KABALOS MOKSLO ESMĖ

(Adaptuotas, literatūriškai apdorotas tekstas susipažinimui)

KAS YRA KABALOS MOKSLO PAGRINDAS

Kabalos mokslas yra Aukštesniųjų jėgų nusileidimo priežasties ir pasekmės tvarka, kuriai galioja nuolatiniai ir absoliutūs dėsniai, tarpusavyje susiję ir kuriais siekiama atskleisti žmogui Aukštesniąją valdančią jėgą (Kūrėją) šiame pasaulyje.

BENDRAS IR ASMENINIS DĖSNIS

Bendras dėsnis tas, kad visa žmonija savo vystymosi pabaigoje neišvengiamai turi atskleisti Aukštesniąją valdančią jėgą ir visiškai ją suvokti. Asmeninis dėsnis tas, kad net prieš visai žmonijai pasiekiant tokią tobulą būseną, kiekvienos kartos atskiri individai taip pat galės pasiekti tokią būseną.

DAUGYBĖ DVASINIŲ KŪNŲ, SFIRŲ, PASAULIŲ

Kabalos mokslas tiria būdus, kaip žmogus gali pasiekti Aukščiausiąjį tikslą – identiškumą su Aukštesniąja jėga. Dėl to kabala tyrinėja daugelio dvasinių kūnų struktūrą ir tarpusavio santykius. Norėdami tai paaiškinti, imkime, pavyzdžiui, bet kurį gyvūną, kurio visas vaidmuo tėra išsimaitinti ir egzistuoti pasaulyje tam tikrą laiką, reikalingą atsivesti į save panašių ir taip užtikrinti savo rūšies egzistavimą. Išstudijavę jį pamatysime, kad tai sudėtingas daugelio skaidulų ir venų junginys, kaip nustatė fiziologai ir anatomai. Tačiau yra daug žmogui dar nežinomų junginių. Iš šio pavyzdžio pagal analogiją galima suprasti daugelio skirtingų junginių ir jungčių įvairovę, kurią turime ištirti, kad pasiektume Aukščiausiąjį tikslą.

DU KELIAI: IŠ VIRŠAUS ŽEMYN IR IŠ APAČIOS AUKŠTYN

Kabalos mokslas tiria du lygiagrečius Aukštesniojo valdymo jėgos suvokimo kelius. Vienintelis skirtumas tarp jų tas, kad pirmasis kelias veda iš viršaus žemyn iki šio pasaulio, o antrasis prasideda šiame pasaulyje ir kyla iš apačios į viršų tomis pačiomis pakopomis, kurios buvo suformuotos pirmuoju keliu.

Aukštesniosios šaknys nusileidžia ir palaipsniui atsiskleidžia pirmuoju keliu iš viršaus žemyn. Todėl šis kelias kabaloje vadinamas „pasaulių nusileidimo tvarka, parcufais ir sfiromis“. Antrasis kelias vadinamas „Aukštesniosios jėgos suvokimu“.

Žmogus, suvokiantis Aukštesniąją jėgą, turi eiti iš apačios į viršų, palaipsniui pažindamas kiekvieną detalę ir kiekvieną pakopą, visiškai laikydamasis dėsnių, kurie buvo nustatyti nusileidžiant Aukštesniajai jėgai.

Visiškas Aukštesniosios valdančios jėgos suvokimas vyksta palaipsniui ir pasireiškia žmogaus pojūčiuose per tam tikrą laiką, priklausomai nuo apsivalymo nuo egoizmo greičio, kol jis suvokia visas daugybės pakopų, besileidžiančių iš viršaus žemyn, savybes.

Nuoseklus visų pakopų suvokimas yra iš anksto nustatytas, kiekvienas paskesnis suvokimas yra aukštesnis už ankstesnįjį ir primena kopėčių pakopas.

ABSTRAKTŪS PAVADINIMAI

Daugelis žmonių mano, kad visi kabalos moksle vartojami pavadinimai ir sąvokos yra abstraktūs. Ši klaidinga samprata atsirado dėl to, kad kabala tyrinėja Aukštesnįjį pasaulį, esantį už laiko ir erdvės ribų, kurį gali pamatyti tik įvaldžiusieji kabalos metodą.

