VALIOS LAISVĖ
(Adaptuotas, literatūriškai apdorotas tekstas susipažinimui)
ĮVADAS
Senovės maldoje sakoma: „Dieve! Suteik man jėgų pakeisti tai, ką galiu pakeisti savo gyvenime, suteik man drąsos priimti tai, ko negaliu pakeisti, ir suteik man išminties atskirti viena nuo kito.“
Ką konkrečiai galime įtakoti savo gyvenime? Ar mums pakanka suteiktos veiksmų laisvės, kad pakeistume savo gyvenimą ir likimą? Kodėl žmogus natūraliai iš gamtos negauna šių žinių?
Nepaisant to, kad mūsų prigimtis remiasi tingėjimu ir sveiku egoizmu – noru gauti maksimalią naudą su minimaliomis pastangomis, – kodėl mes, skirtingai nei gyvūnai, darome neapgalvotus ir neefektyvius veiksmus?
Galbūt veikiame ten, kur viskas jau užprogramuota iš anksto ir mūsų dalyvavimas turėtų būti daug pasyvesnis, o mes tikime, kad įvykių eiga priklauso nuo mūsų?
Galbūt apskritai reikėtų pertvarkyti savo gyvenimą ir nesielgti su juo taip, lyg ką nors spręstume, bet leisti jam tekėti savaime, o savo jėgomis veikti tik srityse, kurios yra pavaldžios mūsų įtakai?
Vaikai daro kvailystes, nes jų vystymasis, nulemtas gamtos, vyksta nesąmoningai arba jie yra veikiami instinktų. Suaugęs žmogus apibrėžia tikslą ir noras jį pasiekti suteikia energijos judėti jo link.
Akivaizdu, kad klystame būtent nustatydami savo galimybių ribas siekiant tikslo. Tai yra norime pasiekti ko nors neįtikėtino arba pakeisti tai, kas nuo mūsų nepriklauso. Gamta nesuteikia mums informacijos apie tai, ką daryti iš tikrųjų esame laisvi, o kas yra tik laisvės iliuzija.
Gamta leidžia mums klysti – kaip kiekvienam žmogui, taip ir visai žmonijai. Jos tikslas – priversti mus nusivilti savo gebėjimu ką nors pakeisti šiame gyvenime ir savyje, kad visi atsidurtume visiškos sumaišties ir dezorientacijos būsenoje, kad nežinotume, kaip gyventi toliau. Tada sustoję pajėgtume suprasti, kaip galime daryti įtaką.
LAISVĖS ESMĖ
Apskritai laisvę galima priskirti gamtos dėsniams, kurie prasiskverbia į visus gyvenimo aspektus. Matome, kad nelaisvėje laikomi gyvūnai kenčia. Tai yra įrodymas, kad gamta nesutinka su jokio kūrinio pavergimu. Neatsitiktinai žmonija kariavo šimtus metų, kol pasiekė tam tikrą individualios laisvės lygį.
Bet kuriuo atveju, mūsų idėjos apie laisvę yra miglotos ir jei įsigilinsime į jos turinį, tai iš jos beveik nieko neliks. Juk prieš reikalaudami individo laisvės, turime teigti, kad kiekvienas individas trokšta laisvės. Tačiau pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar žmogus yra pajėgus veikti laisva valia.
MŪSŲ GYVENIMAS – TARP MALONUMO IR KANČIOS
Paanalizavę žmogaus veiksmus pamatysime, kad jie visi priverstiniai. Juk vidinė žmogaus prigimtis ir išorinės aplinkybės verčia jį veikti pagal jo paties elgesio algoritmą.
Gamta mus patalpino tarp malonumo ir kančios. Neturime laisvės rinktis kančias arba atmesti malonumus. O visas žmogaus pranašumas gyvūnų atžvilgiu slypi tame, kad žmogus sugeba įžvelgti tolimą tikslą ir todėl yra pasirengęs prisiimti tam tikrą dalį kančios, matydamas kompensuojamą atlygį ateityje.
Iš tikrųjų čia tėra išskaičiavimas, kai, įvertinę naudą, manome, kad tai geriau už skausmą, ir sutinkame iškęsti skausmą dėl malonumo ateityje. Pavyzdžiui, vykstame į chirurginę operaciją ir už tai mokame didelius pinigus arba esame pasirengę sunkiai dirbti, kad įgytume pelningą specialybę. Viskas dėl išskaičiavimo, kai, atėmę kančias iš laukiamo malonumo, gauname tam tikrą teigiamą likutį.
