TAIKA PASAULYJE
(Adaptuotas, literatūriškai apdorotas tekstas susipažinimui)
Viskas vertinama ne pagal tai, kaip atrodo tam tikrą akimirką, o pagal galutinio išsivystymo laipsnį.
Viskas, kas egzistuoja tikrovėje, tiek gera, tiek bloga, ir netgi blogiausi bei kenksmingiausi dalykai pasaulyje turi teisę egzistuoti. Jokio reiškinio negalima išnaikinti ir sunaikinti. Mums pavesta tik tai ištaisyti ir grąžinti į Šaltinį.
Pakanka vieno įdėmaus žvilgsnio į kūrimo procesą, kad suvoktum veiksmo ir jo Atlikėjo didybę bei tobulumą. Turime tai suprasti ir vengti ignoruoti bet kurią kūrinijos dalį, remdamiesi pretekstu, kad ji atrodo nereikalinga ir nenaudinga. Juk taip darydami nepaisome sukūrimo veiksmo.
Tačiau Kūrėjas kūrinijos nebaigė jos kūrimo metu. Todėl prieš mus kylančioje tikrovėje matome, kad jai tiek bendrai, tiek ir individualiai galioja laipsniško vystymosi dėsniai, pradedant nuo stadijos prieš gimimą ir baigiant augimo pabaigos stadija. Dėl šios priežasties, pajutę kartaus vaisiaus skonį jo vystymosi pradžioje, to nesuvokiame kaip vaisiaus trūkumo ar defekto, juk vaisius dar nebaigė vystytis. Taip yra ir kitų tikrovės elementų atžvilgiu: jei mums kas nors atrodo bloga ir kenksminga, tai yra ne kas kita, kaip įrodymas, kad šis elementas dar yra pereinamojoje vystymosi stadijoje. Todėl neturime teisės nuspręsti, kad jis blogas, ir ignoruoti jį, nes tai neišmintinga.
„PASAULIO TAISYTOJŲ“ NEĮGALUMAS
Taip suprasime „pasaulio taisytojų“, gyvenusių kiekvienoje kartoje, neįgalumą. Jie žiūri į žmogų kaip į mašiną, kuri neveikia kaip turėtų, ir reikia ją pataisyti, tai yra išimti sugedusias dalis ir jas pakeisti kitomis, geromis.
Pasaulio taisytojai siekia išnaikinti visą blogį ir viską, kas atneša žalą žmonių rasei. Jeigu Kūrėjas nesipriešintų jiems, jie seniai būtų spėję prasijoti žmoniją kaip per sietą ir palikti joje tik tai, kas gera ir naudinga.
Tačiau Kūrėjas kruopščiai saugo kiekvieną savo kūrinio dalelę ir niekam neleidžia naikinti ko nors iš to, kas yra Jo valdžioje. Galima tik ištaisyti ją ir paversti gėriu, kaip jau buvo minėta anksčiau. Atsižvelgiant į tai, visi tokie pasaulio taisytojai išnyks nuo žemės paviršiaus, o blogis pasaulyje – ne. Jis egzistuoja ir skaičiuoja vystymosi pakopas, kurias turės pereiti visi kūrinijos elementai, kol galiausiai subręs. Tada blogosios savybės pačios virs geromis ir naudingomis savybėmis, kokias Kūrėjas iš pradžių sumanė. Tai tarsi vaisius, kabantis ant medžio šakos, laukiantis, skaičiuojantis dienas ir mėnesius, kurie turi praeiti, kol jis subręs, ir tada kiekvienam žmogui atsiskleis jo skonis ir saldumas.
PRIGIMTIES IŠTAISYMO GREITINIMAS
Minėtasis vystymosi dėsnis, apimantis visą tikrovę ir garantuojantis viso blogio sugrįžimą į tai, kas gera ir naudinga, neišvengiamai daro įtaką, neklausdamas žemėje gyvenančių žmonių nuomonės. Tuo pat metu Kūrėjas suteikė žmogui protą ir valdžią, leido jam valdyti vystymosi dėsnį. Žmogus gali pagreitinti vystymosi procesą savo noru, laisvai ir visiškai nepriklausomai nuo laiko eigos.
Paaiškėja, kad vystymosi procese egzistuoja dvi valdžios:
· „Dangaus valdžia“, garantuojanti visko, kas bloga ir žalinga, sugrįžimą prie gero ir naudingo, tačiau savu laiku – lėtai ir skausmingai. Tokiu atveju vystymosi objektas patiria skausmą ir siaubingas kančias, atsidūręs po vystymosi volu, neįtikėtinai žiauriai spaudžiančiu jį po savimi.
· „Žemiškoji valdžia“ – tai valdžia žmonių, kurie įvaldė minėtąjį vystymosi dėsnį. Visiškai išsivaduodami iš laiko pančių, žmonės žymiai pagreitina savo brandą ir ištaisymą, siekdami galutinės ištaisymo stadijos.
Jeigu žmonės įsisavins raidos dėsnį, tai užsitarnaus „žemiškąją valdžią“. Tai reiškia, kad žmonės patys turi išsiaiškinti ir ištaisyti savo neigiamas savybes, paversdami jas teigiamomis. Tada jie visiškai išsivaduos iš laiko apribojimų ir nuo šios akimirkos aukštesniosios raidos pakopos pasiekimas priklauso nuo jų noro, vadinasi, tik nuo veiksmo kokybės ir dėmesingumo. Taip žmonės pagreitina savo galutinės raidos stadijos priartėjimą.
