16 pamoka. Aukštesniojo valdymo atskleidimo priešpriešos – Baal Sulamo straipsnio „Taika“ studijavimas
16 pamoka. Aukštesniojo valdymo atskleidimo priešpriešos – Baal Sulamo straipsnio „Taika“ studijavimas
Atrinktos ištraukos iš Baal Sulamo straipsnio "Taika"
#1
Bnei Baruch kabalos akademija - 2025/2026 globalūs kursai
Baal Sulamas
"Taika"
#2
Originali straipsnio "Taika" publikacija - Baal Sulamo bukletas Nr. 3.
#3
„Ir vilkas gyvens su ėriuku ir tigras gulės su ožiuku, ir veršelis, ir jaunas liūtas, ir jautis bus kartu, ir juos valdys mažas berniukas.“
„Ir atsitiks tą dieną taip, kad Kūrėjas antrą kartą išties savo ranką, kad atgautų tiek Savo tautos, kiek bus likę Ašūre ir Egipte, Patrose ir Kuše, Elame ir Šinare, Hamate ir jūros salose“. (Izaijo 11)
#4
"Rabi Šimonas ben Halafta pasakė: „Kūrėjas nerado indo, galinčio talpinti palaiminimą Izraeliui, išskyrus taiką, kaip yra pasakyta: ‘"Kūrėjas suteiks stiprybę savo tautai; Kūrėjas palaimins savo tautą taika’“. (traktato Okacin pabaiga)
#5
Ankstesniuose straipsniuose, parodžius bendrą Jo darbo formą, kurios esmė yra ne daugiau ir ne mažiau, kaip meilė artimui, praktiškai apibrėžiama, kaip „davimas kitiems“. Tai reiškia, kad tikroji meilės artimui išraiška yra gėrio teikimas kitiems, todėl meilė artimui turėtų būti apibrėžiama, kaip davimas kitiems, kas geriausiai atitinka jos turinį, siekiant užtikrinti, kad nepamirštume ketinimo.
#6
Dabar, kai tikrai žinome Jo darbo pobūdį, dar lieka išsiaiškinti ar šį darbą priimame vien tikėjimu, be jokio mokslinio, empirinio pagrindo, ar, vis dėlto, turime ir empirinį pagrindą. Būtent tai ir noriu įrodyti šiame prieš mus esančiame straipsnyje.
#7
Tačiau pirmiausia turiu išsamiai įrodyti patį dalyką, būtent – kas yra Tas, kuris priima mūsų darbą. Bet aš nesu spekuliatyvios (formuojamosios) filosofijos šalininkas, nes nemėgstu teoriškai grindžiamų studijų ir gerai žinoma, kad dauguma mano amžininkų su manimi sutinka, nes esame pernelyg gerai susipažinę su tokiais pagrindais – klibančiais pagrindais; o kai pamatas svyruoja, sugriūva ir visas pastatas.
#8
Todėl atėjau čia kalbėti vien per empirinio proto kritiką, pradėdamas nuo paprasto pripažinimo, su kuriuo niekas nesiginčija, ir analitiškai įrodinėdamas (atskirdamas įvairius klausimo elementus), kol prieisime prie aukščiausios temos apibrėžimo.
#9
Ir tai bus patikrinta sintetiniu būdu (atskleidžiant ryšį ir vienybę tarp dalykų, pavyzdžiui, kaip kad išvadą „juo labiau“), kaip Jo darbas yra patvirtinamas ir iš naujo įtvirtinamas paprastu pripažinimu iš praktinio aspekto.
#10
Kūrėjo valdžios atskleidimo priešpriešos
Kiekvienas protingas žmogus, kuris nagrinėja prieš mus esančią tikrovę, joje randa du prieštaravimus. Tiriant kūriniją, jos tikrovę ir veikimo būdus, matoma akivaizdi ir patvirtinta didelės išminties bei meistriškumo valdžia: 1) tiek pačios tikrovės suformavime, 2) tiek jos egzistavimo užtikrinime apskritai.
