl valdymo ir žmogus visada turi pasirinkimą – išpildyti Kūrėjo norą ar ne.

54. Kai žmogus įdeda visas savo jėgas, jam atsiskleidžia Aukštesnysis valdymas (gerovės jausmas). Pasekmė – jis grįžta pas Kūrėją ir susilieja su Juo.

55. Grįžimas pas Kūrėją vyksta dviem etapais.

VALDYMO ATLYGIU IR BAUSME SUVOKIMAS

Dėl kiekvieno ištaisymo žmogus jaučia malonumą ir suvokia atlygį, kuris jam paruoštas ateities pasaulyje. 

Dėl egoistinio poelgio žmogus jaučia kančią ir mato jo laukiančią bausmę. 

Žmogus, kuris atskleidžia atlygio ir bausmės valdymą, yra tikras, kad daugiau nenusidės, kaip ir visi kiti žmonės yra įsitikinę, kad nesukels sau kančių. Be to, žmogus, atskleidžiantis atlygio ir bausmės valdymą, yra tikras, kad pirmai progai pasitaikius nedvejodamas atliks altruistinį veiksmą kaip ir bet kuris žmogus, kuris po savo poelgio patiria didelę naudą ar malonumą.

56. Tokio valdymo atskleidimas vadinamas „liudijimu“. Kūrėjas, atskleisdamas savo valdymą (savo veidą), liudija, kad žmogus daugiau nenusidės.

57. Toks ištaisymas pagrįstas baime. Būdamas tikras, kad egoistinius veiksmus lydės bausmės (kančios), žmogus jų nedarys.

58. Tuo pačiu metu žmogaus nuodėmės tampa klaidomis.

· Žmogus padaro nuodėmę būdamas viengubos valdymo paslėpties būsenoje, nes tiki atlygio ir bausmės valdymu, tačiau dėl daugelio kančių, nors ir tiki, kad kančia jam teko kaip bausmė, jis pradeda abejoti Kūrėjo valdymu, Kūrėjo egzistavimu. Šiuo atveju šie nusižengimai iš tikrųjų yra tik klaidos, nes bendrai žmogus tiki atlygio ir bausmės valdymu.

· Nuodėmes (egoistinius poelgius) dvigubos valdymo paslėpties būsenoje žmogus padaro, nes netiki atlygio ir bausmės valdymu.

59. Po išsitaisymo, grindžiamo baime, kai žmogui atskleidžiamas atlygio ir bausmės valdymas, jis mato, kad praeities kančios buvo bausmė už egoistinius veiksmus. Tada žmogus įsitikina, kad daugiau nenusidės, ir taip ištaiso dvigubą paslėptį iki klaidų. Klaidos yra tarsi pažeidimai, kuriuos žmogus darė būdamas vienguboje paslėptyje, kai netyčia suklupdavo dėl daugybės išgyventų kančių.

60. Tačiau atskleidus atlygio ir bausmės valdymą, pagrįstą baime, išsitaisymas nevyksta. Toks išsitaisymas atliekamas tik nuo veido atskleidimo akimirkos.

61. Todėl toks išsitaisymas nėra pilnas ir toks žmogus vadinamas nebaigtu teisuoliu, arba vidutinioku.

62. Žmogus vadinamas „vidutinioku“, nes, nusipelnęs sugrįžimo iš baimės ir tęsdamas išsitaisymą, jis gali pasiekti sugrįžimą, pagrįstą meile, – „baigto teisuolio“ pakopą.

63. Taigi, pirmasis Kūrėjo atskleidimas – tai valdymo atlygiu ir bausme suvokimas, kai Kūrėjas liudija (laiduoja) žmogaus veiksmų teisingumą ateityje. Tai ir yra grįžimas, pagrįstas baime. Tuo pačiu metu pikti ketinimai tampa panašūs į klaidas, o žmogus vadinamas „nebaigtu teisuoliu“, „vidutinioku“.

ANTROJI VALDYMO SUVOKIMO PAKOPA

64. Antroji valdymo suvokimo pakopa – tobulo, tikro, amžino valdymo suvokimas. Žmogus šioje pakopoje jaučia, kad Kūrėjas valdo kūrinius kaip geras visiems, blogiems ir geriems. Drauge suvokiantis žmogus vadinamas „visišku teisuoliu“, jo suvokimas vadinamas „grįžimu, pagrįstu meile“, o jo visi blogi ketinimai virsta nuopelnais.

Taigi, paaiškėjo visos keturios valdymo supratimo pakopos: pirmos trys pakopos (dviguba paslėptis, vienguba paslėptis, valdymas atlygiu ir bausme) – tai pasiruošimas ir priemonė suvokti tikrąjį amžinąjį valdymą.