Jei žmonės nenorės imti į savo rankas blogųjų savybių ištaisymo, o paliks šį darbą dangaus valdžiai, jiems taip pat garantuojamas galutinis išsilaisvinimas ir ištaisymas. Tam yra suteikta visiška dangaus valdžios garantija, veikianti pagal laipsniško vystymosi dėsnį nuo pakopos prie pakopos, kol viskas, kas bloga ir žalinga, virsta gera ir naudinga, kaip kad vaisius noksta ant medžio. Vystymosi pabaiga ir šiuo atveju visiškai garantuota, bet savo laiku. Kitaip tariant, jis tampa priklausomas nuo laiko ir visiškai su juo susietas.
Vadovaudamasis laipsniško vystymosi dėsniu, žmogus kelyje į galutinį išsitaisymą privalo pereiti daugybę skirtingų pakopų. Šis procesas yra sunkus ir labai lėtas, tęsiasi ilgą laiką. Kadangi mūsų aptariamas vystymosi objektas – tai gyvos ir jaučiančios būtybės, šio vystymosi pakopose jos priverstos patirti siaubingas kančias. Juk kiekvienoje pakopoje veikianti stūmimo jėga, pakelianti žmogų iš žemesnio lygmens į aukštesnį, yra ne kas kita, kaip skausmo ir kančių spaudimas, kurių žemesniame lygyje susikaupia tiek, kad jų neįmanoma iškęsti. Kančios priverčia žmones palikti pakopą, kurioje jie yra, ir pakilti į aukštesnę pakopą.
Išsitaisymo pabaiga, garantuota žmonėms pagal laipsniško išsivystymo dėsnį, ateina tam tikru laiku, kitaip tariant, yra susaistyta laiko saitais. Jeigu žmonės imasi savo savybių vystymo, jiems skirtas išsitaisymas ateina pagal principą „pagreitinsiu“, tai yra visiškai nepriklauso nuo laiko.
GĖRIS IR BLOGIS VERTINAMI PAGAL INDIVIDO VEIKSMUS VISUOMENĖS ATŽVILGIU
Prieš imdamiesi tyrinėti blogio ištaisymą visoje žmonijos giminėje, turime nustatyti abstrakčių sąvokų – gėrio ir blogio – vertę. Kitaip tariant, apibrėžiant gėrio ir blogio kategorijų veiksmą ar savybę, būtina išsiaiškinti, kieno atžvilgiu ši savybė ar veiksmas yra gėris ar blogis.
Norint tai suprasti, reikia gerai žinoti, kokia santykinė asmeninės dalies, palyginti su visuma, vertė, tai yra individo, visuomenės, kurioje jis gyvena ir iš kurios maitinasi tiek materialiai, tiek dvasiškai, atžvilgiu.
Tikrovė mums rodo, kad individas visiškai neturi teisės egzistuoti, jeigu jis izoliuojasi ir nepriklauso pakankamai didelei visuomenei, kuri aptarnautų jį ir padėtų patenkinti jo būtinuosius poreikius. Iš to išplaukia, kad žmogus iš pat pradžių buvo sukurtas gyventi visuomenėje, ir kiekvienas individas visuomenėje – kaip dantratukas vieno mechanizmo sistemoje, kurioje vienas ratukas, kaip atskiras vienetas, neturi judėjimo laisvės.
Jis dalyvauja bendrame judėjime nurodyta kryptimi, kad mechanizmas atliktų bendrą užduotį. Įvykus kokiam nors gedimui, tai nelaikoma šio vieno dantratuko gedimu. Jis vertinamas atsižvelgiant į jo paskirtį visame mechanizme.
Visuomenėje, tiek tiesos, tiek gėrio požiūriu, kiekvieną individo vertės ar nepilnavertiškumo laipsnį taip pat lemia ne tai, kiek jis geras ar blogas, o jo apskritai bendras tarnavimas visuomenei. Kadangi bendra yra tik tai, kas yra ir asmeninėje dalyje, ir bendra nauda yra visų nauda, tai tas, kas kenkia bendrumui, kenkia ir sau pačiam. O teikiantysis naudą bendrumui gauna savo naudos dalį, nes asmeniškumas yra bendrumo dalis. Bendrumas neturi didesnės vertės nei ją sudarančių dalių suma.
Nors individas ir visuomenė neatsiejamai susiję, individas nekenčia dėl to, kad jis pavaldus visuomenei, nes visuomenės laisvė ir individo laisvė sąlygoja viena kitą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad tiek geros, tiek blogos individo savybės ir veiksmai vertinami tik pagal jų naudą visuomenei, individo ir visuomenės gėrio dydis atitinka laisvės dydį.
Žinoma, tai taikoma tik individams, kurie visiškai vykdo savo pareigas visuomenei, kai jie gauna tiek, kiek reikia, ir nesikėsina į kitų dalį. Iš tikrųjų, dalis žmonių šios sąlygos praktiškai nevykdo, jie kenkia ne tik visuomenei, bet ir sau patiems. Tokiu atveju atsiranda kiekvieno žmogaus ištaisymo būtinybė ir kiekvieno žmogaus bendro principo suvokimas: „Asmeninė nauda ir visuomenės nauda – neatskiriamos. Tik įvykdęs šią sąlygą, pasaulis pasieks savo galutinį ištaisymą.“
KETURIOS KATEGORIJOS – „GAILESTINGUMAS“, „TIESA“, „TEISINGUMAS“, „TAIKA“ – INDIVIDO IR VISUOMENĖS ATŽVILGIU
Išsiaiškinę, kas yra gėris jo tikrąja forma, turime išsiaiškinti, kokiomis priemonėmis galime paspartinti gėrio ir laimės siekį.
