SAVYJE RASTI KŪRĖJĄ

(Adaptuotas, literatūriškai apdorotas tekstas susipažinimui)

PASIRUOŠIMAS SIELOS VYSTYMUISI 

Mūsų materialiame pasaulyje žmogus negali egzistuoti neturėdamas tam tikrų žinių apie materialiosios gamtos dėsnius, apie tai, kas jam naudinga ir žalinga jį supančiame pasaulyje ir jį supančiuose žmonėse. Lygiai taip pat žmogaus siela negali egzistuoti Aukštesniajame pasaulyje, neįgydama žinių apie savo prigimtį.

TRYS KŪNO AUGIMO LAIKOTARPIAI

Kalbant apie kūną, išskiriami trys augimo laikotarpiai:

1. Pirma maža būsena. Ji prasideda tą akimirką, kai kūnas atsiranda pasaulyje, kai jis neturi jokių žinių. Šioje būsenoje visas egzistencijai reikalingas žinias žmogus gauna iš tėvo ir motinos, ir egzistuoja dėl jų saugančios jėgos ir išminties.

2. Antra maža būsena. Ji prasideda, kai žmogus paauga ir įgyja tam tikrų žinių, kurios leidžia saugotis to, kas kenkia jo kūnui. Šiuo laikotarpiu jis rūpinasi savimi kartu su tėčiu ir mama.

3. Suaugusiojo būsena. Jai būdinga tai, kad žmogus jau yra įgijęs pakankamai žinių savarankiškam gyvenimui ir palieka tėvo bei mamos globą.

SIELOS AUGIMAS

Žmogus praeina gyvenimo ciklus, kol suvokia kabalos mokslą, be kurio pagalbos siela neišsivystys. Siela vystosi ir auga kartu su naujų, altruistinių savybių, atsirandančių dėl dvasinės prigimties žinių, įgijimu. Tačiau ne šios žinios veda į sielos augimą, o jos vidinė prigimtis.

To priežastis ta, kad jei siela turėtų galimybę augti be žinių, tai būtų jai žalinga. Todėl ji gauna galimybę veikti tik pagal įgytas žinias. Taigi, kaupiant žinias, vaiko jėgos didėja palaipsniui. Juk jei jis būtų gavęs jėgą pirmiau nei žinias, būtų sau pakenkęs. Geri darbai yra sielos vystymosi pagrindas. Abi sudedamosios dalys – žinios ir geri darbai – priklauso nuo kabalos mokslo suvokimo ir susijungia. Todėl kiekviena siela turės  atskleisti visas sielas, nuo Adomo iki Galutinio ištaisymo. Nieko stebėtino, kad žmogus gali atskleisti visas sielas kartu, nes dvasinis tobulėjimas nepriklauso nuo erdvės ir laiko.

KŪNAS IR SIELA

Kūnas yra egoistinis noras, kurio gyvenimas susideda iš nuoseklaus blogų ir gerų būsenų perėjimo. Gamtos dėsnis yra toks, kad blogos būsenos priverčia pamiršti geras. Nemalonumus sunkina dar ir tai, kad kartais žmogui atrodo, jog kiti jaučiasi gerai. Taip kūnas šlifuojamas, jaučia palengvėjimą ir kančias, sukasi tarp gėrio ir blogio pradų, yra gludinamas kaip akmenėliai jūroje.

ŽINIŲ SUVOKIMAS MATERIALIU IR DVASINIU POŽIŪRIU

Viskas, kas nutinka kūnui, yra sąlygota jo paties ir gamtos. Materialiosios tikrovės pažinimas įmanomas ir nesuvokiant jos šaltinio.

Viską, kas nutinka sielai, sąlygoja darbas ir dvasingumo santykis su materialumu. Tuo pačiu metu dvasinė tikrovė suvokiama tik tiek, kiek atskleidžiamas jos šaltinis, priežasčių ir pasekmių suvokimas. Šiuo požiūriu suvokiama Kūrėjo ir dvasinės tikrovės didybė.

DVASINIŲ SAVYBIŲ ATSKLEIDIMAS

Tas, kuris suvokia, turi atskleisti dvi dvasingumo puses:

· tai neturėtų būti įsivaizduojama; 

· jo suvokimas nekelia abejonių. 

Terminas „dvasinis“ rodo, kad jis, kaip ir oras, neturi ribų, vaizdo ir formos. Tačiau kaip žmogui akivaizdi oro tikrovė, nuo kurios priklauso jo gyvenimas, taip akivaizdi ir dvasinė tikrovė.

BŪTINYBĖ SUVOKTI KŪRĖJĄ

Siela trokšta suvokti Kūrėją, nes šis noras yra įspaustas pačioje jos prigimtyje. Šis noras pasireiškia viskam, kas paslėpta, kas yra virš prigimties. Žmogus siekia suvokti gyvenimo ciklų paslaptį, kas yra į jį panašių širdyse ir panašiai.

Kūrinių suvokimas – tai veiksmas, nukreiptas į kitus. Jei pasaulyje nebūtų kitų kūrinių, jei būtų sukurta tik viena siela, ji nesistengtų jų suvokti. Kūrėjo suvokimas – sielos veiksmas jos pačios atžvilgiu. Jis nuo pat pradžių glūdi sieloje. Siela suvokia save kaip kūrinį ir jaučia poreikį pažinti Kūrėją. Kuo stipresnis šis jausmas, tuo aukštesnis sielos lygis.

