Pamoka 13. „Malda“ pagal autentišką Kabalos išmintį
Pamoka apie širdies darbą.
Malda Kabaloje apibūdinama kaip širdies darbas, o ne tik žodžiai, skaitomi iš knygos. Tai vidinis aiškinimosi procesas, kuriame mes tiriame, ko iš tikrųjų norime, ir ar mūsų trūkumas - hebrajų kalba žinomas kaip chisaron - yra lygiavertiškame pavidale su Kūrėju.
Per šį vidinį aiškinimą mes tada galime sukurti poreikį Kūrėjo pagalbai, kad suteiktų mums tinkamą trūkumą.
13 PAMOKA
MALDA
Rabašas, 27 straipsnis, 1991 m.
Prašymas yra trūkumas, kurį žmogus jaučia. Ir tai yra būtent širdyje. Vadinasi, nesvarbu, ką jis sako lūpomis, nes prašymas reiškia, kaip jau minėta, kad ko žmogui trūksta, to jis prašo. O visi žmogaus poreikiai yra ne jo lūpose, bet širdyje. Štai kodėl nesvarbu, ką žmogus sako savo lūpomis, nes Kūrėjas žino žmogaus mintis. Ir štai kodėl aukščiau girdi tik tai, ko reikalauja širdis, o ne tai, ko prašo lūpos, dėl to, kas pasakyta pirmiau. Nes lūpos neturi poreikio būti pripildytos.
Baal Sulamas, Šamati Nr. 122
Todėl reikia pasirengti maldai, kad jis įprastų melstis taip, tarsi jo lūpos ir širdis derėtų. O tai gali įvykti, kai širdis sutiks iš įpročio, kai supras, kad gavimo būsena vadinama atsiskyrimu, o svarbiausia yra susilieti su Gyvybės šaltiniu, kuris yra davimas.
Rabašas, 27 straipsnis, 1991 m.
Tad žmogus, kuris ketina melstis, turi pasirengti maldai. O koks yra tas pasiruošimas? … Ir ten pateikiama, kad kiekvienas ruošiasi kaip supranta. Ir reikia paaiškinti, kad kiekvienas pasiruoštų ir žinotų, ko prašyti, nes žmogus turi žinoti, ko jam trūksta.
Rabašas, 22 straipsnis, 1986 m.
… vienintelis patarimas, kaip įgyti trūkumą norui duoti, yra malda, kuri yra "tarpininkas" tarp žmogaus ir trūkumo. Tai reiškia, kad žmogus meldžiasi, kad Kūrėjas duotų jam tai, ko jam netrūksta, kad jam to trūktų. Tad kli, kuris vadinamas "trūkumu", yra trūkumas jausmo atžvilgiu, t.y. jis nejaučia jo trūkumo, o malda yra tokia, kad Kūrėjas duotų jam šviesą, kuri yra jo trūkumo užpildymas. Iš to išplaukia, kad užpildymas yra trūkumas. Vadinasi, jam nelieka nieko kito, kaip tik melsti Kūrėją, kad šis suteiktų jam trūkumą ir būtent tai sieja Kli su šviesa.
Rabašas, 4 straipsnis, 1988 m.
...žmogaus nuodėmė tame, kad jis neprašė Kūrėjo pagalbos. Juk jei jis prašytų pagalbos, tikrai sulauktų iš Kūrėjo pagalbos. Bet jei žmogus sako, kad prašė pagalbos, o Kūrėjas jos jam nedavė, atsakoma, kad žmogus turi tikėti, kad Kūrėjas girdi maldas. Kaip sakoma: „Juk Tu girdi kiekvieno maldą“. Ir jei jis tikrai tikėtų, jo malda būtų tobula. O Kūrėjas išgirsta tobulą maldą, t.y. kai žmogus visa širdimi trokšta, kad Kūrėjas jam padėtų. Tuo tarpu jei jo malda nuolat nesklinda iš jo, tai reiškia, kad jis neturi tikro tikėjimo, kad Kūrėjas gali jam padėti, kad Kūrėjas išklauso kiekvieną, kuris Jo prašo, ir kad Jam tiek mažas, tiek didelis yra lygūs, t.y. kad Jis atsako visiems. Pasirodo, malda nėra tobula...
