Knygos „Gyvybės medis“ pratarmė

(Adaptuotas, literatūriškai apdorotas tekstas susipažinimui)

1. Kartais matomas kabalos tekstų paprastumas žmogui nesuteikia jokios prasmės, o vidinė prasmė yra paslėpta ir niekam nesuprantama, išskyrus tuos, kurie suvokia tikrąją išmintį, nes ji suvokiama palaipsniui:

· paprasta prasmė;

· interpretacija;

· užuomina;

· paslaptis.

Tačiau galima sakyti ir taip, kad suvokimas prasideda ne nuo paprastos prasmės, o nuo paslapties, kai viskas, apie ką kalba kabala, atrodo vis dar nesuprantama ir todėl slapta. Žmogus, suvokęs slaptą kabalos dalį, gali suprasti interpretaciją, o paskui – užuominą. Žmogų apdovanojus visų trijų kabalos dalių atskleidimu, galiausiai jis apdovanojamas paprastos prasmės suvokimu, kartu įgyja ir visas žinias.

2. Nepaisant požiūrio į kabalos žinių suvokimą, išlieka klausimas: kodėl šias žinias nuo masių taip kruopščiai slėpė pavieniai kabalistai? Kaip galime trukdyti skleisti žinias, kurios gali kardinaliai pakeisti gyvenimą?

Žinių sklaidos apribojimus taikė ne tik kabalistai, bet ir kiti praeities mokslininkai. Tai viena tokio lėto mokslo raidos per pastaruosius šimtmečius priežasčių. Pavyzdžiui, Platonas perspėjo savo mokinius: „Neperduokite mokslo tam, kuris nežino jo didybės.“ Tą patį sakė ir Aristotelis: „Neperduokite mokslo tam, kas jo nevertas, kad jo neiškreiptų, nes jei mokslininkas perduoda žinias tam, kas jų nevertas, jis apiplėšia mokslą ir jį sugriauna.“ 

Tačiau mūsų laikų mokslininkai taip nesielgia. Jie, atvirkščiai, be jokių apribojimų ir sąlygų bando praplėsti mokslo vartus visiems. Iš pirmo žvilgsnio, galime turėti didelių priekaištų senovės mokslininkams, kurie mokslo duris atvėrė tik nedidelei išrinktųjų grupei, laikytai tam pasiruošusia, o didžioji dalis žmonių liko neišmanėliais.

3. Mokslo ribojimo priežastis grindžiama tuo, kad visa žmonija suskirstyta į keturias grupes:

· žmonių masės;

· turtuoliai;

· valdovai;

· išminčiai.

Jie atitinka keturis lygius, į kuriuos yra padalyta visa pasaulėdara:

· negyvasis;

· augalinis;

· gyvūninis;

· kalbančiojo.

Skiriame tris naudingus arba žalingus jėgos lygius:

Augalinė – mažiausia jėga. Nors ji pritraukia tai, kas naudinga, atstumdama tai, kas kenksminga, kaip kad žmonių ir gyvūnų rūšys, tačiau neturi savarankiško pojūčio. Ši jėga būdinga tik visoms pasaulio augalų rūšims ir veikia jas šiame lygmenyje.

Gyvūninė jėga. Be augalinės jėgos, gyvūniniame lygmenyje kiekvienas kūrinys turi savo pojūtį, kuris padeda priartėti prie naudingo ir išvengti žalingo. Bet kuris atskiras gyvūnas pagal savo vertę prilygsta visoms augalų pasaulio rūšims. Jei augalų pasaulyje jėga, lyginanti tai, kas naudinga ir kenksminga, veikia bendrame lygmenyje, tai gyvūniniame pasaulyje ji pasireiškia kaip individuali, nepriklausoma kiekvieno kūrinio atžvilgiu. Ši jaučiama jėga, veikianti gyvūniniame lygmenyje, yra labai ribota vietos ir laiko atžvilgiu. Ji tvirtai susijusi su kūnu ir jo dabartiniais pojūčiais. Kitaip tariant, tai neturi nieko bendra nei su ateitimi, nei su praeitimi ir atsižvelgia tik į konkretų kontakto su kūnu momentą.

Kalbančioji jėga. Be ankstesnių, kalbančiojo lygmuo susideda iš pojūčio jėgos ir proto jėgos vienu metu, todėl jo jėgos neriboja erdvė ir laikas priartinant tai, kas naudinga, ir atitolinant tai, kas žalinga, kaip gyvūniniame lygmenyje. Taip yra dėl žinių, kurios priklauso dvasinei kategorijai, jų neriboja erdvė ir laikas. Kalbančiojo lygmenyje žmogus gali gauti žinių iš visų kitų tikrovėje egzistuojančių kūrinių, taip pat spręsti apie kiekvienos kartos praeitį ir ateitį.

Taigi, kiekvienos asmenybės, esančios kalbančiojo lygmenyje, reikšmės vertė prilygsta augalinio ir gyvūninio lygmens jėgų visumai, egzistuojančiai visoje tikrovėje tiek šiuo metu, tiek ir ankstesnėse kartose. Kiekviena individuali asmenybė juos apima ir įtraukia į save visas jų jėgas kartu.

Šis dėsnis taip pat taikomas keturioms kalbančiųjų grupėms, kurios yra:

· žmonių masės;

· turtuoliai;

· valdovai; 

· išminčiai.

Akivaizdu, kad jie visi kilę iš masių, ir tai yra pirmas žingsnis, tačiau masių egzistavimo prasmę ir teisę lemia trys lygmenys: augalinis, gyvūninis, kalbančiojo. Kartu jie įsitraukia į kalbančiojo lygmenį.

Masėms išvystyti iki augalinio–gyvūninio–kalbančiojo lygmenų padeda trys polinkiai:

· geismas;

· garbės troškimas;

· pavydas.

Per tuos polinkius masės žingsnis po žingsnio vystosi, kad suformuotų savyje baigtinį kalbančiojo lygmenį.