Siekdami šio tikslo disponuojame keturiomis kategorijomis: „gailestingumas“, „tiesa“, „teisingumas“ ir „taika“. Per šias keturias kategorijas Aukštesnysis valdymas palaipsniui vysto žmoniją iki jos dabartinės būsenos.
Jau sakėme, kad geriausias sprendimas žmogui – įvaldyti vystymosi dėsnį ir perimti jo valdymą į savo rankas. Tada jis išgelbės save nuo didelių kančių, kurias istorija ruošia ateičiai.
Išanalizuosime šias keturias kategorijas, per kurias realizuojamas Aukštesnysis valdymas, kad išsiaiškintume, kokių rezultatų jų naudojimas jau atnešė ir kaip jas būtų galima kuo geriau panaudoti ateityje.
PRAKTINIAI SUNKUMAI NUSTATANT „TIESĄ“
Teoriškai, nėra geresnės kategorijos nei „tiesa“. Atsižvelgiant į priklausomybę tarp individo ir visuomenės, „tiesa“ yra ne kas kita, kaip individo jaučiama gerovė, kai jis duoda, tai yra visiškai atlieka jam paskirtą funkciją visos visuomenės atžvilgiu, ir gauna iš visuomenės savo teisėtą dalį.
„Tiesos“ visada ieškome, tačiau iš tiesų ši savybė visiškai nepriimtina visuomenei. Reikia ištirti, koks yra praktinis trūkumas, trukdantis visuomenei priimti šią valdymo kategoriją. Gilus kategorijos „tiesa“ praktinės reikšmės tyrimas leidžia daryti išvadą, kad ją labai sunku pritaikyti praktikoje.
Iš esmės, kategorijos „tiesa“ panaudojimas įpareigoja sulyginti visus visuomenės individus, kad kiekvienas gautų savo dalį pagal įdėtas pastangas. Tai vienintelis tikras žmonių santykių pagrindas, dėl kurio nekyla jokių abejonių. Juk akivaizdu, kad kiekvieno, norinčio gauti naudos iš kito pastangų, veiksmai prieštarauja „tiesos“ ir sveiko proto kategorijai.
Kaip padaryti, kad „tiesos“ kategoriją priimtų visuomenė? Jeigu naudosimės visiems aiškiais vertinimo kriterijais, pavyzdžiui, dirbtų valandų skaičiumi, ir įpareigosite visus dirbti vienodą laiką, „tiesos“ kategorija vis tiek nebus įgyvendinta. Akivaizdus melas pasireikš iš dviejų pusių: kils iš darbuotojo fizinės būklės ir iš jo moralinės būklės.
Žinoma, ne visi gali vienodai dirbti. Visada atsiras žmogus, kuris dėl silpnumo per darbo valandą įdės žymiai daugiau pastangų nei kitas per dvi valandas.
Yra ir psichologinė problema, nes iš prigimties tingus žmogus per valandą taip pat įdeda daugiau pastangų nei kitas per dvi. Tačiau remiantis tik „tiesos“ kategorija negalima įpareigoti vienos visuomenės dalies dėti daugiau pastangų nei įdeda kita visuomenės dalis, kad patenkintų gyvybiškai svarbius poreikius.
Praktikoje paaiškėja, kad iš prigimties stiprūs ir iniciatyvūs visuomenės nariai gauna naudos iš kitų pastangų ir piktybiškai jomis naudojasi, o tai prieštarauja „tiesos“ kategorijai. Juk jie patys mažai stengiasi, palyginti su silpnais ir tingiais visuomenės nariais.
Atkreipę dėmesį į natūralų žmogaus gyvenimo visuomenėje mažumos paklusimo daugumai dėsnį, taip pat įsitikiname, kad toks „tiesos“ kategorijos panaudojimas, kai pagrindu laikomas faktinis darbo valandų skaičius visiškai nepriimtinas. Juk silpni ir tingūs visada sudaro daugumą visuomenėje, ir jie neleis stipriems ir veikliems, kurių mažuma, pasinaudoti jų pastangomis.
Taigi „tiesos“ kategorijos negalime laikyti lemiamu veiksniu, nustatančiu individo ir visuomenės vystymosi kelią. Remiantis tik ja negalima sukurti visuomeninių santykių galutinai ištaisytame pasaulyje.
Su dar didesniais sunkumais taikydami „tiesos“ kategoriją susidursime, jeigu atsižvelgsime į tai, kad kiekvienas žmogus, iš prigimties remdamasis Kūrėjo unikalumo savybe, jaučiasi esąs pasaulio valdovas. Žmogus elgiasi taip, tarsi visas pasaulis būtų sukurtas tik tam, kad palengvintų ir pagerintų žmogaus gyvenimą. Drauge jis nejaučia jokios pareigos ką nors duoti mainais.
