KNYGOS „IŠMINČIAUS LŪPOS“ PRATARMĖ
(Adaptuotas, literatūriškai apdorotas tekstas susipažinimui)
Kabalistai mano, kad kiekvienas žmogus privalo studijuoti kabalos mokslą, nes jei jo nestudijavo, bus priverstas grįžti į šį pasaulį, kad galėtų studijuoti šį mokslą. Kuo kabalos mokslas skiriasi nuo kitų mokslų, jei visi privalo jį įsisavinti, o jei neįsisavins, manoma, kad jie veltui gyveno šiame pasaulyje? Kodėl žmogaus tobulumas priklauso nuo kabalos mokslo studijų?
Norėdami tai išsiaiškinti, panagrinėkime kabalistų tyrimo aprašymų sąlygą: „Ko nesuvokiame – neaprašome“ (to, kas nesuvokiama, nevadiname vardu). Tai apima ir tai, ko laikinai dar nesuvokia šis mokslas ir kas apskritai nesuvokiama – tai Aukštesniosios jėgos esmė. Todėl kabalistai visiškai atsisako net grynai teoriškai diskutuoti apie Aukštesniosios jėgos esmę, o juo labiau savo samprotavimams suteikti apibrėžtis, pavadinimus ir pan.
Todėl visos apibrėžtys, suteiktos Aukštesniajai jėgai, nurodo ne jos esmę, o iš jos mums sklindančią šviesą. Net „Begalybės“ apibrėžtis kabalos moksle reiškia šviesą, sklindančią iš Aukštesniosios jėgos esmės. Kitaip tariant, kadangi tyrinėtojai kabalistai nustatė, kad, kalbant apie gaunančius kūrinius, šviesos samprata, sklindanti iš Kūrėjo esmės, yra begalinė, jie pavadino ją tokiu vardu. Tai yra nekintamas dėsnis, kuris sako, kad net mintys apie Aukštesniosios jėgos esmę yra draudžiamos, nes esmės neįmanoma suvokti. Ir neįmanoma jos pavadinti jokiu žodžiu, nes tai rodytų tam tikrą jos suvokimo laipsnį.
Šviesas, sklindančias iš Aukštesniosios jėgos, žmogus gali tyrinėti ir pavadinti pagal savo tyrimų rezultatus, suteikti joms charakteristikas. Kadangi kiekvienas iš mūsų esame kaip šių šviesų imtuvai ir jos nulemia mūsų egzistavimą, jų studijavimas ir teisingas naudojimas yra nepakeičiama mūsų pareiga, nes taip tiriame visus būdus, kuriais Aukštesnioji jėga mus veikia. Šių žinių rezultatai yra kabalos mokslo esmė, o teisingas jų pritaikymas pripildo žmogų Aukštesniąja šviesa, ir tai yra vertas atlygis už jo darbą.
„Zohar“ knygoje sakoma, kad visi Aukštesnieji pasauliai sukurti tam, kad kiekvienas žmogus pasiektų tobulumą. Šis tikslas yra pirminė visų pasaulių sukūrimo priežastis, kaip kad sakoma „Zohar“ knygoje: „Veiksmo pabaiga jau nuo pat pradžių yra kūrimo sumanyme.“ Remiantis šia pirmine priežastimi „suteikti malonumą savo šviesa“, buvo sukurti Aukštesnieji pasauliai ir mūsų pasaulis, ir žmogus, sudarytas iš dviejų esybių, esančių viena kitoje – sielos, patalpintos į materialų kūną.
Taigi, iš pradžių žmogų Aukštesnioji jėga patalpina į žemiausią būseną – materialų kūną su į jį įsivilkusia siela. Per besileidžiančių pasaulių sistemą Aukštesnioji jėga veikia jį, kad išvystytų jo sielą, dvasinį šviesos gavimo indą, tiek, kad jis būtų pilnai pripildytas jos šviesos, kaip sakoma: „Ir žemė bus pripildyta Kūrėjo pažinimo, nes visi jį pažins, nuo mažo iki didelio.“
Žmogaus siela susideda iš 613 norų ir turi būti pripildyta Aukštesniosios šviesos. Iš pradžių šis noras yra egoistinis, su ketinimu dėl savęs. Studijuojant kabalos mokslą, žmoguje kyla kiekvienam norui, nuo mažiausio iki didžiausio, ketinimas būti pripildytam dėl panašumo į Aukštesniąją jėgą, dėl jos.
Egoistinio ketinimo ištaisymas į altruistinį vadinamas ištaisymo veiksmu. Ištaisytas noras, pagal savo panašumą į Aukštesniąją jėgą, yra pripildytas Aukštesniosios šviesos, šios jėgos, Kūrėjo jausmo. Ištaisęs visų 613 norų ketinimus, žmogus suvokia visą šviesą, ateinančią iš Aukštesniosios jėgos asmeniškai jam. Ši būsena vadinama „Asmeniniu išsitaisymu“. Tokiu būdu žmogus pasiekia visišką asmeninę vienybę su Aukštesniąja jėga.
Sielos skiriasi viena nuo kitos savybėmis. Šis savybių skirtumas lemia išorinių žmogaus požymių skirtumą nuo kitų. Tačiau sielų atokumas ar artumas priklauso ne nuo jų savybių skirtumo, o nuo kiekvieno individualaus egoistinio ketinimo užpildyti tik save. Jei žmogus ištaiso savo ketinimą, jis pasiekia šį suartėjimą iki savo sielos susijungimo su kitomis sielomis ir tada pripildo save jų norų ir juos pripildančios šviesos. Ši būsena vadinama „Visišku sielų ištaisymu“. Atitinkamas visiškas užpildymas Aukštesniąja šviesa vadinamas „Begalybės pasauliu“. Šios būsenos rezultatas – amžinybės, tobulumo, ramybės, visiško pažinimo pojūčio atskleidimas.
Žmogaus veiksmai plėtojant aukštesnę erdvę skirstomi į:
1. Egoistinio ketinimo ištaisymas į altruistinį. Pats noras mėgautis, prisipildyti Aukštesniosios šviesos apibrėžiamas kaip panašus į Aukštesniąją jėgą, altruistinis.
2. Ištaisyto noro užpildymas Aukštesniąja šviesa. Galiausiai žmogus suvokia Aukštesniosios jėgos savybes, jos tikslus, savo sukūrimo sumanymą. Ir tai yra jo atlygis.
Kol žmogus nepasiekė tokios savo sielos būsenos, jam teks vėl ir vėl gimti šiame pasaulyje, nes aukščiausia pakopa, begalybės pasaulis, visiškas visų sielų susiliejimas ir visiškas jų užpildymas visa Aukštesniąja šviesa turi būti įgyvendintas per gyvenimą žemėje. Todėl kiekviena karta yra ankstesnės atkartojimas, tai yra sielų atsiradimas naujuose kūnuose.
Iš to matyti praktinė kabalos mokslo svarba.