Geismas daro žmones turtingus, jiems pavyksta įgyti turtų dėl stipraus noro ir aistros. Turtingieji atstovauja pirmajai masių vystymosi pakopai. Geismas remiasi aukštesniu nei augalinis lygiu, kai pašalinė valdymo jėga priverčia žmogų veikti pagal savo prigimtines savybes. Geismo galia kalbančiojo lygmenyje yra pasiskolinta iš gyvūninio lygmens.

Garbės troškimas iš masių formuoja žinomus valdovus, turinčius valdžią mieste, šalyje ar pasaulyje. Žmonėms, turintiems didelį troškimą ir polinkį į garbę, pavyksta pasiekti valdžią.

Valdovai atstovauja antrajai masių vystymosi pakopai, kuri grindžiama gyvūninio lygmens stiprumu visoje tikrovėje. Garbės troškimas, kuris yra šios kategorijos žmonių esmė, jų polinkis siekti garbės išskiria juos kaip savarankišką, valdžios trokštančią kalbančiojo lygmens formą. 

Pavydas masėse pagimdo išminčius, juk sakoma: „Pavydas didina išmintį.“ Žmonės, turintys didelį norą ir polinkį pavydėti, sėkmingiau siekia žinių. Išminčiai atstovauja visos egzistuojančios tikrovės kalbančiojo lygmeniui. Juose veikianti pavydo jėga nėra apribota laiko ir erdvės, yra bendra ir apimanti viską, kas egzistuoja pasaulyje, taip pat tai, kas egzistavo visais laikais. Jei žmogus mato kokį nors daiktą pas draugą, tai pagal pavydo dėsnį, kuris galioja visai tikrovei, jis pradeda to norėti. Trūkumo jausmas atsiranda ne todėl, kad žmogus ko nors neturi, o todėl, kad kitas tai turi. Tokie yra visi žmonės visose kartose, ir ši jėga yra begalinė. Būtent dėl pavydo žmogus yra pasiruošęs įvykdyti savo didžiąją paskirtį.

Žmonės, kurie neišsiskiria kuo nors ypatingu, nes neturi stipraus ryškaus noro, pakaitomis pasiduoda visiems trims pirmiau išvardytiems polinkiams: kartais ko nors geidžia, kartais pavydi, kartais siekia garbės. Jų norai suskaidomi į gabalėlius ir jie yra kaip vaikai, kurie nori visko, ką mato, ir todėl nieko negali pasiekti.

Žmogaus galimybės panaudoti naudingą ir žalingą jėgą didėja vienodai: galima padaryti gera, bet galima ir pakenkti. Kadangi kiekvieno atskiro žmogaus jėga vyrauja virš viso gyvūninio pasaulio visose kartose, tai atitinkamai ir blogio jėga jame vyrauja virš visų.

Todėl kol žmogus tampa vertas pakilti, kad panaudotų savo jėgą tik gerovei, jam reikia didesnės apsaugos nuo per anksti įgytų žinių. Todėl praėjusių kartų mokslininkai žinias slėpė nuo masių, baimindamiesi, kad negarbingi studentai žinių jėgą panaudos blogiui, žalai ir sunaikins pasaulį.

Tačiau kartos degradavo ir patys mokslininkai norėjo ne tik žinių, bet ir materialinės gerovės, žinios priartėjo prie masių ir buvo pradėtos pigiai pardavinėti mainais į gerovę. Ir siena, kurią pastatė senovės mokslininkai, griuvo, to neverti žmonės įsisavino žinias ir gėdingai išdavė mokslą, panaudodami jas žmogaus nenaudai.

4. Iš to galima suprasti, kodėl mokslininkai kabalistai griežtai apribojo nevertųjų prieigą prie savo mokslo. Juk jis kalba apie pasaulėdaros paskirtį ir gali būti panaudotas tik žmonijos labui. Iš tikrųjų, per visą šio mokslo egzistavimo laiką nuo XVIII amžiaus prieš mūsų erą jis buvo paslėptas. Todėl gimė tiek daug neteisingų kabalos teorijų ir spėlionių.

Tačiau „Zohar“ knygoje rašoma, kad ateis laikas, kai kabalos mokslas bus atskleistas visiems ir nebereikės mokinių tikrinti, o jos išminties šaltiniai atsivers visoms tautoms. Kabala taps prieinama, kai žmonės bus nukreipti ją naudoti pagal paskirtį.

Vis dėlto per daugelį vystymosi tūkstantmečių žmonija tampa vis egoistiškesnė, todėl iki to laiko, kai, remiantis „Zohar“ knyga, žmonėms bus atskleistas kabalos mokslas, vyraus įžūlumas ir niekas nebijos nuodėmės. Kaip sujungti šiuos du prieštaringus teiginius?

Faktas tas, kad kabalos mokslo durų spynos buvo reikalingos tik baiminantis tų, kuriems, be natūralios žinių aistros, pridedamas malonumų ir šlovės troškimas. Tačiau mūsų kartoje jau nebėra baimės dėl negarbingų studentų, kurie puls mokslus pardavinėti rinkoje. Jų prekei nebus pirkėjų, nes ji niekinama jų akyse, nes ja naudodamiesi mokiniai negalės įgyti turtų ir garbės. Todėl į kabalos mokslą ateis tik siekiantieji įgyti jos žinių. Todėl pašalinti visi išbandymai, o prieiga prie kabalos yra atvira visiems. Kabalos studijos atskleis žmonijai kelią ir tikrąją jos egzistavimo prasmę.

5. „Zohar“ knygoje ir daugelyje kitų kabalos šaltinių sakoma, kad būtent kabalos mokslo sklaida masėse nuves žmoniją į Aukščiausią egzistencijos lygį, nes „išmintis liesis į kiekvieno širdį“. Todėl, norint paspartinti šio mokslo apie pasaulėdarą sklaidą, būtina atidaryti kabalos mokyklas ir rašyti knygas. Anksčiau to buvo neįmanoma padaryti, nes bijota pritraukti kabalos nevertų studentų. Kabalos žinių trūkumas yra pagrindinė skausmingo žmonijos vystymosi per visą jos istoriją iki šių dienų priežastis.