Kitaip tariant, kiekvieno žmogaus prigimtis yra naudoti visus pasaulio kūrinius savo naudai. Drauge net jeigu jis ką nors duoda savo artimui, daro tai priverstinai. Iš esmės, duodamas žmogus naudojasi savo artimu savanaudiškai, tik daro tai gudriai.
To, kas pasakyta, prasmė ta, kad kiekvienos šakos prigimtis artima savo šakniai. Kadangi žmogaus prigimtis kyla iš Vienintelio ir Vieningo, viską valdančio Kūrėjo, tai žmogus jaučia, kad visi pasaulio kūriniai turi būti jo valdžioje ir yra sukurti tik jo asmeninei naudai. Tai – nekintamas dėsnis.
Tuo pačiu metu žmonės skiriasi vieni nuo kitų tik tuo, kad vienas renkasi kūrinio panaudojimą siekdamas žemiškų malonumų, kitas – siekdamas valdžios, o trečias – siekdamas šlovės. Be to, kiekvienas žmogus sutiktų naudotis pasauliu taip, kad įgytų viską kartu – ir turtą, ir valdžią, ir šlovę, jei tai nekainuotų didžiulių pastangų. Todėl žmogus priverstas pasirinkti tikslą pagal savo galimybes ir gebėjimus.
Galima sakyti, kad „unikalumo dėsnis“ valdo žmogaus širdį. Niekas negali išvengti jo įtakos, kiekvienas gauna savo dalį, didis – pagal savo didybę, mažas – pagal savo mažumą.
Unikalumo savybė, esanti kiekvieno žmogaus prigimtyje, yra nei gera, nei bloga. Tai natūrali gamtos tikrovė ir ji turi teisę egzistuoti, kaip ir bet kuri kūrinijos dalis. Nėra nei mažiausios galimybės atšaukti arba bent kiek sušvelninti jos pasireiškimą, kaip ir nėra galimybės sunaikinti visos žmonijos giminės. Mes visai neveidmainiausime, šią savybę pavadinę „absoliučia tiesa“.
Nenumaldomas unikalumo savybės poveikis nepalieka abejonių dėl to, kad žmogaus prigimtyje nėra nieko tolimesnio kaip lygybė su kitais žmonėmis. Kaip galima įtikinti individą vadovautis „tiesos“ kategorija, žadančia jam lygybę su kitais visuomenės nariais, kai iš prigimties jis siekia pakilti virš visos visuomenės?
Prieiname prie išvados, kad negalima tikėtis visuotinės paramos, norint naudotis „tiesos“ kategorija, kuri visiškai neleidžia tiek individo, tiek visuomenės gyvenimo padaryti laimingo.
KATEGORIJŲ „GAILESTINGUMAS“, „TEISINGUMAS“ IR „TAIKA“ NAUDOJIMAS VALDYME
Pereikime prie trijų kitų kategorijų – „gailestingumo“, „teisingumo“ ir „taikos“, skirtų palaikyti „tiesos“ kategoriją, kurios padėtis mūsų pasaulyje yra labai silpna. Įtraukusi į valdymą šias kategorijas, žmonija pradėjo lėtai, laipsniškai judėti visuomenės gyvenimo sutvarkymo link.
Teoriškai visi visuomenės nariai sutiko ir besąlygiškai priėmė „tiesos“ kategorijos valdymą, tačiau elgėsi visiškai priešingai jos principams. Nuo tada „tiesos“ sąvoką naudoja net daug meluojantys žmonės. Neįmanoma įžvelgti nė menkiausių jos ženklų tiek silpnųjų, tiek teisuolių veiksmuose.
Kadangi žmonės nesugebėjo elgtis pagal „tiesos“ kategoriją, visuomenėje daugėjo silpnų ir išnaudojamų asmenų. Tuomet, siekiant įpareigoti stipriuosius ir sėkmingus padėti silpniesiems visos visuomenės labui, elgtis su jais nuolaidžiai, gailestingai ir su atjauta, buvo populiarios „gailestingumo“ ir „teisingumo“ kategorijos.
Tačiau žmogaus prigimtis tokia, kad tokiomis sąlygomis stipriai išauga silpnųjų ir nuskriaustųjų skaičius ir jie tampa grėsme stipriesiems. Tai veda į susirėmimus ir nesutarimus. Dėl šios priežasties išpopuliarėjo kategorija „taika“.
Kategorijos „gailestingumas“, „teisingumas“ ir „taika“ atsirado ir išsivystė dėl kategorijos „tiesa“ silpnumo. Visuomenė buvo suskirstyta į grupes. Vieni rėmėsi „gailestingumo“ kategorija, tai yra užuojauta, aukojo dalį savo turto kitiems, o kiti – „tiesos“ kategorija, tai yra principu „mano – mano, tavo – tavo“.
Šias dvi grupes taip pat galima suskirstyti į „statytojų“ ir „naikintojų“ „Statytojai“ – tai tie, kurie rūpinasi visuomenės gerove ir yra pasirengę savo turtu dalytis su kitais.
„Naikintojams“, iš prigimties linkusiems į naikinimą, patinka kategorija „tiesa“, tai yra principas „mano – mano, tavo – tavo“. „Naikintojai“ nepasirengę aukotis dėl kitų, net jei kiltų grėsmė visuomenės egzistavimui.
