Knygos „Zohar“ pratarmė

(Adaptuotas, literatūriškai apdorotas tekstas susipažinimui)

1. Šiame straipsnyje pabandykime išsiaiškinti keletą iš pažiūros paprastų tiesų, kurias daugelis bandė paaiškinti, o joms išaiškinti buvo išlieta daug rašalo.

· Kokia mūsų esmė?

 · Koks mūsų vaidmuo ilgoje tikrovės grandinėje, kurioje mes – tik mažos grandys?

 · Pagal savybes esame labiausiai sugadinti iš kūrinių. Bet jei mūsų Kūrėjas yra tobulas, turėtume tapti visos kūrinijos viršūne?

· Jei Kūrėjas yra absoliučiai geras ir kuria tik gėrį, kaip jis galėjo sukurti kūrinius, kurių visas gyvenimas prabėga kančiose?

 · Kaip iš amžinojo Kūrėjo kilo mirtingi kūriniai?

2–3. Šiuos klausimus papildysime tyrimais šiomis temomis.

· Ar gali kūrinys būti nauja tikrove, kurios anksčiau nebuvo Kūrėjuje, jei viskas yra Kūrėjuje? Jei kūrinys – kažkas naujo, ko nėra Kūrėjuje, ką gi jis sukūrė iš nieko?

 · Kūrėjas yra visagalis ir, žinoma, gali sukurti ką nors iš nieko, tai yra tai, ko Jame nėra. Bet kokia tai tikrovė, kurios visiškai nėra Kūrėjuje ir tai yra kažkas nauja?

 · Žmogaus siela – Kūrėjo dalis, bet kaip galima atskirti dalį nuo Kūrėjo?

· Jei egoizmas yra priešingas ir nekenčiamas Kūrėjo, kodėl Jis pagimdė jį ir maitina?

  · Jei egoistiniai norai („kūnas“) yra tokie žemi, kad kol jie neišnyksta, altruistiniai norai („siela“) negali pasiekti Kūrėjo, tai kodėl egoizmas („kūnas“) turi būti prikeltas, o paskui ištaisytas?

  · Žmogus – kūrinijos centras ir visa kūrinija buvo sukurta jam. Bet kam paprastam mažam žmogui viso to reikia?

4. Į šiuos klausimus galime atsakyti tik supratę veiksmo pabaigą, tai yra kūrimo tikslą. Juk visas procesas vyksta tik dėl tikslo pasiekimo. Jeigu tvirtiname, kad Kūrėjas sukūrė kūrinius ir dėl jų menkavertiškumo paliko juos be Savo valdymo, tai parodo paties Kūrėjo netobulumą.

5. Kadangi mus sukūręs Kūrėjas yra tobulas, tokie tobuli turime būti ir mes, nes bet koks mūsų trūkumas rodo Jo trūkumą.

6. Pasaulio sukūrimo idėja  – malonumo suteikimas kūriniams. Yra žinoma, kad kuo didesnis noras mėgautis (kabaloje „noras gauti“), tuo didesnis gaunamas malonumas. Tokiu būdu, kūrimo tikslas įpareigoja sielose sukurti Kūrėjo paruoštą didelį norą gauti malonumą.

7. Tyrimo Nr. 2 atsakymas.

  Jei kūrinys – kažkokia nauja tikrovė, kurios nėra Kūrėjuje, ką gi jis sukūrė iš nieko? 

Kūrimo sumanymas, tai yra malonumo kūriniams suteikimas, įpareigoja sukurti juose norą mėgautis būtent tuo, kuo Kūrėjas sumanė juos užpildyti. Šio noro mėgautis nebuvo Kūrėjuje, kol jis nebuvo sukurtas sielose, jis sukūrė jį iš nieko. Be šio noro, Kūrėjui nereikėjo nieko daugiau kurti, nes norint įgyvendinti kūrimo sumanymą – suteikti malonumą, reikia tik noro mėgautis. Juk visas malonumas, kuriuo jis sumanė mus užpildyti, nėra sukurtas, o kyla tiesiai iš jo. Taigi visa kūrimo medžiaga – noras mėgautis (noras gauti).

8. Tyrimo Nr. 3 atsakymas. Kaip gali nuo Kūrėjo atsiskirti dalis? Kokiomis priemonėmis ši dalis atskiriama? Kodėl Kūrėjo dalis – kūrinio siela? 

Kaip materialiajame pasaulyje kirvis padalija visumą į dalis, taip ir dvasiniame pasaulyje atsirandantis savybių skirtumas padalija visumą į dalis.

Pavyzdžiui, jei žmonės myli vienas kitą, sakoma, kad jie yra artimi. Jei jie nekenčia vienas kito, sakoma, kad jie yra poliškai nutolę vienas nuo kito. Kalbame ne apie erdvinį artumą ar atokumą, o apie savybių panašumo matą:

· kai savybės nesiskiria, žmonės myli tą patį ir to paties nemyli – todėl yra laikomi artimais ir mylinčiais vienas kitą;

· jei yra koks nors savybių skirtumas – vienas žmogus myli ką nors, ko nemyli kitas, – tiek žmonės tolsta ir vienas kito nemyli;

· jei žmonių savybės priešingos – visko, ką vienas myli, kitas nekenčia, – jie yra priešingi ir nekenčia vienas kito.

9. Taigi dvasingume savybių skirtumas veikia taip pat, kaip mūsų pasaulyje kirvis materialųjį kūną dalija į dalis. Nuotolio matas nustatomas pagal savybių skirtumo matą. Ir būtent egoistinio noro gauti malonumą buvimas sielose atskiria jas nuo Kūrėjo, nes Kūrėjas apskritai neturi egoistinio noro.

Iš Kūrėjo ateina sielos pripildymas šviesa, kuri savybėmis nesiskiria nuo Kūrėjo. Kadangi šviesa įsivelka į kitokią, priešingą Kūrėjui, savybę, pripildymo šviesos matas jau skiriasi ir todėl ji yra atskirta nuo Kūrėjo.

10. Tyrimo Nr. 4 atsakymas. Jei egoizmas yra priešingas ir nekenčiamas Kūrėjo, kodėl Jis jį pagimdė ir maitina? 

Kūrinių esmė – noras mėgautis, todėl jie yra pasiruošę priimti visą pripildymą Kūrėjo sumanytame kūrimo plane. Iš pradžių šis noras sielose sukuriamas kaip egoistinis. Siekdamas sielų panašumo savo atžvilgiu, Kūrėjas sukūrė dvi lygiagrečias pasaulių sistemas: keturis ABJA altruistinės sistemos pasaulius prieš keturis ABJA egoistinės sistemos pasaulius.

„Egoistiniai norai“, kaip ir kūriniai, reprezentuojantys šiuos norus, kabaloje vadinami „mirusiais“. Egoistinis noras gauti yra priešingas davimui, būdingam Kūrėjui, ir atskiria sielas nuo gyvybės šaltinio.

11. Pasauliai palaipsniui iš Begalybės pasaulio nusileidžia iki mūsų pasaulio, kuriame kūrinys yra padalytas į kūną ir sielą.

Kūnas. Noras mėgautis iš savo šaknies kūrimo sumanyme nusileidžia per egoistinius ABJA pasaulius ir yra jų valdžioje tam tikrą laiką – „Neišsitaisymo laikotarpį“.

Siela. Paskui, studijuodamas kabalą, žmogus norą gauti pradeda taisyti į norą duoti. Tokia apimtimi siela nusileidžia į kūną (šviesa iš savo šaknies kūrimo sumanyme per altruistinius ABJA pasaulius nusileidžia į norą duoti) ir šis laikas vadinamas „Išsitaisymo laikotarpiu“.