6. Kabalos mokslas – tai būdas pasiekti Aukščiausią egzistencijos lygį kiekvienam atskirai ir visiems kartu, kai pagal galimybes ir pojūčius žmogus prilygsta aukščiausiam lygiui – Kūrėjui. Tačiau kyla klausimas: kodėl esame sukurti Aukštesniosios jėgos tokie netobuli? Kodėl turėtume save gerinti, tobulinti, tarsi taisytume Kūrėjo veiksmus?

Senovės alegorija pasakoja apie karalių, kuris turėjo pilį, pilną visokių gėrybių, bet ji buvo tuščia, be svečių. Norint į ją pritraukti svečių, reikėjo mūsų kūrinio lygmenyje sukurti būseną, kuri kartu apimtų aukštesnes ir žemesnes savybes. Siekiant atvesti žmogų į reikiamą Aukštesniųjų žinių ir malonumo būseną, buvo sukurti pasauliai. Kadangi Kūrėjo atžvilgiu nėra praeities ir ateities, tai vos tik Jis nusprendė sukurti kūrinius ir suteikti jiems malonumą, šis sprendimas iš karto buvo įkūnytas veiksmais. Ši tobula būsena vadinama „Begalybės pasauliu“.

Begalybės pasaulis potencialiai apima visus pasaulius, kurie vėliau kilo iš jo, ir visas žmogaus, kuris turi eiti tobulėjimo keliu iš priešingos Kūrėjui būsenos į visišką panašumą į Jį, būsenas. Žmogui ištaisyti buvo paruoštas palaipsnis apribojimas nuo Begalybės pasaulio iki mūsų pasaulio, iki tikrosios sielos įsikūnijimo materialiame kūne. Būdamas jame, ištaisydamas savo egoistinį norą į altruistinį, žmogus gali palaipsniui kilti pasaulių pakopomis iš apačios į viršų. Lygiai taip pat žmogaus savybės nusileido iš viršaus į apačią dar prieš jam pasirodant šiame pasaulyje. Galiausiai žmogus pasieks visišką panašumą į Kūrėją, tai iš pradžių Kūrėjo sumanyme jau egzistavo Begalybės pasaulyje. Tokiu būdu žmogus gauna Kūrėjo pripildymą ir tampa Jam lygus – amžinas, begalinis, tobulas.

7. Pirmiau nurodytam tikslui pasiekti egzistuoja du keliai:

· Savarankiškas grįžimo kelias savo jėgomis – trumpas laiko ir pojūčių prasme kelias, ištaisymo procese priklausantis nuo žmogaus. 

· Kančių kelias, siunčiamas iš aukščiau ir priverčiantis atlikti ištaisymus, – ilgas ir nemalonus kelias.

8. Remiantis tuo, kas pasakyta, galima suprasti, kokie dėkingi turime būti savo mokytojams kabalistams. Jie perduoda mums žinias bei patirtį ir tokiu būdu sumažina mūsų kančias, gelbėdami mus nuo gyvenimo, kuris yra baisesnis už mirtį, ir padeda pakilti į tobulumo ir nemirtingumo aukštumas.

Šiuolaikinio ištaisymo metodo pradininkas yra Ari. Remdamiesi jo knygomis galime greitai ir neklysdami pasiekti mūsų sukūrimo tikslą.

9. Daugelis kabalistų po Ari ištobulino jo metodą, kiekvienas – savo kartos sieloms tinkama forma.

10. Didysis kabalistas Ibn Ezra sakė: „Visi žmogaus veiksmai šiame pasaulyje turėtų būti nukreipti į širdies ištaisymą, nes Kūrėjas reikalauja visų širdžių.“ Ištaisymų tikslas – tapti visiškai mylinčiais ir duodančiais, kitaip tariant, įgyti požiūrį į Kūrėją, panašų į Jo požiūrį į žmogų.

11. Kabalistas Simonas alegorijos forma aprašo jėgų, vedančių žmogų į tobulumą, santykį: „Kai Kūrėjas panoro sukurti žmogų, kuris valdytų savo prigimtines savybes, jis paklausė keturių kategorijų patarimo:

· gailestingumas ir teisingumas sutiko su žmogaus sukūrimu; 

· tiesa ir taika priešinosi.

Priežastys:

· Gailestingumas pasakė: „Kurk, nes jame yra užuojauta.“

· Tiesa pasakė: „Nekurk, nes visa tai – melas.“ 

· Teisingumas pasakė: „Kurk, nes jis daro gerus darbus.“ 

· Taika pasakė: „Nekurk, nes tai – visiška nesantaika.“ 

Tai išgirdęs, Kūrėjas išsiuntė tiesą į žemę, kad ji paskui išaugtų iš žemės.“

Norint suprasti šią alegoriją, būtina suprasti du priešingus mūsų pasaulio valdymo principus:

· Mūsų pasaulio valdymas mums atrodo stebėtinai patikimas, nešantis laimę, valdantis kiekvieną būtybę, kylantis iš meilės ir malonumo. Aukštesnysis valdymas taip pat valdo visus pojūčius. Jis tėvams sužadina aistrą ir meilę, tad įvyksta pastojimas. Aukštesnioji valdžia naujai gyvybei iš anksto gimdoje paruošė saugią vietą, apsaugotą nuo bet kokios žalos, kad joks pašalinis negalėtų pakenkti, ir nuolat aprūpina viskuo, ko reikia, kol vaikas įgis jėgų gimti mūsų pasaulyje, kupiname sunkumų.

Aukštesnysis valdymas ir toliau jo nepalieka, jis atsiduria tarp artimųjų, kurie už jį daro viską, kol jis pasiruoš savarankiškam gyvenimui. Aukštesniojo valdymo rūpesčiu apdovanoti ne tik žmogus, bet ir visų rūšių gyvūnai bei augalai.

