KABALOS IR FILOSOFIJOS LYGINAMOJI ANALIZĖ
(Adaptuotas, literatūriškai apdorotas tekstas susipažinimui)
DVASINGUMO APIBRĖŽTIS
Filosofija mano, kad materija yra dvasinio pasaulio produktas, siela sukuria kūną. Tokio teiginio problema ta, kad šiuo atveju turi būti ryšys tarp dvasinio ir materialiojo pasaulio. Kabalos mokslas teigia, kad dvasingumas neturi nieko bendra su materija. Nėra būdo ar metodo, kuris dvasiniam pasauliui suteiktų galimybę užmegzti ryšį su materija ir kaip nors priverstų judėti.
Be to, kabala, kaip ir bet kuris mokslas, laiko, kad galima diskutuoti tik apie tai, kas prieinama pojūčiams ir tyrimams. Todėl net apibrėžti dvasingumą reiškia apriboti ir atskirti dvasinį pasaulį nuo materialiojo. Tada pirmiausia reikia pajusti ir suvokti dvasingumą, o tam būtinas kabalos mokslas, nes jis leidžia pajusti Aukštesnįjį pasaulį.
AUKŠTESNIOSIOS VALDANČIOS JĖGOS (KŪRĖJO) ESMĖ
Kabalos mokslas visiškai nenagrinėja pačios Aukštesniosios jėgos esmės ir nesistengia formuluoti jos dėsnių. Kabala apibrėžia save kaip eksperimentinį mokslą ir ko ji neatskleidžia, apie tai nekalba, įskaitant tai, kad neneigia ir to, kas nesuvokiama. Juk neegzistuojančio reiškinio apibrėžtis yra ne mažiau vertinga nei egzistuojančio apibrėžtis. Jei pažvelgsite į kokį nors objektą iš tolo ir atpažinsite jame visus trūkstamus komponentus, tai yra visa, ko nėra, tai taip pat bus laikoma liudijimu ir tam tikru suvokimu, nes jei šis objektas būtų tikrai toli, būtų neįmanoma išskirti, ko jame nėra.
Todėl pagrindinė kabalos mokslo nuostata skamba taip: „Negalime pavadinti vardu to, ko negalime pažinti.“ Čia vardas reiškia kažkokio supratimo pradžią. O sielos indo viduje suvokiama Aukštesnioji šviesa, Aukštesniosios valdančiosios jėgos (Kūrėjo) pajutimas, jos veiksmai kabaloje aprašyti ne mažiau detaliai ir išsamiai analizuojant bei eksperimentuojant, nei aprašant materialų tyrinėjimą.
DVASINGUMAS YRA JĖGA, NEĮSIVILKUSI Į KŪNĄ
Kabala apibrėžia dvasingumą kaip neturintį ryšio su laiku, erdve, materija, kaip jėgą, neįsivilkusią į kūną, jėgą be kūno.
DVASINIS INDAS VADINAMAS JĖGA
Kalbant apie jėgą dvasinėje srityje, turima omenyje ne pati Aukštesnioji šviesa. Juk šviesa yra už indo – jutimo ir suvokimo organo, todėl yra nesuvokiama (ji kyla iš Kūrėjo esmės ir prilygsta Kūrėjo esmei). Tai reiškia, kad negalime suprasti ir suvokti Aukštesniosios šviesos, kad galėtume suteikti jai pavadinimą ir apibrėžtį, nes pavadinimas „šviesa“ yra metaforiškas ir nėra tiesa. Todėl „jėga“ be kūno reiškia „dvasinį indą“. Pateikdamas šviesos apibrėžtį, kabalistas kalba ne apie šviesos esmę, o išreiškia indo reakciją, jo įspūdį iš susidūrimo su šviesa savyje.
INDAS IR ŠVIESA
Šviesą, tai yra indo įspūdį iš šviesos, galima suvokti, bet tuo pat metu suvokiame materiją ir formą, nes įspūdis yra forma, o jėga – materija. Tuo pat metu inde generuojamas meilės jausmas apibrėžiamas kaip „forma be materijos“. Tai yra jei abstrahuojame meilę nuo dovanos, tarsi ji niekada nebūtų įvilkta į jokią konkrečią dovaną ir yra tik abstraktus pavadinimas – Aukštesniosios valdančios jėgos (Kūrėjo) meilė, tada ji apibrėžiama kaip „forma“. Jos įgijimas vadinamas „formos gavimu“. Tai yra konkretus tyrimas, nes šios meilės dvasia suvokime iš tikrųjų išlieka sąvoka, visiškai abstrahuota nuo dovanos, tai yra nuo šviesos esmės.