Kai siela patenka į kūną (šviesa į norą duoti), žmogus dvasiškai kyla, kol pasiekia savo šaknį kūrimo sumanyme. Šis procesas susideda iš kelių etapų:

· malonumo gavimas dėl savęs (gavimas dėl gavimo) – egoistinis gavimas;

  · davimas dėl savęs (davimas dėl gavimo) – egoistinis davimas;

  · davimas dėl Kūrėjo (davimas dėl davimo) – altruistinis davimas;

  · gavimas dėl Kūrėjo (lygiavertis davimui, gavimui dėl davimo) – altruistinis gavimas. 

Taip žmogus savo savybėmis pasiekia susiliejimą su Kūrėju ir tampa vertas gauti visą Kūrėjo gėrį, paruoštą Kūrėjo kūrimo sumanyme.

12. Dėl pirminio egoistinio noro ištaisymo studijuojant kabalos mokslą ir naudojant kabalistinį ištaisymo metodą, savybė gauti virsta davimo savybe. Žmogus gauna visą gėrį, esantį kūrimo sumanyme, ir pasiekia susiliejimą su Kūrėju. Ši būsena apibrėžiama kaip „Galutinis išsitaisymas“.

Tada išnyksta egoistinių jėgų sistema, nes jos nebereikia. Taip pat baigiasi išsitaisymui skirtas darbas, kiekvienam duotas jo gyvenimų ciklų grandinėje per 6000 metų, kad būtų pasiektas visiškas išsitaisymas. Pasirodo, egoistinių jėgų sistema atsirado iš altruistinių Kūrėjo jėgų ir egzistuoja jų sąskaita. Egoistinių jėgų sistema kuriami kūnai – norai mėgautis, kurie vėliau turi būti ištaisyti ir gauti atlygį.

13. Tačiau kaip apskritai kūrimo sumanyme, Kūrėjo tobulybėje galėjo gimti menkavertis noras? 

Kūrėjui nereikia jokių veiksmų sumanymui įgyvendinti. Jo mintimi visa tikrovė kuriama vienu metu. Todėl kūrinio sukūrimas buvo baigtas kartu su jo sumanymo atsiradimu, ir sielos ir pasauliai iš karto pasirodė galutinai tobuli, pripildyti visų Kūrėjo sumanytų malonumų. Tačiau ši tobula būsena egzistuoja tik Kūrėjo atžvilgiu, o sielos ją pajus tik išsitaisiusios, kai taps panašios į Kūrėją.

14. Taigi sielos pereina tris būsenas.

 · Begalybės pasaulyje, kūrimo sumanyme, sielos jau turi būsimą Galutinio išsitaisymo formą.

· Dviem lygiagrečiomis ABJA sistemomis kūnas (noras gauti) ir siela (noras duoti) yra atskiriami, atliekamas išsitaisymas ir noro gauti transformacija į norą duoti per 6000 metų. Šiuo laikotarpiu ištaisomos sielos (įgyjamas noras duoti), bet ne kūnai. Tai yra noras gauti nenaudojamas.

· Po sielų ištaisymo vyksta „mirusiųjų prisikėlimas“ – norų gauti atgimimas, jų ištaisymas dėl davimo.  

Taigi pirminis noras mėgautis įgyja davimo formą ir tampa vertas gauti visą gėrį, esantį kūrimo sumanyme. Tada jis apdovanojamas visiško susiliejimo su Kūrėju savybėmis.

15. Trys būsenos, kurias sielos praeina vystymosi etape, yra taip tarpusavyje susijusios, kad jei vienos iš jų nebūtų, likusios taip pat išnyktų.

· Jei 1 (pirma) būsena neegzistuotų visu 3 (trečios) būsenos tobulumu, neatsirastų 2 (antra) būsena. Todėl 1 (pirma) būsena sąlygoja priešingų sistemų atsiradimą 2 (antroje) būsenoje, kur nešvarių pasaulių sistema ABJA pagimdė norą gauti, kad būtų galima jį ištaisyti ir pasiekti 3 (trečią) būseną. Todėl 1 (pirma) būsena sąlygoja 2 (antrą) būseną.

· Jei 2 (antroje) būsenoje nebūtų atliktas ištaisymas, vedantis į 3 (trečią) būseną, tai nebūtų 3 (trečios) būsenos. Todėl 2 (antra) būsena sąlygoja 3 (trečią) būseną. 

· Jeigu nebūtų atsiradusi 3 (trečia) būsena, kurioje gavimo savybė virto davimo savybe, tai 1 (pirmos) būsenos nebūtų, juk ji – kopija būsimos 3 (trečios) būsenos. Todėl 3 (trečia) būsena sąlygoja 1 (pirmą) būseną.

16. Kyla klausimas: jeigu sielos per savo raidą neišvengiamai pasiekia 3 (trečią) būseną, nes ji jau yra 1 (pirmoje) būsenoje, tai kokia yra žmogaus pasirinkimo laisvė? 

Esmė ta, kad Kūrėjas paruošė du būdus mums pereiti iš 2 (antros) būsenos į 3 (trečią) būseną:

· kabalos kelias – norimas ir greitas išsitaisymas Aukštesniąja šviesa;

· kančios kelias – priverstinis ir lėtas išsitaisymas kančiomis. 

Vienaip ar kitaip, 3 (trečia) būsena (Galutinis išsitaisymas) – privaloma ir iš anksto nulemta 1 (pirmos) būsenos. Visa žmogaus pasirinkimo laisvė – tik pasirinkime tarp kančios ir kabalos kelio.

17. Atsakymas į 3 klausimą. Kaip tobulas Kūrėjas galėjo sukurti tokius netobulus kūrinius? 

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad mūsų dabartinis kūnas, tai yra mūsų menkaverčiai norai, visai nėra tikrasis mūsų kūnas. Juk mūsų tikrasis kūno noras, amžinas ir tobulas, jau egzistuoja Begalybės pasaulyje 1 (pirmoje) būsenoje, davimo forma, būdinga būsimai 3 (trečiai) būsenai savybių panašumu į Begalybės pasaulį.

Tokiu būdu iš 1 (pirmos) būsenos išplaukia, kad 2 (antroje) būsenoje turime turėti egoistinį, sugadintą norą gauti dėl savęs, skiriantį mus nuo Kūrėjo. Jį ištaisę įgysime amžiną kūną 3 (trečioje) būsenoje. Ir nėra ko piktintis sugadintais norais, juk, norėdami išsitaisyti, turime pakilti virš savo sugedusio egoistinio kūno.

Tiesą sakant, net ir būdami 2 (antroje) būsenoje esame tobuli, atitinkantys tobulą Kūrėją, kuris mus sukūrė. Dabartinis sugedęs kūnas mums nekenkia, juk turi mirti ir išnykti, yra mums duotas tik trumpam, kad, pakilę virš jo, rastume savo amžinąją formą.

18. Atsakymas į 5 klausimą. Ar gali būti, kad laikini veiksmai kyla iš amžinojo Kūrėjo? 

Iš to, kas pasakyta pirmiau, aišku, kad iš tikrųjų esame amžinoje ir tobuloje būsenoje kaip amžini ir tobuli kūriniai. Ši būsena reikalauja, kad kūno egoizmas, duotas mums tik ištaisymui, būtų sunaikintas.