· Kiekvieno individo egzistencijos valdymas atskirai – priešingas visos šio pasaulio tikrovės valdymui. Tai sukelia netvarką, nugalėtųjų ir ligonių atsiradimą. Visas jų gyvenimas veda į mirtį, ir jie neturi teisės egzistuoti, kol patirs kančias ir skausmą ir taps pajėgūs kovoti už išlikimą. Kuo aukštesnis kūrinys, tuo sunkesnis jo gyvenimas. 

12. Visi kūriniai kaip visuma ir bet kuri jos dalis susideda iš 10 sfirų, kuriose išskiriamos dvi priešybės:

· pirmosios devynios sfiros yra pripildytos šviesos ir priklauso davimo savybei; 

 · Malchut neturi šviesos ir išreiškia gavimo savybę. 

Taip pat kūrinyje yra dviejų rūšių šviesos: 

· vidinė šviesa – jo vidinėje dalyje;

· supanti šviesa – jo išorinėje dalyje.

Šio atskyrimo priežastis ta, kad priešingos savybės negali turėti to paties nešiklio. Būtini atskiri vidinių ir supančių šviesų nešikliai. Tačiau dvasingume kūrinio vidinė ir išorinė dalys nėra priešingos, nes Malchut yra sujungta su pirmomis devyniomis sfirot ir taip pat įgyja davimo savybę atspindėtos šviesos pavidalu.

Kita vertus, vis dar neištaisyti norai-savybės nėra susiję su pirmosiomis devyniomis sfiromis ir turi didelį norą mėgautis. Tačiau dėl šviesos apribojimo jie nepatenka į altruistinio ketinimo neištaisytus norus, palieka juos tuščius ir todėl jie priešingi toms kūrinio dalims, kurios yra užpildytos šviesa.

Apribojimo tikslas – suteikti galimybę norą gauti ištaisyti į davimo savybę, priartinant jį prie Kūrėjo, kai jo neveikia šviesa – malonumas.

Bet ar šviesos nepripildytas noras gali būti ištaisytas, jei egoistinių savybių ištaisymas į altruistines vyksta tik veikiant šviesai? Būtent todėl egoizmui ištaisyti reikalingas toks kūrinys kaip „žmogus šiame pasaulyje“.

Vystydamasis žmogus gauna švytėjimą iš neištaisytų egoistinių norų ir tuo gyvena, taip įgydamas vis daugiau neištaisytų norų. Paskui jis pradeda juos taisyti Aukštesniąja šviesa, bandydamas naudotis savo noru gauti su ketinimu duoti Kūrėjui, taip sukeldamas Aukštesniosios šviesos poveikį. Tokiu būdu žmogus pasiekia panašumą į Kūrėją.

Dėl dviejų priešingų jėgų – gavimo ir davimo – besikeičiančios būties mūsų pasaulyje atsiranda laiko pojūtis. Kai žmogus ištaisys visus norus, „laiko“ sąvoka išnyks. Galima sakyti ir atvirkščiai: mums reikalingas laiko pojūtis, kad šios dvi priešybės mumyse atsirastų viena po kitos vystymosi būsenoje, o vėliau – ištaisymo būsenoje.

13. Iš čia galima suprasti indų sudužimo būtinybę ir jų savybes. Dešimtyje sfirų yra dviejų rūšių šviesa: 

· tiesioginė šviesa – Begalybės pasaulio šviesa, kuri leidžiasi iš viršaus žemyn; 

· atspindėta šviesa – Malchut generuojama šviesa, kuri atsispindi nuo jos iš apačios į viršų.

Abi šios šviesos susilieja į vieną. Dėl Aukštesniosios šviesos apribojimo ir draudimo jai plisti į neištaisytus norus tiesioginė šviesa, kuri išeina iš Kūrėjo iš viršaus žemyn, nepatenka į Malchut. Tačiau atspindėta šviesa gali užpildyti Malchut, nes jai nėra jokių apribojimų. Apribojimas atsiranda dėl egoistinių jėgų sistemos, neištaisytų norų egzistavimo būtinybės. Tokiu būdu žmoguje auga didelis malonumo noras, kurį maitina egoistinių jėgų sistema.

Juk šiai sistemai reikia gausos-šviesos, bet jos gauti neįmanoma, jei visa jos struktūra tėra paskutinė sfira – tuščia erdvė be šviesos. Todėl būtinas iš anksto numatytas pirmųjų devynių sfirų padalijimas, dėl kurio dalis atspindėtos šviesos nusileidžia į tuščią Malchut sfiros erdvę.

Į Malchut nusileidžiančią atspindėtą šviesą sudaro dešimt sfirų, kiekvienoje yra 32 šviesos kibirkštys – iš viso 320 kibirkščių. Šios 320 nusileidusios kibirkštys aprūpina žemesnius norus ir patenka į juos per dvi lygiagrečias sistemas: egoistinę ir altruistinę. Be to, kiekvienu konkrečiu atveju mažesni norai gali „maitintis“ tik iš vienos sistemos: kai naudojama (pakyla) viena sistema, nenaudojama (krinta) kita.

· Jei visos 320 kibirkščių bus gautos per egoistinę sistemą, tai lygiagreti altruistinė šį pasaulį maitinanti sistema bus visiškai sunaikinta.

· Jei visos 320 kibirkščių pateks į mūsų pasaulį per altruistinę sistemą, visa Malchut bus ištaisyta ir nešvarių jėgų sistema išnyks. 

· Jeigu mūsų pasaulio maitinimas vyksta pakaitomis abiejose sistemose pagal žmogaus poelgius, tai abi jos žmogų veda į galutinį išsitaisymą.

Po dešimties sfirų sudužimo ir 320 šviesos kibirkščių nukritimo į egoistinius norus, 288 iš jų (tai yra visos, kurios nusileido iš pirmųjų devynių sfirų) pakilo atgal ir prisijungė prie altruistinių jėgų sistemos, o egoistinėje šio pasaulio valdymo ir maitinimo sistemoje liko tik 32 kibirkštys (320 – 288 = 32). Jos tapo egoistinės valdymo sistemos kūrimo pradžia minimalia apimtimi. Tačiau tokia forma sistema dar nėra tinkama savo vaidmeniui atlikti. Ji sukurti baigiama vėliau, sudužus 10 Adomo sfirų.