Taip visi esame sukurti. O žmonės, kurie mums atrodo beprotiški ir netaupūs – romantikai ar pasiaukojantys, tiesiog vadovaujasi ypatingu išskaičiavimu. Jiems ateitis pasireiškia kaip dabartis ir taip aiškiai, kad dėl jos šiandien jie yra pasirengę patirti kitiems neįprastų kančių, kurias vertiname kaip auką, žygdarbį.
Iš tikrųjų net ir šiuo atveju organizmas sąmoningai ar nesąmoningai skaičiuoja. Psichologai žino, kad bet kuriam žmogui galima pakeisti prioritetus, įpratinant jį atlikti skaičiavimus taip, kad net didžiausias bailys taptų didvyriu. Kiekvieno žmogaus akyse ateitį galima išaukštinti taip, kad jis dėl jos sutiktų atsisakyti bet ko. Iš to išplaukia, kad nėra skirtumo tarp žmogaus ir gyvūnų. O jei taip, tai laisvo, racionalaus pasirinkimo nėra.
KAS LEMIA MŪSŲ MALONUMUS?
Mes nesirenkame malonumų ir jų pobūdžio. Renkamės ne savo laisva valia, o pagal kitų norus.
Nesirenkame mados, gyvenimo būdo, pomėgių, laisvalaikio, maisto. Pasirinkimas vyksta atsižvelgiant į supančios visuomenės norus ir skonį. Ir ne geriausios jos dalies, o didžiausios. Juk mums patogiau elgtis paprasčiau, niekuo savęs neapkrauti, ir visas mūsų gyvenimas yra saistomas visuomenės skonių ir manierų, paverstų elgesio ir gyvenimo dėsniais. Jei taip, tai pasakykite – kurgi mūsų laisvė? Tad už jokius veiksmus nėra mums nei atlygio, nei bausmės.
Kodėl visgi kiekvienas jaučiasi esąs asmenybė? Kuo ypatingas kiekvienas iš mūsų? Kokią savybę galime savarankiškai keisti? Jei ji egzistuoja, turime neabejotinai atpažinti ją iš visų kitų savybių ir vystyti tik ją, nes visa kita bus realizuota nevalingai.
KETURI FAKTORIAI
Bet kurį kūrinį lemia keturi veiksniai.
1. Pagrindas – pirminė šio kūrinio medžiaga, iš kurios jis atsirado. Nekintamos pagrindo savybės – tai jo vystymosi tvarka. Pavyzdžiui, kviečio grūdui suirus žemėje, atsiranda naujas kviečio daigas, tai yra tos pačios rūšies augalas. Grūdas suyra – jo išorinė forma visiškai išnyksta, kaip ir mūsų kūnas po mirties suyra žemėje. Tačiau kviečio pagrindas išlieka ir išdygsta naujas ūglis, kaip kad mūsų siela verčia gimti naują kūną, kad į jį įsivilktų.
2. Nekintančios pagrindo savybės. Pagrindas (šiuo atveju – grūdas) niekada neįgis kitų javų, pavyzdžiui, avižų, pavidalo, įgis tik praeityje prarastą formą, tai yra kviečio formą. Galimi tam tikri naujo ūglio dydžio ir kokybės pokyčiai. Tai priklauso nuo supančios gamtos: nuo dirvožemio, trąšų, drėgmės, saulės, tačiau kviečio formos pagrindas (tai yra buvusi esmė) nesikeičia.
3. Savybės, kurios kinta veikiant išorinėms jėgoms. Veikiant išoriniams veiksniams, kokybiškai pasikeičia esmės apvalkalas: grūdas išlieka grūdu, tačiau jo išorinė forma kinta ir priklauso nuo supančios aplinkos. Prie esmės prisijungė papildomi išoriniai veiksniai ir kartu su ja suteikė naują kokybę dėl išorinės aplinkos įtakos. Tai gali būti saulė, žemė, trąšos, drėgmė, lietus – grūdo atžvilgiu; arba visuomenė, grupė, knygos, mokytojas – žmogaus atžvilgiu.