Kaip teigiama 13 pastraipoje, noras gauti dėl savęs, kaip sugadinta mūsų kūno forma, neegzistuoja amžiname kūrimo sumanyme. Juk kūrimo sumanyme esame tobuloje 3 (trečioje) būsenoje, o noras gauti pasireiškia tik 2 (antroje) būsenoje, kad galėtume jį ištaisyti. 

Kiti kūriniai, išskyrus žmogų, neturi valios laisvės. Jų būsenas žmogus apibrėžia kaip kūrimo centrą ir jos kyla ir krinta kartu su žmogaus kilimu ir kritimu.

19. Atsakymas į 4 klausimą. Kodėl gerasis Kūrėjas sąmoningai sukūrė kūrinius, kurie turi kentėti ir kankintis visą savo gyvenimą? 

Visas kančias sąlygoja 1 (pirma) būsena, kurioje tobulą žmogaus būseną lemia 3 (trečia) būsena, iki kurios žmogus turi eiti kabalos arba kančios keliu. Kančia jaučiama tik sugadintame kūne (egoistiniuose noruose), kuris buvo sukurtas, kad būtų ištaisytas (sunaikinti ir pašalinti iš pasaulio), paverčiant noru duoti. Kančios, kurias patiriame, duotos tik tam, kad galėtume atrasti egoistinio noro menkavertiškumą ir žalą.

Kai visi žmonės sutiks sunaikinti savyje egoistinį norą (norą gauti dėl savęs) ir įgis altruistinį norą (norą duoti kitiems, norą gauti dėl Kūrėjo), jie taip pašalins visus neramumus ir visą blogį pasaulyje. Tada kiekvienas bus tikras dėl sveiko ir visaverčio gyvenimo, nes juo ir jo poreikiais pasirūpins visas pasaulis.

Tačiau kol žmogus turi tik egoistinį norą gauti dėl savęs, jis ir toliau yra nerimo, kančios, ligų, žudynių ir karo, neapykantos kitiems šaltinis. Išsigelbėjimas – tik mūsų noro ištaisymas. Visos kančios pasaulyje duodamos tik tam, kad atvertų mums akis, pastūmėtų atsikratyti kūno egoizmo ir išvystyti norą duoti. Žinokite, kad draugų santykiai yra svarbesni už santykį su Kūrėju, nes davimas draugams veda į davimą Kūrėjui.

20. Atsakymas į 1 klausimą. Kokia mūsų esmė? 

Mūsų esmė – noras gauti, bet ne noro gauti dėl savęs forma, kurio valdžioje esame 2 (antroje) būsenoje, o noro suteikti Kūrėjui malonumą forma (1 (pirma) būsena). 

Iš tikrųjų, dar nepasiekėme 3 (trečios) būsenos. Kadangi tai garantuoja 1 (pirma) būsena, tarsi jau esame joje. Mūsų neištaisytus norus (mirtingą kūną), duotus mums dabartyje, galime laikyti neegzistuojančiais, nes jie turi išnykti. O sielos esmė, įsivilkusi į kūną, tai yra noras duoti, kilęs iš švariųjų pasaulių sistemos ABJA, egzistuoja amžinai, nes yra identiškas Kūrėjui.

21. Kūriniai skiriasi tik norais, kurių patenkinimo poreikis reikalauja lavinti protą. Kiek skiriasi norai, tiek skiriasi ir mintys bei žinios. 

Taigi, jei norą riboja tik gyvūniniai poreikiai, tai mintys nukreiptos tik į šio noro užpildymą. Nors žmogus naudojasi protu, jo protas panašus į gyvūno protą, nes tarnauja gyvūniniam norui. Jei noras reikalauja žmogiškų malonumų (garbės, valdžios), mintys nukreiptos į šio noro užpildymą. O jei noras reikalauja žinių, mintys nukreiptos į prisipildymą žiniomis.

22. Egzistuoja trijų rūšių norai: 

· Maistas, seksas, namai, šeima – kūniški ar gyvūniniai norai. Šie norai egzistuoja ir gyvūnuose.

· Garbė, šlovė, valdžia – visuomeniniai norai. Šiuos norus generuoja supanti visuomenė.

 · Žinios – žmogaus norai. 

Bet kuriame žmoguje visų rūšių norai dera individualiomis proporcijomis. Būtent šis unikalus kiekvieno žmogaus norų junginys lemia žmonių skirtumus.

23. Taigi, sielos – norai gauti, įsivilkę į atspindėtą šviesą, gautą iš švarios sistemos ABJA pasaulių, įgyja ketinimą dėl Kūrėjo – norą duoti. Įsivilkdama į žmogaus kūną, siela, atsižvelgiant į jos noro dydį, sukelia jame davimo poreikį, kuris skatina galvoti, kaip suteikti malonumą Kūrėjui.

24. Kadangi kūnas  – noras gauti dėl savęs visomis jo apraiškomis, jam iš anksto nulemta būti sunaikintam. Todėl pats kūnas yra mirtingas ir po egzistencijos pabaigos nieko nepalieka, taip pat praranda visus savo įgijimus. Sielos esmė – noras duoti, o visi jo pasireiškimai ir įgijimai pripildyti šio noro, kuris egzistuoja tiek amžinoje 1 (pirmoje) būsenoje, tiek ir būsimoje 3 (trečioje) būsenoje. Todėl siela, kartu su jos apraiškomis, yra nemirtinga ir neišnyksta kūnui mirus. Priešingai, išsivadavimas iš neištaisyto kūno ją taip sustiprina, kad ji gali pasiekti tobulą 3(trečią) būseną Galutiniame ištaisyme.

Taigi, sielos nemirtingumas priklauso ne nuo įgytų žinių, o slypi jos esmėje, nore duoti. Įgytos žinios nėra susijusios su sielos esme ir yra jos atlygis.

25. Tyrimo Nr. 5 atsakymas. Jei noras taip sugadintas, kad kol jis nesunyks, siela negali į jį patekti, kam reikia prikelti mirusiuosius su visais jų trūkumais? 

Kūrimo sumanymas yra kūrinių mėgavimasis. Jis nulemia, kad sielose atsiras didžiulis noras gauti šį malonumą. Šis didelis noras yra vienintelis naujas kūrinys, nes pats malonumas kyla iš Kūrėjo. Didelis noras gauti malonumą auginamas šiame pasaulyje, veikiamas nešvarių pasaulių sistemos. Studijuodamas kabalą, taisydamas save žmogus ją ištaiso ir pereina prie gavimo iš grynųjų pasaulių sistemos.

Per 6000 metų ištaisomas ne kūnas (noras gauti), o tik siela. Siela, kildama dvasinėmis pakopomis, didina savo norą duoti. 

Todėl kūno paskirtis – mirti, būti palaidotam, supūti. Jei šis didelis noras gauti išnyks, tai kūrimo sumanymas liks neįvykdytas, tai yra nebus gauti visi Kūrėjo paruošti dideli malonumai?

26. 1 (pirma) būsena nulemia 3 (trečią) būseną, todėl saisto ir mirusiųjų kūnų – didelio noro gauti – prisikėlimą. Kūnas miršta ir, suiręs 2 (antroje) būsenoje, yra įpareigotas iš naujo prisikelti visu noro gauti dydžiu su visais jame buvusiais trūkumais. Tada prasideda jo ištaisymas ir transformavimas į norą duoti dėl Kūrėjo. 

 Mums tai dviguba nauda:

· Atsiranda noras, galintis gauti visą gėrį, esantį kūrimo sumanyme.