TAIKOS VILTIS
Kai išorinės sąlygos privedė „naikintojų“ ir „statytojų“ grupes prie konfrontacijos ir iškilo grėsmė jų egzistavimui, visuomenėje atsirado „taikdariai“. Jie atmetė jėgą ir pasiūlė naujus, teisingus, jų požiūriu, visuomeninio gyvenimo principus – sambūvio principus. Tačiau „taikdariai“, atsiradę dėl nesutarimų, dažniausiai yra kilę iš „naikintojų“, kitaip tariant, „tiesos“ kategorijos šalininkų, kurių principas „mano – mano, tavo – tavo“.
Stiprūs ir iniciatyvūs „naikintojai“ yra pasirengę dėl įsitvirtinimo rizikuoti net savo ir visos visuomenės narių gyvybe, jei visuomenė nesutiks su jų nuomone. O „statytojai“, atjautos ir gailestingumo šalininkai, kuriems didžiausia vertybė yra jų pačių ir visuomenės narių gyvybė, nėra pasirengę kelti pavojaus sau ir visuomenei, kad visuomenė sutiktų su jų požiūriu. Juk jie visada priklauso silpnajai visuomenės daliai, bailiai ir silpnadvasiai.Stiprūs ir rizikuojantys visada nugali, todėl suprantama, kad „taikdariai“ kilo iš „naikintojų“, o ne iš „statytojų“ aplinkos.
Prieiname prie išvados, kad taikos viltis lieka iliuzinė, nes taika neturi jokios vertės nei „subjektui“, nei „objektui“.
Juk kiekvienos kartos „subjektai“ yra „taikdariai“, pašaukti kurti taiką visame pasaulyje. „Taikdariai“ yra sukurti iš žmogaus medžiagos, kurią vadiname „naikintojais“. Jie yra „tiesos“ kategorijos šalininkai, kitaip tariant, siekia, kad principas „mano – mano, tavo – tavo“ būtų laikomas pasaulio pagrindu. Gindami savo nuomonę, šie žmonės yra pasirengę kelti pavojų savo pačių ir visos visuomenės narių gyvybei. Toks ryžtas jiems suteikia jėgų laimėti prieš žmogiškąją medžiagą, vadinamą „statytojais“, gailestingumo ir užuojautos gynėjus, bailius ir silpnadvasius, pasirengusius dalytis savo gėriu kitų labui, kad išsaugotų pasaulį.
Paaiškėja, kad tiesos reikalavimas prilygsta pasaulio sunaikinimui, o gailestingumo poreikis – taikos kūrimui. Todėl negalima tikėtis, kad „naikintojai“ sukurs taiką visame pasaulyje.
Nesuteikia jokios vilties pasauliui ir „objektas“, tai yra pačios pasaulio egzistavimo sąlygos, nes dar nėra sukurtos sąlygos laimingam individo ir visuomenės gyvenimui pagal „tiesos“ kategoriją, kurios siekia „taikdariai“. Juk visada buvo ir bus nedidelė, bet svarbi visuomenės dalis, nepatenkinta jai siūlomomis sąlygomis, – jau kalbėjome apie kategorijos „tiesa“ silpnumą. Šie žmonės sukuria sąlygas naujiems nesantaikos iniciatoriams ir naujiems „taikdariams“, kurie keičia vieni kitus kiekvienoje kartoje.
TAIKA TAM TIKRAI VISUOMENEI IR TAIKA VISAM PASAULIUI
Artėjame prie suvokimo, kad atskiros visuomenės taika yra sąlygojama viso pasaulio taikos. Žmonija pasiekė tokį išsivystymo lygį, kai visas pasaulis tampa viena visuomene, viena tauta. Kiekvienas žmogus pasaulyje yra priverstas rūpintis viso pasaulio gerove ir jai tarnauti, kad užtikrintų jo egzistavimą visos žmonijos sąskaita.
Jau kalbėjome apie absoliučią individo priklausomybę nuo visuomenės, lygindami žmogų su mažu mašinos dantratuku. Individo gyvenimas ir gerovė priklauso nuo visuomenės, taigi visuomenės ir asmeninė gerovė yra neatsiejamai susijusios. Kai yra priešingai, tai irgi teisinga. Atitinkamai tiek, kiek žmogus yra priklausomas nuo rūpesčių dėl savo gerovės, jis būtinai taps pavaldus ir visuomenei.
Visuomenę individui apibrėžia sfera, iš kurios jis gauna tai, ko jam reikia. Pavyzdžiui, senovėje šią sferą lėmė viena šeima. Žmogui nereikėjo jokios kitos pagalbos, kaip tik iš savo šeimos narių, ir, žinoma, jis nuo kitų nepriklausė.
Vėlesniu laikotarpiu, šeimoms pradėjus gyventi kartu, žmogus tapo priklausomas nuo savo gyvenvietės ar miesto. Miestams ir gyvenvietėms susijungus į šalis, žmogaus gerove pradėjo rūpintis visi šalies gyventojai, taigi jis tapo priklausomas nuo visų piliečių.
Mūsų kartoje kiekvieno žmogaus gerovę užtikrina viso pasaulio žmonės, ir žmogus priklauso nuo viso pasaulio kaip mašinos dantratukas. Todėl neįmanoma įsivaizduoti idealios socialinės tvarkos ir laimingo gyvenimo vienoje šalyje, jei tai nebus daroma visose pasaulio šalyse. Turime ieškoti teisingų kelių, kurie žada taiką visam pasauliui. Juk bet kurio pasaulio žmogaus gaunamo gėrio ar blogio mastas priklauso nuo kiekvieno individo gėrio ar blogio masto visame pasaulyje ir yra jo nulemtas.