4. Išorinių jėgų pokyčiai. Žmogui reikalinga aplinka, kuri vystosi ir nuolat įtakoja žmogaus raidą. Žmogus vystydamasis daro įtaką aplinkai, skatindamas augimą, o tai, savo ruožtu, vėl pakelia žmogų. Taigi, žmogus ir jo aplinka auga lygiagrečiai.
Šie keturi veiksniai lemia kiekvieno kūrinio būseną. Net jei žmogus dieną skirs tyrimui, jis vis tiek negali nieko pakeisti ar pridėti prie to, ką jam suteikia šie keturi veiksniai. Kad ir kaip elgtumės ar galvotume, kad ir ką darytume, kad ir ką įgytume, viskas slypi tik šiuose keturiuose veiksniuose. Bet koks priedas, kurį žmogus gali rasti, bus tik kiekybinis pataisymas, kylantis iš sukauptų žinių, tačiau kokybiškai čia nėra ką pridurti. Juk šie veiksniai visiškai lemia mūsų charakterį, mąstymo formą ir išvadas.
1. Žmogus negali pakeisti savo esmės.
2. Dėsnių, pagal kuriuos keičiasi jo esmė, žmogus pakeisti negali.
3. Žmogus negali pakeisti savo vidinių savybių kitimo dėsnių dėl išorinių poveikių.
4. Supančią aplinką, nuo kurios yra visiškai priklausomas, žmogus gali pakeisti!
Jei žmogus dabartyje daro įtaką supančios aplinkos pokyčiams, taip jis nulemia savo būsimą būseną. Supanti aplinka gali turėti įtakos tik kokybei ir kiekybei, tai yra vystymosi tempui: ar žmogus tai praeis skausme, baimėje, kančioje, tūkstantmečiuose kruvinų karų, ar praeis ramiai, patogiai, nes jis pats siekia tikslo. Todėl kabalistai ragina atidaryti Kabalos studijų centrus, kad būtų suformuotos grupės – aplinka tiems, kurie nori pasiekti kūrimo tikslą.
PASIRINKIMO LAISVĖ
Nors ir nelemiame savo esmės, su kuria gimstame, pirmuosius tris veiksnius galime paveikti pasirinkdami aplinką – draugus, knygas, mokytojus. Bet pasirinkus aplinką, mūsų būsimą būseną jau lemia tai, ką aplinka pajėgi duoti.
Nuo pat pradžių yra laisvė, leidžianti pasirinkti aplinką tokių mokytojų, knygų ir draugų, kurie sukels gerų minčių. Jei žmogus to nedaro, o yra pasirengęs patekti į bet kokią atsitiktinę aplinką, perskaityti atsitiktinę knygą, tada, žinoma, jis pateks į blogą aplinką arba praleis laiką skaitydamas nenaudingas knygas (jų yra daugiau ir jos daug malonesnės). Dėl to jis tikrai gaus blogą išsilavinimą, o tai lems netinkamą elgesį gyvenime.
Iš to aišku, kad bausmė ar atlygis žmogui ateina ne už blogas mintis ir poelgius, dėl kurių jis neturi pasirinkimo, o už tai, kad nepasirinko geros aplinkos, nes būtent tai yra pasirinkimas. Reikia teisti ir bausti žmogų taip, kad jis suprastų, jog yra teisiamas ne už patį nusižengimą, o už netinkamos aplinkos pasirinkimą.
Todėl žmogus, kuris deda pastangas savo gyvenime ir kiekvieną kartą pasirenka geriausią aplinką, nėra apdovanojamas sėkme už geras mintis, kurios jam kyla nevalingai, – apdovanojamas už tai, kad kiekvieną kartą stengėsi pasirinkti geriausią aplinką, vedančią prie šių minčių. Žmogus, kuris kiekvieną kartą pasirenka geriausią aplinką, gauna atlygį – kitą, geresnę, pažangesnę būseną.
Knygoje „Zohar“ pateikiamas pavyzdys apie vargšą išminčių, kuriam turtuolis pasiūlė apsigyventi pas jį. Išminčius pasiūlymą atmetė:
– Jokiu būdu neapsigyvensiu vietoje, kurioje nėra išminčių!
– Bet juk tu – didžiausias kartos išminčius! – sušuko turtuolis. – Iš ko dar mokysies?