Taigi išsiaiškinome, kad dvi priešingos sistemos valdo visą tikrovę ir užtikrina jos egzistavimą. Šviesos kiekis, reikalingas šiam egzistavimui, – 320 kibirkščių, kurios buvo paruoštos ir matuojamos 10 sfirų sudužimu. Tokio šviesos kiekio pakanka visos tikrovės egzistavimui užtikrinti. Kad altruistinė sistema galėtų užtikrinti žemesnių savybių egzistavimą, joje turi būti ne mažiau kaip 288 kibirkštys, kad užpildytų pirmąsias devynias sfiras. Taip ji veikė iki Adomo sudužimo.

14. Gailestingumas, teisingumas, tiesa ir taika nustato keturias pagrindines žmogaus sielos savybes, vedančias jį į visišką išsitaisymą iki panašumo į Kūrėją lygmens. Siela susideda iš dešimties vidinės šviesos sfirų ir dešimties supančios šviesos sfirų.

· Gailestingumas – pirmųjų devynių sielos sfirų vidinė šviesa. 

· Teisingumas – vidinė sielos Malchut šviesa. 

· Tiesa – sielą supanti šviesa.

Prisiminkite, kad vidinė ir supanti šviesa yra priešingos viena kitai. 

· Vidinė šviesa nusileidžia į kūrinį dėl altruistinio ketinimo ir todėl neįeina į Malchut. 

· Supanti šviesa nusileidžia iš Begalybės pasaulio ir apima visus pasaulius.

Kadangi Begalybės pasaulyje visi dvasiniai objektai yra lygūs, supanti šviesa šviečia ir teikia malonumą ir apribotoje Malchut. Kadangi šios šviesos yra priešingos, joms reikia dviejų atskirų kūrinio dalių: 

· vidinė šviesa – ji užpildo pirmas devynias sfiras (vidinę dalį); 

· supanti šviesa – ji šviečia apribotuose noruose (išorinėje dalyje).

Todėl supanti šviesa, teikianti malonumą apribotoje Malchut dalyje, turi kūriniją savybių atžvilgiu atvesti į davimą ir panašumą į Kūrėją – tai vadinama tiesos kategorija.

Tiesos pretenzijos kuriant žmogų yra tokios, kad pagal ją visas žmogus yra melas, nes nuo pat pradžių nėra ištaisytos kli dalies ir visi egoistiniai norai yra po apribojimu. Todėl tiesos kategorija negali padėti žmogui suvokti supančios šviesos. Vadinasi, visi pasauliai, sukurti tik tam, kad kūrinija pajustų Kūrėjo šviesą, buvo sukurti veltui. Juk žmogus, tik dėl kurio jie egzistuoja, dar nėra pasirengęs atlikti savo paskirties.

Tačiau gailestingumo ir teisingumo kategorijos, susijusios su vidine sielos šviesa, kuriai nėra ištaisytos erdvės, priešingai, galėtų gausiai aprūpinti sielą visomis šviesomis ir suteikti jai tobulumo. Todėl šios kategorijos sutinka su žmogaus sukūrimu (jos yra NECHI, dalyvaujančios smūginėje sąveikoje tarp šviesos ir kli, todėl pusiau susijusios su supančia šviesa ir su joje esančia atspindėta šviesa).

Taikos kategorija teigė, kad žmogus – tai nuolatinė kova. Jo siela negali priimti supančios šviesos, kuri konfrontuos su vidine šviesa. Juk išorinės ir vidinės šviesos yra priešingos viena kitai ir negali būti kartu.

Tai rodo, kad Adomui trūko tik išorinės kli dalies, kuri priklauso tiesos kategorijai, tačiau turėjo išorinį kli, kuris priklauso taikos kategorijai. Todėl, apskritai, kategorijos sutiko su žmogaus sukūrimu, nors ir tvirtino, kad žmogaus prigimtis yra prieštaringa ir konfliktiška, nes supanti šviesa negali patekti į vidinę kūrinio dalį dėl priešingų šviesos ir kli savybių.

15. Sakoma, kad Adomas ir jo žmona buvo nuogi ir jiems nebuvo gėda. Kitaip tariant, jie neturėjo „apdangalų“ – išorinės dalies. Jie turėjo tik vidinę dalį, kilusią iš altruistinių pasaulių sistemos, ir todėl nesigėdijo, tai yra nejautė savo trūkumo.

Tačiau būtent trūkumo jausmas ir yra noro pripildymo priežastis. Lygiai taip pat ligonis, jei jaučiasi sergantis, yra pasirengęs gydytis, o jei toks nesijaučia, gydymo vengs. Trūkumo jausmo funkcija priskiriama išorinei sielos daliai, kuri Adomo struktūroje neturi šviesos. Trūkumo jausmas kyla iš tuščios erdvės ir sukelia žmoguje tuštumos, nepilnavertiškumo – gėdos – jausmą.

Tuštumos jausmas verčia žmogų grįžti į pripildytą būseną ir pritraukti supančią šviesą, kurios jam trūksta ir kuri yra pasirengusi užpildyti šį kli. Žodžiai „Ir Adomas, ir jo žmona buvo nuogi (be išorinio kli) ir nesigėdijo“ reiškia, kad jie nejautė savo nepilnavertiškumo ir atitinkamai noro pasiekti tikslą, dėl kurio buvo sukurti. Tačiau kokiu būdu Adomas, norėjęs tik davimo, panašumo į Kūrėją, apsigavo ir nukrito į egoizmą?

16. Kad pasiektų tobulą būseną, žmogus turi galimybę analizuoti savo esamas būsenas dviejose kategorijų porose.

· „Gėris – blogis“. Šios kūną veikiančios jėgos veikimo pobūdį lemia „kartaus – saldaus“ pojūčiai. Žmogus vengia kartėlio pojūčio, nes nuo jo blogai jaučiasi, ir siekia „saldaus“ pojūčio, nes nuo to jaučiasi gerai. Šios analizės jėgos, veikiančios negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, pakanka norimam tobulumui pasiekti.