Nepaisant to, kad visuotinė tarpusavio priklausomybė yra pakankamai jaučiama, žmonija vis dar to tinkamai nesuvokia. Žemas šio reiškinio suvokimo lygis paaiškinamas tuo, kad pagal natūralaus vystymosi dėsnius veiksmas visada eina prieš reiškinio suvokimą. Todėl tik realūs veiksmai pastūmės žmoniją į priekį, siekiant suvokti visišką visų priklausomybę nuo kiekvieno.
IŠ TIKRŲJŲ KETURIOS KATEGORIJOS PRIEŠTARAUJA VIENA KITAI
Keturios aprašytos kategorijos – „gailestingumas“, „tiesa“, „teisingumas“ ir „taika“ nuo pat pradžių yra būdingos kiekvienam žmogui tam tikrame junginyje, vis labiau pasireiškia ir prieštarauja viena kitai pagal jo vystymąsi ir priklausomumą nuo auklėjimo.
Abstrakčiai nagrinėdami gailestingumo kategoriją pamatysime, kad ji prieštarauja visoms kitoms kategorijoms. Pagal gailestingumo dėsnį, kitoms kategorijoms mūsų pasaulyje tiesiog nėra vietos.
Gailestingumo sąlyga: „mano – tavo, tavo – tavo“. Jei visa žmonija elgtųsi pagal šią kategoriją, dingtų visa „tiesos“ ir „teisingumo“ kategorijų puikybė ir vertė. Juk jei kiekvienas iš prigimties būtų pasirengęs duoti savo artimui viską, ką turi, ir nieko iš jo negauti, išnyktų faktorius, verčiantis meluoti kitam žmogui.
Bet jei pasaulyje nebūtų „melo“, neegzistuotų ir „tiesos“ sąvoka, nes kategorijos „tiesa“ ir „melas“ priklauso viena nuo kitos. Drauge išnyktų ir kitos kategorijos, kurios atsirado tik siekiant sustiprinti kategoriją „tiesa“ dėl jai būdingo silpnumo.
„Tiesos“ kategorija, kuri remiasi pagrindiniu principu „mano – mano, tavo – tavo“, prieštarauja „gailestingumo“ kategorijai ir jos visiškai netoleruoja. Kategorijos „tiesa“ požiūriu, principas „dirbti ir padėti artimui“ yra neteisingas, nes toks požiūris gadina žmogų, įpratina jį išnaudoti artimą. Be to, teigiama, kad kiekvienas privalo taupyti juodai dienai, kad sunkiais laikais nebūtų priverstas užkrauti naštos savo artimui. Be to, žmogus visada turi giminaičių ar savo turto paveldėtojų, kurie pagal „tiesos“ kategorijos principą turi pirmumo teisę į jo turtą. Natūraliai paaiškėja, kad žmogus, dalijantis savo turtą kitiems, elgiasi kaip melagis artimųjų ir įpėdinių atžvilgiu, jei nieko jiems nepalieka.
„Taikos“ ir „teisingumo“ kategorijos taip pat prieštarauja viena kitai. Iš tiesų, norint įtvirtinti taiką, visuomenėje turi būti laikomasi tam tikrų sąlygų, kurios leistų praturtėti protingiems ir energingiems žmonėms, dedantiems daug pastangų ir besinaudojantiems savo gebėjimais, o tinginiams ir nepraktiškiems žmonėms tektų skursti. Tokiu būdu energingasis gaus savo dalį, o taip pat savo artimo – tinginio dalį ir mėgausis geresniu gyvenimu; o tinginiai ir nepraktiški žmonės taps elgetomis ir nepajėgs patenkinti net būtiniausių savo poreikių.
Žinoma, nesąžininga taip stipriai bausti tinginius ir nepraktiškus žmones. Kokia šių nelaimingųjų nuodėmė ir nusikaltimas, jei Aukštesnysis valdymas neapdovanojo jų judrumu ir sumanumu? Kam juos bausti kančiomis, sunkesnėmis už mirtį? Vadinasi, jei teisingumas yra taikos įtvirtinimo sąlyga, tai „taikos“ kategorija prieštarauja „teisingumo“ kategorijai.
Tuo pačiu metu „teisingumo“ kategorija prieštarauja „taikos“ kategorijai. Juk jeigu turto padalijimo tvarka nustatyta vadovaujantis teisingumo principu, tai yra reikšmingos vertybės perduodamos tinginiams ir nepraktiškiesiems, tai stiprūs ir iniciatyvūs žmonės neturės ramybės ir poilsio, kol nepanaikins praktikos, pagal kurią stiprūs ir energingi paklūsta silpniesiems ir tampa jų išnaudojami. Todėl „gailestingumo“, „tiesos“, „teisingumo“ ir „taikos“ kategorijų naudojimas nepalieka jokių vilčių taikai visuomenėje.
