KŪNAS IR SIELA

(Adaptuotas, literatūriškai apdorotas tekstas susipažinimui)

TRYS KŪNO IR SIELOS TEORIJOS

Visas žinomas kūno ir sielos teorijas galima sujungti į šias tris teorijas:

1. tikėjimo teorija

Tikėjimo teorija teigia, kad nėra nieko, išskyrus sielą ar dvasią. Pasak šios teorijos šalininkų, egzistuoja dvasinės būtybės, atskirtos viena nuo kitos priklausomai nuo turimų savybių. Jos vadinamos „žmonių sielomis“. Siela prieš nusileisdama į materialųjį pasaulį ir įsivilkdama į žmogaus kūną turi savarankiškai egzistuojančią tikrovę. Fizinio kūno mirtis neturi įtakos sielai, nes ji yra dvasinė paprasta esybė. Pasak šios teorijos šalininkų, mirtis – ne kas kita, kaip atskirtis tarp pagrindų, sudarančių esmę. Todėl siela priskiriama materialiam kūnui, yra tam tikrų pagrindų konstrukcija, kiekvieną kartą atskiriamų kūno mirties.

Siela, kaip dvasinis darinys, yra paprasta esybė, kurioje nėra komponentų. Todėl ji negali taip atsiskirti, kad tai paveiktų jos struktūrą. Atitinkamai, siela yra nemirtinga ir egzistuoja amžinai. Pasak šios teorijos šalininkų, kūnas yra savotiškas sielos – dvasinės esybės – drabužis. Siela įsivelka į kūną ir per jį išreiškia savo jėgas, savybes ir įvairius įgūdžius.

Tokiu būdu siela suteikia kūnui gyvybę, veda jį ir apsaugo nuo bet kokios žalos. Pats kūnas neturi gyvybės, jame nėra nieko, išskyrus negyvą materiją, kurios pavidalu jis pasirodo, kai siela jį palieka. Visi gyvybės ženklai, kurie stebimi žmogaus kūne, yra tik sielos jėgų pasireiškimas.

2. dualizmo teorija

Šios teorijos laikosi dualizmo šalininkai. Anot jų, kūnas yra tobulas kūrinys. Jis gyvena, maitinasi, pagal poreikį rūpinasi savo egzistavimo tęstinumu ir jam nė kiek nereikia jokios dvasinės esybės pagalbos.

Tačiau kūnas jokiu būdu nelaikomas žmogaus esme. Žmogaus esmės pagrindas yra protinga siela, dvasinė esybė, o tai susisieja su tikėjimo teorijos sekėjų nuomone.

Šių dviejų teorijų skirtumai susiję tik su kūno apibrėžtimi. Šiuolaikinis mokslas rodo, kad visus būtinus gyvybinius poreikius gamta sudeda į patį kūną. Taigi nelieka vietos sielos veiklai kūno viduje dvasine forma, apribojant jos funkciją tik įgūdžiais ir geromis savybėmis.

Dualizmo šalininkai tuo pačiu metu tiki abiem teorijomis, tačiau teigia, kad siela yra pagrindinė kūno priežastis. Kūnas, jų nuomone, yra sielos pagimdytas ir jos pratęsimas.

3. neigimo teorija

Neigimo teorijos laikosi tyrinėtojai, neigiantys tam tikros dvasinės tikrovės buvimą kūne ir pripažįstantys tik jos materialumą. Anot jų, žmogaus protas taip pat yra kilęs iš kūno.

Neigimo teorijos šalininkai įsivaizduoja, kad kūnas yra tarsi veikianti elektros mašina, kurios laidai iš kūno eina į smegenis. Visas mechanizmas įsijungia dėl kūno sąlyčio su išoriniais dirgikliais ir yra valdomas smegenims apdorojant kūno „skausmo“ ar „malonumo“ pojūčius. Smegenys nurodo, kaip konkrečiam organui reaguoti į išorinį poveikį. Visa kontrolė atliekama siekiant atitolinti kūną nuo skausmo šaltinio ir priartinti jį prie malonumo šaltinio per nervinius laidus, sujungtus su sausgyslėmis. 

Neigimo teorijos šalininkai teigia, kad būtent tokiu būdu žmogus suvokia ir ugdo reakciją į bet kokias gyvenimo situacijas. O mūsų proto ir logikos suvokimas smegenimis yra tarsi kūne vykstančio proceso momentinė nuotrauka ar organizme vykstančio proceso atspaudas. Šis jausmas yra neginčijamas žmogaus pranašumas ir tampa įmanomas dėl jo išsivystymo, palyginti su gyvūnų pasaulio atstovais. Tokiu būdu, anot šios teorijos šalininkų, protas ir jo veikla yra ne kas kita, kaip kūne vykstančių procesų rezultatas.