Baal Sulamas, Šamati, 5
...Malda turi būti tobula. T.y. iš širdies gelmių, o tai reiškia, kad žmogus šimtu procentų žino, kad pasaulyje nėra nieko, kas galėtų jam padėti, išskyrus patį Kūrėją. O kaip žmogus žino, kad niekas negali jam padėti, išskyrus patį Kūrėją? Šias žinias žmogus gali įgyti tik jeigu jis įdėjo visas turimas jėgas ir tai jam nepadėjo. Todėl žmogus privalo atlikti visus veiksmus, kokie tik gali būti pasaulyje, kad nusipelnytų savybės „dėl dangaus“. Tada jis galės melstis iš širdies gelmių. Ir tada Kūrėjas girdi jo maldą.
Baal Sulamas, Šamati, 20
Ir nesakyk: jei lišma savybė yra dovana iš aukščiau, tokiu atveju kaip padės jo įveikimas ir jo darbas bei visos stebuklingos priemonės ir ištaisymai, kuriuos jis atlieka, kad pasiektų lišmą, jei tai priklauso nuo Kūrėjo?
Ir mūsų išminčiai tai paaiškino sakydami: „Ir tu negali iš to išsivaduoti“. Ir žmogus turi sukelti pabudinimą iš apačios. Ir tai yra maldos savybė. Tačiau negali būti tikros maldos, jei jis iš pradžių nežino, kad be maldos neįmanoma pasiekti [ko jis nori]. Todėl veiksmų ir ypatingų priemonių pagalba jis nusipelno lišma, jam susiformuoja ištaisyti kelim, kurie norės gauti lišma.
Baal Sulamas, Šamati, 20
Ir tada, po visų veiksmų ir gudrybių, jis gali melstis tikra malda. Juk jis pamatė, kad visi veiksmai jam nepadėjo. Ir tik tada jis gali melstis iš širdies gelmių. Tada Kūrėjas girdi maldą ir įteikia jam lišma dovaną.
Rabašas, 29 straipsnis, 1987
...žmogus negali savo jėgomis pabėgti nuo gavimo sau valdžios, nes tokia yra prigimtis, kurioje Kūrėjas sukūrė žmogų ir tik pats Kūrėjas gali ją pakeisti. Kitaip tariant, kaip Jis davė kūriniams norą gauti, taip Jis po to jiems gali duoti norą duoti.
Tačiau pagal taisyklę „nėra šviesos be kli, nėra užpildymo be chisarono“, žmogus pirmiausia turi įsigyti chisaroną. Tai yra, jis turi pajausti, kad jam trūksta šio kli, vadinamo noru duoti.
Rabašas, 29 straipsnis, 1987 m.
O pojūtis reiškia, kad neįmanoma pajusti jokio chisarono, jei nežinoma, kas prarandama dėl to, kad nėra kli, vadinamo noru duoti. Ir todėl žmogus privalo padaryti savianalizę, o tai priveda prie to, kad jis neturi noro duoti.
Ir kiek jis prarado, tiek jis jaučia skausmą ir kančią. Ir kai jis turi tikrą chisaroną, tai yra, jis jau gali iš širdies gelmių melstis Kūrėjui, kad jis neturi jėgų dirbti Kūrėjui, tada kai jis turi šį kli, tai yra tikrą chisaroną, tada tai ir yra ta tikra akimirka, kai jo malda priimama. Ir jis gauna pagalbą iš aukščiau, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Kas ateina apsivalyti, tam padeda“.
Baal Sulamas, Šamati, 209, „Trys maldos sąlygos“
Yra trys maldos sąlygos:
1. Tikėti, kad Kūrėjas gali jį išgelbėti, nepaisant to, kad jo sąlygos yra blogiausios iš visų jo amžininkų, tačiau ar Kūrėjo ranka per trumpa, kad jį išgelbėtų? Juk priešingu atveju, baisu sakyti, „[net] Šeimininkas negali išsaugoti savo turto kelim“.
2. Kai jau nebeturi jokio patarimo, nes jau padarė tai, kas buvo jo galioje, bet nebuvo užgydytos jo žaizdos.
Baal Sulamas, Šamati, 209, „Trys maldos sąlygos“
3. Jei Jis jam nepadės, geriau mirtis nei toks gyvenimas.
O malda - tai praradimas širdyje. T.y. koks jis beviltiškas, toks jo maldos dydis. Juk neabejotina, kad negalima lyginti to, kuriam trūksta perteklinių dalykų, su tuo, kuris nuteistas mirties bausme ir belieka tik ją įvykdyti. Ir jis jau surakintas geležiniais pančiais, stovi ir meldžia, prašydamas dėl savo gyvybės. Juk neabejotina, kad jis neužmigs ir neužsnūs ir nė akimirkai nenukryps nuo maldos už savo gyvybę.