Ir išgirdo atsakymą, kad net toks didis išminčius, atsidūręs tarp neišmanėlių, pats greitai taptų panašus į juos.
Todėl reikia elgtis pagal gerai žinomą nurodymą: „Susikurk mokytoją ir įsigyk draugą.“ Kitaip tariant, susikurk aplinką, nes tik aplinkos pasirinkimas gali atnešti žmogui sėkmę. Juk žmogui išsirinkus aplinką, jis patenka į jos rankas kaip molis skulptoriaus rankose.
Esame egoistinės prigimties nelaisvėje. Ištrūkti iš jos valdžios reiškia pajusti Aukštesnįjį pasaulį. Kadangi esame visiškai pavaldūs šiam pasauliui, priemonė išsivaduoti iš jo valdžios yra sukurti aplink save, priešingai mūsų natūraliai egoistinei aplinkai, dirbtinę aplinką, grupę, siekiančią kartu išeiti iš egoistinės aplinkos valdžios ir patekti į aplinkos, besivadovaujančios Aukštesniojo pasaulio dėsniu, valdžią.
Mūsų laisva realizacija yra išsivadavimas iš egoistinės aplinkos įtakos ir davimo savybės savyje atskleidimas. O pati davimo savybė suteikia galimybę žmogui realizuoti savo pasirinkimo laisvę.
APSAUGA NUO KITŲ TRIJŲ FAKTORIŲ
Žmogus automatiškai veikia įtakojamas jam būdingų vidinių veiksnių ir veikiamas iš išorės. Žmogus, norintis išsivaduoti iš šio gamtos valdymo, turi nukreipti save į pasirinktos aplinkos valdymą. Kitaip tariant, jis turi pasirinkti mokytoją, grupę, knygas, kurios jam nurodytų, ką daryti. Juk žmogus visada yra keturių pirmiau minėtų parametrų darinys.
PROTO DOMINAVIMAS VIRŠ KŪNO
Žmogaus protas yra gyvenimo situacijų analizės pasekmė, įvykių ir aplinkybių, su kuriomis jis susiduria, atspindys. Teisingas proto panaudojimas yra priartėti prie naudingo ir nutolti nuo žalingo. Žmogus protu naudojasi taip, kaip akys žvelgia pro mikroskopą: pasinaudojęs mikroskopu žmogus atranda mažiausius jam kenkiančius organizmus, nuo jų ginasi. Taigi mikroskopas, o ne pojūtis padeda išvengti žalos ten, kur kenkėjas (mikrobas, bakterija, virusas) nejaučiamas.
Matome, kad ten, kur kūnas nesugeba atpažinti žalos ar naudos, reikalingas protas, ir jis visiškai dominuoja virš žmogaus kūno, leisdamas išvengti blogio ir artėti prie gėrio.
Suprasdamas, kad protas yra gyvenimo patirties pasekmė, žmogus yra pasirengęs priimti protą kaip dėsnį ir išmintį žmogaus, kuriuo pasitiki. Tai panašu į tai, kai žmogus klausia gydytojo patarimo ir jo laikosi. Nepaisant to, kad medicinos neišmano, pasitiki gydytojo protu. Tokiu būdu jis naudojasi kitų protu, o tai padeda ne mažiau nei jo paties protas.
DU VALDYMO BŪDAI, ŽMOGUI GARANTUOJANTYS KŪRIMO TIKSLO PASIEKIMĄ:
· kančios kelias;
· kabalos kelias.
Eidami kabalos keliu pasitikime protu išminčių, kurie jau pasiekė kūrimo tikslą, kaip savo gyvenimo patirtimi. Bet kaip galiu būti tikras, kad protas, kuriuo dabar esu pasirengęs pasitikėti, yra tikras? Kita vertus, jei išminčiaus protu nesinaudoju kaip kad gydytojo patarimu, tai pasmerkiu save ilgam kančių keliui kaip ligonis, kuris atsisako gydytojo patarimo ir pats pradeda studijuoti mediciną. Juk jis serga ir gali mirti nuo ligos, nespėjęs išmokti šio mokslo. Toks yra kančios kelias, palyginti su kabalos keliu: tas, kuris nepriima kabalos išminties, gali pats bandyti šios išminties pasiekti, eidamas per kančias. Pasinaudojus kabalistų patirtimi daug kartų pagreitėja procesas, leidžiantis pajusti blogį ir nuo jo nutolti į gerą aplinką, kuri skatina žmogų tinkamai mąstyti ir elgtis.