· „Tiesa – melas“. Galimybę atlikti papildomą šių kategorijų analizę turi tik žmogus. Kiekvienas žmogus pagal savo išsivystymo lygį ir proto pajėgumą atmeta melą ir siekia tiesos. Tokios analizės galimybė yra paveldėta iš egoistinio noro, nes iš pat pradžių Kūrėjas sukūrė tik analizę pagal kategorijas „gėris – blogis“. Žmogui reikėjo analizuoti savo būsenas tik pagal šias kategorijas, kol jis buvo tik egoistinių norų valdžioje.

Jei mūsų pasaulyje žmogus būtų apdovanotas už gerus, altruistinius poelgius ir būtų nubaustas už blogus, egoistinius poelgius, tada gėris būtų jaučiamas kaip saldus ir geras, blogis – kaip blogas ir kartus, o visa analizė būtų redukuota į jausmą „saldu – kartu“. Tokiu atveju visi vengtų piktų, egoistinių poelgių, jausdami jų sukeliamus blogus jausmus, ir darytų tik gerus, altruistiškus veiksmus. Žmonės ieškotų Kūrėjo, jausdami jo saldumą, kaip šiandien džiaugiasi egoistiniu malonumu, ir galiausiai visi būtų įsitikinę, kad pasieks tobulumą.

Taip nuo pat pradžių buvo sukurtas Adomas: geras jausmas skatino jį atlikti altruistinius veiksmus, o blogas jausmas neleido atlikti egoistinių poelgių. Vadinasi, Adomo pasirinkimas buvo saldumo pasirinkimas (kūno pasirinkimas). To pakanka, kad žinotume Kūrėjo norą ir elgtumės teisingai.

17. Bet ne taip lengva įvesti į Adomą jam priešingas egoistines savybes. Viską lemia analizės būdai. Yra žinoma, kad noro gauti malonumą pripildymas – tai kūrimo tikslas. Tik ketinimas šiuo atveju turi būti ne egoistinis, dėl savęs, o altruistinis, dėl davimo.

Todėl pirmasis priartėjimas prie gavimo norų buvo pateisinamas – juk patys norai nėra uždrausti, būtent juose žmogus gauna malonumą, kurį iš pradžių jam paruošė Kūrėjas. Tik egoistiniai ketinimai naudotis norais neleidžia žmogui pasiekti kūrimo tikslo. Bet norus išvalius nuo egoistinių ketinimų, jie gali būti naudojami siekiant davimo ketinimo. Būtent dėl to Adomas prijungė prie savęs gavimo norus.

18. Kaip jau išsiaiškinome, Adomas neturėjo iš tuščios erdvės ateinančių gavimo norų, buvo tik davimo norai. Tačiau jam buvo atskleista, kad jis davimą Kūrėjui pasiekia būtent priimdamas šiuos didelius norus. Todėl jis prijungė prie savęs norus gauti, ketindamas naudoti juos dėl davimo.

Tačiau Adomas sugebėjo išlaikyti ketinimą dėl Kūrėjo tik pirmą kartą gavęs šviesos malonumą, o paskui panoro gauti malonumą dėl savęs. Priežastis ta, kad, pirmąkart pažinus malonumą, dar galima jo atsisakyti, tačiau tuomet atsiranda didžiulis noras ir geismas to, kas jau buvo išbandyta, ir procesas tampa nevaldomas. Štai kodėl pirmasis gavimas buvo su ketinimu dėl Kūrėjo, o antrasis – su ketinimu dėl savęs.

Taigi, Adomas jaučia didelius neužpildytus norus ir užuot rūpinęsis davimu Kūrėjui, rūpinasi tik savimi. Amžinąjį gyvenimą pakeitė rūpestis savo poreikiais. Ir gyvenimas buvo padalytas į milijardus mažų daugybės žmonių gyvenimų. Kiekvienas iš jų gauna tai, kas jam skirta, per daugybę pragyventų gyvenimų, visose kartose iki paskutinės kartos, kuri užbaigia kūrimo tikslą. Tai yra tarsi viena didelė grandinė.

Tuo pačiu metu Kūrėjo veiksmai visiškai nepasikeitė. Tiesiog gyvybės šviesa, visiškai užpildydama Adomą, pasiskirstė per visą šią ilgą grandinę, be sustojimo sukdamasi savybių pokyčių rate, kuris sukasi kelyje į kūrimo tikslą iki pat galutinio ištaisymo.

Kaip su Adomu, taip atsitiko ir su visa gamta. Nuo amžinybės ir vienybės su Kūrėju ji nusileido į žemiausią lygmenį ir praeina savo savybių ištaisymą kaip Adomas.

19. Dėl gavimo norų prijungimo Adome atsirado du pažeidimai: 

· Kai Adomas paragavo malonumo gavimo noruose ir įgijo tuščios erdvės norų, jam kilo neapykanta ir jis atitolo nuo davimo savybės, nuo Kūrėjo.

· 288 kibirkštys, kurios jau užpildė davimo norus, nukrito į egoistinius norus. Dabar jie užtikrina žmogaus ir pasaulio egzistavimą per visą sielų vystymosi kūnuose laikotarpį iki galutinio ištaisymo.

Čia išryškėja egoistinių norų paskirtis žmoguje. Jie yra tarsi vaisiaus odelė, kuri uždengia ir saugo jį nuo žalos, kol jis subręs. Be žievelės vaisius išnyks ir nesubręs. Panašiai 288 kibirkštys, nukritusios į egoistinius norus, užtikrina jų egzistavimą, kol pasieks norimą tikslą. 

Antrojo pažeidimo buvimas priverčia žmogaus egoizmą naudotis davimu, kad užsipildyti.

Egoistinių jėgų sistema sudaryta taip: bet kuri žemesniojo pasaulio dalelė yra šaka, kylanti iš savo šaknies Aukštesniajame pasaulyje, o ta – iš aukštesnio lygio. Skirtumas tarp šakų ir jų šaknų glūdi tik medžiagoje, iš kurios jos sudarytos: šio pasaulio medžiaga turi materialų pagrindą, o Jeciros pasaulio medžiaga – dvasinį pagrindą.