#11
Paimkime, kaip pavyzdį, žmogaus sukūrimą. Tėvų meilė ir malonumas jam yra pirmoji priežastis, užtikrinanti savo paskirties įvykdymą. Kai esmės lašas ( Jesod) atsiskiria nuo tėvo smegenų, Aukštesnysis valdymas labai išmintingai [jau yra] parūpinęs jam saugią vietą, paruoštą su didžia išmintimi ir tinkamą priimti gyvybės dvasią.
#12
Aukštesnysis valdymas taip pat kasdien parūpina mums duoną tiksliai reikalingu kiekiu. Jis paruošė nuostabų pagrindą gimdoje, kad jokios svetimos jėgos jos nepakenktų. Jis rūpinasi kiekvienu poreikiu tarsi apmokyta auklė, kuri nepamiršta nė akimirkos, kol kūdikis neįgauna jėgos išvysti mūsų pasaulį. Tuo metu Aukštesnysis valdymas trumpam suteikia tik tiek jėgos, kad kūdikis galėtų pralaužti jį supančias sienas ir tarsi apmokytas, ginkluotas karys jis atveria kelią ir pasirodo pasaulyje.
#13
Net ir tada Aukštesnysis valdymas jo nepalieka. Kaip mylinti motina, ji atveda kūdikį pas tokius mylinčius, ištikimus žmones, kuriems galima pasitikėti, vadinamus „Tėvu“ ir „Mama“, kad jie padėtų jam silpnumo dienomis, kol užaugs ir galės pats save išlaikyti. Taip, kaip žmogus, taip ir visi gyvūnai, augalai bei negyvi daiktai – visi išmintingai ir gailestingai prižiūrimi, kad užtikrintų savo egzistenciją ir rūšių tęstinumą.
#14
Tačiau tie, kurie nagrinėja tikrovę iš egzistencijos užtikrinimo ir palaikymo perspektyvos, aiškiai mato didelį netvarkingumą ir sumaištį, tarsi nebūtų jokio vadovo ir jokių gairių. Kiekvienas elgiasi taip, kaip jam atrodo teisinga, statydamas ant kitų griuvėsių; piktieji klesti, o teisieji negailestingai traiškomi.
#15
Reikia prisiminti, kad ši priešingybė, rodoma kiekvieno protingo, išsilavinusio žmogaus akims, žmoniją domino net senovėje. Buvo daugybė būdų paaiškinti šias dvi akivaizdžias Aukštesniojo valdymo prieštaras, egzistuojančias tame pačiame pasaulyje.
#16
Pirma teorija: gamta
Tai labai sena teorija. Atsižvelgdami į akivaizdžius nagrinėjamus prieštaravimus, nerasdami jokių būdų juos, kaip nors išspręsti, žmonės padarė prielaidą, kad Kūrėjas griežtai kontroliuoja viską, ką sukūrė, taip, kad niekas nepraslysta pro Jo akis ir Jis neturi nei proto, nei jausmų.
Pasirodo, nepaisant to, kad Kūrėjas sugalvojo ir valdo tikrovės egzistavimą su didele išmintimi, visų nuostabai, Jis pats neturi jokio proto. Juk jei turėtų protą ir jausmus, žinoma, Jis nebūtų leidęs tokios netvarkos ieškant pragyvenimo šaltinių, be gailestingumo ir atjautos žmonių kančioms. Vadovaudamiesi tuo, žmonės pavadino Aukštesnįjį valdymą „Gamta“, o tai reiškia valdymą be proto ir jausmo. Todėl žmonės neturi su kuo pyktis, nėra kam melstis ir nėra kam pasiteisinti.
#17
Antra teorija: dvivaldystė
Kai kurie teoretikai nuėjo toliau, nes jiems buvo sunku sutikti su prielaida, kad viską valdo gamta. Matydami, kad tikrovė valdoma su didele išmintimi, pranokstančia bet kokią žmogiškąją išmintį, jie negalėjo sutikti, kad valdančiam šį procesą trūksta išminties. Juk niekas negali duoti to, ko neturi. Ir niekas negali kito mokyti ir pamokyti, jei pats yra kvailys.