KŪRĖJO SUVOKIMAS

Kokiu būdu galima pajausti Kūrėją, jei Jis neturi jokio materialaus pavidalo? Suvokti Kūrėją įmanoma tik naujai bundančiame nore. Vystydami norą galime samprotauti apie dvasingumą ir jo dėsnius.

Žmogaus proto esmė, jo forma nustatoma jausminės analizės „tiesa ir melas“ būdu. Šis pojūtis vadinamas proto kūnu ir yra Kūrėjo dalis, duota iš viršaus. Tai neturi nieko bendra su vaizduote, yra tik pojūčiuose. Šis pojūtis vadinamas sprendimu arba tikrove, arba tikrovės išnykimu, kuris atsiskleidžia dėsniuose ir veiksmų metoduose.

Šis dėsnis vadinamas proto kūnu ir jo pavidalu ir yra visumos (Kūrėjo), duotos iš aukščiau, dalis. Todėl šis pavidalas atsiskleidžia pačioje visumoje ir savęs bei savo tikrovės pojūtyje.

Pavidalas šiame dėsnyje yra pilna ir nuolatinė būsenos forma, kuri negali išnykti nei visiškai, nei iš dalies. Ši forma vadinama būtina ir privaloma be papildymų ir nesumažinta. Jei Kūrėjo atskleidimas būtų privalomas dėsnis, tai kabalos mokslas būtų nereikalingas. Tačiau Kūrėjas atsiskleidžia savo noru, o ne priverstinai. Nuostabus Kūrėjo tikslas, kurio protas nesuvokia, – pagal absoliutų tikslą, be prievartos išmokyti žmogų norėti būti Aukštesniojo valdžioje.

DVASINIO PASIEKIMO SUVOKIMAS – TIK REMIANTIS KABALOS METODIKA

Kūrėjui nereikia filosofinių modelių savo egzistavimui įrodyti. Tik pasitelkus kabalos mokslą, o ne jokiais kitais tyrimais bus atskleistas Kūrėjo kūrinių valdymas.

Tik iš Kūrėjo pajutimo kyla visiškas tikrovės suvokimas, nešantis Kūrėjo meilę ir Jo gėrį. O žinios, įgytos sauso protinio tyrimo būdu, nei pakylėja, nei nuleidžia.

Gyvybinės jėgos padidėjimas priklauso nuo noro pastovumo. Tobulas suvokimas ypatingas tuo, kad Kūrėjo tikslas ir noras tampa kūrinio noru, lydinčiu jį be jokios prievartos. Drauge žmogui iš karto suteikiamos priemonės šiam norui sustiprinti.

SUVOKIMO PROTU ESMĖ

Žmonės, pasikliaujantys fizinio kūno protu, nesiekia pažinti Kūrėjo ir yra abejingi į save panašių pažinimui. Protas, apgaubtas išorinio šydo – vaizduotės jėgos, žiūri tik į išorę – į kūnus ir jų fizinius veiksmus ir nejaučia jokio trūkumo. Jam nerūpi, kad jis nepažįsta nei proto, nei vidinės esmės, nei į save panašių dvasinės formos, nes jis neprivalo pažinti kito daugiau nei pažįsta save patį.

Todėl tik žmogus, gerai išmanantis visus gamtos dėsnius ir jos tvarką materialiame pasaulyje, glaudžiame ryšyje su artimaisiais, gali tvirtinti, kad pažįsta Kūrėją „akis į akį“. Tuo pačiu metu kiekvienas savo dalies vaizduotėje yra susiliejęs su kitais, tai yra supanėšėjimo jėgos pagalba proto formose ir judesiuose.

Proto esmė yra dvasinių kūrinių suvienijimas. Šis vienijimas apibrėžia „jo elgesį“. Visas žmogaus pranašumas gyvūnų atžvilgiu slypi tame, kad žmogus turi organą, pasiruošusį savyje sujungti dvasinius kūrinius. Vieno žmogaus pranašumas kito atžvilgiu slypi traukos jėgoje, taip pat ir kūrinių, kuriuos jis pritraukia, savybėse. Vienas pritraukia svarbius kūrinius, kitas – mažiau svarbius.

SKIRTUMAS TARP DVASINIO KŪRINIO IR ELGESIO

· Dvasinis kūrinys – prote esantis paveikslas, sukurtas proto ir jame egzistuojantis be jokių pokyčių. 

· Elgesys priklauso nuo laiko, vietos ir aplinkos poveikio.

ŽMOGAUS PROTE BESIKAUPIANTIS PRITRAUKIMAS

Žmogaus protas yra visų jo fizinio kūno organų ir savybių ekstraktas ir yra virš pirmųjų žmogaus smegenyse nusėdusių pritraukimų.

Vaikui žiūrint į kūrinijos formas pasaulyje, viena verčia jį siekti proto, kita – turto, trečia – drąsos. Jei vaikas augina žinių vertę, jis į savo protą pritraukia nuostabų kūrinį, o jei turtas jam labiau patinka, tada pritrauks blogiausią kūrinį.

Augdamas žmogus nustato, kas yra žinių šaltinis – Kūrėjas ar kūriniai, ir nusprendžia, ar verta iš šio šaltinio gauti atlygį. Iš visų paveikslų sumos susidaro viena medžiaga, vadinama protu.