UNIKALUMO SAVYBĖS VEIKSMAS EGOIZME – DESTRUKCIJA IR NAIKINIMAS
Išanalizavome, kaip žmogaus savybės susiduria ir priešinasi viena kitai ne tik tarp atskirų grupių, bet ir kiekviename žmoguje. Keturios žmogui būdingos kategorijos valdo jį vienu metu arba pakaitomis ir kovoja tarpusavyje taip, kad sveikas protas negali sukurti kokios nors tvarkos ir pasiekti kategorijų dermės.
Mumyse viešpataujančios kategorijų painiavos šaltinis yra ne kas kita, o unikalumo savybė, kuria daugiau ar mažiau pasižymime kiekvienas iš mūsų.
Išsiaiškinome, kad joje glūdi aukšta, graži ir didinga reikšmė, nes ši savybė mums buvo suteikta Kūrėjo – vienintelio, kuris yra visų kūrinių šaknis. Tuo pačiu metu, kai unikalumo jausmas susijungia su mūsų siauru egoizmu, jo poveikis tampa destruktyvus. Tas poveikis tapo visų pasaulio nelaimių, tiek praeities, tiek ateities, šaltiniu.
Pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų laisvas nuo šios savybės, o visus skirtumus tarp žmonių lemia naudojimosi ja būdai: patenkinti širdies aistrą, siekti turtų, valdžios ar garbės. Tuo kūriniai ir skiriasi vienas nuo kito.
Tačiau visi pasaulio kūriniai panašūs tuo, kad kiekvienas siekia išnaudoti visus kitus savo naudai, pasitelkdamas visas turimas priemones ir visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad gerovę kuriasi naikindamas artimo turtą. Ir visai nesvarbu, kokių pasiteisinimų kiekvienas sugalvoja, nes „noras valdo mintį“, o ne „mintis – norą“. Kitas dalykas: kuo labiau išsivysčiusi ir išskirtinė asmenybė, tuo daugiau ir aštriau ji jaučia savo unikalumą.
UNIKALUMO KAIP INDIVIDO IR VISUOMENĖS VYSTYMOSI PRIEMONĖS NAUDOJIMAS
Pabandykime išsiaiškinti, kokias sąlygas galiausiai priims žmonija, atėjus pasaulinei taikai visame pasaulyje. Kas yra teigiama jėga, kuri užtikrins laimingą individo ir visuomenės gyvenimą? Kaip pasireiškia žmonijos ryžtas galiausiai sutikti su šių ypatingų sąlygų įgyvendinimu?
Grįžkime prie unikalumo savybės kiekvieno žmogaus širdyje – ši savybė pažadina norą praryti visus ir viską dėl savęs. Jos šaknis kilusi iš Kūrėjo unikalumo savybių ir siejama su žmonėmis, kurie yra Jo šaka.
Neišvengiamai kyla klausimas, reikalaujantis atsakymo: kodėl šis jausmas mumyse atsiskleidžia tokia sugedusia forma, kad tampa visko žalingo ir destruktyvaus pagrindu pasaulyje? Kaip Šaltinis, kuris skleidžia ir gimdo gyvybę, virsta visa ko naikinimo šaltiniu? Negalima palikti šio klausimo neatsakyto.
Esmė ta, kad unikalumas turi dvi puses. Jei žvelgtume iš panašumo į Kūrėjo unikalumo savybę perspektyvos, tai ji tik skatina „duoti artimui“. Kūrėjas neturi savybės gauti, nes Jam nieko netrūksta ir jam nereikia ko nors gauti iš savo kūrinių. Todėl unikalumo savybė žmoguje, kuri yra Kūrėjo savybės jame tąsa, turi būti įgyvendinama „davimo artimui“ forma, altruistiškai, o ne egoistiškai gaunant dėl savęs.
Kita vertus, pastebime, kad ši savybė praktinio veiksmo požiūriu veikia visiškai priešingai, egoistiškai – tik turėdama ketinimą „gauti dėl savęs“. Tai įgyvendinama noru būti turtingiausiam ir įžymiam – vieninteliam tokiam pasaulyje. Tokiu būdu šios dvi pusės yra priešingos viena kitai ir nutolusios viena nuo kitos kaip rytai nuo vakarų.
Prieiname atsakymą į klausimą, kaip unikalumo savybė, kylanti iš Kūrėjo, iš visos kūrinijos Šaltinio savybės, pasireiškia mumyse kaip naikinimo šaltinis. Taip yra todėl, kad naudojame šį brangų įrankį turėdami priešingą ketinimą – gauti dėl savęs.
Klaidinga teigti, kad mūsų unikalumo savybė niekada nepasireikš davimo artimui forma. Juk neneigiame, kad tarp mūsų yra žmonių, norinčių dalytis su kitais. Jie atiduoda savo turtą ir savo pasiekimus visuomenės labui. Tačiau tai yra dvi tos pačios monetos pusės ir jos kalba tik apie du kūrinio vystymosi iki tobulos būsenos taškus. Pradedant etapu, buvusiu prieš gimimą, kūrinys palaipsniui kyla vystymosi pakopomis, nuo vienos pakopos į kitą, aukštesnę, kol pasiekia savo aukštesnį tikslą – nuo pat pradžių numatytą tobulumą, kuriame išliks amžinai.
Šių dviejų taškų vystymosi tvarka yra tokia. Pirmas taškas – vystymosi pradžia, žemiausias iš lygių, arčiausiai nebūties. Tai atitinka antrąją unikalumo savybės pusę. Antras taškas – nustatytas aukštis, kuriame kūrinys lieka amžinai.