65. Tačiau kodėl neužtenka pasiekti trečią pakopą (valdymo atlygiu ir bausme), juk Kūrėjas laiduoja, kad šioje pakopoje esantis žmogus bus ištaisytas? 

66. Kodėl Kūrėjas įpareigoja žmogų pasiekti meilę jam? Ir kaip galima įpareigoti mylėti? Ar, ištaisydamas save, žmogus natūraliai pradeda mylėti Kūrėją?

67. Bet kam tada įpareigoti žmogų dar kam nors, išskyrus ištaisymą mylėti?

68. Visos žmogaus savybės yra būtinos išsitaisant į panašumą į Kūrėją, ir jos yra sukurtos tik tam. Viskas aplinkui sukurta jų vystymui ir ištaisymui. Iš to išplaukia, kad tik atskleidžiant meilę galima ištaisyti prigimtines blogąsias žmogaus savybes, o bet koks spaudimas, smurtinis poveikis tik prailgina ištaisymo kelią.

KETURIOS MEILĖS PAKOPOS

69. Yra keturi meilės artimui, arba meilės Kūrėjui, lygiai.

70–71. Pirmoji pakopa – nuo gauto malonumo priklausoma meilė. 

· Skaudino vienas kitą ir todėl nekentė vienas kito, bet nenori prisiminti;

· suteikė vienas kitam naudos ir todėl liko tik geri prisiminimai.

72–73. Antroji pakopa – nuo nieko nepriklausanti meilė: žmogus sužinojo, kad Kūrėjas visada geras, ir atsakydamas jį nesavanaudiškai myli, su juo susilieja. Tačiau kitų atžvilgiu Kūrėjo meilė turi gradacijas:

· Neabsoliuti meilė – iki Kūrėjo santykio kitų atžvilgiu suvokimo. Juk jei Kūrėjas kam nors sukelia kančių, Jis atrodo netobulas, todėl meilė Jam dingsta. Nors meilė yra didelė, ji nėra absoliuti.

· Absoliuti ir amžina meilė – žmogus atskleidė Kūrėjo meilę visiems, todėl ir jame gimsta amžina ir absoliuti meilė.

74. Šie keturi meilės lygiai yra viena po kitos einančios nuoseklios pakopos artėjant prie Kūrėjo.

75. Bet kaip galima pereiti du paslėptus valdymo etapus, kai Kūrėjo gerumas yra paslėptas (47 p.) ir žmogus jaučia kančią? Kaip pajusti Kūrėjo gerumą ir pasiekti priklausomą meilę? Ir toliau, kaip pasiekti antrąjį priklausomos meilės lygį, kai žmogus žino, kad nuo gimimo iki šios dienos Kūrėjas jam siuntė tik gėrį be kruopelytės blogio? Galiausiai, kaip pasiekti trečią ar ketvirtą meilės pakopą, jei šiame pasaulyje nėra atlygio už ištaisymą? Kita vertus, ištaisymas laisvo pasirinkimo sąlygomis vyksta būtent paslėpties būsenoje.

76. Aukštesnysis valdymas sukuria mums ateities viziją dabar, o jos gavimą – ateityje.

77. Reikia suprasti, kaip žmogus matys savo būsimą pasaulį šiame gyvenime?

78. Ateities matymas dabar vadinamas aiškiaregyste, ji kiekvienam yra individuali ir apie ją žino tik tie, kurie patys atskleidė Aukštesnįjį pasaulį. Kol žmogus nėra apdovanotas aiškiaregyste, jis turi laikyti save nusidėjėliu. Nors pasaulis jį laiko teisuoliu, žmogus prieš įgydamas aiškiaregystę net negauna „netobulo teisuolio“ pakopos.

79. Tačiau jei žmogus žino, kad atliko visus ištaisymus, ir visas pasaulis su tuo sutinka, tai kodėl to nepakanka ir ar jis turėtų laikyti save nusidėjėliu? Tik todėl, kad jis nepasiekė aiškiaregystės, kad pamatytų savo būsimą pasaulį dar būdamas gyvas?

80. Keturios Kūrėjo valdymo suvokimo pakopos: 

· dvi – veido paslėptyje; 

· dvi – atskleidžiant veidą. Kūrėjo veido paslėpimas nuo kūrinių suteikia vietos pastangoms išsitaisyti laisvo pasirinkimo būdu  – būtent šios pastangos teikia Kūrėjui didžiausią malonumą.

81. Nors veido paslėpimas sukuria sąlygas laisvai pasireikšti žmogaus valiai, ši būsena laikoma ne tobula, o tarpine pereinant prie atlygio už ištaisymus paslėptoje būsenoje. Be to, atlygį už kiekvieną ištaisymą lemia pastangų ir kančių dydis – ką žmogus patyrė, kad įvykdytų Kūrėjo valią paslėptyje (pagal kančią – užmokestis).