Kadangi tik nedaugelis įvaldo šį mokslą ir supranta Aukštesnįjį pasaulį, kai kas laiko, kad terminai, apibūdinantys Aukštesniuosius pasaulius, yra tik abstrakčios kategorijos, visiškai atskirtos nuo tikrovės.

Iš tikrųjų kabala neaprašo nieko, kas neatspindi tikrosios kabalistų suvoktos tikrovės. Nekintamas kabalos dėsnis sako: „Mes aprašome tik tikrą suvokimą ir tik jam suteikiame pavadinimą. Visko, kas neatskleista, negalima pavadinti vardu ir paaiškinti žodžiais.“

Suvokimas kabaloje reiškia aukščiausią supratimo pakopą. Kol dar nepasiektas toks visiškai aiškus suvokimas, tarsi rankose laikytume daiktą, kabalistai tai vadina ne suvokimu, o įvardija kitaip: supratimas, žinojimas ir pan.

TIKROVĖ KABALOS MOKSLE

Materialioje tikrovėje, kuri atsiranda mūsų pojūčiuose, egzistuoja tikri reiškiniai, kurių esmės negalime suvokti net vaizduotėje, pavyzdžiui, elektra ir magnetizmas. Tačiau neabejojame jų tikrumu, žinios apie jų apraiškas mus visiškai tenkina ir mums visiškai nesvarbu, kad neturime nė menkiausio supratimo apie jų esmę. Jų vardai tokie tikri ir mums artimi, tarsi juos tikrai jaustume, o žodį „elektra“ žino net maži vaikai, kaip kad žino žodžius „duona“ ar „cukrus“.

Be to, kaip mums nėra duota suvokti Aukštesniosios valdančios jėgos esmės, taip mums nėra duota suvokti jos sukurtų kūrinių esmės. Visus materialius reiškinius suvokiame tik iš savo jutimo organų reakcijos į jų poveikį. To mums visiškai užtenka, nepaisant to, kad net neįsivaizduojame jų esmės. Mums taip pat neduota suvokti savo esmės: viskas, ką žinome apie save, – tai tik esmės sukurtas procesas.

Todėl visi kabalos knygose sutinkami vardai ir terminai yra tikri, nepaisant to, kad nesuvokiame jų esmės. Aukštesniojo pasaulio tyrinėtojai visiškai patenkinti išsamiomis žiniomis, nors jie suvokia tik žmogaus reakcijas į jo sąveiką su Aukštesniąja valdančia jėga. Tokio suvokimo visiškai pakanka ir nepatiriame menkavertiškumo jausmo, kaip kad mums nereikia šešto piršto ant rankos, nes visiškai užtenka penkių pirštų.

SUNKUMAI IŠREIKŠTI AUKŠTESNĮJĮ SUVOKIMĄ

Negalime savo pasaulio žodžiais ar raidėmis išreikšti Aukštesniojo pasaulio sąvokų, nes visas mūsų žodynas atspindi penkių jutimo organų pojūčius. Sunkumą dar labiau pagilina tai, kad kai kurias žinias, kaip įprasta moksliniuose tyrimuose, turime išreikšti žodžiais ir paviešinti diskusijai. Todėl kabalistas turi vartoti visiškai tikslias apibrėžtis.

ŠAKNIES IR ŠAKOS DĖSNIS PASAULIUOSE

Keturi pasauliai – Acilut, Brija, Jecira, Asija, sudarantys pasaulėdarą, pradedant aukščiausiuoju iš jų – Acilut pasauliu ir baigiant mūsų materialiuoju Asijos pasauliu, turi tą pačią, visiškai sutampančių detalių struktūrą. Kitaip tariant, tikrovė ir jos apraiškos, egzistuojančios pirmajame pasaulyje, egzistuoja ir antrajame, esančiame po juo, žemesniame pasaulyje. Ir taip visuose paskesniuose pasauliuose iki mūsų pasaulio.