· Gavimas dėl davimo ekvivalentiškas davimui, jis veda į panašumą su Kūrėju ir susiliejimą su Juo 3 (trečioje) būsenoje.

27. Mirusiųjų prikėlimas turi įvykti prieš Galutinį ištaisymą, galutinėje 2 (antroje) būsenoje. Neutralizavę norą gauti, įgyjame norą duoti. Kartu pakylame į Nefeš, Ruach, Nešama, Chaja, Jechida, užpildytus Šviesa, lygius ir pasiekiame tobulumą. Dabar galime atgaivinti didžiulį norą gauti ir jį ištaisyti, tai yra suteikti jam davimo formą. Tai yra bet kokios blogos savybės, kurios norime atsikratyti, ištaisymo būdas. Pirmiausia jos reikia visiškai atsisakyti, kad iš jos nieko neliktų, o tada grįžti prie tinkamo naudojimo vidurinėje linijoje. Tačiau kol jos visiškai neatsisakysime, ja naudotis negalėsime.

28. Pirma prisikelia gyvenimui tas pats kūnas – didelis noras gauti, išaugintas nešvarių pasaulių sistemos su visais jo trūkumais. Tada pradedamas darbas suteikiant šiam didžiuliam norui gauti davimo formas. Tada jis prikeliamas gyvenimui, nes pasiekia panašumą į Kūrėją. 

Taigi, Kūrėjo sukurtas didžiulis noras gauti laikinai perduodamas egoistinių norų valdžiai (nešvariems pasauliams ABJA, klipot). Tada jis ištaisomas 2 (antroje) būsenoje (švariuose ABJA pasauliuose) iki ištaisytos 3 (trečios) būsenos, kurioje gauna visą kūrimo sumanymo gėrį.

29. Atsakymas į 2 klausimą. Koks mūsų vaidmuo ilgoje tikrovės grandinėje, kurioje esame mažos grandys?

Mūsų darbas suskirstytas į keturis laikotarpius. 

Pirmas laikotarpis. Būdamas nešvarių pasaulių sistemos ABJA valdžioje, žmogus įgyja didelį norą gauti. Jeigu jis pakankamai neišvystys neištaisyto noro gauti, negalės jo ištaisyti ir gauti kūrimo sumanymo teikiamo gėrio. Jis turi būti padidintas veikiant nešvarių jėgų sistemai ABJA. Nešvarios jėgos turi valdyti žmogų ir jį užpildyti, taip didindamos jo norą gauti. Gimdamas žmogus gavo tam tikrą noro dalį, bet nešvarioms jėgoms užpildžius šį norą, jis iškart padvigubėja.

Kai nešvarios jėgos vėl duoda tai, ko norima, noras tuoj pat padidėja keturis kartus. Ir jei žmogus, studijuodamas kabalą, noro gauti nepaverčia davimo savybe, jis miršta, taip ir nepasiekęs to, ko norėjo. Taigi klipot ir nešvarių jėgų užduotis yra padaryti norą neribotą, kad, jį ištaisius, žmogus gautų visą Kūrėjo šviesą.

30. Antras laikotarpis  – išvysčius norą gauti iki reikiamo dydžio, jame pabunda naujas noras, vadinamas „tašku širdyje“, – atvirkštinė sielos pusė, nuo pat pradžių įsivilkusi į šį norą. Šis naujas noras pasireiškia tik pakankamai išvysčius norą gauti. Studijuodamas kabalą žmogus patenka į tyrų pasaulių ABJA sistemos valdžią. Šiuo laikotarpiu žmogus vysto dvasinį norą. Juk nuo pat žmogaus gimimo jo norai yra nukreipti tik į materialumą. Nors jis pasiekė didelį norą gauti, jo augimas dar nėra baigtas. Gavimo noro augimo pabaiga yra dvasinis siekis. Anksčiau žmogus troško materialiojo pasaulio turtų ir garbės, o dabar įgyja didelį dvasinį norą – jis nori apimti visą Aukštesniojo amžinojo pasaulio gėrį.

31. Antras laikotarpis yra svarbesnis už pirmą, nes šiuo metu žmogus visu mastu suvokia tikrąjį norą gauti. Nors jo noras vis dar išlieka egoistinis, jis veda žmogų į ketinimą „dėl Kūrėjo“. Tačiau norint pasiekti ketinimą „dėl Kūrėjo“, iš žmogaus reikalaujama maksimalių pastangų, kitaip jis ilgam nukris į nešvarius norus. Šis laikotarpis baigiasi pakopa – trokšti mėgautis Kūrėju kaip mylimajam, apimtam aistringo noro.

32. Trečias laikotarpis. Šiuo laikotarpiu noras gauti įgyja ketinimą „dėl davimo“, kuris tokiu būdu tampa ekvivalentiškas norui duoti. Tiek, kiek noro ir šviesos savybės yra ištaisytos ir supanėšėja, į penkias ištaisyto noro dalis (5 sielos dalis) patenka visa NARANCHAI šviesa. 

Ketvirtas laikotarpis. Šiuo laikotarpiu atliekamas mirusių norų prikėlimo darbas. Norui gauti išnykus (mirus ir esant palaidotam), jis vėl prikeliamas visa apimtimi ir blogiausia forma ir ištaisomas į „gavimą dėl davimo“. Kai kurie kabalistai apdovanojami šiuo darbu dar gyvendami mūsų pasaulyje.

33. Dabar galime suformuluoti 6 tyrimo atsakymą: kodėl mažam žmogui Kūrėjas sukūrė visus Aukštesniuosius ir žemesniuosius pasaulius?  Visas Kūrėjo džiaugsmas mėgautis kūriniais slypi tame, kad kūriniai pajustų Jį kaip Duodantįjį. Taip tėtis džiaugiasi žaisdamas su vaiku. Būtent dėl šių malonumų ir pasilinksminimų su ištaisytais ir tobulais kūriniais Jis sukūrė visą pasaulėdarą, kurią dar turime atskleisti.

34. Kūrinių vystymasis tikslo kryptimi vyksta iš eilės praeinant keturias pakopas:

· negyvąją; 

· augalinę;

· gyvūninę;

· žmogaus.

Šios pakopos atspindi keturis kiekvieno Aukštesniojo ABJA pasaulio norų lygius. Nors ketvirtasis noro gauti lygis yra pagrindinis, jį pasiekti galima tik laipsniškai vystantis trijuose ankstesniuose lygiuose.

35. Negyvasis lygmuo  – pirmoji noro gauti pakopa, noro gauti atskleidimo mūsų materialiame pasaulyje pradžia. Jame yra tik bendra visų negyvojo lygmens rūšių judėjimo jėga, o konkretus jos dalių judėjimas yra nepastebimas. Juk noras gauti sukuria poreikius, o poreikiai – judėjimą, kurio pakanka pasiekti tai, kas reikalinga. Kadangi noras gauti yra be galo mažas, jo valdžia pasireiškia tik bendrai ir nepastebima detalėse.

36. Augalinis lygmuo. Noras gauti antroje pakopoje yra didesnis nei pirmoje, dominuoja kiekvienoje jos detalėje. Todėl kiekviena dalis turi savo judėjimą, tačiau nėra pasirinkimo laisvės jausmo.

37. Gyvūninis lygmuo. Noras gauti trečioje stadijoje yra toks didelis, kad kiekvienoje savo dalyje sukelia pasirinkimo laisvės pojūtį, o tai sudaro ypatingą kiekvienos dalies gyvenimą, skirtingą nuo į jį panašių. Tačiau gyvūniniame lygmenyje vis dar nėra artimo jausmo, kitaip tariant, nėra pagrindo užuojautai ar džiaugsmui kito sėkme.