82. Todėl būtinas pereinamasis veido paslėpimo laikotarpis, kai žmogus dar toleruoja savo pažeidimus ir negali pasiekti jaudulio (612- ojo ištaisymo) ir meilės (613-ojo ištaisymo) lygio. Baigęs paslėpties laikotarpį, žmogus nusipelno atviro valdymo (veido atskleidimo) suvokimo.

83. Pirmoji veido atskleidimo pakopa, vaizduojanti visiškai aiškų valdymo atlygiu ir bausme suvokimą, žmogui ateina iš Kūrėjo. Tačiau už kiekvieno ištaisymo dėl įdėtų pastangų, esant laisvam pasirinkimui, žmogus nusipelno to, kad ateinančiame pasaulyje mato jam skirtą atlygį arba didelę netektį dėl padaryto pažeidimo.

84. Nors žmogus atlygį mato tik ateityje, jis gali atlikti ištaisymus ir jausti malonumą jau dabartyje, numatydamas būsimą apdovanojimą.

85. Aiškaus valdymo pasireiškimas liudija, kad toliau žmogus taisysis tik visa širdimi ir siela, vengdamas pažeidimų (612-as ištaisymas, jaudulys), ir pamažu pasieks meilės – antros veido atskleidimo pakopos (613-as ištaisymas), drauge tapdamas visišku teisuoliu.

86. Taigi, išsiaiškinome, kodėl žmogus turėtų laikyti save nusidėjėliu net tada, kai yra įsitikinęs, kad yra teisuolis.

87. Juk žmogus netampa visišku teisuoliu, kai praregi ir suvokia esant valdymą atlygiu ir bausme, nes jam dar trūksta dviejų pagrindinių ištaisymų – jaudulio ir meilės.

88. Paskutinius du ištaisymus – jaudulį ir meilę – savyje jaučia tik pats žmogus. Kiti žmonės laiko jį tobulu jau po 611-ojo ištaisymo. Todėl negalima tikėti niekuo, kas laiko jį pasiekusiu jaudulį ir meilę, tai yra 612 ir 613 ištaisymus.

89. Šiame gyvenime žmogus negauna atlygio už ištaisymą, bet mato ir jaučia tai ateities pasaulyje, yra tuo įsitikinęs tiek, lyg būtų jį gavęs dabar. Tai jam sukelia priklausomą meilę ir Kūrėjo atskleidimą – įrodymą, kad ateityje jis nenusidės.

90. Toliau taisydamasis priklausomos meilės lygmenyje, kilusioje dėl apdovanojimo, kuris jo laukia būsimajame pasaulyje, pažinimo, žmogus pasiekia antrąją veido atskleidimo pakopą. Kartu jis mato, kad Kūrėjas yra geras blogiems ir geriems, kitaip tariant, pasiekia nepriklausomą meilę. Tada pikti ketinimai tampa nuopelnais, žmogus gali įvykdyti visus 613 Kūrėjo norų jaudulyje ir meilėje ir todėl yra vadinamas „visišku teisuoliu“.

91. Trečiasis valdymo etapas – valdymas atlygiu ir bausme. Šiame etape Kūrėjas liudija žmogaus teisumą, tačiau jis vis tiek yra „nebaigtas teisuolis“, nes nepasiekė meilės – 613-ojo ištaisymo.

92. Iš to, kas pasakyta, aišku, kodėl žmogus privalo pasiekti meilę Kūrėjui. Bet kaip priversti mylėti?

93. Savo pastangomis ištaisydamas save, žmogus nusipelno veido atskleidimo kaip radinio, o ne kaip atlygio už pastangas: „Dirbau ir radau.“

94. Kūrėjo atskleidimas įvyksta tik įdėjus tam tikrą kokybiškų pastangų kiekį, o jei žmogus nedirbo – tai ir neras.

95. Žmogus, kuriam atsiskleidžia Kūrėjas, jaučia Jo gėrį.

96. Žmogus, kuriam atsiskleidžia Kūrėjas, jau negali atsiriboti nuo ištaisymo dėl Kūrėjo, kaip ir neįmanoma susilaikyti nuo didelio malonumo. Jis vengia pažeidimo kaip gaisro ir jo gyvenimą užlieja gausa. 

97. Todėl sąlyga – išsitaisyti dėl Kūrėjo – privaloma, tada žmogus bus apdovanotas gyvenimu – Kūrėjo veido šviesa. Kiekvienas gali tai padaryti, jei įdės reikiamų pastangų.