Pasauliai skiriasi tik medžiagos kokybe, kuri lemia kiekvienos iš pasaulių pakopos aukštį. Aukštesniojo pasaulio medžiaga yra pati subtiliausia, palyginti su visomis žemesnėmis. O antrojo pasaulio medžiaga yra grubesnė už pirmojo pasaulio medžiagą, bet subtilesnė, palyginti su visais jos atžvilgiu žemesniais laipteliais. Ši tvarka išsaugoma iki mūsų pasaulio, kuriame tikrovės apraiškų medžiaga yra grubesnė ir „tamsesnė“ nei visų ankstesnių pasaulių.

Tuo pačiu metu kiekvieno pasaulio objektai ir formos yra vienodi visose detalėse – tiek kiekybe, tiek kokybe. Tai galima palyginti su spaudu ir jo antspaudu: smulkiausios spaudo detalės visiškai perkeliamos į antspaudą. Taip yra ir su pasauliais: žemesnysis pasaulis yra aukščiausiojo pasaulio antspaudas. Visos formos, egzistuojančios Aukštesniajame pasaulyje, tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai yra įspaustos žemesniajame pasaulyje.

Taigi, žemesniajame pasaulyje nėra nė vienos detalės ar reiškinio, kuris nebūtų Aukštesniojo pasaulio atspindys. Tai vadinama „šaknimi ir šaka“ ir reiškia, kad žemiausiame pasaulyje esanti detalė yra šaka, kuri rodo savo atitikmenį Aukštesniajame pasaulyje ir yra jos šaknis, nes ši detalė kilusi iš Aukštesniojo pasaulio ir įspausta žemiausiame. Kitaip tariant, šaknis, vadinama „likimu“, verčia ją kiekybiškai ir kokybiškai augti, kad įgytų antspaudui būdingą kokybę. Toks yra šaknies ir šakos dėsnis, veikiantis kiekvienoje pasaulio tikrovėje, kiekvienoje detalėje pagal Aukštesnįjį pasaulį.

KABALISTŲ KALBA – TAI ŠAKŲ KALBA

Bet koks reiškinys mūsų pasaulyje yra šaka ir atitinka savo šaknį – šio reiškinio analogą Aukštesniajame pasaulyje. Remdamiesi šakos atitiktimi jos šaknims, kabalistai sukūrė šakų kalbą. Nėra nieko žemesniajame pasaulyje, kas kiltų ir neišeitų iš aukščiau esančio pasaulio. Šaknis, esanti Aukštesniajame pasaulyje, įpareigoja atitinkamą šaką žemiausiame pasaulyje įgyti formą ir savybes.

Remdamiesi šaknies ir šakos ryšiu, kabalistai sukūrė žodyną, leidžiantį kalbėti apie Aukštesniųjų pasaulių dvasines šaknis, naudojant žemesnės šakos pavadinimą, aiškiai apibrėžtą šio pasaulio pojūčių. Toks požiūris leidžia žmogui suprasti Aukštesniąją šaknį, nes materiali šaka, kuri yra jos Aukštesniosios šaknies pasekmė, aiškiai ją nurodo.

Taip bet kuris mūsų suvokiamas pasaulio objektas leidžia mums naudoti tikslų pavadinimą, nurodantį jo Aukštesniąją šaknį. Bet pačios šaknies negalima pavadinti jokiu žodžiu, nes ji neįsivaizduojama. Tačiau dėl žmogaus pojūčiams prieinamų šakų buvimo mūsų pasaulyje žodinė Aukštesniųjų šaknų išraiška įgijo teisę egzistuoti.

Tai yra kabalistų bendravimo kalbos, kuria aukščiausi pasiekimai perduodami iš kartos į kartą žodžiu ir raštu, esmė. Aukštesniojo pasaulio reiškinių apibrėžčių tikslumas leidžia kabalistams gerai suprasti vieniems kitus, ir tai yra būtina bet kokių mokslinių tyrimų sąlyga. Jie nustato tokias tikslias ribas, kurios neleis suklysti, nes kiekviena šaka turi natūralią jai būdingą apibrėžtį ir todėl vienareikšmiškai nurodo jos dvasinę šaknį.