Tačiau visi procesai juose yra identiški ir panašūs vienas į kitą. Todėl pažindami šaką mūsų pasaulyje, galime tyrinėti jos šaknį Aukštesniajame pasaulyje.

„Zohar“ knygoje sakoma, kad žmonių kūnų ligos kyla iš aukštesnių egoistinių jėgų sistemos. Tyrinėdami gyvūnus atrandame, kad būtent malonumas prailgina jų gyvenimą. Todėl Aukštesnysis valdymas įspaudė jiems savybę visur rasti pasitenkinimą ir malonumą net ir dėl menkų smulkmenų, nes mažo lygis privalo maksimaliai daugintis, gaudamas pasitenkinimą iš žydėjimo ir augimo.

Iš čia ir kyla jų malonumas. Tokiu būdu malonumo šviesa pagimdo gyvybę. Tačiau šis dėsnis taikomas tik bendram malonumui. O malonume, kurį jaučia atskiras gyvūninio lygmens individas, veikia priešingas dėsningumas. Pavyzdžiui, jei ant kūno yra koks nors pažeidimas, kuris verčia kasytis, tai pats veiksmas sukelia malonumą, kuris skatina jį tęsti.

Tačiau šiame malonume glūdi blogis, ir jei gyvūnas neįveikia malonumo troškimo, kasymasis padidins norą ir malonumas virs skausmu. Gijimo metu kils naujas kasymosi poreikis, dar didesnis nei anksčiau, ir jei subjektas dar nevaldo noro, tai padidins paveiktą plotą, kol šis veiksmas sukels liūdną pabaigą – kraujo užkrėtimą ir mirtį. Toks poreikis negali būti patenkintas, o bandymas jį patenkinti tik padidina poreikį.

Lygiai taip pat žmogaus egoistinio malonumo gavimas, kai jis nori gauti tik sau ir neduoti niekam, kas nėra jame, galiausiai veda jį į mirtį. Žmogus nesugeba susidoroti su augančiais egoistiniais norais ir pasiduoda jų spaudimui net savo gyvybės kaina.

20. Dėl minėtų dviejų Adomo pažeidimų taip pat pažeidžiama ir žmogaus norų struktūra, kuri iš pradžių atitinka Aukštesniųjų pasaulių sistemos teikiamą gausą. Apskritai kiekvienas atliktas veiksmas atliekamas tokiu būdu, kad jo dalys būtų apsaugotos nuo pertekliaus ir trūkumo; o netobulas veiksmas atliekamas taip, kad jo dalys būtų tarpusavyje nesusijusios ir jose būtų trūkumas arba perteklius.

Šis dėsnis įpareigoja tobuląjį atlikti tobulus veiksmus. Tačiau pereinant iš viršaus į apačią, iš švariųjų pasaulių sistemos į egoistinius pasaulius, prie žmogaus norų prisidėjo daug naujų troškimų – tų, kuriuose nėra jų egzistavimo poreikio.

Tai verčia žmogų gauti savo norų išpildymą didesne apimtimi, nei jam reikia. Kadangi papildomi norai negali gauti to, ko reikalauja, tai lieka organizme kaip perteklius, šlakai, kuriuos reikia pašalinti. Dėl to visas organizmas silpsta ir tai lemia jo mirtį. Apsvarstysime du valdymo tipus, kurie prieštarauja vienas kitam:

· bendras mūsų pasaulio valdymas;

· kiekvieno individo egzistavimo valdymas atskirai.

Perėjimą nuo altruistinės prie egoistinės valdymo sistemos lėmė didžiulis noras gauti dėl savęs, kurį žmonės jautė dėl pirmosios nuodėmės, kitaip tariant, netekę ekrano. Tai sukėlė susiskaldymą, priešpriešos ir prieštaravimo atsiradimą tarp altruistinės valdymo sistemos (pasaulių sistemos) ir šio pasaulio žmogaus norų.

Altruistinė valdymo sistema (švarieji pasauliai) jau negali palaikyti tikrovės egzistavimo ir aprūpinti jos tuo, ką būtina gauti iš davimo veiksmų. Tada, kad nebūtų sugriauta pasaulėdara ir būtų suteikta galimybė išsitaisyti, bendra šviesa, susidedanti iš 288 kibirkščių, buvo perduota egoistinei valdymo sistemai, kad ji suteiktų žmonijai išsitaisymo laikotarpį.

Dėl to pasaulėdaros tvarka tapo nepaprastai paini, nes tie, kurie elgiasi egoistiškai, gimdo blogį, tačiau jei šviesos gausa žmonėms mažėja, tai veda į sunaikinimą ir kančias. Kita vertus, didėjant gausai, gaunančiųjų susiskaldymo jėga didėja vadovaujantis principu: kad ir kiek žmogus gautų, jis visada nori dvigubai daugiau.

Disociacinis malonumas jau aprašytas kūno žaizdos pavyzdyje, kai egoistinis malonumas didina atskirtį ir sužalojimą, o tai sukelia vis didesnę savimeilę. Kūno gyvenimas sutrumpėja, nes gaunamo kiekio padidėjimas priartina neišvengiamai artėjantį mirties nuodų lašą.

Tik praktikuodamas kabalos mokslą, pritraukdamas Aukštesniąją šviesą, žmogus pamažu keičia gavimo savybes į davimo savybes. Taigi žmogaus savybės altruistinėje valdymo sistemoje tampa panašios į švarių BJA pasaulių savybes – ir tarp žmonių grįžta lygybė ir meilė, kaip buvo iki Adomo nuopuolio, ir žmogus apdovanojamas Aukštesniąja šviesa susiliedamas su Kūrėju.