98. Todėl yra nurodymas pasiekti meilę. Meilė neateina smurto ir prievartos pagalba, bet jei žmogus stengiasi išsitaisyti, jam atsiskleidžia Kūrėjo valdymas. O kai žmogus apdovanojamas atviru valdymu, meilė jam ateina natūraliai, savaime.

99. Kūrėjas slepia save šiame pasaulyje, būtent kabaloje, per kurią Jis atsiskleidžia. Neišvengiamai kyla klausimai: kokiu tikslu slepiasi Kūrėjas? Kad žmonės Jo ieškotų ir rastų? Dėl ko žmogui reikia atskleisti Kūrėją?

100. Vienguba ir dviguba paslėptis buvo sukurtos specialiai tam, kad kūriniai trokštų Kūrėjo atskleidimo ir Jį atskleistų.

101. Kūrėjas slepiasi tik kabaloje, todėl tik kabalą studijuojantis žmogus pradeda jausti Kūrėjo paslėptį. Kol žmogus neatskleidžia Aukštesniojo valdymo, augant įdedamoms pastangoms jis vis labiau jaučia paslėptį ir atotrūkį nuo Kūrėjo. Jam darosi vis sunkiau pateisinti Kūrėją. Tačiau didėjantis sunkumas – tai ženklas, kad žmogui reikia paskubėti ir įdėti reikiamų pastangų, kad pasiektų Kūrėjo atskleidimą.

102. Tas, kuris stengiasi studijuodamas kabalą dėl savęs, neišeina iš paslėpties į atskleidimą – juk ne dėl to stengėsi. Priešingai, studijos jam atneša dvigubą paslėptį ir žmogus visiškai atitrūksta nuo Kūrėjo, o tai laikoma mirtimi.

103. Kabala vadinama „slaptuoju mokslu“, nes slepia Kūrėją, ir „atviru mokslu“, nes Jį atskleidžia. Kaip nurodo kabalistai, suvokimo tvarka prasideda nuo paslapties ir baigiasi paprasta aiškia prasme.

104. Taigi išsiaiškinome, kaip pasiekti priklausomą meilę. Apdovanojimas nesusijęs su ištaisymu šiame pasaulyje, jis slypi Aukštesniojo valdymo atskleidime. Šis akivaizdus suvokimas žmogui yra tolygus atlygio gavimui, dėl kurio tarp jo ir Kūrėjo atsiskleidžia stebuklinga meilė.

105. Tačiau lieka dar kančių stadija, sąlygota paslėpties laikotarpio valdymu, kurią žmogus atsimena, pats to nenorėdamas. Šios kančios, žinoma, laikomos didžiuliu trūkumu, palyginti su tikruoju Kūrėjo valdymu, kuriančiu tik gėrį. Kaip galima pasiekti antrąją meilės pakopą, kitaip tariant, tokį suvokimą, kai žmogus jaučia ir suvokia, jog Kūrėjas jam niekada nepadarė nė menkiausio blogio?

106. Grįžus iš meilės pikti ketinimai virsta nuopelnais – Kūrėjas ne tik atleidžia žmogui piktus ketinimus, bet ir paverčia juos gerais darbais.

107. Kūrėjo šviesai ištaisius kiekvieną pažeidimą, žmogus džiaugiasi praeities kančiomis dviejose paslėpties stadijose. Bet kokia kančia žmogui virsta dideliu džiaugsmu, o bet koks blogis – nuostabiu gėriu.

108. Žmogus taip džiaugiasi praeities kančiomis, kad net apgailestauja dėl nedidelės patirtos kančios.

109. Žmogui gavus nuodėmių atleidimą, kai pikti ketinimai paverčiami nuopelnais, jis pasiekia antrąją priklausomos meilės stadiją ir įsitikina, kad Kūrėjas niekada jam nepadarė jokios žalos ir visada jį mylėjo.

110–111. Tada žmogus atskleidžia dvi nepriklausomos meilės stadijas. Kad tai padarytų, jis turi matyti save pasirinkimo smaigalyje: kiekvienas jo atliktas ištaisymas palenkia jį ir visą pasaulį išteisinimo link, kiekvienas jo padarytas pažeidimas palenkia jį ir visą pasaulį kaltinimo link. Kaip tai galima paaiškinti?

112. Sunkiausia pasiekti, kad žmogus matytų save taip, lyg būtų tik pusiau kaltas, juk keičiasi žmogaus būsena. Pavyzdžiui, kaip galite pamatyti save pusiau melagį?