#18
Kaip galima sakyti apie tą, kuris stebuklingu būdu organizavo visą kūriniją, kad jis nežinojo, ką daro, ir jam viskas pavyko atsitiktinai, nors žinoma, kad racionalūs veiksmai negali būti atsitiktiniai ir dar užtikrinantys amžinąją egzistencijos tvarką. Todėl atsirado antroji teorija, pagal kurią yra du vadovai: vienas yra Kūrėjas, kuriantis gėrį, o kitas – Kūrėjas, kuriantis blogį. Ši teorija buvo sukurta ir paremta įvairiais įrodymais bei pavyzdžiais.
#19
Trečia teorija: politeizmas (daug dievų)
Ši sistema gimė imituojant antrąją dvigubos galios teoriją. Bendras Aukštesniojo valdymo poveikis buvo padalytas į atskirus komponentus, tokius kaip jėga, turtas, galia, grožis, badas, mirtis, neramumai ir pan. Atsakomybę už kiekvieną iš šių veiksmų žmonės priskyrė tam tikrai dievybei ir plėtojo šią idėją pagal poreikį.
#20
Ketvirta teorija: nutraukta globa
Pastaruoju laiku žmonės įgijo išminties ir pamatė stipresnį ryšį tarp visų kūrinijos dalių ir visiškai atsisakė politeizmo idėjos. Vėl iškilo klausimas dėl prieštarų, jaučiamų Aukštesniajame valdyme. Tada buvo pateikta nauja teorija, leidžianti manyti, kad iš tikrųjų tikrovės Kūrėjas ir vadovas yra išmintingas ir atjaučiantis. Tačiau iš jo didybės aukščio, kuriam niekas neprilygsta, mūsų pasaulis atrodo kaip smėlio grūdelis. Jo akimis, tas pasaulis nieko vertas ir nedera užsiimti tokiais smulkmeniškais reikalais. Štai kodėl mūsų egzistencija tokia netvarkinga ir kiekvienas daro, ką nori.
#21
Kartu su pirmiau aprašytomis teorijomis egzistavo ir religinės dieviškojo unikalumo doktrinos. Bet čia ne vieta jų nagrinėjimui, o noriu tik parodyti įvairių neteisingų teorijų ir pabirų prielaidų įvairovę, kurios, kaip žinoma, vyravo ir buvo plačiai paplitusios skirtingais laikais.
#22
Visos pirmiau pateiktos teorijos atsirado mūsų pasaulyje dėl dviejų valdymo tipų, kurie jaučiami mūsų pasaulyje, priešpriešos. Visos šios teorijos buvo sukurtos tik siekiant užpildyti šią didelę spragą ir sujungti jas į visumą.
#23
Tačiau pasaulį valdo nekintami dėsniai. Šis didžiulis baisus atotrūkis ne tik nesumažėja, bet, priešingai, virsta šiurpia bedugne be jokios matomos išeities ir jokios vilties išsigelbėti.
#24
Žvelgiant į visus pirmiau išvardytus nesėkmingus bandymus, kuriais žmonija naudojasi kelis tūkstančius metų iki šių dienų, kyla klausimas: gal nėra prasmės prašyti Kūrėjo ištaisyti šią spragą, nes pagrindinis ištaisymas yra mūsų rankose?
#25
Praktiško požiūrio į gamtos dėsnius būtinybė
Visi sutinkame, ir tai akivaizdu, kad žmogus turi gyventi visuomenėje, t.y. mes negalime pilnavertiškai egzistuoti be visuomenės pagalbos.
#26
Jei koks nors vienišius iškeičia visuomenę į dykvietę ir ten gyvena sielvarto ir kančios pilną gyvenimą, tai jis neturi teisės pykti ant likimo ir ant Aukštesniojo valdymo dėl negebėjimo patenkinti savo poreikių. Jei jis vis dėlto supyksta ir keikia savo rūstų likimą, taip darydamas tik parodo savo kvailumą. Juk Aukštesnysis valdymas paruošė jam patogią ir pageidaujamą vietą gyventi, jam nėra jokio pasiteisinimo dėl pabėgimo į dykvietę. Toks žmogus nėra vertas gailesčio, nes tai prieštarauja kūrimo prigimčiai, nepaisant to, kad turi nurodymą gyventi taip, kaip liepia Aukštesnysis valdymas.