Mūsų laikais, praėjęs daugybę vystymosi etapų, pasaulis pakilo aukščiau žemesnio lygio, tai yra aukščiau antrosios unikalumo savybės pusės, ir pastebimai priartėjo prie pirmosios pusės, kai pasaulis turi pasiekti savo tobulą būseną. Todėl žmonių, kurie naudojasi savo unikalumu „duodami kitiems“, yra mažuma, nes žmonija vis dar yra vystymosi kelio viduryje.
Pasiekę aukščiausią pakopą, visi savo unikalumą naudosime tik „duoti artimui“ forma ir daugiau niekada nenutiks, kad kas nors pasinaudotų ja „gauti dėl savęs“.
Pagal tai, kas pasakyta, randame galimybę pažvelgti į paskutinės kartos gyvenimo sąlygas taikos sąlygomis visame pasaulyje, kai visa žmonija pasieks aukščiausią pirmos pusės tašką ir naudosis savo unikalumu tik „duoti artimui“, o ne „gauti dėl savęs“ forma.
Mums reikia sukurti gyvenimą, remiantis davimo savybe, kad ji tarnautų kaip etalonas visiems ir įsilietų į žmonių sąmonę. Galbūt verta ir net reikėtų mūsų kartoje pabandyti sukurti tokį gyvenimą tokia forma.
PASKUTINIOSIOS KARTOS GYVENIMO SĄLYGOS
Visų pirma, kiekvienas turėtų gerai suprasti ir paaiškinti savo artimiausiai aplinkai, kad taika visuomenėje, taika valstybėje ir taika visame pasaulyje visiškai priklauso viena nuo kitos. Kol kas visuomenės dėsniai mūsų netenkina. Mažuma visada nepatenkinta valstybės valdymu, tampa nevaldoma ir reikalauja keisti valdžią.
Jei mažumai neužtenka jėgų atvirai, akis į akį kovoti su valstybės valdžia, yra kita išeitis ją nuversti. Pavyzdžiui, galima supriešinti dvi valstybes viena prieš kitą ir taip atvesti jas į karo padėtį.
Visiškai natūralu, kad karo metu daugės nepatenkintų žmonių, jie turės viltį pasiekti lemiamą daugumą keičiant valdžią, organizuoti naują, sau patogią valdžią. Pasirodo, pasaulis individui yra veiksnys, kuris tiesiogiai veikia taiką valstybėje.
Atsižvelkime į nuolatinę visuomenės dalį, kuriai karas yra specialybė ir karjeros augimo priemonė. Tai – profesionalūs kariškiai ir ginkluotės specialistai, kurie svariai atstovauja visuomenės mažumai.
Prie jų pridedame reikšmingą mažumą, nepatenkintą galiojančiais įstatymais. Tada pamatysime, kad bet kuriuo metu yra didelė kokybinė dauguma, siekianti karų ir kraujo praliejimo.
Kadangi taika planetoje ir taika atskiroje valstybėje priklauso viena nuo kitos, net protingi ir iniciatyvūs piliečiai, patenkinti esama situacija, dėl naikintojų skleidžiamos įtampos rimtai susirūpina savo gyvybės saugumu. Suprasdami taikos vertę, jie neabejotinai norėtų pritaikyti paskutiniosios kartos gyvenimo būdą savo pačių išgelbėjimui.
KANČIŲ PALYGINIMAS SU MALONUMAIS GAUNANT DĖL SAVĘS
Nuodugniai išnagrinėję kūrimo sumanymą, įsitikinsime, kad visas sunkumas slypi būtinybėje pakeisti savo prigimtį iš noro gauti dėl savęs į norą duoti artimui, nes vienas noras prieštarauja kitam.
Iš pirmo žvilgsnio idėja atrodo fantastiška, nes reikalauja keisti žmogaus prigimtį. Tačiau pažvelgę giliau suprasime, kad visas prieštaravimas tarp gavimo dėl savęs ir davimo artimui – ne kas kita, kaip psichologinis barjeras. Juk praktiškai savo veiksmais dažnai duodame artimui, negaudami jokių gėrybių.
Gavimą dėl savęs įsivaizduojame įvairiomis formomis, tokiomis kaip turto valdymas, malonumas širdžiai, akims ir skrandžiui. Tai galima apibūdinti vienu žodžiu – malonumas. Kitaip tariant, gavimo dėl savęs esmė, kurios siekia žmogus, yra ne kas kita, kaip noras gauti malonumą.
Vis dėlto jei žmogus palygintų visus malonumus, kuriuos patiria per savo gyvenimą, ir visą kartėlį ir kančias, kurias patiria, jis norėtų visai negimti.
Jei taip ir yra, ką žmogus laimi mūsų pasaulyje, jei per savo gyvenimą pasiekia, tarkime, dvidešimt procentų malonumo, palyginti su aštuoniasdešimt procentų kančios? Iš tiesų, mūsų palyginime dauguma kančių liks visiškai neatlygintos.
Tačiau viskas, kas pasakyta, – asmeninis išskaičiavimas, kai žmogus dirba sau. O skaičiuojant pasauliniu mastu, jis gamina daugiau nei gauna savo egzistavimui ir savo malonumui. Ketinimą iš gavimo pakeitus į davimą, žmogus gaus malonumą atitinkamai pagal savo darbą, be nesibaigiančių kančių.