113. Kalbame apie žmogų, kuris jaučiasi esąs absoliutus teisuolis, nes atskleisdamas Aukštesnįjį valdymą pasiekė pirmąją meilės pakopą ir Kūrėjas liudija, kad jis nebegrįš prie pažeidimų. Toks žmogus turėtų save laikyti „vidutiniu“: pusiau kaltas ir pusiau teisus, nes jam trūksta 613-ojo ištaisymo – meilės. Juk įrodymas, kad jis daugiau nenusidės, yra tik jo bausmės baimei. Ši būsena apibrėžiama kaip jaudulys dėl bausmės ir todėl vadinama sugrįžimu iš jaudulio.

114. Grįžęs iš jaudulio būsenos žmogus toliau atlieka savo ištaisymą, tačiau kartu jo patirtos kančios paslėptoje būsenoje lieka neištaisytos ir pažeidimai neišnyksta, tik iš piktų ketinimų virsta klaidomis.

115. Todėl be 613-ojo ištaisymo žmogus turi matyti save pusiau kaltą ir pusiau teisų: paslėpties laikotarpiu – kaltą, atskleidimo laikotarpiu – teisų.

116. Žmogus yra laimingas, jei atlieka 613-ąjį ištaisymą ir drauge pateisina save. Juk dėl grįžimo iš meilės pikti ketinimai virsta nuopelnais, kitaip tariant, praeities kančios virsta tokiais dideliais malonumais, kad jas patyręs žmogus gailisi, kad kančių buvo mažai.

117. Kol žmogus neatliko 613-ojo ištaisymo ir lieka „vidutinis“, jis vis tiek gali nusižengti, tada praras visą suvokimą ir veido atskleidimą ir grįš į paslėptį, prarasdamas visus nuopelnus. 

118–119. Ketvirtoji meilės pakopa – amžinoji meilė gimsta žmoguje, jam suvokus Kūrėjo gerumą visiems kūriniams.

120. Galima manyti, kad žmogus yra apdovanojamas visiško teisuolio pakopa, jei jis niekada nenusidėjo, o kas nusidėjo – tas jau niekam tikęs. Net visiški nusidėjėliai yra apdovanojami grįžimu iš meilės ir laikomi visiškais teisuoliais.

121. Jei grįžęs iš jaudulio žmogus atliko paskutinį ištaisymą, tai jis pateisina save ir visą pasaulį. Juk jam atsiskleidžia visų kūrinių vystymosi pabaiga, todėl ir jame pasireiškia grįžimas iš meilės, ketvirtoji meilės stadija, amžina meilė. Bet kaip žmogus nusipelno viso pasaulio pateisinimo?

122. Jei žmogus kentės kartu su visuomene, jis nusipelnys išvysti visuomenės paguodą. 

123–124. Kiekvienas žmogus praeina šias pakopas:

· nusidėjėlis – paslėpties metu;

· vidutiniokas nusipelno sugrįžimo iš jaudulio; 

· teisuolis nusipelno grįžimo iš meilės ketvirtoje stadijoje, amžinoje meilėje.

125. Neįmanoma pasiekti meilės ketvirtosios stadijos nepasiekus atskleidimo, kuris laukia viso pasaulio, kai žmogus pateisina visą pasaulį. Juk atskleidimas bet kokias paslėpties laikotarpio kančias paverčia malonumu iki tokio lygio, kad žmogus apgailestauja dėl kančios menkumo. Bet kaip jis gali žinoti, kiek kančių ištveria visi pasaulio kūriniai, kad paskui juos pateisintų, kaip tai vyksta ir su juo pačiu? Dėl to žmogus visada turi jausti visuomenės kančias, tarsi jos būtų asmeninės, – tada jis galės pateisinti visą pasaulį ir bus apdovanotas visiško teisuolio stadija.

126. Žmogui, kuris sugrįžo iš jaudulio, pikti ketinimai tampa klaidomis. Bet jei jis nepatyrė kančios kartu su visuomene, jis negalės nusipelnyti sugrįžimo iš meilės, kurioje pikti ketinimai paverčiami nuopelnais.

127. Grįždamas iš jaudulio žmogus nieko neištaiso iš paslėpties laikotarpio. Tam būtina pasiekti grįžimo iš meilės būseną.

128. Juk žmogus, kuris nepatiria kančios kartu su visuomene, nevertas matyti visuomenės paguodos, nes negali jos pateisinti ir pamatyti paguodos. Todėl jis niekada nenusipelnys teisuolio stadijos. Jis nenusipelno ir grįžti iš meilės, kuri piktus ketinimus paverčia nuopelnais, o blogį – nuostabiais malonumais. Priešingai, visos klaidos ir nelaimės, kurias žmogus patyrė, kol buvo apdovanotas grįžimu iš jaudulio, lieka galioti pagal lygį nusidėjėlių, Kūrėjo valdymą jaučiančių kaip blogą. Dėl šio jų jaučiamo blogio jis negali tapti visišku teisuoliu.