SEKTI DAUGUMA
Visur, kur kyla nesutarimų tarp individo ir daugumos, privalome sprendimą priimti vadovaudamiesi daugumos valia. Tačiau šis dėsnis sugrąžina žmoniją atgal, nes dauguma – neišsivysčiusi, o išsivysčiusieji visada sudaro mažumą.
Kadangi gamta nulėmė mums gyventi visuomenėje, privalome laikytis visų jos dėsnių. Kitu atveju gamta iš mūsų pareikalaus tinkamai elgtis, nepaisydama to, suprantame jos dėsnių prasmę ar ne. Žmonių visuomenės taisyklių laikymosi dėsnis – vienas iš prigimtinių gamtos dėsnių. Privalome jo laikytis labai atsargiai, visiškai nepaisydami savo supratimo.
Šio dėsnio prasmė yra ugdyti mumyse suvokimą:
· meilė sau kaip blogis;
· meilė kitam kaip gėris.
Tai vienintelis būdas pereiti prie meilės Kūrėjui.
Tačiau dauguma neturi teisės atšaukti individo nuomonės jo santykyje su Kūrėju. Čia kiekvienas gali laisvai daryti tai, kas jam atrodo teisinga. Tai ir yra asmenybės laisvė. Kitaip tariant, žmogaus santykius su Kūrėju reguliuoja pats žmogus, o kitus elgesio dėsnius reglamentuoja taisyklė „sekti dauguma“.
Visuomenėje veikia dėsnis „mažuma paklūsta daugumai“.
Tačiau kuo remdamasi dauguma prisiėmė teisę slopinti individo laisvę ir atimti iš jo brangiausią dalyką gyvenime – laisvę? Juk iš pirmo žvilgsnio čia nėra nieko kito, tik prievarta?
Kadangi gamta įpareigojo mus gyventi visuomenėje, savaime suprantama, kad kiekvienas visuomenės narys turi pareigą tarnauti visuomenei, rūpintis jos egzistavimu ir prisidėti prie jos klestėjimo. Tai įmanoma tik įgyvendinus „mažumos pavaldumo daugumai“ dėsnį. Tai yra kiekvienas žmogus negali elgtis kaip nori – jis privalo paklusti šiam dėsniui, kuris yra priimtas visuomenėje. Tačiau visiškai aišku, kad visais atvejais, kai neliečiami visuomenės materialiojo gyvenimo interesai, dauguma neturi jokios teisės ar pateisinimo kokiu nors būdu ar forma varžyti ir pažeisti asmens laisvę. Tie, kurie tai daro, – nusikaltėliai, jėgą keliantys aukščiau teisingumo. Mat šiuo atveju gamta neįpareigoja individo paklusti daugumos norui.
DVASINIAME GYVENIME VEIKIA DĖSNIS „DAUGUMA SEKA PASKUI ASMENYBĘ“
Bet kurios kartos individai yra labiau išsivystę. Jeigu visuomenė suvokia, kad reikia atsikratyti kančių, pradėti vystytis pagal gamtos dėsnius, o ne pagal savo norą, ji privalo paklusti individui ir vykdyti jo nurodymus. Tokiu būdu, kalbant apie dvasinį tobulėjimą, daugumos teisė tampa jos pareiga ir sekama paskui individą, tai yra paskui išsivysčiusią asmenybę. Juk išsivysčiusios ir išsilavinusios asmenybės sudaro nereikšmingą visuomenės dalį, o tai reiškia, kad visuomenės sėkmę ir pasiekimus dvasinėje srityje lemia mažuma. Tuo remdamasi visuomenė yra įpareigota saugoti šių asmenų idėjas, kad jos neišnyktų iš šio pasaulio. Visuomenei norisi žinoti, kad jos išsigelbėjimas priklauso ne nuo valdančiosios daugumos, o nuo ypač išsivysčiusių individų.