38. Žmogus – ketvirtoji noro gauti pakopa. Noras šioje stadijoje visiškai susiformuoja, nes jame veikia artimo pojūtis. Skirtumas tarp ketvirtosios ir trečiosios pakopos norų yra toks pat, kaip tarp visos pasaulėdaros ir pavienio kūrinio. 

Gyvūninio lygmens noruose nėra sau panašių pajutimo, todėl jis nesugeba generuoti didesnių norų ir poreikių nei duotieji nuo gimimo. O į save panašių pajutimas žmoguje sukelia poreikį viskam, ką turi kitas. Jis visada nori dvigubai daugiau nei turi, kol jo noras apima visą pasaulį.

39. Kūrėjo tikslas – suteikti kūriniams malonumą, kad jie atskleistų Jo didybę ir tiesą bei gautų iš Jo visą jiems paruoštą gėrį ir malonumus. Šis tikslas netaikomas:

· negyviems kūnams, tokiems kaip Saulė, Mėnulis, Žemė, nepaisant jų dydžio ir reikšmės;

· augaliniam ar gyvūniniam lygmeniui, nes jie nejaučia kitų subjektų, net panašių į savo rūšį, norų, o juo labiau negali jausti Kūrėjo ir jo gėrio. 

Tik žmogiškajam lygmeniui būdingas į save panašių pajutimas. Tai leidžia norą gauti paversti noru duoti studijuojant kabalą, gauti visas Aukštesniųjų pasaulių NARANCHAI pakopas ir pasiekti kūrimo tikslą.

40. Tokios nuomonės nepripažįsta kai kurie mokslininkai, kurie negali sutikti, kad žmogus, jų akimis toks menkavertis, yra visos didžios kūrinijos centras. Bet jie yra kaip kirminas, gimęs ropėje ir manantis, kad visas Kūrėjo pasaulis yra toks pat kartus, be šviesos ir mažas, kaip ta ropė, kurioje jis tūno.

Taip mano ir tie, kurie yra kiaute – kietajame noro gauti kiaute. Jie nesistengia jo pramušti studijuodami kabalą ir norą gauti paversti noru duoti Kūrėjui. Nenoromis jie prieina prie išvados, kad yra niekingi ir tušti, kokie iš tikrųjų ir yra, nė neįsivaizduoja, kad visa didžiulė kūrinija sukurta tik žmogui.

Jeigu jie pasitelktų kabalą, tai pramuštų noro gauti apvalkalą tarsi kirminas, kuris pragriaužia žievelę, išlenda iš ropės, stebisi ir sušunka: „Aš maniau, kad visas pasaulis yra tarsi ropė, kurioje gimiau, bet dabar matau prieš save didžiulį, švytintį, nuostabų pasaulį!“

41. Visgi kam žmogui reikalingi visi Aukštesnieji pasauliai, kuriuos jam sukūrė Kūrėjas? Visa tikrovė, visa pasaulėdara yra padalyta į penkis pasaulius:

· Adam Kadmon,

· Acilut,

· Brija, 

· Jecira, 

· Asija.

Kiekviename iš pasaulių  – begalinis skaičius detalių, kurias sudaro

penkios sfiros: 

· Keter;

· Chochma; 

· Bina; 

· Tiferet; 

· Malchut.

Be to, kiekvienas pasaulis atitinka vieną iš pagrindinių penkių pasaulėdaros sfirų: 

· Adam Kadmon pasaulis – Keter; 

· Acilut pasaulis – Chochmą; 

· Brija pasaulis – Biną;

· Jecira pasaulis – Tiferet; 

· Asijos pasaulis – Malchut.

Šviesos, įsivilkusios į šiuos penkis pasaulius, vadinamos NARANCHAI: 

· Jechida šviesa šviečia Adam Kadmon pasaulyje; 

· Chaja šviesa – Acilut pasaulyje; 

· Nešama šviesa – Brija pasaulyje; 

· Ruach šviesa – Jecira pasaulyje; 

· Nefeš šviesa – Asijos pasaulyje.

Visi pasauliai ir viskas, kas juose yra, įtraukta į Kūrėjo AVAJA vardą: 

· Adam Kadmon pasaulis žymimas raidės Jud pradžios tašku, nes jis

nesuvokiamas; 

· Acilut pasaulis žymimas Jud raide; 

· Brija pasaulis žymimas raide Chei; 

· Jecira pasaulis žymimas raide Vav; 

· Asijos pasaulis žymimas raide Chei.

42. Visos dvasinės kūrinio dalys, nuo Begalybės pasaulio iki mūsų pasaulio, taip pat abipusiškai įsijungia viena į kitą ir todėl kiekvienas iš penkių pasaulių sudarytas iš penkių sfirų, kuriose yra penkios šviesos NARANCHAI, atitinkančios penkis pasaulius: 

Keter – Jechida šviesa; 

· Chochma – Chaja šviesa; 

· Bina – Nešama šviesa; 

· Tiferet – Ruach šviesa; 

· Malchut yra Nefeš šviesa.

Neskaitant penkių kiekvieno pasaulio sfirų, yra ir keturi dvasiniai lygiai: 

· žmogaus lygmuo – žmogaus siela;

· gyvūninis lygmuo – šio lygmens angelai;

· augalinis lygmuo – apvalkalai (drabužiai); 

· negyvasis lygmuo – menės.

Šie lygiai įsivelka vienas į kitą: 

· žmogaus lygmuo – žmonių sielos – įsivelka į 5 sfiras – Kūrėjo dalis

šiame pasaulyje;

· gyvūninis lygmuo – angelai – įsivelka į sielas;

· augalinis lygmuo – drabužiai – įsivelka į angelus; 

· negyvasis lygmuo – menės – įsivelka į visus ankstesnius.

Įsivilkimas reiškia abipusę tarnystę vienas kitam ir tobulėjimą. Negyvasis, augalinis, gyvūninis lygmenys sukurti ne sau, o tik padėti žmogaus lygmeniui – žmonių sieloms. Todėl manoma, kad visi jie įsivelka į žmogaus sielą, tai yra jai padeda.

43. Nuo gimimo žmogus gauna „tyrą sielą“ atvirkštinės paskutinės dalies forma, dėl jos nereikšmingumo vadinamą tašku. Ji patalpinama į norą gauti, kuris vadinamas žmogaus širdimi. Pagal bendrą ir dalinį vienybės dėsnį, viskas, kas veikia visoje visatoje, taip pat veikia ir kiekvienoje jos dalyje. Penkios sfiros Keter, Chochma, Bina, Tiferet ir Malchut yra kiekvienoje mažiausioje bet kurio pasaulio dalyje. Mūsų pasaulis taip pat yra padalytas į lygius, atitinkančius sfiras:

· Keter – visa ko šaknis;

 · Chochma – žmogaus lygmuo;

 · Bina – gyvūninis lygmuo;

 · Tiferet – augalinis lygmuo;

 · Malchut – negyvasis lygmuo. 

Kiekviename žmoguje yra tie patys lygmenys – negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus, keturios jo noro gauti dalys, kuriose patalpintas „tyros sielos“ taškas.

44. Norui vystantis per daugelį gyvenimų, žmogus instinktyviai randa vietą studijuoti kabalos mokslą. Studijuojant kabalą auga jo taškas širdyje ir daro žmogui vis didesnę įtaką.