MATERIJA IR FORMA KABALOJE
Nepaisant to, kad indo jausmo pajutimas yra dovanos rezultatas, jis neįkainojamai svarbesnis už pačią dovaną, nes vertinamas pagal dovanotojo didybę, o ne pagal dovanos vertę. Tai yra būtent meilė ir dėmesio parodymas suteikia šiai būsenai begalinės vertės ir reikšmės. Todėl meilė visiškai abstrahuojasi nuo materijos, kuri yra šviesa ir dovana. Taigi lieka tik meilės suvokimas, o dovana pasimiršta ir tarsi ištrinama iš širdies. Atitinkamai ši kabalos mokslo dalis vadinama „formos“ suvokimu ir yra svarbiausia jos dalis.
ACILUT, BRIJA, JACIRA IR ASIJA PASAULIAI
Kabalistai išskiria keturis meilės lygius, panašius į mūsų pasaulio meilės lygius: dovanos gavimo momentu žmogus dar nemano, kad dovanotojas jį myli, ypač jei dovanotojas yra svarbus asmuo, aukštesnio statuso negu dovaną gaunantis asmuo. Tačiau gausėjant nuolatiniam dovanų srautui, jaučiama, kad net ir svarbus žmogus gali būti suvokiamas kaip tikrai mylintis ir lygiavertis. Juk meilės dėsnis sako, kad įsimylėjėliai turi jausti lygybę tarpusavyje.
Remiantis tuo, kabalos moksle yra apibrėžiami keturi meilės lygiai:
1. Dovanos įteikimas vadinamas Asija pasauliu.
2. Dovanų skaičiaus padidėjimas vadinamas Jacira pasauliu.
3. Meilės esmės atskleidimas vadinamas Brija pasauliu. Čia prasideda formos tyrinėjimas, nes šiame etape meilė atsiskyrė nuo dovanos: šviesa pašalinama iš Jecira pasaulio, o meilė lieka be šviesos, be savo dovanų.
4. Formai galutinai atsiskyrus nuo materijos, būdamas tamsos būsenos žmogus įgyja jėgų pakilti į Acilut pasaulio lygį, kuriame grįžta formos pojūtis, įkūnytas materijoje, tai yra kartu jaučiama šviesa ir meilė.
SIELOS ŠALTINIS
Viską, kas dvasinga, suvokiame kaip nuo kūno atskirtą jėgą, todėl ji neturi jokio materialaus vaizdo. Dvasinė savybė yra atskira, visiškai atskirta nuo materialiojo pasaulio. Bet jei dvasingumas neturi jokio sąlyčio su materija, kaip jis gali pagimdyti materiją ir ją priversti judėti?
JĖGA YRA MATERIJA
Pati jėga yra tikra materija, ne mažesnė nei visa kita materija realiame pasaulyje. Nepaisant to, kad ji neturi žmogaus jutimo organams priimtino vaizdo, tai nesumažina jos vertės.
Imkime, pavyzdžiui, deguonį, kuris yra daugumos pasaulio medžiagų dalis. Gryno deguonies butelis, kuris nesąveikauja su kita medžiaga, atrodo tuščias. Kadangi deguonis yra dujinės būsenos, jo negalima sugauti, jis nematomas plika akimi, neturi kvapo ir skonio, todėl negalima jo paveikti rankomis. Vandenilis toks pat.
Bet jei šias dvi medžiagas sujungtume, jos iš karto virs skysčiu – gerti tinkamu vandeniu. O jei šį vandenį įpilsite į negesintas kalkes, vanduo iškart į jas susigers, skystis taps kietas kaip ir pačios kalkės. Tokiu būdu cheminiai elementai deguonis ir vandenilis, kurių visiškai neįmanoma pajausti, virsta kieta medžiaga.
Tą patį galima pasakyti ir apie gamtoje veikiančias jėgas. Paprastai jos nelaikomos materija, nes nėra pavaldžios pažinimui per pojūčius. Vis dėlto matome, kad suvokiama tikrovė – kietieji ir skystieji kūnai, egzistuojantys mūsų realiame pasaulyje, kaitinami gali virsti dujomis, o iki tam tikros temperatūros atvėsusios dujos vėl gali tapti kieta medžiaga.
Iš to aišku, kad visi suvokiami paveikslai kyla iš priežasčių, kurios negali būti suvokiamos ir kurios nėra laikomos materija. Todėl visi žinomi paveikslai, įsitvirtinę mūsų mintyse, kuriais apibrėžiame materiją, yra nepastovūs ir savaime neegzistuoja. Jų forma yra įvairių veiksnių, tokių kaip šaltis ir karštis, darinys.