129–131. Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad kiekvienas privalo atskleisti Aukštesnįjį valdymą:

· Visiškų nusidėjėlių lygiu – iš dvigubos paslėpties, nebaigtų nusidėjėlių lygiu – iš viengubos paslėpties. Jie kaltina Kūrėjo valdymą, kaltina save ir pasaulį.

· Lygiu vidutiniokų, atskleidžiančių Aukštesnįjį valdymą, grįžtant iš jaudulio. Jie suvokė gerą valdymą, tai yra patvirtino jį ateičiai. Bet veido paslėpties laikotarpio kančios išlieka ir yra tarp kaltės ir pateisinimo, todėl tokia būsena vadinama „vidurine“.

· Lygiu teisuolių, atskleidžiančių antrąją pakopą grįžimu iš meilės, kai pikti ketinimai jiems tampa nuopelnais. Jie kaltinimą pakeičia pateisinimu, tai yra kančios, patitos paslėpties laikotarpiu, jiems virsta malonumais. Tokie žmonės vadinami „teisuoliais“, nes jie pateisina Aukštesnįjį valdymą.

132. Pasitaiko, kad ir paslėptyje dėl didelių pastangų Aukštesnysis valdymas žmogui laikinai atsiskleidžia vidutiniu dydžiu. Trūkumas tas, kad žmogus negali išlaikyti savo savybių, kad toks išliktų visą laiką. Tai įmanoma tik grįžus iš jaudulio.

133. Žmogus turi pasirinkimo laisvę tik paslėpties metu, tačiau pagrindinis jo išsitaisymas prasideda jam nusipelnius grįžti iš meilės.

134. Aukštesnysis dėsnis skelbia: atskleidimas įmanomas tik paslėpties vietoje.

135. Visi žodžiai kabaloje – Kūrėjo veiksmai ir vardai, nors kartais jie suvokiami kaip šiurkštūs ir nepadorūs.

136. Žmogus atskleidžia tikrovę nuo jos netobulo lygio iki tobulo. O Kūrėjo kelias atskleidžiamas iš tobulumo į netobulumą: pradžioje sukurtas tobulumas, atliekant apribojimą po apribojimo, nusileidžia į mūsų materialųjį pasaulį ir čia mums atsiskleidžia kaip netobulas.

137. Kabala (Tora) ir Kūrėjas yra viena. Tora buvo sukurta absoliučiame tobulume kaip Acilut pasaulio Tora, joje Kūrėjas, šviesa ir Jo veiksmai yra vieningi. Paskui Tora palaipsniui apsiribojo, nusileido į mūsų pasaulį, jame buvo duota žmonėms ant Sinajaus kalno rašytine forma, įvilkta į grubius materialiojo pasaulio dangalus.

138. Nors skirtumas tarp Toros apvalkalų šiame pasaulyje ir apvalkalų Acilut pasaulyje yra neišmatuojamas, pati Tora, kitaip tariant, šviesa bet kokio apvalkalo viduje, išlieka nepakitusi. Be to, grubūs Asija pasaulio Toros apvalkalai savo paslėptimi padidina Toros šviesą ir yra ne mažiau vertingi nei į juos įsivilkusi šviesa.

139. Iš didesnės paslėpties atsiskleidžia didesnė šviesa. Todėl šio pasaulio apvalkaluose galima atskleisti maksimalią šviesą.

140. Nėra skirtumo Toroje, šviesoje, o visi skirtumai yra tik apvalkaluose, kurie slepia Kūrėją. Net dviguboje paslėptyje Kūrėjas yra Toroje ir yra į ją įsivilkęs, o grubūs Toros apvalkalai slepia Jį nuo mūsų.

141. Kūrėjo atskleidimas gali būti tik ten, kur yra Jo paslėptis, kitaip tariant, Toroje. Ieškokite Kūrėjo Toroje, ir joje esanti šviesa grąžins jus pas Jį.

142. Tora padalyta į keturias dalis, apimančias visą tikrovę: 

· „Pasaulis“, „metai“, „siela“ – trys Toros stadijos, kurios skiriasi šio pasaulio tikrovėje.

· Tikrovės egzistavimo būdai – jos maitinimas, valdymas, būsenos – ketvirtoji Toros stadija.

143. „Pasaulis“ yra išorinė tikrovės dalis: dangus, žemė, jūra ir pan., kas paminėta Toroje.

„Siela“ yra vidinė tikrovės dalis: žmogus, gyvūnai, minimi Toroje.

„Metai“ yra tikrovės priežasties ir pasekmės vystymasis, pavyzdžiui, Toroje aprašyta kartų raida nuo Adomo ir toliau, ten tėvas yra priežastis, o sūnus – pasekmė.