Su neigimo teorija sutinka ir dalis dualizmo teorijos šalininkų. Tačiau jie į neigimo teorijos modelį įveda tam tikrą amžiną dvasinę esybę, kurią vadina „siela“. Anot jų, siela yra žmogaus esmė ir yra įsivilkusi į kūno apvalkalą. 

Apskritai tai yra teorijos, kuriomis mokslas aiškina sąvokas „kūnas“ ir „siela“.

KŪNAS IR SIELA KAIP MOKSLINĖS SĄVOKOS KABALOS MOKSLE

Kabalos tikslas ją studijuojantiems žmonėms yra atskleisti Aukštesnįjį pasaulį ir ne ką mažiau aiškiai ir patikimai, nei žemiškieji gamtos mokslai atskleidžia žmogui mūsų pasaulį. Visas žinias apie Aukštesnįjį pasaulį mokslininkai kabalistai gauna iš tiesioginių eksperimentų ir tyrinėdami save kaip  medžiagą. Todėl kabalos moksle nėra nė vieno žodžio, kuris turėtų teorinį pagrindą. Visos jos nuostatos yra išimtinai praktinio suvokimo rezultatas.

Žinoma, pagal savo prigimtį žmogui kyla abejonių. Bet kokia išvada, kurią žmogaus protas apibrėžia kaip akivaizdžią, laikui bėgant sukelia abejonių. Tai veda prie teoretizavimo ir praeities faktams priskiriama kita išvada, kuri tam tikrą laiką laikoma neginčijama.

Jei žmogus mąsto abstrakčiai, jis visą gyvenimą vaikšto šiuo ratu. Vakarykštės akivaizdžios išvados šiandien tampa abejotinos, o pasitikėjimas šiandieninių žinių tiesa rytoj virs abejonėmis.

Taigi neįmanoma padaryti patikimos išvados apie absoliučius įrodymus daugiau nei „iki šios dienos“.

ATVIRA IR PASLĖPTA

Šiuolaikinis mokslas jau suprato, kad mus supančioje tikrovėje nėra nieko visiškai akivaizdaus. O kabala visada draudė kelti teorijas ir naudoti teorines išvadas, net ir prielaidų lygmenyje. Mokslininkai kabalistai mokslą skirsto į dvi dalis: atvirą ir paslėptą.

Atviroji mokslo dalis apima viską, ką suprantame paprastai, kai studijos yra grindžiamos praktiniu pagrindu, be jokio teoretizavimo, remiantis tik praktiniais, eksperimentiniais duomenimis ir iš to išplaukiančiomis išvadomis.

Paslėptoji mokslo dalis apima mūsų pačių suvoktas arba iš autoritetingų šaltinių gautas žinias, tačiau jų nepakanka sveiko proto analizei ir paprasto sąmoningumo požiūriu. Ši žinių dalis laikinai traktuojama kaip „paprastas tikėjimas“ ir jokiu būdu nėra tiriama, nes šiuo atveju tyrimas bus grindžiamas ne praktiniu pagrindu, o teoriniais prasimanymais.

Tačiau terminai „atvira“ ir „paslėpta“ mokslo dalys reiškia ne tam tikras žinių rūšis, o žmogaus sąmoningumą. Žinios, kurias žmogus atskleidė realioje praktikoje, vadinamos „atviromis“. Žinios, kurios vis dar yra už žmogaus suvokimo ribų, laikomos „paslėptomis“.

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad nė vienoje kartoje nebuvo žmogaus, kuris neturėtų šių dviejų tipų žinių – atvirų ir paslėptų. Buvo leista studijuoti ir tirti atvirąją žinių dalį, nes tam buvo realus pagrindas. O nuo žmogaus paslėptas žinias visada buvo draudžiama net bandyti tyrinėti, nes čia žmogus neturi realaus tikrų tyrinėjimų pagrindo.

DRAUDIMAS NAUDOTIS ĮPRASTINIAIS MOKSLAIS

Turime teisę naudoti tik tas žinias, kurios buvo praktiškai patvirtintos, kitaip tariant, kurių tikroviškumas ir tikrumas nekelia abejonių.