ŽINIŲ PERDAVIMAS IŠ MOKYTOJO MOKINIUI

Mokytojo žodžiai negali perteikti aukštesniųjų žinių, kurios yra už laiko, erdvės ir judėjimo ribų. Tik šakų kalba geba išreikšti šakų ir jų aukštesniųjų šaknų koreliaciją. Tačiau naudotis šia kalba gali tik šaknų ir šakų ryšį suvokiantis žmogus. Neįmanoma suvokti ryšio „šaknis–šaka“ iš apačios į viršų.

Žvelgiant į mūsų pasaulyje jaučiamas žemesniąsias šakas, visiškai neįmanoma įsivaizduoti jokios analogijos su jų aukštesniosiomis šaknimis. Pirma, mokinys pats turi suvokti aukštesniąsias šaknis. Tada jis galės kiekybiškai ir kokybiškai suprasti kiekvienos šakos ir jos šaknies Aukštesniajame pasaulyje santykį.

Tik gerai supratęs šaknies ir šakos ryšius mokinys ras bendrą kalbą su mokytoju kabalistu. Tada mokytojas šakų kalba galės perteikti jam visas savo išminties subtilybes ir žinias apie tai, kas vyksta aukštesniuosiuose pasauliuose, – visa tai, ką jis gavo iš savo mokytojų ir ką suprato pats. Juk dabar jie turi bendrą kalbą ir vienas kitą supranta.

Jei mokinys dar nesupranta šios kalbos, nežino, kokiu būdu šaka nurodo savo šaknį, tai dėl bendros kalbos trūkumo mokytojas neturi galimybės paaiškinti nė vieno žodžio iš aukštesniųjų žinių ir kalbėti apie kabalos tyrinėjimus. Kitaip tariant, kabalos žinias gali perduoti tik tie, kurie patys jas supranta.

Tačiau kaip pats mokinys suvoks šakų kalbą? Studijuodamas kabalos knygas, palaipsniui susipažindamas su Aukštesniojo pasaulio suvokimu. Pakilęs bent iki žemiausios Aukštesniojo pasaulio pakopos, nuo jos lygio iš viršaus į apačią suvoks šakų kalbą. Tik dabar, atsiradus bendrai kalbai, mokinys gali gauti žinių iš kabalisto mokytojo.

„GRUBŪS“ PAVADINIMAI KABALOJE

Iš to, kas pasakyta, galima suprasti, kodėl kabalistai aukštoms idėjoms išreikšti vartoja sąvokas „bučinys“, „lytinis aktas“, „apkabinimas“, „gimimas“ ir kt. Juk, norint paaiškinti kabalą, neįmanoma naudotis jokia kita pasaulio kalba, išskyrus šakų kalbą, kuri tiksliai nurodo kiekvienos šaknies ryšį su jos šaka. Neįmanoma atmesti jokios šakos dėl jos lygio žemiškumo ir nenaudoti jos santykiams su aukštesniąja šaknimi apibūdinti. Iš tiesų, mūsų pasaulyje nėra kitos šakos, atitinkančios šią aukštesniąją šaknį.

Jei atsisakome vartoti kokį nors pavadinimą, atitinkamai Aukštesniojo dvasinio pasaulio samprata bus prarasta, nes nebėra žodžio, tinkamo šiai šakniai apibūdinti. Tai pakenks visam mokslui. Juk šiuo atveju viena grandis iškrinta iš bendros mokslo grandinės. Kadangi visos grandys yra susipynusios viena su kita, griūva visa grandinė.

Todėl bet kokių pavadinimų naudojimas neturėtų stebinti. Jie nėra pasirenkami atsitiktinai ir pavadinimo keisti negalima, nes kabalistai privalo tiksliai vartoti šakos pavadinimą, nurodydami jos aukštesniąją šaknį.