Taigi materijos pagrindas yra joje esanti jėga. Tačiau jėgos mūsų atžvilgiu vis dar nepasireiškia kaip cheminiai elementai. Galbūt kada nors jie bus atskleisti mums tokie, kokie yra.
JĖGA, VIENODA DVASINĖJE IR MATERIALIOJE PLOTMĖJE
Viena vertus, visi pavadinimai, kuriuos suteikėme materialiems objektams pagal materialius paveikslus, yra visiškai išgalvoti, nes jie kyla iš mūsų suvokimo penkiais jutimo organais. Todėl šie pavadinimai yra nepastovūs ir savaime neegzistuoja.
Kita vertus, bet kokia jėgos apibrėžtis, kurią pateikiame, neigdami jos ryšį su materija, taip pat yra išgalvota. Kol mokslas išsivystys iki tobulos formos, turime paisyti tik konkrečios tikrovės.
Kitaip tariant, turime atsižvelgti į visus materialius veiksmus, kuriuos matome ir jaučiame dėl juos atliekančio asmens, ir kartu suprasti, kad jis, kaip ir veiksmas, iš esmės susideda iš materijos. Kitaip būtų neįmanoma suvokti šio veiksmo.
ŠVIESOS IR INDAI
Kadangi kabala yra tikras mokslas, ji veda į realų pasaulėdaros supratimą, kai neįmanoma paneigti fakto jokiu sunkiu klausimu.
Visa pasaulėdara susideda iš indo (noro) ir šviesos (malonumo). Skirtumas tarp indo ir šviesos pasireiškia pačiame pirmajame kūrinyje, atsiskyrusiame nuo Aukštesniosios jėgos. Pirmasis kūrinys yra labiau užpildytas ir subtilesnis nei bet kuris einantis po jo. Malonų užpildymą jis gauna iš Aukštesniosios jėgos esmės, kuri nori jį užpildyti malonumu.
Malonumo matavimo pagrindas yra noras jį gauti. Faktas, kad noras trokšta gauti daugiau, užsipildant jaučiamas kaip didesnis malonumas. Todėl pirmajame kūrinyje – „nore gauti“ – išskiriame dvi kategorijas:
1. Gaunančiojo esmė – noras gauti, kūrinijos kūnas, jo esmės pagrindas, indas gėriui gauti.
2. Esmė to, kas gaunama, yra gautojo gėrio esmė, Kūrėjo šviesa, kuri visada šviečia kūriniams.
Pasaulėdara ir bet kuri jos dalis neabejotinai susideda iš dviejų savybių – noro gauti ir noro suteikti malonumą, prasiskverbiančių vienas į kitą. Šios dvi savybės yra sudėtinės, nes noro gauti, kuris būtinai yra kūrinyje, nebuvo Aukštesniosios jėgos esmėje. Todėl tai vadinama kūriniu – tuo, ko nėra Aukštesniojoje jėgoje. O gaunama gausa būtinai yra Aukštesniosios jėgos esmės dalis. Todėl tarp naujai sukurto kūno ir gaunamos gausos, panašios į Aukštesniąją jėgos esmę, yra didžiulis atstumas.
KAIP DVASINGUMAS GALI TAPTI MATERIALUMO ATSIRADIMO PRIEŽASTIMI
Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kaip dvasingumas gali sukelti ir palaikyti ką nors materialaus. Tačiau tai sunku suprasti tik jei manome, kad dvasingumas niekaip nesusijęs su materialumu.
Remiantis kabalistų nuomone, kuri atskleidžia, kad bet kokia dvasinė savybė yra panaši į materialią, paaiškėja, kad jos yra artimos viena kitai ir tarp jų nėra skirtumų, išskyrus materiją: dvasinė savybė yra iš dvasinės materijos, o materiali – iš materialiosios daiktinės materijos. Tačiau visos dvasinėje materijoje veikiančios savybės veikia ir materialioje materijoje.
Ryšio tarp dvasinio ir materialaus supratime yra trys klaidingi teiginiai:
1. Racionalaus mąstymo jėga žmoguje – nemirtinga siela, žmogaus esmė.
2. Kūnas – tai sielos tąsa ir rezultatas.
3. Dvasinės esybės yra paprastos ir nesudėtinės.
Šias klaidingas prielaidas sugriauna materialistinė psichologija. Mūsų laikais žmogus, norintis atskleisti Aukštesniąją valdančią jėgą, gali tai padaryti dėdamas pastangas ir naudodamasis jos atskleidimo metodika – kabalos mokslu.