Dėl šios priežasties išvados apie „sielos ir kūno“ sąvokas, padarytos remiantis trimis pirmiau pateiktomis teorijomis, yra nepriimtinos, nes jos kyla iš religinių samprotavimų. Iš tikrųjų mokslo žinių apie sielą ir kūną galima gauti tik naudojant kabalos mokslo pateiktą metodiką. Kadangi tai įgyjama per patirtį ir patvirtinama praktika, neabejojama jų patikimumu. Tokių žinių negalima gauti jokiu kitu „dvasiniu“ būdu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tam tikru mastu galima remtis tik trečiąja teorija, kuri nagrinėja išimtinai kūno klausimus, ir tik tais duomenimis, kuriuos patvirtino patirtis ir dėl kurių nekyla jokių abejonių. Kabaloje draudžiama naudoti bendrus loginius paaiškinimus ir bet kokias teorijas.

NEIGIMO TEORIJOS KRITIKA

Neigimo teorija yra svetima išsilavinusio žmogaus dvasiai, nes ji ignoruoja asmenybę ir pateikia žmogų kaip mašiną, varomą išorinių jėgų. Iš to išplaukia, kad žmogus neturi laisvo pasirinkimo savo noruose, jį visiškai kontroliuoja gamtos jėgos, visus veiksmus jis atlieka per prievartą ir už savo veiksmus negauna nei atlygio, nei bausmės, nes atlygio ir bausmės dėsnis galioja tik turintiesiems pasirinkimo laisvę.

Ši teorija yra svetima ir religingiems žmonėms, kurie tiki Kūrėjo atlygiu ir bausme ir pasitiki savo geru tikslu, ir nereligingiems žmonėms. Juk pagal šią teoriją mes, turintys protą, esame žaislai rankose aklos gamtos, kuri mus veda nežinia kur!

Todėl ši teorija pasaulyje nebuvo priimta. Manoma, kad kūnas, kuris pagal trečiąją teoriją vadinamas mašina, nėra tikras žmogus, o žmogaus esmė, jo „aš“, yra nematoma ir nepastebima amžina dvasinė esmė, paslėpta forma esanti kūno viduje.

Bet kaip ši dvasinė esmė gali priversti kūną judėti? Juk, remiantis pačios filosofijos teiginiu, dvasingumas neturi jokio sąlyčio su materialumu ir nedaro jam jokios įtakos.

Taigi nei filosofija, nei metafizika negali išspręsti sielos klausimo.

IŠVADA

1. Žmogus viską, ką jaučia, suvokia penkiais pojūčiais. Bendras vaizdas to, kas suvokiama penkiais pojūčiais, nusėda į smegenis, analizuojama, lyginama su žinomais duomenimis ir pateikiama sąmonei kaip savęs ir supančio pasaulio vaizdas. Taigi žmogus tiek savo kūną, tiek viską aplinkui suvokia kaip penkių pojūčių rezultatą. Nei paties kūno, nei aplinkinio pasaulio iš tiesų nėra – tai mūsų pojūčių pasekmė. Baal Sulamas rašo: „Jaučiu save kaip kietą ir tam tikrų matmenų todėl, kad mano pojūčiai man pasireiškia tokiu būdu.“

2. Jei žmogus išvis neturėtų jutimo organų, jis nejaustų savęs. O jei jutimo organai būtų kitokie kiekybės ar kokybės suvokimo prasme, tai žmogus kitaip jaustųsi, suvoktų savo kūną ir jį supantį pasaulį atitinkamai pagal pojūčius, kuriuos jam siųstų jutimo organai.

3. Viskas, ką žmogus jaučia penkiais pojūčiais, vadinama „atskleidimu“. Natūralu, kad kiekvienas individas turi savo matą to, kas atskleidžiama, priklausomai nuo jo jutiminio ir protinio išsivystymo.

Atskleidimas gali būti:

· asmeninis, individualus;

· bendras – atskleistas visai žmonijai kaip visumai kiekviename konkrečiame jos vystymosi etape.

4. Kas dar neatskleista, bet gali būti atskleista ateityje, vadinama „paslėptimi“. Ji skirstoma į du tipus:

· paslėpta, ką kada nors ateityje galėsime atskleisti savo penkiais pojūčiais;

· paslėpta, ko niekada negalėsime atskleisti savo penkiais pojūčiais.

5. Kas neatskleidžiama penkiais pojūčiais, gali būti atskleista šeštuoju pojūčiu. Kiekviename žmoguje yra šeštojo pojūčio užuomazga, kurią jis gali išvystyti. Kabala yra šeštojo jutimo organo vystymo metodas. Šeštojo organo pojūtis taip pat susideda iš dviejų komponentų, tokių kaip kūnas ir supantis pasaulis penkiuose jutimo organuose:

· „kūno“ pojūtis vadinamas siela;

· „aplinkos“ pojūtis vadinamas Aukštesniuoju pasauliu.

Aukštesniojo pasaulio jausmas suvokiamas kaip amžinybės, tobulumo ir visažiniškumo jausmas.