Mokymasis pagal tikrus kabalistinius šaltinius žmonių grupėje, siekiančioje tikslo, net ir be teisingo altruistinio ketinimo ištaiso negyvojo lygmens norą ir suformuoja 613 taško širdyje norų atitinkamai pagal negyvojo lygmens tyrumo sielą (tyrą Nefeš). Žmogus, atlikdamas visus 613 ištaisymų, drauge sukuria 613 taško širdyje dalių – negyvojo lygmens tyrą sielą:

· 248 dvasiniai organai formuojami ištaisant 248 vykdomuosius norus;

· 365 dvasiniai organai formuojami ištaisant 365 draudžiamuosius norus.

Drauge formuojasi pilnas tyros sielos parcufas, kuris pakyla ir įvelka Asijos dvasinio pasaulio Malchut sfirą. 

Visos šio pasaulio dvasinių lygių dalys (negyvasis, augalinis, gyvūninis), atitinkančios Asijos pasaulio Malchut sfirą, tarnauja į ją pakilusiam žmogaus Nefeš parcufui. Žmogus jais naudojasi ir gauna iš jų dvasinio maisto, jėgos, kad augtų ir didėtų, kol galės pritraukti Asijos pasaulio Malchut sfiros šviesą visa apimtimi ir spindėti ja žmogaus noruose (kūne). Ši pilna Šviesa padeda žmogui sustiprinti pastangas taisytis ir gauti likusias pakopas.

Gimus žmogaus kūnui, jame gimsta šviesos Nefeš taškas, taip pat gimus parcufui „tyra Nefeš“, kartu su juo gimsta ir aukštesnės pakopos taškas – paskutinis Asijos pasaulio Ruach šviesos lygmuo, esantis vidinėje parcufo Nefeš dalyje. Pagal tokį patį principą kiekvienoje naujoje pakopoje iškart atsiranda paskutinis aukštesnės pakopos lygmuo. Tai yra ryšys tarp Aukštesniojo ir žemesniojo. Aukštesniojo taško buvimas žemesniajame leidžia pastarajam pakilti į aukštesnę pakopą.

45. Nefeš šviesa vadinama negyvojo Asijos pasaulio lygmens šviesa ir, atitinkamai, yra skirta negyvajam žmogaus noro lygmeniui išgryninti (ištaisyti). Jo veikimas dvasiniame pasaulyje yra panašus į negyvąjį lygmenį materialiajame pasaulyje, kuriame nėra individualaus dalių judėjimo, tik bendras judėjimas, vienodai apimantis visas dalis. Taip ir Asijos pasaulio Nefeš šviesos parcufas, nepaisant to, kad jame yra 613 šviesų, šviečia kaip bendra šviesa ir vienodai veikia viską kaip visumą, neišskiriant detalių.

46. Sfiros susideda iš šviesos ir kelim. Sfiros šviesa išeina iš paties Kūrėjo.

Kelim (Keter, Chochma, Bina, Tiferet ir Malchut) BJA pasauliuose yra nutolę nuo Kūrėjo. Jie (indai) atspindi Begalybės šviesą ir praleidžia ją tik tiek, kiek ištaisomi gaunantieji indai: 

Begalybės šviesa – pasaulių BJA kelim – sielos, gaunančios Begalybės šviesą per pasaulių kelim. Nors pati šviesa yra viena, ji padalyta į NARANCHAI pagal kelim savybes:

  · Malchut – tankiausias ekranas, jis labiausiai slepia Begalybės šviesą, kurią jis perduoda iš Kūrėjo gaunantiesiems. Šios šviesos pakanka tik negyvajam noro lygmeniui išgryninti ir ji vadinama Nefeš šviesa

. · Tiferet – mažiau tankus ekranas, palyginti su Malchut, iš Begalybės praleidžia šviesą gaunantiesiems; leidžia išgryninti augalinio lygmens žmogaus norus, – Ruach šviesa. 

· Bina – ekranas dar plonesnis, iš Begalybės praleidžia šviesą, skirtą gyvūninio lygmens norams išgryninti, – Nešama šviesa.

· Chochma – ploniausia iš visų. Šviesa, kurią ji praleidžia iš Begalybės, skirta „žmogaus“ lygmens norams išgryninti, – Chaja šviesa.

47. Parcufas Nefeš. Praktikuodamas kabalą net be jokio ketinimo, žmogus ištaiso negyvąjį norų lygmenį ir formuoja parcufą Nefeš, kuriame yra taškas iš Ruach šviesos.

Parcufas Ruach. Užsiimdamas kabala, atlikdamas 248 vykdomuosius ir 365 draudžiamuosius veiksmus su ketinimu duoti, žmogus ištaiso augalinę norų dalį ir suformuoja 613 parcufo Ruach dvasinių organų. Tada jis įsivelka į Asija pasaulio Tiferet sfirą, kuri praleidžia Ruach šviesą iš Begalybės pasaulio, skirtą augaliniams žmogaus norams ištaisyti.

Asijos pasaulio negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys, priklausantys sfiros Tiferet lygiui, padeda žmogaus parcufui Ruach priimti visą šviesą iš sfiros Tiferet. Pavadinimas – „dvasinis augalinis“ kilęs iš to, kad šios šviesos prigimtis panaši į materialiojo pasaulio augalinį lygmenį, kuriame jau pastebimas kiekvienos jo dalies judėjimas. Augalinio lygmens dvasinė šviesa turi didesnę jėgą ypatingais būdais šviesti kiekvienam parcufo Ruach 613 organų, kiekvienas išreiškia jam būdingą jėgą. O pasirodžius parcufui Ruach, jo viduje atsiranda aukštesnio lygio taškas – Nešama šviesos taškas.

48. Parcufas Nešama. Studijuodamas kabalą „sodot ir taamim“ lygmenyje, žmogus ištaiso gyvūninį savo noro lygį ir tokiu mastu padidina bei kuria Nešama tašką, kuris įsivelka į 248 ir 365 dvasinio „kūno“ organus. Baigus statyti parcufą, jis pakyla ir apvelka tyro Asijos pasaulio Binos sfirą. Šis kli yra daug ryškesnis nei ankstesnieji Tiferet ir Malchut kelim, todėl iš Begalybės jis praleidžia žmogui didelę šviesą, kuri vadinama Nešama šviesa.

Visi Asijos pasaulio lygiai, susiję su Binos pakopa – negyvuoju, augaliniu, gyvūniniu, – padeda žmogaus Nešama parcufui gauti visą šviesą iš Bina sfiros. Ši būsena dar vadinama „tyru gyvūnu“, nes yra skirta gyvūniniam žmogaus lygiui žmogaus kūne ištaisyti.

Jo švytėjimo prigimtis yra analogiška gyvūniniam materialiojo pasaulio lygmeniui, suteikia kiekvienam iš 613 parcufo organų individualų gyvybės pojūtį. Jie gali patirti pojūčius be jokios priklausomybės nuo viso parcufo tiek, kad 613 organų tampa 613 parcufų, kurių kiekvienas yra unikalus ir skiriasi jame esančia šviesa.

Nešama šviesos pranašumas prieš Ruach šviesą dvasiniame lygmenyje atitinka tai, kaip materialiame pasaulyje gyvūninis lygmuo skiriasi nuo augalinio ir negyvojo. Atsiradus parcufui Nešama, jame patalpinamas šviesos Chaja taškas, priklausantis sfirai Chochma.