21. Grįžkime prie pasakėčios, kurioje pasakojama apie gailestingumo, tiesos, teisingumo ir taikos kategorijų atsakymus į Kūrėjo klausimą apie žmogaus sukūrimą (žr. 11 punktą). Matome, kad žmogus prieštarauja net gailestingumo ir teisingumo kategorijoms, kurios sutiko su žmogaus sukūrimu, nėra jų veikiamas ir „maitinasi“ iš egoistinės valdymo sistemos.

Todėl sakoma, kad Kūrėjas „atsiuntė tiesą į žemę“, bet likusios savybės iš karto pasakė: „Pakelk tiesą nuo žemės“, tai yra net gailestingumo ir teisingumo kategorijos atgailavo dėl savo sutikimo, nes jos niekada nesutiktų su tiesos pažeminimu. Tai atsitiko gavimo norų susijungimo metu, kitaip tariant, pirmoje nuodėmėje, kai tiesa dėl savo silpnumo nustojo dalyvauti pasaulio valdyme ir natūralioje žmogaus analizėje nuo pat jo sukūrimo akimirkos principas „saldus – kartus“ (žr. 16 dalį) nustojo veikti. Juk šviesa, užtikrinanti 288 kibirkščių egzistavimą, kilo iš altruistinės valdymo sistemos, todėl natūralaus pojūčio (skonio) pakako neklystant mėgautis saldumu ir atmesti kartumą.

Tačiau susijungus su egoistiniais norais ir juose gavus šviesą, pirmą kartą paragavus pažinimo medžio vaisiaus, kilo didelis noras gauti tik sau ir iškilo priešprieša tarp dvasinio ir materialaus. Egzistavimą užtikrinusios 288 gausos kibirkštys perėjo į egoistinių pasaulių sistemą ir vėl susimaišė – dėl to pasaulėdaroje gimė nauja forma, kurios pradžia saldi, o pabaiga – karti. Juk 288 malonumo kibirkštys, esančios egoistinėje valdymo sistemoje, atneša mirtį, melo savybę, generuoja destrukciją ir chaosą.

Sakoma: „išsiuntė tiesą į žemę“  – taip žmogus įgijo aktyvią proto jėgą, kurios veikimo pobūdis grindžiamas tiesos ir melo analize. Žmogus yra priverstas ja naudotis per visą ištaisymo laikotarpį, taigi, be jos tiesiog yra bejėgis (žr. 16 punktą). Tik naudojantis Aukštesniąja šviesa, pritraukta tiriant teisingus valdymo sistemos veiksmus, aprašytus kabalos moksle, žmogaus analizė ištaisoma ir jis išeina iš egoistinės valdymo sistemos kontrolės.

22. Dėl kritimo į egoistines savybes (padarius pažinimo medžio nuodėmę) Aukštesnioji šviesa išnyko iš Adomo ir buvo padalyta į daugybę atskirų sielų. Skirtumas slypi tik papildomos formos atsiradime: bendra šviesa, anksčiau užpildžiusi kūrinį, pasklido nesibaigiančia grandine, vingiuodama aplink besikeičiančių savybių ratą daugelyje sielų iki neišvengiamo išsitaisymo pabaigos. Kiekvienas iš mūsų yra susijęs su šia didele sielų ir kartų grandine. Iš to išplaukia, kad žmogus gyvena ne dėl savo, o dėl visos grandinės poreikių. Kiekviena grandis ne gauna gyvybės šviesą sau, o praleidžia gyvybės šviesą visai grandinei kaip visumai.

Kaip jau kalbėta 15 punkte, Adomui kritimas į egoizmą buvo privalomas, nes jam reikia įgyti išorinių norų, kad gautų supančią šviesą taip, kad viename nešiklyje atsirastų dvi priešingybės, bet skirtingu laiku, viena po kitos. Mažoje būsenoje jis maitinasi egoistine valdymo sistema, gaudamas malonumą iš atskirties, todėl jame auga iš tuščios erdvės kylantis noras gauti. Kai žmogus pasiekia aukštą būseną ir studijuoja kabalos mokslą, jis įgyja gebėjimą didelius norus gauti paversti davimu, o tai yra pagrindinis tikslas, vadinamas „tiesos šviesa“ (žr. 14 punktą).

Tačiau žinoma, kad prieš prisijungdamas prie altruistinės valdymo sistemos, žmogus turi atsisakyti bet kokios gavimo formos iš egoistinės valdymo sistemos. Mums nurodoma siekti meilės savybės visa širdimi ir siela.

Tokiu atveju, kokia yra išsitaisymų nauda, jei žmogus vėl praranda viską, ką pasiekė? Dėl to kiekvienoje kartoje surenkami teisuoliai ir nusidėjėliai, kad jų būtų vienodai. Nors matome, kad vienam teisuoliui tenka dešimtys tūkstančių beverčių žmonių, esmė ta, kad yra dviejų tipų valdymas:

· kokybės jėga; 

· kiekybės jėga.

Jėgos, valdomos egoistinės sistemos, yra mažos ir žemos. Kūrinijoje sukurta kiekybės jėga, ir šiai jėgai visiškai nereikia jokios kokybės. Paaiškinsime tai liūtų ir tigrų pavyzdžiu – su jais joks žmogus nekovos dėl jų kokybinės jėgos. Palyginti su jais, musės turi ne kokybinę, o tik kiekybinę jėgą. Dėl nesuskaičiuojamos jų daugybės nė vienas žmogus su jomis nekovotų. Jos skraido po namus, tupia ant padengto stalo ir žmogus prieš jas jaučiasi silpnas.

Tačiau kalbant apie vabzdžius, roplius ir kitus tos pačios rūšies nekviestus svečius, kurių jėga pagal kokybę yra pranašesnė už naminių musių, žmogus nenurims, kol neišvarys jų iš namų, net jei jų jėgos pagal kokybę bus didesnės nei naminių musių. Esmė ta, kad gamta jų neapdovanojo gausybės jėga kaip naminių musių. Iš to aišku, kad kiekvienam teisuoliui būtina didžiulė masė, kad jame suaktyvintų didelius polinkius dėl jų įvairovės, nes juose nėra absoliučiai jokios kokybės. Taip visi padeda vieni kitiems siekti bendro tobulumo.