#27
Ši taisyklė yra visuotinai priimta. Religiniu pagrindu ją galima suformuluoti taip: kadangi Aukštesnysis valdymas kyla iš Kūrėjo, kuris veikia tiksliai, nes niekas neveikia be tikslo, kiekvienas, pažeidžiantis gamtos įstatymus, kuriuos Jis įdiegė mumyse, griauna tikslingą kūrinijos siekį.
#28
Kadangi tikslas neabejotinai grindžiamas visais gamtos įstatymais, niekas nepažeidžiamas, kaip sumanus darbininkas neprideda ar neatima nė plauko dalies nuo būtinos veiklos, kad pasiektų tikslą. Tas, kas pažeidžia bent vieną įstatymą, gadina Kūrėjo tikslą ir bus baudžiamas gamtos. Todėl mes, Kūrėjo kūriniai, neturime jo gailėti, nes jis niekina gamtos įstatymus ir naikina Kūrėjo tikslą.
#29
Manau, kad niekam nevertėtų prieštarauti šiai formuluotei – ar vadinsime vadovą „gamta“ (neturinčio proto bei tikslo), ar nuostabiai išmintingu, žinančiu, jaučiančiu ir tikslingai veikiančiu – esmė ta pati.
#30
Galiausiai visi sutinkame, kad esame įpareigoti laikytis Aukštesniojo valdymo įsakymų – gamtos įstatymų. Visi sutinkame, kad tas, kas pažeidžia šiuos įsakymus, turi būti baudžiamas gamtos ir neturėtų sulaukti užuojautos. Skirtumas tik motyve: vieni teigia, kad motyvas būtinas, aš teigiu, kad jis tikslingas.
#31
Kad nereikėtų vartoti dviejų terminų („gamta“ ir „vadovas“), geriausia sutarti su kabalistais, kad a-Teva (gamta) hebrajiškai turi tą pačią skaitinę išraišką (gematriją), kaip Elokim (Kūrėjas) – kas lygu aštuoniasdešimt šešiems. Tada galėsiu vadinti Kūrėjo įstatymus „gamtos įsakymais“ arba atvirkščiai, nes jie yra vienas ir tas pats.
#32
Svarbu išsamiai ištirti gamtos įsakymus, kad žinotume, ko jie reikalauja, nes kitaip busime negailestingai baudžiami. Sakėme, kad gamta įpareigoja žmogų gyventi socialiai ir tai paprasta. Bet reikia nagrinėti, kokių konkrečių įsakymų gamta reikalauja laikytis socialinio gyvenimo srityje.
#33
Iš esmės yra tik du įsakymai visuomenėje: 1) „gavimas“ ir 2) „davimas“. Kiekvienas narys privalo gauti tai, ko jam reikia, iš visuomenės ir prisidėti prie visuomenės gerovės savo darbu. Pažeidęs vieną iš šių įsakymų – bus negailestingai baudžiamas.
#34
Gavimo įsakymo tyrinėti nereikia – bausmė vykdoma iškart. Tačiau davimo visuomenei įsakymas ne tik nevykdomas iš karto, bet ir yra netiesioginis, todėl šis įsakymas dažnai nevykdomas. Dėl to žmonija patiria didžiulį chaosą, konfliktus ir badą.
#35
Stebina tai, kad gamta, tarsi įgudęs teisėjas, baudžia pagal mūsų vystymąsi. Kuo labiau žmogija vystosi, tuo didesni sunkumai gaunami pragyvenimui ir egzistencijai.
#36
Taigi turime mokslinį, empirinį pagrindą tam, kad Aukštesnysis valdymas įsakė mums tiksliai vykdyti davimo kitiems įsakymą. Nė vienas narys neturėtų dirbti mažiau nei reikia visuomenės laimei užtikrinti. Kol mes tingiai vykdysime šį įsakymą, gamta nesigailės ir ims kerštauti.
Be šiandien patiriamų smūgių, reikia galvoti apie ateities iššūkius. Teisinga išvada: gamta galiausiai privers mus visus laikytis jos įstatymų visu reikalingu mastu.