KABALOS ŽINIŲ ATSKLEIDIMO SĄLYGOS
(Adaptuotas, literatūriškai apdorotas tekstas susipažinimui)
TRYS KABALOS ŽINIŲ PASLĖPTIES PRIEŽASTYS
· nereikalinga;
· neįmanoma;
· asmeninė Kūrėjo paslaptis.
Kabaloje nėra nė smulkiausios detalės, kuriai šie trys atskleidimo draudimai nebūtų taikomi vienu metu. O leidimas atskleisti bet kokias žinias gaunamas įvykdžius visus tris draudimus.
Draudimas „nereikalinga“ leidžia atskleisti žinias tik tuo atveju, kai yra akivaizdi nauda visuomenei. Kabala teigia, kad jei žinios atsiduria jų nevertų, žemos moralės žmonių rankose, tuomet jos gali būti panaudotos visuomenės nenaudai. Juk sakoma: „Žmogus, kuris gilina žinias, gilina ir liūdesį.“
Nekontroliuojamo žinių atskleidimo rezultatą matome savo neramiame gyvenime, sunaikinimo, teroro grėsmėse. To priežastis ta, kad dauguma žmonių elgiasi negalvodami apie pasekmes, tai yra neapgalvotai atskleidžia nebūtinas žinias. Jie yra daugelio kančių šaltinis pasaulyje. Todėl kabalistai į mokinius priimdavo tik tuos, kurie geba kaupti žinias ir jų neatskleisti, jei to nereikia.
Draudimas „neįmanoma“ kyla iš kalbos ribotumo, ji nesugeba perteikti subtilių dvasinių sąvokų, kurių aiškiai nejaučiame. Kadangi visi žodiniai bandymai yra pasmerkti nesėkmei ir veda į klaidingus įsivaizdavimus, nukreipiančius žmogų klystkeliais, tokias žinias gali atskleisti tik tam tikrą aukštą dvasinį lygį pasiekęs kabalistas.
Didysis kabalistas ARI sakė, kad kabalistų sielos pripildytos išorinio (supančio) arba vidinio (užpildymo) švytėjimo. Tie, kurių sielos užpildytos supančio švytėjimo, turi dovaną atskleisti kabalos žinias, įvilkti jas į aiškius žodžius, kad tik vertieji jas suprastų. Didysis RAŠBI turėjo sielą, kupiną ją supančio švytėjimo, todėl galėjo kalbėti taip, kad net pasisakantį dideliame susirinkime jį suprasdavo tik tie, kurie buvo verti supratimo. Todėl tik jam iš viršaus buvo leista parašyti knygą „Zohar“. Nors iki jo gyvenę kabalistai suprato ne mažiau, jie neturėjo galimybės įvilkti dvasinių sąvokų į žodžius, kaip galėjo tik RAŠBI.
Taigi kabalos žinių pateikimo sąlygos priklauso ne nuo kabalisto pažinimo lygio, o nuo jo sielos savybių, nuo gebėjimo išreikšti žodžiais tai, ko negali jausti kiti žmonės. Tik priklausomai nuo šio gebėjimo buvimo kabalistas gauna leidimą atskleisti tam tikrą kabalos žinių dalį.
Todėl nėra nė vieno fundamentalaus kabalos kūrinio, parašyto iki knygos „Zohar“. O ankstesnėse kabalos knygose yra tik neaiškių ir chaotiškai pateiktų užuominų. Po RAŠBI (II a. po Kr.) tik ARI (XVI a. po Kr.) buvo leista toliau atskleisti tam tikrą kabalos dalį.
Galbūt iki ARI gyvenusių kabalistų žinių lygis buvo daug aukštesnis, tačiau jiems dėl šios priežasties nebuvo leista atskleisti turimų žinių. Todėl nuo ARI raštų pasirodymo visi tie, kurie studijuoja kabalą, atsisakė kitų knygų ir studijuoja tik „Zohar“ knygą ir ARI kūrinius.
Pagal draudimą „asmeninė Kūrėjo paslaptis“, kabalos žinios atskleidžiamos tik tiems, kurie nesavanaudiškai atsiduoda panašumo į Kūrėją idėjai. Todėl visais amžiais kabalistai mokiniais priimdavo tik tuos, kuriems pasireiškė šis nesavanaudiškas pažinimo siekis. Kadangi kitų nepriimdavo ir slėpė kabalą nuo plačiosios visuomenės, daugelis šarlatanų, apsimetę kabalistais, užsidirbdavo pranašaudami, gamindami amuletus, nuimdami nužiūrėjimus ir darydami kitus „stebuklus“, viliodami patiklius žmones. Iki šiol yra tokių „kabalistų“ ir jų „dieviškų“ talismanų, raudonų siūlų ir šventinto vandens pirkėjų.
Pradinį kabalos slėpimą lėmė būtent ši priežastis, todėl tikrieji kabalistai prisiėmė griežtą pareigą išbandyti mokinius. Net tie vienetai kiekvienoje kartoje, kuriems buvo leista studijuoti kabalą, atskleidė kokią nors jos dalį tik kai buvo išlaisvinti iš visų trijų minėtų draudimų.
Reikalas tas, kad žmogus pradeda siekti pažinti Aukštesniojo pasaulio savybes ir panėšėti į Kūrėją tik tada, kai jame pabunda „taškas širdyje“. Tik tokį žmogų galima išmokyti kabalos. Visi kiti skuba studijuoti „stebuklingus veiksmus, skirtus valdyti likimą ir manipuliuoti kitais“. Žinoma, magijoje nėra jokių jėgų, išskyrus psichologinį žmogaus įtikinėjimą, kuris daugeliu atvejų tikrai „daro stebuklus“.
Tačiau nereikėtų painioti magijos su Aukštesnėmis jėgomis ir savybėmis. Todėl ir šiandien egzistuoja „kabala vartotojams“ ir „kabalos mokslas“. Pirmoji skirta amuletų pardavėjams. Antrasis skirtas tik žmonėms, kurie tikrai siekia dvasinio tobulumo.
Nereikėtų manyti, kad trys draudimai atskleisti kabalos žinias pačią kabalą padalija į tris dalis. Priešingai, kiekviena dalis, kiekvienas žodis, kiekviena sąvoka ir apibrėžtis patenka į šiuos tris draudimus.
Kyla klausimas: jei šis mokslas taip giliai paslėptas, kaip atsirado daugybė raštų apie jį? Reikalas tas, kad tarp pirmųjų dviejų draudimų ir paskutinio yra skirtumas. Paskutinis draudimas yra griežčiausias, tačiau pirmieji du nėra nuolatiniai. Žmonijai vystantis, draudimas „nėra poreikio“ virsta principu „yra poreikis“. Taigi RAŠBI, ARI ir, kiek mažesniu mastu, kiti kabalistai gavo leidimą atskleisti kabalą. Todėl kartais pasirodo tikrų knygų apie kabalą. Taip ir mūsų laikais draudimas „nėra reikalo atskleisti“ virsta principu „yra poreikis“, todėl kabalos mokslas atskleidžiamas visai žmonijai.