49. Parcufas Chaja. Kai žmogus apdovanojamas tokia didele šviesa, vadinama Nešama, ir 613 šio parcufo organų jau šviečia kiekvienam jam skirta visa šviesa, kiekvienas – kaip atskiras parcufas, tada jam atsiskleidžia galimybė atlikti kiekvieną veiksmą su ketinimu duoti. 

Kiekvienam Nešama parcufo organui šviečia šviesa, priklausanti tam organui. Didelė šių šviesų jėga ištaiso „žmogaus“ lygmenį jo nore gauti ir paverčia jį noru duoti. Pagal tai formuojamas šviesos or chaja šviesos taškas, esantis kiekviename iš 613 jo dvasinių organų.

Susiformavus parcufui jis pakyla ir apvelka Asijos pasaulio Chochma sfirą. Šis kli yra nepaprastai „skaidrus“ ir todėl praleidžia žmogui iš Begalybės didžiulę šviesą, vadinamą Chaja šviesa. O Asijos pasaulio negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys, priskiriami Chochma sfirai, padeda žmogui visiškai priimti šios sfiros šviesą.

Šis Parcufas vadinamas „dvasiniu žmogumi“ ir siekia ištaisyti žmogaus lygmens norus. Chaja šviesos vaidmuo atitinka žmogaus lygmens vaidmenį santykyje su negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu materialiame pasaulyje. Skirtingai nuo jų, žmogaus lygmeniui būdingas artimo pojūtis. Ši šviesa viršija negyvojo, augalinio ir gyvūninio dvasinio lygmens šviesą pagal analogiją su atitinkamais materialaus pasaulio lygiais. Begalybės šviesa, įsivilkusi į šį parcufą, vadinama Jechida šviesa.

50. Penkios NARANCHAI šviesos, gaunamos iš Asijos pasaulio, yra tik NARANCHAI Nefeš šviesa, nes:

· Nefeš šviesa yra tik Asijos pasaulyje; 

· Ruach šviesa yra tik Jecira pasaulyje;

· Nešama šviesa yra tik Brija pasaulyje;

· Chaja šviesa yra tik Acilut pasaulyje; 

· Jechida šviesa yra tik Adam Kadmon pasaulyje. Tačiau viskas, kas yra bendroje kūrinijoje, atsiskleidžia ir bet kurioje jos dalyje. Todėl:

· penkios NARANCHAI šviesos Asijos pasaulyje – tai penkios Nefeš šviesos dalys;

· penkios NARANCHAI šviesos Jecira pasaulyje – tai penkios Ruach šviesos dalys;

· penkios NARANCHAI šviesos Brija pasaulyje – tai penkios Nešama šviesos dalys; 

· penkios NARANCHAI šviesos Acilut pasaulyje – tai penkios Chaja šviesos dalys;

· penkios NARANCHAI šviesos Adam Kadmon pasaulyje – tai penkios Jechida šviesos dalys. Skirtumas tarp jų yra toks pat, kaip ir skirtumas tarp NARANCHAI šviesos Asijos pasaulyje.

51. Norą išsitaisyti Kūrėjas priima, jei pats Kūrėjas paliudija, kad šis noras yra galutinis. Jei žmogus ištaisė negyvąjį noro lygmenį ir suformavo parcufą Nefeš, tada jis galutinai apvelka Asijos pasaulio Malchut. Tačiau augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmens norų ištaisymas gali būti negalutinis. Kadangi visos penkios Asija pasaulio sfiros priklauso Malchut pakopai, taip žmogus įgyja panašumą į Asijos pasaulį kaip visumą. 

Kiekviena Asijos pasaulio sfira gauna šviesą iš atitinkamo Aukštesniųjų pasaulių lygmens.

· Asijos pasaulio sfira Tiferet gauna iš Jecira pasaulio, kuris atitinka Tiferet pakopą ir ruach šviesą.

  · Asijos pasaulio sfira Bina gauna iš Brijos pasaulio, kuri atitinka Bina pakopą ir nešama šviesą.

  · Asijos pasaulio sfira Chochma gauna iš Acilut pasaulio, kuris atitinka Chochmos pakopą ir haja šviesą. 

Žmogus galutinai ištaisė tik negyvąjį lygmenį, o likusias tris noro dalis ištaisė ne visiškai. Jis gali gauti iš Asijos pasaulio ruach, nešama, jechida šviesas iš Tiferet, Binos ir Chochma netolygiai, tačiau jei pabunda viena iš trijų noro gauti dalių, jis iš karto praranda šias šviesas.

52. Visiškai ištaisydamas augalinę noro dalį ir pakilęs į Jecira pasaulį, žmogus galutinai pasiekia ruach pakopą ir negalutinai – šviesas nešama ir chaja iš Bina ir Chochma sfirų.

53. Galutinai ištaisęs gyvūninę noro gauti dalį ir jį nukreipęs į norą duoti, žmogus pasiekia Brijos pasaulio panašumą ir nuolat gauna šviesą nešama.

54. „Žmogaus“ lygmenyje galutinai ištaisęs savo norą, žmogus pasiekia panašumą į Acilut pasaulį, pakyla į jį ir nuolat gauna šviesą chaja. Tada žmogus suvokia Begalybės šviesą ir šviesa jechida įsivelka į šviesą chaja.

55. Iš to išplaukia 6 tyrimo atsakymas: kam žmogui reikalingi visi šie Kūrėjo jam sukurti Aukštesnieji pasauliai? 

Pasiekti Kūrėjo davimo savybę galima tik pasitelkus visus pasaulius, nes ištaisant norą suvokiamos šviesos ir sielos pakopos – NARANCHAI, kurios padeda žmogui išsitaisyti. Taip jis kyla pakopomis, kol pasiekia viską, kas jam yra paruošta kūrimo sumanyme.

56. Visi kūriniai sudaryti iš šių penkių NARANCHAI pakopų. Viskas, kas būdinga kūriniui kaip visumai, būdinga ir kiekvienai, net mažiausiai jos daliai. Pavyzdžiui, net „negyvojoje“ Asijos dvasinio pasaulio dalyje galima suvokti penkias NARANCHAI dalis, kurios atitinka penkias visos kūrinijos NARANCHAI dalis. Todėl neįmanoma suvokti net negyvojo Asijos pasaulio lygmens šviesos, neįtraukus į ištaisymą keturių dvasinio darbo dalių:

· net ir be ketinimo duoti – nefeš pakopai; 

· su ketinimu duoti – ruach pakopai;

· studijuoti skonio paslaptis – nešama pakopai; 

· su pilnu ketinimu duoti – chaja pakopai.

57. Iš to, kas pasakyta, aišku, kad žmonijos dvasinės tamsos priežastis yra ta, kad žmonės nestudijuoja kabalos mokslo.

58. Viena iš nusišalinimo nuo kabalos mokslo studijų priežasčių ta, kad kabalistų knygos parašytos mūsų kartai nepriimtinu ir nesuprantamu stiliumi. Kabalos knygose aprašomos dvasinės, veikiančios jėgos paveikslėliais materializuotų vaizdų pavidalu. Todėl kabalistinius pirminius šaltinius reikia perrašyti moderniu akademiniu stiliumi.

59. Kabalos mokslo pagrindas – „Zohar“ knyga. Jos vidinį turinį suvokiantys kabalistai mano, kad ją parašė rabi Šimonas bar Jochajus (II a.), o mokslininkai, esantys toli nuo kabalos, jos autorystę priskiria Mozei de Lionui (XI a.).

60. Pagal šios knygos išminties gilumą jos autorius gali būti žmogus, kuris suvokimu nenusileidžia rabi Šimonui bar Jochajui.