„Tikrovės egzistavimas“ apima visus Toroje pateiktus išorinės ir vidinės tikrovės egzistavimo kelius.

144. Keturi pasauliai – Acilut, Brija, Jecira ir Asija – išplito ir išėjo vienas iš kito kaip antspaudas ir spaudas. Kitaip tariant, visos Aukštesniojo detalės atsiskleidžia žemesniajame (kūrinyje) ir visos keturios Acilut pasaulio dalys – pasaulis, metai, siela ir jų egzistavimas – buvo viena po kitos įspaustos ir atskleistos Brija, Jecira, Asija pasauliuose ir mūsų pasaulyje. Taigi visko, kas egzistuoja mūsų pasaulyje, šaltinis yra Acilut pasaulyje ir per BJA pasaulius nusileidžia į mūsų pasaulį. Mumyse nėra nieko, kas nebūtų nusileidę iš Acilut pasaulio.

145. Atvira Tora yra Toros apvalkalas didelėje paslėptyje iš keturių dalių (pasaulis, metai, siela, jų egzistavimo forma) šiame pasaulyje. Kabalos mokslas yra Toros apvalkalas iš keturių dalių („pasaulis“, „metai“, „siela“ ir jų egzistavimo būdai) Acilut, Brija ir Jecira pasauliuose.

146. Išeina, kad kabalos mokslas ir atvira Tora iš esmės yra vienas ir tas pats. Jei žmogus įgyja valdymą veido paslėptimi ir Kūrėjas slepiasi Toroje, tai reiškia, kad žmogus užsiima atvira Tora. Kitaip tariant, jis dar nepasiruošęs priimti Toros šviesos iš Jecira ir aukštesnio pasaulio. Kai žmogus nusipelno atskleidimo, jis pradeda studijuoti kabalos mokslą, nes atviros Toros apvalkalai tapo jam plonesni ir jo Tora tapo Jecira pasaulio Tora, vadinama „kabalos mokslu“. Toros raidės išlieka tos pačios, keičiasi tik jos apvalkalai.

147. Paslėpties būsenoje Toros raidės ir apvalkalai slepia Kūrėją nuo žmogaus dėl jo piktų ketinimų ir klaidų. Žmogui gresia bausmė, kitaip tariant, grubus Toros apvalkalų poveikis.

Kai žmogus nusipelno atviro valdymo ir grįžimo iš meilės, pikti ketinimai jam tampa nuopelnais. Grubūs apvalkalai virsta nuopelnais ir tampa Acilut, Brija ir Jecira pasaulių apvalkalais. Nėra skirtumo tarp Acilut pasaulio Toros ir mūsų pasaulio Toros, kitaip tariant, tarp kabalos mokslo ir atviros Toros, visas skirtumas yra tik žmoguje, kuris studijuoja Torą. Du žmonės gali studijuoti Torą kartu, vienam tai bus kabalos mokslo studijos, Acilut pasaulio Tora, o kitam – atvira Asijos pasaulio Tora.

148. Kabalistai nurodo Toros studijas pradėti nuo paslapties, tai yra nuo atviros Asija pasaulio Toros, kurioje Kūrėjas yra visiškai paslėptas, o vėliau studijuoti Jecira pasaulio Torą (užuominą), Brija pasaulio Torą (išaiškinimą), Acilut pasaulio Torą (paprastą prasmę). Taigi visi apvalkalai, slepiantys Kūrėją, palaipsniui nuimami nuo Toros.

149. Kabala aprašo keturis tyrus davimo pasaulius – Acilut, Brija, Jecira, Asija ir keturis nešvarius gavimo pasaulius tais pačiais pavadinimais, išsidėsčiusius lygiagrečiai priešais juos esantiems tyriems pasauliams.

150. Pirmosios dvi paslėpto valdymo stadijos priskiriamos Asija pasauliui, dėl to Asija pasaulis didžiąja dalimi yra blogis, o nedidelė dalis gėrio jame taip pat neatpažįstamai yra sumaišyta su blogiu.

 · Vienguboje paslėptyje didžioji dalis – blogis, tai yra kančios.

 · Dviguboje paslėptyje gėris susimaišo su blogiu ir yra visiškai neatpažįstamas. 

· Atskleidimas prasideda Jecira pasaulyje, kuris yra pusiau gėris ir pusiau blogis: 

· Pirmoji atskleidimo stadija vyksta Jecira pasaulyje. Priklausoma meilė pirmoje stadijoje vadinama „grįžimu iš jaudulio“. Žmogus, kuris tai suvokia, vadinamas „vidutinioku“, nes yra pusiau kaltas ir pusiau teisus.

