MEILĖ KŪRĖJUI IR KŪRINIAMS

(Adaptuotas, literatūriškai apdorotas tekstas susipažinimui)

„Pamilk artimą kaip save“ – tai bendras pasaulėdaros dėsnis.

BENDRA IR INDIVIDUALU

Egoizmo ištaisymas iki pakopos „Pamilk artimą kaip save“ yra bendras ir pagrindinis kabalos dėsnis. Šis teiginys yra vienas iš labiausiai žinomų ir cituojamų. Dažnai perfrazuojama taip: „Nedaryk kitam to, kas tau nepatinka.“ Nors jis žinomas visiems, ar teisingai suprantame jo prasmę?

Žodis „bendras“ nurodo atskirų dalių, kurios kartu susiderindamos sudaro šį „bendrumą“, sumą. Šiuo atveju dėsnis „Pamilk artimą kaip save“ sako, kad visų 612 egoistinių žmogaus savybių ištaisymo suma sudaro savybę „Pamilk artimą kaip save“.

Sunku suprasti, kaip šis nurodymas gali būti „bendras“ visiems ištaisymams, kuriuos Aukštesnysis valdymas įpareigoja mus atlikti savo pačių atžvilgiu. Galbūt ši savybė gali pasitarnauti žmogui kaip „bendras“ nurodymas požiūriui į kitus. Tačiau kaip savybė „Pamilk artimą kaip save“ lemia žmogaus santykį su Kūrėju? Kadangi kabalos mokslas yra žmogaus ištaisymo metodika ir padeda pakilti į Kūrėjo lygį, aišku, kad šio mokslo tikslas – suteikti mums galimybę įvykdyti nurodymą „Pamilk artimą kaip save“.

Nurodydama dėsnį „Pamilk artimą kaip save“, kabala sako, kad pasaulėdara buvo sukurta pagal šį dėsnį ir tik mūsų pasaulis veikia pagal atvirkštinę savybę – „kiekvieno meilės tik sau“. Jei žmogus mūsų pasaulyje nori atitikti bendrą pasaulėdaros dėsnį, jis turi pasikeisti ir atitikti šį dėsnį. Visų pasaulio kančių priežastis yra mūsų priešingybė šiam bendram dėsniui.

Visų pirma, būtina išsiaiškinti, ką reiškia nurodymas „kaip save“. Pažodžiui tai reiškia mylėti artimą taip, kaip myli save. Tačiau šiuo atveju šis nurodymas neįgyvendinamas.

Net jei būtų nurodyta „Pamilk artimą taip, kaip jis tave“, nedaug kas sugebėtų iki galo įvykdyti šį nurodymą, tačiau jis vis tiek taptų priimtinas. Bet, atrodytų, neįmanoma mylėti kito žmogaus kaip savęs!

Net jei pasaulyje be manęs būtų tik vienas žmogus, ir tada tai būtų neįmanoma, o juo labiau neįmanoma, kai pasaulis pilnas žmonių. Jei žmogus mylės visus kaip save, jis neturės laiko sau, o juk mylėdamas save jis nuolat ir su dideliu noru tenkina savo poreikius.

Tam, kad žmogus norėtų tenkinti visuomenės poreikius, nėra jokios svarios priežasties. Net jei jis to panorėtų, ar galėtų tai įvykdyti reikiama, tiesiogine forma „mylėti visus kaip save“? Kaip Aukštesnysis valdymas, bendras pasaulėdaros dėsnis įpareigoja žmogų atlikti tai, kas visiškai neįmanoma?

Vis dėlto ši sąlyga nėra pernelyg didelė. Žmogus įpareigotas tenkinti artimo poreikius, duoti kitam, net jei jam pačiam ko nors pritrūks.

VIENAS IŠTAISYMAS

Žmogui reikia atlikti tik vieną praktinį veiksmą – ištaisyti save aplinkinių atžvilgiu; tai atveda į susiliejimą su Kūrėju.

