VIENAS DĖSNIS

(Adaptuotas, literatūriškai apdorotas tekstas susipažinimui)

Žmogus, įvykdęs nors vieną Aukštesniojo pasaulio dėsnį, palenkia save ir visą pasaulį gėrio link.

KŪRINIO IŠTAISYMAS – KETINIME

Žmogaus pirmapradės prigimties, jo egoistinių norų ištaisymą reikia atlikti tik dėl susiliejimo su Aukštesniąja jėga, dėl panašumo į ją, įgyjant davimo savybę, kitaip tariant, siekiant suteikti jai tokį malonumą, kokio ji nori, kad mes mėgautumės. Noras mėgautis žmoguje yra sukurtas pačios Aukštesniosios jėgos ir nėra jai priešingas.

Priešingybė jai yra ketinimas mėgautis „dėl savęs“. Būtent ketinimas „dėl savęs“ vadinamas egoizmu, o ne pats noras mėgautis. Noras mėgautis arba, kaip sako kabalistai, prisipildyti, yra nekintantis, tik jis sukurtas, tik jis ir egzistuoja, išskyrus patį Kūrėją. Kūrėjas sukūrė tik norą mėgautis, mėgautis Juo, Jo šviesa arba Jo pojūčiu.

Nuo mūsų priklauso tik tai, kaip pritaikyti savo vienintelį prigimtinį norą mėgautis: dėl savęs arba dėl Kūrėjo. Malonumas su ketinimu „dėl savęs“ apsiriboja mūsų pasauliu. Egoistinio noro pripildymas neįmanomas, nes, užpildydamas norą, malonumas jį anuliuoja ir tampa nebejaučiamas.

Tam, kad žmogus egzistuotų prieš pradėdamas įvaldyti reikiamą ketinimą ir galėtų pasitenkinti neribotu ir išliekančiu malonumu, jis naudojasi tik mikro noru, galinčiu priimti nedidelę malonumo kibirkštėlę  – „ner dakik“. Visus kitus beribius ir išliekančius malonumus galima pajusti tik ketinime dėl Kūrėjo. Taigi suprantame, jog Kūrėjas sukūrė norą mėgautis, kad būtų galima naudotis juo ne tiesiogine forma – „mėgautis dėl savęs“, o, priešingai, „mėgautis dėl Jo“.

Tokiu atveju tampame panašūs į Jį. Egoistinį ketinimą „mėgautis dėl savęs“ pakeitęs į altruistinį ketinimą „mėgautis dėl Aukštesniosios jėgos“, žmogus tampa visiškai panašus į Aukštesniąją jėgą, nes ketinimas nulemia veiksmą.

Neįmanoma akimirksniu pereiti nuo egoistinio ketinimo dėl savęs prie altruistinio ketinimo dėl Aukštesniosios jėgos. Toks žmogaus minčių, įpročių, gyvenimo būdo pokytis reikalauja laipsniško virsmo. Visuomenė diktuoja žmogui malonumų rūšis ir todėl reikalinga aplinka, kuri gavimo vertybes pakeistų davimo vertybėmis. Tada žmogus pereis nuo ketinimo dėl savęs prie ketinimo dėl kitų.

Koks metodas leidžia žmogui neklystamai ir greitai pasiekti Aukštesniosios jėgos savybę? Vienintelis būdas pasiekti davimo ketinimą – galvoti apie save ir rūpintis savimi tik tiek, kiek tai būtina egzistencijai, o daugiau – rūpintis visuomenės gerove. Taip žmogus atitiks Aukštesniosios valdančios jėgos savybę. Toks pokytis įmanomas tik ypatingoje visuomenėje, specialiai sukurtoje žmogui pakeisti.

DU DAVIMO DĖSNIO ĮGYVENDINIMO VISUOMENĖJE PRIVALUMAI

1. Žmogus vykdo davimo dėsnį, nes jį skatina visuomenė ar net visa žmonija.

2. Davimo dėsnio vykdymas vardan žmonijos ruošia žmogų įvykdyti davimo dėsnį dėl susiliejimo su Aukštesniąja jėga.

Tik tokiu atveju žmogus turi energijos atlikti davimo veiksmą. Pati visuomenė, aukštindama jo veiksmus, suteikia jam energijos duoti, kad ir pradžioje tik dėl atlygio. Žmogus siekia visuomenės pritarimo, bet palaipsniui įprotis tampa antrąja prigimtimi, jo prigimtimi, ir jis pats jau to nori.

Tokie davimo veiksmai žmogui prišauks Aukštesniąją ištaisančią šviesą, kuri padės jam tapti panašiam į Kūrėją pagal principą „nuo ketinimo „dėl savęs“ prie ketinimo „dėl Kūrėjo“. Šis pasiruošimas yra viena iš priemonių tikslui pasiekti. Juk įpratindamas save dirbti dėl kitų, kitaip tariant, jų labui, o ne dėl savęs, žmogus išpildo davimo dėsnį dėl Kūrėjo, o ne dėl savęs. Pagal sumanymą, toks ir turėtų būti jo ketinimas.

ŽMOGAUS SANTYKIUS SU DRAUGU APIBRĖŽIANTI METODIKOS DALIS 

Suartėjimo su Aukštesniąja jėga metodiką sudaro dvi dalys:

· žmogaus santykis su Kūrėju;

· žmogaus santykis su draugu.