· Antroje atskleidimo stadijoje  – Brija pasaulyje meilė taip pat yra priklausoma, tačiau tarp žmogaus ir Kūrėjo nėra jokio pakenkimo ar kokio nors blogio prisiminimo.

· Trečioje atskleidimo stadijoje – taip pat ir Brija pasaulyje – meilė pirmą kartą gali būti laikoma nepriklausoma (pirmoji nepriklausomos meilės stadija), čia gėrio daugiau nei blogio ir blogis yra neįžvelgiamas. Vidutiniokas, kuris apdovanojamas paskutiniu priesaku, linksta į pateisinimo pusę, o šiek tiek blogio lieka, nes jis dar nepalenkė viso pasaulio išteisinimo pusėn. Meilė dar nėra amžina, bet blogis yra nepastebimas, nes žmogus dar nepajuto jokio blogio ir žalos net ir kitų atžvilgiu.

· Ketvirtoji atsiskleidimo stadija – nepriklausoma ir amžina meilė – priklauso Acilut pasaulio kategorijai, čia nėra nė menkiausio blogio. Žmogui pateisinus ir visą pasaulį, meilė tampa amžina ir absoliuti, ir niekada nebus jokios minties apie jokią paslėptį. Šioje stadijoje žmogus jau visus Kūrėjo darbus su visais kūriniais vertina pagal tikrojo valdymo kategoriją, o patį Kūrėją laiko išskirtinai Geru ir Kuriančiu gėrį blogiems ir geriems.

151. Keturi nešvarūs ABJA pasauliai yra lygiagretūs keturiems švariems ABJA pasauliams.  

Nešvarus Asija pasaulis verčia žmogų viską kaltinti. Nešvarus Jecira pasaulis laiko kaltės taurę, kuri buvo neištaisyta tyrame Jecira pasaulyje, ir taip valdo vidutiniokus, kurie gauna iš priešingo Jecira pasaulio.

Nešvarus Brija pasaulis turi pakankamai jėgos panaikinti priklausomą meilę. Čia slypi meilės netobulumas antroje atskleidimo stadijoje.

Nešvarus Acilut pasaulis turi mažą dalelę blogio, kuris neįžvelgiamas Brija pasaulyje. Nors čia veikia tikrosios meilės jėga, kuri priklauso švariam Acilut pasauliui, kadangi žmogus dar negali pateisinti viso pasaulio, maža dalelė nešvarumo vis tiek pajėgia nuvainikuoti šią meilę.

152. Nešvarus Acilut pasaulis stovi priešais Brija pasaulį, o ne priešais Acilut pasaulį. Švariame Acilut pasaulyje, iš kurio kyla ketvirtoji meilės stadija, nėra jokios nešvaros, nes žmogus jau visą pasaulį palenkė į išteisinimo pusę. Tačiau Brijos pasaulyje, iš kurio kyla trečioji meilės stadija, nešvarumas apibrėžiamas kaip nešvarus Acilut pasaulis, nes jis yra priešais nepriklausomos meilės lygį, kuris priklauso Acilut pasaulio kategorijai.

153–154. Kabalistai savo knygas skyrė tiems, kurie jau yra atskleidimo būsenoje, kad jie geriau ir visapusiškiau pažintų pasaulį, kuriame egzistuoja, kaip ir mokslininkai rašo mokslines knygas žmonėms, tyrinėjantiems šį pasaulį.

155. Kabalistai įpareigojo visus studijuoti kabalos mokslą, nes praktikuojantieji šį mokslą, nors ir nesupranta, ką mokosi, dėl didelio noro ir siekio suprasti mokomąją medžiagą sužadina Aukštesniosios šviesos poveikį.

Kiekvienas žmogus turi pasiekti malonumą, kurį jam parengė Kūrėjas kūrimo plane. Jei žmogus nenusipelnė kūrimo sumanymo atskleidimo šiame gyvenime, jis tai pasieks kitame gyvenime. Jis vis atgims šiame pasaulyje, kol pats išpildys Kūrėjo sumanymą. Visą laiką, kai jis stengiasi, nors dar negali pasiekti tobulą būseną, Aukštesnioji šviesa šviečia jam iš tolo ir padeda išsitaisyti, kad galėtų užpildyti jo ištaisytus norus.

Todėl kai žmogus studijuoja kabalos mokslą ir mini jo sielą sudarančių šviesų ir indų pavadinimus, Aukštesnioji šviesa šviečia jam iš tolo ir palaipsniui taiso jo sielos indus, priartindama jį prie tobulumo.

156. Kabaloje galioja griežta taisyklė nematerializuoti sąvokų ir neįsivaizduoti įsivaizduojamų objektų. Juk dvasingumas – tai jėgos, kurios nėra įsivilkusios į ką nors materialaus.