Bet argi Kūrėjas nuo pat pradžių negalėjo sukurti mūsų šioje didybėje ir nevarginti kūrinių ištaisymais? Mes negalime mėgautis tuo, ko neuždirbome, jei nesiekėme darbo vaisių – Kūrėjo didybės. Šią didybę pasiekiame savo pastangomis. Tada jaučiame, kad visą malonumą iš Kūrėjo gauname teisėtai, o ne kaip dovaną.

Kas yra niekšiškumo pojūčio gavėjui šaltinis gavus dovaną? Gamtoje galioja dėsnis „Bet kuri šaka yra panaši į savo šaknį“. Tai reiškia, kad viskas, kas egzistuoja šaknyje, yra pageidaujama šakos ir jai naudinga. Ir atvirkščiai, viskas, ko nėra šaknyje, šakai yra nepakenčiama ir žalinga. Kadangi mūsų šaknis – duodantis Kūrėjas, tai savo niekšiškumą jaučiame gaudami.

Kūrimo priežastis ir tikslas – susiliejimas su Kūrėju. Susiliejimas pasiekiamas kūrinio savybių panašumu į Kūrėją, šakos – su šaknimi. Žmogus tampa panašus į Kūrėją palaipsniui ištaisydamas savo egoistines savybes į altruistines. Studijuodamas kabalos mokslą žmogus įgyja jėgos ir priemonių, kad pasiektų susiliejimą su savo aukštesniąja šaknimi.

Kabalos metodikoje yra dvi dalys: santykių su Kūrėju ištaisymas ir santykių su artimu ištaisymas.

Kabalos metodikoje skiriamos dvi dalys:

· žmogaus santykio su Kūrėju ištaisymas;

· žmogaus santykių su artimu ištaisymas.

Jų paskirtis ir praktinis pritaikymas vienas  – veiksmai dėl Kūrėjo. Žmogui nėra jokio skirtumo, ar jis dirba dėl artimo, ar dėl Kūrėjo, nes išorėje jis viską jaučia kaip neegzistuojančius dalykus. Todėl žmogus turėtų pradėti nuo veiksmų „dėl savęs“ ir palaipsniui pereiti prie ketinimo „dėl Kūrėjo“. Iš pradžių – iš malonumo, paskui – iš meilės.

Ištaisydamas savo santykius su artimu, žmogus užbaigia savo ištaisymą mylėdamas ir duodamas Kūrėjui. Tarp jų nėra jokio skirtumo, nes viskas, kas yra už „kūno“, ne dėl savo naudos, yra vertinama vienodai, nesvarbu, ar tai būtų davimas artimui, ar Kūrėjui. Todėl principo „pamilk artimą kaip save“ įgyvendinimas yra galutinis visų ištaisymų tikslas. Žmogaus aplinka sąmoningai sukurta taip, kad būtų galima, tinkamai veikiant (juk tai atliekama artimo atžvilgiu), įgyti dvasines savybes.

Jei žmogus artimo poreikių tenkinimą iškelia virš savo poreikių, tai ir bus tam tikras davimo lygis. Todėl jis nekelia tikslo „pamilti savo Kūrėją visa širdimi, visa siela ir visa esybe“, nes iš esmės tai vienas ir tas pats. Juk ir savo artimą jis turi mylėti visa širdimi, visa siela ir visa esybe. Tokia žodžių „kaip save“ reikšmė. Juk žmogus tikrai myli save visa širdimi, visa siela ir visa esybe, bet Kūrėjo atžvilgiu jis gali apgauti save, o artimas visada yra jam prieš akis.

KABALOS METODIKA SUTEIKIAMA VISAI TAUTAI

Dabar išsiaiškinsime, kaip panorėti ir įgyti dvasinę savybę. Juk tai atrodo neįmanoma. Kabalos metodika suteikta visai tautai. Iškelta sąlyga: kiekvienas turi būti pasirengęs priimti principą „pamilk artimą kaip save“ kaip priemonę pasiekti susiliejimą su Kūrėju. Tik kai visi sutiks pasakyti „Atliksime ir išgirsime“, taps įmanoma gauti dvasinę savybę. Juk jei visi vieni kitais rūpinsis su tikra meile, niekam nereikės rūpintis savo egzistavimu, nes visi kiti juo rūpinsis, kad jam nieko netrūktų.