61. „Zohar“ knyga, kaip ir visas kabalos mokslas, buvo paslėpta nuo žmonijos iki pat mūsų kartos. Priežastis ta, kad pasaulis per šešis tūkstančius egzistavimo metų yra panašus į parcufą, kurį sudaro trys dalys: roš, toch, sof (CHABAD, CHAGAT, NECHI). Pagal kelim ir šviesų grįžtamąjį priklausomybės dėsnį, viršutiniai kelim ištaisomi pirmiausia, o į parcufą pirmos patenka žemesnės šviesos. Todėl:

  · Per pirmuosius 2000 metų ištaisomi CHABAD kelim ir nefeš šviesa patenka į pasaulį.

 · Per antruosius 2000 metų ištaisomi CHAGAT kelim ir į juos nusileidžia iš CHABAD kelim nefeš šviesa, o į ištuštėjusius CHABAD kelim patenka nauja šviesa – ruach.

·  Per pastaruosius 2000 metų taisomi NECHI kelim ir į juos nusileidžia iš CHAGAT kelim nefeš šviesa, į ištuštėjusius CHAGAT kelim iš CHABAD kelim nusileidžia šviesa ruach, o į ištuštėjusius CHABAD kelim patenka nauja šviesa  – nešama. Tai didelė šviesa, ištaisanti visą kūrinį ir vadinama Mašiacho šviesa (veiksmažodis „limšoch“ – „ištraukti“ žmoniją iš gavimo savybės į davimo savybę).

62. Tokia yra ir kiekvieno atskiro parcufo tvarka. CHABAD, CHAGAT kelim, iki parcufo chaze šviečia tik chasadim šviesa, o chochma šviesa šviečia tik žemiau chaze, NECHI kelim. Todėl iki NECHI kelim pasaulio parcufe šviesa chochma buvo paslėpta nuo pasaulio ir pradėjo atsiskleisti 1570 m. dėka ARI, kurio siela sugebėjo priimti šią didelę šviesą ir pasauliui atskleisti kabalos mokslą. Kadangi NECHI kelim dar nebuvo galutinai suformuoti (Ari mirė 1572 m.), pasaulis dar nebuvo pasiruošęs chochma šviesos atskleidimui. Tik dabar, mūsų kartoje, šis mokslas apie pasaulio ištaisymą ir pakilimą į jo kūrimo tikslą visiškai atsiskleidžia.

63. Egzistuoja dėsnis „Šviesūs kelim ištaisomi pirmiausia“. Pagal jį, CHABAD ir CHAGAT kelim sielos yra labai šviesios ir aukštos, jos turi mažą (egoizmo) norą ir todėl negali priimti didelės hochma šviesos. Mūsų kartoje NECHI – sielų kelim yra egoistiškiausios, todėl būtent jos papildo parcufo kelim ir užbaigia visą darbą. Šiuo metu baigti formuoti Roš, Toch, Sof pasaulių parcufo kelim ir bendros sielos parcufas. Visa apimtimi pritraukiamos Roš, Toch, Sof pilnos NARAN šviesos. Taigi Aukštesnioji šviesa gali pasireikšti tik pasibaigus mūsų žemesniųjų sielų vystymuisi.

64. Todėl pirmos kartos yra svarbesnės už paskutines dėl savo kelim (savybių, norų), kurios daug artimesnės šviesos savybėms. Tačiau kabalos mokslo ir Aukštesniosios šviesos atskleidimas labiau pasireiškia paskutinėse kartose. Juk dėl paskutinių kartų egoizmo augimo pritraukiamos tobulesnės šviesos, nors sielos savo esme yra blogiausios.

65. Iš atvirkštinės priklausomybės tarp kelim ir šviesų dėsnio išplaukia, kad pirmiausia atsiranda aukštesnieji kelim su maža šviesa, paskui – žemesnieji kelim su didesne šviesa. Todėl: 

· pirmosios kartos geresnės už paskutines atliekant ištaisymo veiksmus, juose mažesnė Aukštesnioji šviesa atsiskleidžia vienetams;

· paskutinės kartos geresnės už pirmąsias atliekant ištaisymus šviesa – būtent jų žemesniuose kelim visam pasauliui atsiskleidžia didelė Aukštesnioji šviesa.

66. Egzistuoja dėsnis „Pasaulėdara kaip visuma ir kiekviena jos detalė sudaryta iš vidinės ir išorinės dalies“. Atitinkamai žmonija taip pat skirstoma į:

· vidinę pasaulio dalį – siekiantieji panašumo į Kūrėją;

· išorinę pasaulio dalį – nesiekiantieji panašumo į Kūrėją.

Tie, kurie siekia panašumo į Kūrėją, skirstomi į:

· vidinę dalį – tie, kurie atskleidžia Kūrėją studijuodami kabalą; 

· išorinę dalį – tie, kurie studijuoja kitas metodikas.

Tie, kurie nesiekia panašumo į Kūrėją, skirstomi į:

· vidinę dalį – geranoriški, humanistai;

· išorinę dalį – kenkėjai.

67. Jeigu žmogus išaukština savo vidinę dalį virš išorinės, visas pastangas atiduodamas sielos ištaisymui ir tik kas būtina – kūno egzistavimui, dėl jo veiksmų vidinė pasaulio dalis pakyla virš išorinės. Ir visas pasaulis vis labiau suvokia suartėjimo su Kūrėju didybę.  

Jei žmogus savo išorinę dalį išaukština virš vidinės, jo veiksmais išorinė pasaulio dalis pakyla virš vidinės. Ir kenkėjai pakyla pasaulyje virš tų, kurie siekia Kūrėjo.

68. Nesistebėkite, kad vienas žmogus gali sukelti viso pasaulio pakilimą ar kritimą. Juk dėsnis nekintamas: „Dalis ir visuma yra lygūs.“ Viskas, kas vyksta visumoje, taip pat vyksta ir jos dalyje, o tai, kas daroma dalies, vyksta ir visumoje. Visuma neatsiras, kol neatsiras jos dalys atitinkamai pagal jų skaičių ir kokybę. Dalies veiksmas neabejotinai nuleidžia arba iškelia visumą. Taigi, studijuodama kabalos mokslą, visa žmonija atsikrato egoizmo – viso pasaulio blogio priežasties.

69. Jei žmogus padidina savo pastangas studijuodamas kabalą, kuri kalba apie vidinę pasaulėdaros dalį, jis atitinkamai išaukština vidinę pasaulio dalį ir visi pradeda siekti Kūrėjo. Ir atvirkščiai. 

70. Kabalą praktikuojančių žmonių skaičiaus didėjimas padidins Aukštesniosios šviesos poveikį mūsų pasauliui iki būsenos, kurią išpranašavo pranašai: „Ir žemė prisipildys Kūrėjo pažinimo.“ O kabalos mokslo atmetimas atitolina Aukštesniąją šviesą nuo mūsų pasaulio ir sukelia jame badą, skurdą, žiaurumą, pažeminimą, žmogžudystes ir plėšimus.

71. Iš to, kas pasakyta pirmiau, išplaukia, kad viso pasaulio būklė priklauso nuo kabalos studijų – mokslo apie Kūrėją – masto. Jei mums tai pavyks, į savo pasaulį pritrauksime daugiau Aukštesniosios šviesos. Tada, kaip pranašauja „Zohar“ knyga, šviesos jėga išeisime iš tremties šiame žemiausiame pasaulyje ir pakilsime į Kūrėjo lygį.