BAIGIAMASIS ŽODIS
Kaupdama patirtį, žmonija pamažu vis labiau įsitikina, kad, nepaisant bandymų pakeisti istorijos eigą ir visuomenės raidą tam tikra linkme, gyvenimas eina savo vaga ir viskas vyksta pagal nuo mūsų nepriklausantį scenarijų. Ar mus valdo likimas?
Pasaulėdaros tyrimas kabalos metodu mums atskleidžia, kad kūrinijos vainiko – žmogaus – esmė susideda iš trijų dalių:
· Pirma dalis – gyvūninė, pasireiškianti kūniškais maisto, sekso, šeimos, pastogės norais, tai yra norais, kurie nepriklauso nuo visuomenės.
· Antra dalis – žmogaus, išreikšta turtų, garbės (šlovės, valdžios), žinių troškimu, tai yra to, kame priklausome nuo visuomenės.
· Trečia dalis – dvasinė, sukelianti Aukščiausiojo troškimą. Ji mumyse kyla iš mirties baimės, gyvenimo neužbaigtumo jausmo, jo prasmės ir kilmės šaltinio neaiškumo.
Žmogus gimsta šiame pasaulyje tam, kad per savo gyvenimą pats atrastų Aukštesnįjį pasaulį. Tada jis egzistuoja abiejuose pasauliuose ir po kūno mirties jaučia dvasinį pasaulį tiek, kiek jį suvokė gyvendamas kūne. Jei būdamas šiame pasaulyje žmogus neatskleidė Aukštesniojo pasaulio, jo siela vėl nusileidžia į šį pasaulį ir įsivelka į biologinį kūną būtent dėl šio tikslo. Siela gali atskleisti Aukštesnįjį pasaulį tik įsivilkusi į kūną.
Iš to aišku, kad:
· Visas šis pasaulis ir mūsų buvimas jame skirtas tik tam, kad per gyvenimą atskleistume Aukštesnįjį pasaulį.
· Gyvūninė ir žmogaus dalys mumyse neegzistuoja savaime. Jų vaidmenį lemia tik tai, kiek jos prisideda prie trečiosios, dvasinės dalies, realizavimo, tai yra įgyvendinimo savo misijos, kurią sudaro Aukštesniojo siekio vystymas, Aukštesniojo pasaulio atskleidimas, kol esame šiame pasaulyje. Visi žmogaus veiksmai vertinami tik tiek, kiek yra susiję su jo dvasiniu tobulėjimu, nes būtent dvasinė jo dalis turi pasikeisti.
· Gyvūninės ir žmogaus dalys mumyse nesikeičia savaime ir nepriklausomai nuo mūsų norų, o tik tiek, kiek reikia trečiajai, dvasinei daliai realizuoti.
· Įgyvendindami gyvūninius ir žmogaus troškimus, mes neturime laisvos valios, jie gamtos yra tvirtai mumyse įdiegti, sudaro standų mūsų struktūros karkasą. Pasirinkdami dvasinio tobulėjimo veiksmus, nustatome visas kitas savo būsenas gyvūninėje ir žmogaus dalyse ir, žinoma, dvasinėje dalyje.
· Atsisakydamas bevaisių veiksmų, susijusių su kūniškais ir žmogiškaisiais norais, ir sutelkęs pastangas į Aukštesniosios prigimties įgijimą, Aukštesnįjį valdymą, žmogus įgyja galimybę valdyti viską šiame pasaulyje. Kitaip tariant, būdas valdyti šį pasaulį yra per Aukštesnįjį pasaulį. Ir tai suprantama: juk visi valdymo signalai mums nusileidžia iš Aukštesniojo pasaulio, visi įvykiai pasirodo prieš mus išbaigtu pavidalu. Todėl atsisakymas įgyvendinti savo norus per šį pasaulį, bevaisių bandymų užpildyti šį pasaulį atsisakymas – tai bevaisių bandymų pakeisti savo likimą atsisakymas. O Aukštesniojo pasaulio atskleidimas reiškia įsitraukimą į bendrą pasaulėdaros valdymą.
Čia išdėstyti kabalistų argumentai rodo, kiek iš anksto yra nulemti visi žmogaus veiksmai ir jo būsenos šiame pasaulyje. Viskas, išskyrus vieną, nulemiantį visa kita, – išskyrus Aukštesniojo pasaulio siekį, jo atskleidimą, Aukštesniojo valdymo dėsnių įsisavinimą.