TARPUSAVIO LAIDAVIMAS

Pasaulis sukurtas ir valdomas pagal visuotinio davimo dėsnį. Šis dėsnis apima visą kūriniją ir įpareigoja mus sąmoningai per kabalą arba priverstinai per kančias jį įgyvendinti. Galiausiai visa žmonija turės laikytis visuotinės atsakomybės dėsnio.

Tik esant tam tikram žmonių skaičiui galima laikytis tarpusavio laidavimo sąlygos, kai žmonės palaikys vieni kitus pasitikėdami, kad kiekvienas galėtų įgyvendinti davimo savybę, nesirūpindamas savimi. Šios psichologinės sąlygos įvykdymas visų pirma priklauso nuo kiekvieno žmogaus iškelto tikslo didybės įvertinimo.

Jeigu tokioje grupėje ar tautoje, kuri įsipareigojo priimti laidavimo sąlygas, atsiras neatsakingų žmonių, tada jie neteiks savo paramos kitiems ir be jų pagalbos jie nebegalės visiškai pasišvęsti meilei artimui ir davimui. Jei dalis žmonių nevykdo jiems priskirtų abipusės atsakomybės sąlygų, jie yra visos žmonių kančios priežastis.

Pateiksime pavyzdį. Du žmonės plaukia valtimi ir vienas pradėjo po savimi gręžti skylę. O paprašytas sustoti, atsakė: „Kodėl tau rūpi, juk gręžiu po savimi.“ Kadangi iš pat pradžių visa žmonija yra sujungta į vieną visiškai susietą ir priklausomą sistemą, neatsakingi egoistai sukelia kančių sau ir visiems kitiems žmonėms. Kiekvienas žmogus ir visas pasaulis kaip visuma yra vertinami daugumos, todėl žmogus, kuris atlieka ištaisymą, suteikia pasauliui laimės, o padaręs pažeidimą atneša pasauliui sielvartą. Be to, laidavimo dėsnis apima visą pasaulį kaip visumą, nes nepakanka vienos tautos viso pasaulio ištaisymui pasiekti. Todėl yra pasakyta: „Ir žemė prisipildys Kūrėjo pažinimo“, „ir plūstels pas jį visos tautos“. Todėl atsakomybė tenka visam pasauliui, taigi vienai tautai be visų tautų pagalbos neįmanoma pasiekti norimo užbaigtumo.

Taigi kiekvienas vieno žmogaus atliktas ištaisymas daro poveikį visam pasauliui, veda į pasaulio vystymąsi ir meilės bei savęs davimo dėsnio įgyvendinimą, kai žemė prisipildys šių žinių. O kiekvienas vieno žmogaus padarytas nusižengimas taip pat veikia ir visą pasaulį bei sukelia kompensacines jėgas, kurios verčia pasaulį taisytis. Šias jėgas jaučiame kaip kančias.

KODĖL KABALOS METODIKA SUTEIKTA VIENAI TAUTAI (IZRAELIUI)

Klausimas apie tai, kodėl kabalos metodika buvo suteikta vienai tautai ir kodėl tame nedalyvavo visos kitos pasaulio tautos, nors kūrimo tikslo siekimas skirtas visai žmonijai, aiškinamas taip: 

· Iš visos žmonijos buvo išskirtas vienas žmogus (Abraomas), kuris pradėjo įsisavinti davimo ir meilės principą.

· Jo mokiniai ir palikuonys pamažu išaugo iki tautos dydžio, vaikai gavo kabalos mokslo išsilavinimą. Iš esmės jie atstovavo tai pačiai kabalistų grupei.

· Tada ši tauta  – kabalistų grupė  – iš dvasinio lygio nukrito į visų tautų lygį ir išsisklaidė tarp jų.

· Pasaulio tautose ir Izraelio tautoje egoizmas bręsta iki tokio lygio, kai tampa būtina iš paslėpties ištraukti ištaisymo ir pakilimo iki Kūrėjo lygmens metodą.