Veiksmingiausia ir efektyviausia – visada puoselėti žmogaus santykius su draugu, taip įgyjant įgūdžių, reikalingų ir žmogaus santykiams su Kūrėju.

KALBA, MINTIS, VEIKSMAS

Bet kokia ištaisymo pastanga apima mintį, kalbą ir veiksmą.

· Veiksmas – jei jis nukreiptas į Kūrėją, tai savaime patvirtina ketinimą. Veiksmas ir ketinimas nukreipti į vieną objektą – Kūrėją. Tokiu atveju taip pat gali būti dviejų tipų ketinimai – dėl savęs arba dėl Kūrėjo. Veiksmas su ketinimu „ne dėl Kūrėjo“ nepasiekia Kūrėjo. Kūrėjas žmogui atsiskleidžia, jei jame kyla nuolatinis ištaisytas ketinimas dėl davimo, kitaip tariant, dėl jų tarpusavio panašumo lygio. Žinoma, Kūrėjas visada ir visiškai jaučia žmogų, tačiau šis jausmas yra vienpusis. Žmogus pradeda jausti Kūrėją tik tiek, kiek tampa panašus į Jį. Veiksmingiausias būdas pasiekti panašumą į Aukštesniąją jėgą – prisiimti įsipareigojimą visą savo laisvą laiką skirti tarnavimui kūriniams, bet būtinai turint tikslą susilieti su Kūrėju. Todėl žmogus turi įsivaizduoti, kad atlieka bet kokį veiksmą, norėdamas suteikti malonumą Kūrėjui, kad taptų panašus į Jį, duotų taip pat nesavanaudiškai. Toks ketinimas, jungdamasis su gerais veiksmais, priartins žmogų prie Kūrėjo taip, kad jo savybės taps panašios į dvasines, kaip atspaudas tolygus antspaudui. Ir tada žmogus bus pasirengęs priimti aukštesniąją gausą.

· Mintis žmonių tarpusavio santykiuose yra daug reikšmingesnis pamatas nei žmogaus ir Kūrėjo tarpusavio santykiuose.

· Kalba – prašymas Aukštesniosios jėgos ištaisyti ir pakeisti ketinimą iš „dėl savęs“ į „dėl kitų“. To reikia prašyti atliekant bet kokius veiksmus, ir ypač studijuojant kabalą.

DVI MALONUMO KŪRĖJUI SUTEIKIMO FORMOS

1. Sąmoninga. Pasauliui nėra ko tikėtis, kad ateis toks laikas, kai bus galima iš karto įgyti panašumą į Kūrėją. Be ilgalaikių pastangų Kūrėjo paslėpties laikotarpiu ir be darbo grupėje nepavyks pasiekti ketinimo dėl Kūrėjo. Ir anksčiau, ir dabar, ir ateityje kiekvienas, norintis užmegzti ryšį su Kūrėju, turės imtis darbo, būdamas egoistiniame ketinime. Tik įvykdęs visus nurodymus pasieks panašumą į Kūrėją ketinime dėl Kūrėjo.

Kelio į šią būseną laikas neriboja, tai priklauso tik nuo žmogaus pasirengimo, nuo to, kiek jis valdo savo širdį. Todėl daugelis krito ir dar kris, atlikdami šį darbą „dėl savęs“, ir mirs, siekdami išminties. Tačiau tuo pačiu metu jų atlygis yra didelis, o žmogaus mintis nesugeba įvertinti malonumo, kurį jie teikia Kūrėjui, reikšmės.

2. Nesąmoninga. Netgi žmogus, pradedantis studijuoti kabalą, atliekantis bet kokį veiksmą su bet kokiu ketinimu, nes dar nėra tinkamas jo atlikti kitaip, taip pat teikia malonumą Kūrėjui.

ĮSIPAREIGOJIMAS VYKDYTI 613 PRIESAKŲ

  Žmogaus siela sudaryta iš 613 individualių norų, kurių ketinimų ištaisymas iš „dėl savęs“ į „dėl Kūrėjo“ leidžia kiekviename ištaisytame nore jausti ryšį su Kūrėju, susiliejimą su Juo. Kiekvienas Kūrėjo pasireiškimas žmoguje vadinamas „Kūrėjo atskleidimu“ arba „Jo vardu“. Kitaip tariant, Kūrėjo vardai – tai asmeniniai bendros Kūrėjo gausos konkretaus lygio pasiekimai. Kiekvienas žmogus turi pereiti visus suvokimo lygius ir atskleisti visą bendrą Kūrėjo pasireiškimą (vardą).

TIKROJI IŠMINTIS

Ankstesniųjų kartų kabalistai išdėstė individualaus suvokimo metodiką, o čia yra išdėstytas nekintantis bendras kelias, kuris paaiškina dvasines esmes be materialaus apvalkalo. Būtent toks paaiškinimas yra ypač naudingas suvokimui. Šis mokslas vadinamas „tikrąja išmintimi“. Kitoms kartoms bus išdėstoma vis sėkmingiau, nes kartos bus geriau pasirengusios priimti tikrąją išmintį. Suvokimo sėkmė priklauso nuo kartos dvasinio lyderio didybės, nuo pačios kartos arba nuo abiejų veiksnių